Jurgis Zauerveinas: „Lietuviais esame mes gimę“ autorius ir Mažosios Lietuvos šviesulys
Publicistas ir poetas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) gimė 1831 metais Vokietijoje ir mirė 1904 metais Norvegijoje. Labiausiai Lietuvoje jį išgarsino 1879 metais parašytas ir laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas jo eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris pagrįstai laikomas Mažosios Lietuvos himnu. J. Zauerveinas buvo tikra Mažosios Lietuvos žvaigždė, atsidavęs lietuvių kalbos ir tautiškumo puoselėtojas.
Gyvenimas ir daugiakalbystė
Jurgis Zauerveinas buvo tikras poliglotas. Tvirtinama, jog šis žmogus mokėjo per keturiasdešimt kalbų. Antai, 1874 metais atvykęs Švedijon, jis gana trumpu laiku išmoko šios šalies kalbą. Iš čia, užsukęs į Suomiją, tuoj pat išmoko suomiškai, net parašė keletą eilėraščių šios tautos kalba. Du mėnesius pabuvęs Alžyre, jis tuoj pat išmoko kabylų kalbą ir net Naująjį Testamentą išvertė. Beje, Biblijų vertimai į įvairias kalbas leido jam pragyventi.
Su lietuvininkais ir jų kalba Zauerveinas susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Prieš 190 metų, 1831-ųjų sausio 15 d. Jurgis Zauerveinas gimė. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs apie 1874-1898 metus - 25 metus su pertraukomis - gerokai pramoko lietuvių kalbą, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Dramatiška lemtimi paženklintas Zauerveino mokytojavimas kunigaikščio Hermano Wiedo šeimoje, kur jis mokė kunigaikštytę Elžbietą. Užsiėmimų tematika buvo labai plati: kalbos, matematika, netgi fizika. Tarp mokytojo ir mokinės įsiplieskė meilės jausmas, kuris Zauerveinui kainavo „nervų ligą“, netgi nedidelį pamišimą. Skausmingai išgyvenęs jaunatvišką meilės romaną, vėliau jis taip ir liko visą amžių nevedęs. Buvusi jo mokinė Elžbieta, ištekėjusi už Rumunijos kunigaikščio Karolio, netrukus tapo karaliene. Prisimindami romantiškus jausmus, jiedu dar ilgai susirašinėjo, o Zauerveinas net du kartus lankėsi pas Rumunijos karalių.
Veikla Mažojoje Lietuvoje ir tautiniame sąjūdyje
J. Zauerveinas aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Jis bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais. Dalyvavo 1890 metais įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje. 1879 metais ir 1881 metais buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. Deja, visi tie jo bandymai buvo nesėkmingi. Ypač skaudžiai jis pergyveno dėl jam nepavykusių rinkimų 1898 metais. Ši nesėkmė tapo didele asmenine tragedija. Jis liguistai įsižeidė ir ilgam laikui atsiribojo nuo Mažosios Lietuvos, atsisakė netgi lietuviško savo slapyvardžio Girėnas.
J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams. Daugiausiai publikacijų, eilėraščių išspausdino „Lietuviška ceitunga“, taip pat „Tilžės keleivis“, „Nauja lietuviška ceitunga“. „Nemuno sargas“ dažnai perspausdindavo kitų laikraščių straipsnius, tačiau šio laikraščio yra išlikęs tik vienas numeris.
1882 metų kovo 21 dieną laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ J. Zauerveinas kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 metais) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 metais „Birutės“ draugijos susirinkime. Jis buvo publikuotas „Tilžės keleivyje“.
Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Tokia publikacija „Vėl pagonai“ buvo išspausdinta per keletą „Lietuviškos ceitungos“ numerių (1881, rugs. 13, p. 3-4; 1882, kovo 28, bal. 4, 25, p. 1). Straipsnyje „Kalbos dalykai“ kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba („Aušra“, 1883 m. Nr. 2, p. 25-28; Nr. 3, p.). Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, jis nuolat pabrėžė jos svarbą. Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais...“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ (1896, liep. 7, rugp. 4, 7 priedas; 1897, saus.). Jis gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 metais).
J. Zauerveiną iki širdies gelmių sukrėtė Kražių skerdynės. Sužinojęs, jog rusų valdžia iš vietos gyventojų nori atimti bažnyčią ir ją sugriauti, garbusis publicistas ir poetas rašė laišką Danijos karaliui Kristijonui IX-ajam (kaip caro Aleksandro III uošviui) ir net pačiam carui. Tame laiške jis kantriai išdėstė savo argumentus: „Duok Dieve, kad maloningiausiasis caras palenktų savo tėvišką širdį į tuos vargšus, kurie neturi kitokios prieglaudos, apart Dievo ir valdomo. Žmogus, kuris yra ištikimas Dievui ir tėvams, visados bus ištikimas ir valdomam“.
