Lietuvių kalbos mokymas priešmokyklinėse rusų grupėse: iššūkiai ir galimybės

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Ši problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas. Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes - jas lanko vaikai, gerai perpratę savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Susidaranti situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita. Didžioji dalis tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateityje liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba, į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba.

Dvikalbystės samprata ir jos reikšmė

Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. „Daugiakalbystės“ terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t kalbomis“. „Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė. Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas - Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu. „Dvikalbystė“ - M. Hinto aiškinimu - individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis. Anot A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymesi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų.

Dvikalbystės mitai ir tipai

J. A. D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Štai keletas plačiai paplitusių mitų:

• 1. Mitas. Vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba.
• 2. Mitas. Dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas - sutrikusios kalbėsenos priežastis. Atvirkščiai - griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis.
• 3. Mitas. Kalbų „maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos.
• 4. Mitas. Vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos.

Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis. Išskiriamos šios pagrindinės dvikalbystės formos:

• Ankstyvoji dvikalbystė - Kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji.
• Vėlesnioji dvikalbystė - Kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios - gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susidaro su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėmimai vyksta ne šeimos kalba.
• Mišrioji dvikalbystė - „Pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo - viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma.

Dvikalbystės privalumai ir pavojai

Anot C. Baker, nusprendžiant auginti vaikus kaip dvikalbius yra labai atsakingas sprendimas, nes dvikalbiškumas įtakos visą vaiko ir tėvų gyvenimą. Dvikalbiams arba daugakalbiams vaikams dviejų ir daugiau kalbų mokymas gali įtakoti santykius su aplinkiniais, paties vaiko asmenybę, mokymąsi, mąstymą ir kt. Dvikalbis vaikas turi galimybę bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Keliaujant po kaimynines šalis arba tolimas šalis dvikalbiukas gali lengviau bendrauti su tų šalių žmonėmis. Pasak tyrėjo, dvikalbis vaikas arba žmogus gyvena dviejuose patyrimo pasauliuose. Dvikalbiškumas suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra. Mokslininkų įrodyta, kad kalbinis neišsivystymas nėra vienintelis pavojus, gresiantis individui, gyvenančiam dvikalbystės sąlygomis. Gimtoji kalba vaikui yra svarbus savo asmenybės identifikavimo faktorius, kuris ima reikštis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų.

Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais. Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Dvikalbystė - tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažasis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius.

Anot S. J. Shin, nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų - gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba. R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras - užtrunka daug ilgiau.

Ne visi žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos. Dauguma mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. A. Mazolevskienė pabrėžia, kad darželiuose trūksta to, kas skatintų vaikus kalbėti, - įdomios kalbinės situacijos, dėmesio jo pasakojimui. C. Baker akcentuoja, jog pedagogas, ugdydamas dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai.

Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti „puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas - „vienas asmuo - viena kalba“). Pavyzdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas. Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Anot Annick De Houwer, dvikalbiai vaikai susiduria ne tik su teigiama dvikalbystės puse, bet ir su neigiama. Tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi neteisingomis, nenaudingomis ir netinkančiomis vaikų idėjomis. Anot M. Puskalbystės pavojingumą yra apibūdinęs M. Hintas. Jo atlikti tyrimai Estijoje parodė, jog remiantis „tam tikrais duomenimis“ - apie dešimt procentų (vadinasi, beveik kas dešimtas) vaikų yra potencialūs puskalbiai.

Lietuvių kalbos mokymo iššūkiai ir perspektyvos priešmokykliniame ugdyme

„Vilniaus mokyklose mes labai aiškiai pastebime, kad siekiant sklandžiai pradėti pradinį ugdymą vykdyti valstybine kalba vienas pagrindinių iššūkių yra itin žemas mokinių lankiusių darželius nevalstybine kalba (...) lietuvių kalbos žinių lygis“, - pirmadienį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto rengtoje diskusijoje sakė Vilniaus savivaldybės Švietimo reikalų komiteto pirmininkas Vytautas Vaitiekūnas. „Manome, kad būtina stiprinti lietuvių kalbos žinių lygį ikimokykliniame, priešmokykliniame ugdyme ir kuo platesnis perėjimas prie ugdymo valstybine kalba leistų turėti teigiamą efektą Vilniaus mieste“, - pridūrė jis. Anot V. Vaitiekūno, nesudarant galimybių susiformuoti tinkamiems lietuvių kalbos įgūdžiams pradiniame etape, vaikams užkertamas kelias rinktis ugdymą valstybine kalba ir kitose pakopose.

Visagino savivaldybės vicemerė Aleksandra Grigienė teigė, kad šiemet atlikus ikimokyklinio ugdymo tinklo pertvarką ir atsižvelgus į tuštėjančius rusakalbių vaikų darželius, vienas jų prijungtas prie darželio, kuriame vaikai ugdomi lietuvių kalba. „Esam prijungę rusakalbį darželį prie lietuviakalbio darželio ir jokios tragedijos nei iš tėvų, nei iš darbuotojų nėra. Žmonės puikiai jau supranta, kad be valstybinės kalbos jiems tiesiog yra sunku gyventi ir sunku mokytis“, - sakė A. Grigienė. „Visaginas, nors atrodo labai jautrus miestas turėtų būti šiems klausimams, esam tikrai pribrendę pertvarkoms“, - kalbėjo ji.

Mokinių skaičius ir lietuvių kalbos pasiekimai

Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) direktoriaus Simono Šabanovo pateiktais duomenimis, 2025-2026 mokslo metais preliminariai Lietuvoje veikia 51 bendrojo ugdymo mokykla, kurioje mokoma rusų kalba. Šis skaičius, anot jo, reikšmingai nepakito nuo 2021-2022 mokslo metų, kuomet veikė taip pat 51 tokia mokykla. NŠA duomenimis, Lietuvoje šiuo metu veikia 45 valstybinės ir šešios privačios mokyklos, kuriose mokoma rusų kalba.

Apžvelgiant mokinių skaičių, besimokančių rusų kalba:

Didžiąją dalį rusų kalba besimokančių mokinių sudaro Lietuvos piliečiai. „Rusų kalba besimokančių mokinių dalis didžioji yra vis tik Lietuvos Respublikos piliečiai ir tai sudaro beveik 76 proc. mokinių, iš Ukrainos atvykę yra 15 proc., Baltarusijos Respublikos yra 6 proc., kiti nesudaro kažkokio didesnio procento dalies“, - teigė S. Šabanovas. Didžiausia dalis šių mokinių - 11,18 tūkst. - mokosi Vilniaus mieste, antroje vietoje pagal rusų kalba besimokančių skaičių rikiuojasi Klaipėda - 3,6 tūkst., toliau - Visagino, Kauno, Vilniaus rajono savivaldybės.

Pasak NŠA vadovo, didžiausias skirtumas tarp besimokančiųjų rusų ir lietuvių kalbomis išryškėja lyginant lietuvių kalbos ir literatūros rezultatus. „Atotrūkis, ypač lietuvių kalboje ir literatūroje gan ženklus ir tų mokinių, kurie mokosi rusų kalba (...) pasiekimai yra silpnesni, bet tas skirtumas mažėja keliaujant į vyresnes klases“, - sakė S. Šabanovas. Tuo metu V. Vaitiekūnas, pristatęs statistiką apie sostinėje rusų kalba ugdomus mokinius, atkreipė dėmesį, kad, lyginant su besimokančiųjų lietuvių kalba rezultatais, visų egzaminų pasiekimai yra prastesni.

Pedagoginiai metodai ir specialistų trūkumas

Mokslininkų tyrimais yra nustatyta, kad mažam vaikui jokia kalba nėra sunki, jeigu ji yra dažniausiai girdima jo aplinkoje. Aplinka suteikia vaikui praktiškai neribotų galimybių įsisavinti kalbą dar prieš mokyklinį amžių. A. Mazolevskienės atlikti 5 - 6 metų dvikalbių ir kitakalbių vaikų bei jų grupių auklėtojų kalbinės veiklos stebėjimai, taip pat daugelio pedagogų, dirbančių kitakalbiu aspektu mišriuose vaikų darželio grupėse darbo patirties įvertinimas rodo, jog vyraujantis kalbinės aplinkos ir kalbinės veiklos stimuliacijos prastumas neužtikrina jų sėkmingo lietuvių kalbos mokymosi. Dažniausiai auklėtojų praktikuojamas taip vadinamas atviras metodas, kai vaikai paleidžiami savarankiškai plaukioti svetimos kalbos jūroje ir manoma, kad jie patys padarys reikiamus apibendrinimus, kaip tai buvo su gimtąja kalba. Bet tai pavyksta ne visiems. Vieniems užtenka pabūti toje kalbinėje aplinkoje, o kitiems - ne. Pirmieji - tai „gabieji“, o antrieji - ne.

Patirtis rodo, jog ugdant vaiko komunikacinę kompetenciją, auklėtojoms nederėtų laukti natūralių situacijų, kurios verstų vaiką sužinoti naują žodį ir jį pavartoti. Net ir 5 - 6 metų vaikai dar neturi svetimų kalbų mokymosi įgūdžių, negali sąmoningai mokytis. Dėl to situacijas būtina sukurti. Mokslininkai ir dabar ginčijasi: ar reikia vaiką „įmesti“ į naujos kalbos terpę ir taip priversti jį išmokti naują kalbą, ar reikia tvirtinti gimtosios kalbos pamatus pamažu integruojant ir kitą kalbą. Tyrimai rodo, kad vaikams daug geriau, jei visų pirma gerai išmokstama gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Kalifornijos Carpinteria mieste buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti ispaniškai kalbantys vaikai. Pirmąją vaikų grupę sudarė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius (su anglų kalbos mokymu), o antrąją - į „angliškai kalbančius“. Pradinėse klasėse daug geresnių rezultatų pasiekė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius ir mokėsi anglų kalbos kaip antrosios kalbos. Tačiau dėl visai suprantamų priežasčių tokių programų, kuriose visiems vaikams būtų galima mokytis jų gimtąja kalba, pasiūla yra neįmanoma.

Kaip tokiam vaikui gali padėti pedagogas? Mokyti lietuvių kalbos turėtų pakakti praktinių pratybų viena kalba, kalbinę medžiagą siejant su konkrečia tema, kad vaikas pajėgtų ją iškart išmokti. Vyrauja nuomonė, kad vaikai labai lengvai išmoksta naujų kalbų, t.y. beveik be jokių pastangų. Tačiau, kad ir vienos kalbos mokymasis yra ilgas, ilgus metus trunkantis procesas. Kalbos mokymasis yra gana sudėtingas. Kad perprasti visas subtilybes, reikia didelės gyvenimiškos patirties. Seimas pradėjo svarstyti įstatymo pataisas, kurių tikslas yra sudaryti sąlygas vaikams iš tautinių mažumų šeimų pradėti anksčiau mokytis lietuvių kalbos.

Tatjana Dvilevič, rusų diasporos atstovė, vertina planus stiprinti lietuvių kalbos mokymą kaip puikią idėją ir tikisi, kad toks sprendimas bus priimtas. „Šiuo metu tik priešmokyklinėse grupėse turėjome 4 valandas per savaitę, bet ir tai jau labai gerai“, - sakė T. Dvilevič. Pasak jos, geriausiu atveju lietuvių kalbos reikėtų pradėti mokyti nuo trejų metų. „Pernai visuose darželiuose buvo vadinamasis lietuvių kalbos pasirenkamasis dalykas, už kurį mokėjo tėvai“, - ji pridūrė. Taip išeina, kad priešmokyklinėje grupėje kiekvieną dieną bus po valandą užsiėmimų. Tai puiku, bet būtų gerai, jei taip pat būtų ir konkretūs standartai, pavyzdžiui, vaikai turi mokėti tam tikrą skaičių žodžių.

T. Dvilevič atkreipia dėmesį į specialistų trūkumo problemą. „Čia ir yra didžiausia problema - iš kur paimti lituanistų, kurie mokys lietuvių kalbos. Juk ne visi tai gali daryti“, - teigė ji. „Aš laikau didvyriais tuos lituanistus, kurie dirba tautinių mažumų mokyklose. Tai labai sunku. Problema ta, kad vaikams tai nėra pirmoji kalba ir ji niekada netaps pirmąja; pirmąja ji gali tapti tik tiems vaikams, kurie labai gabūs kalboms.“ Personalo trūkumas - rimta problema. Mokyklose labai svarbu organizuoti lietuvių kalbos kursus mokytojams, nes kai kurie iš jų turi savo dalyką dėstyti lietuviškai. O tai labai sunku. Tas pats pasakytina ir apie darželio auklėtojus.

Grigiškių gimnazija taip pat sprendžia šiuos iššūkius, siūlydama ugdymą rusų ir lenkų ugdomąja kalba. Priešmokyklinėje ugdymo grupėje vaikai bus ugdomi nuo 7:30 iki 17:30 val. Nauja yra tai, kad bus formuojama 1-a klasė rusų ugdomąja kalba, kurioje visi dalykai, išskyrus gimtąją rusų kalbą, bus dėstomi lietuvių kalba. Gimnazijoje mokiniai turi galimybę lankyti papildomus užsiėmimus: šokius, muziką, dailę, darbelius, gamtos mokslų bandymus. Gimnazijoje yra teikiama logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo ir mokytojo padėjėjo pagalba, gimnazijos kolektyvas ir administracija stengiasi garantuoti puikias ugdymo (-si) sąlygas.

„Mes norime būti visaverčiai Lietuvos piliečiai, tačiau norint, kad mus tokiais laikytų, pirmiausia privalome gerai mokėti titulinės tautos kalbą, nepamiršdami savosios“, - apibendrino T. Dvilevič. Įstatymo projekte kalbama apie 5 lietuvių kalbos valandas per savaitę. „Pridėti galima tik specialistą, nes to visiškai pakanka. Užtenka valandos per dieną. Pavyzdžiui, valandą užsiimti su ketverių metų vaikais vienu ir tuo pačiu dalyku yra pakankamai sunku“, - teigė T. Dvilevič. Karantino laikotarpiu vaikai ilgai nėjo į darželius, nors, žinoma, buvo dirbama su jų tėvais. Ši patirtis parodė, kad nuotolinis darbas ir kompiuteris gali būti naudingi įrankiai ugdymo procese.

tags: #lietuviu #kalbos #pamokos #priesmokyklineje #rusu #grupeje

• kaip skaičiuojamas nėštumas IVF
• viskas apie ispanų kalbos kursus moksleiviams
• Redos Ponelienės veikla ir dalyvavimas renginiuose
• Kūrybiškumo ir stiliaus ugdymas su nagų priemonėmis
• verslo idėjos vaikams ir paaugliams