Kūrybinis palikimas: poezija ir publicistika
J. Zauerveinas ne tik mokėjo lietuviškai kalbėti bei kurti, bet ir tiesiog dievino lietuvių kalbą. Jis parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti:
- „Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo“
- „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“
- „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! ...““ („Lietuviška ceitunga“, 1879, rugp. 19, rugs. 9; 1882, saus.)
- „Kaip dyvinay man judin širdį…“
- „Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!…“
- „Lietuvninkus aš myliu taip…“
- „London mieste yr' daug žmonių …“
- „Lietuva ant visados…“
- „Mieloji Lietuva“ („Tilžės keleivis“, 1894, liep. 14, 18) - taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus.
Daktaras J. Zauerveinas žinomas kaip Biblijos vertėjas į įvairias kalbas, tačiau galime rasti ir jo į lietuvių kalbą verstą Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ fragmentą, spausdinamą laikraštyje „Lietuwiszka ceitunga“: „Hamleto susikalbėjimas su savim“ (1880, vas. 24, p. 3), „Hamleto priežodis apie bjaurujį svietą“, „Graudenimas iš „Hamleto“ (1881, vas. 8, p. 3).
Zauerveinas pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ hegzametru sukūrė epinę poemą „Nemunyčiai“, tačiau tuo metu ji nebuvo išspausdinta. Tautinę baladę „Macilėnas ir Gražina“ galime skaityti iki mūsų laikų išlikusioje 1885 metų „Aušroje“ (Nr.12, p.). Laikraštis „Aušra“ spausdino poetų romantikų ir jų priešininkų literatūrinę polemiką, kurioje dalyvavo ir J. Zauerveinas. Paminėtinas straipsnis Silvatiko slapyvardžiu „Medega ir dvasė“ (1886, Nr. 1, p.). Jis pasirašinėdavo pseudonimais Girėnas, Pilėnas, Rukšnaitis, Silvatikus ir kt., rašė lietuviškos tematikos eiles, straipsnius, knygas lietuvių kultūros klausimais. 1881 metais buvo išspausdintas nedidelis tik 74 eilėraščių rinkinėlis.
Jono Basanavičiaus knygoje „Prie historijos musun rašybos“ (1899, p.) minima Zauerveino kūryba. Jurgio Zauerveino kūryba itin domėjosi Jonas Basanavičius, netgi parengęs šio poligloto, publicisto ir poeto raštus.
„Lietuvninkai mes esam gimę“: nuo eilėraščio iki tautos himno pretendento
Labiausiai J. Zauerveiną išgarsino 1879 metais parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ („Lietuv'ninkai mes esam gimme“). Jis laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ir šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Zauerveino eilėraštis „Lietuv'ninkai mes esam gimme“ pirmą kartą buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais, o „Aušros“, kurioje bendradarbiavo J. Zauerveinas, kalendoriuje - 1884 metais. Jis buvo virtęs jaunųjų lietuvininkų giesmele ir giedotas pagal evangeliškos giesmės melodiją. Dabar atrodo, jog šios eilės ieškojo būdų tapti daina ir tam rinkosi simbolines datas. Užfiksuota, jog daina pagal šias eiles buvo dainuota „Birutės“ dešimtmečio šventėje Tilžėje 1895 metų vasario 17 dieną, tačiau melodijos autorius liko nežinomas. 1896 metų vasario 16 dieną „Birutės“ šventėje vargonininko V. Nacevičiaus (1875-1943) vadovaujamas choras atliko jo šiuo tekstu sukurtą dainą. Vėl nenurodant autorystės minima, jog J. Gruodžio vadovaujamas choras Mintaujoje 1906 metais atliko keletą dainų, o daina pagal šias eiles buvo tiesiog ypatinga. Leidinyje „Lietuvių tėvynės dainos“ (Tilžė, 1911 m.) buvo publikuota Alberto Niemanno daina pagal šias eiles.
1908 metais kompozitorius Stasys Šimkus toms eilėms sukūrė melodiją. Ši daina, sukurta ir su dedikacija „giliai gerbiamam Vîdûnui“ išleista Peterburge, 1912 metais, išpopuliarėjo. Kaune ji buvo atlikta „Dainos“ draugijos koncerte 1911 metais - caro valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“! Įkvepiantis tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ dar Nepriklausomybės išvakarėse buvo giedamas kaip himnas, kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertą pradėdavo, o S. Šimkaus daina - užbaigdavo. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
Sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas. Tačiau jį nurungė ir oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Melodijos amžiumi „Tautiška giesmė“ yra tikrai vyresnė už S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, tačiau jos tekstas - senesnis, o ir eilėraščio tapsmo daina kelias yra ilgesnis. S. Šimkaus sukurtos melodijos pradžia skambėdavo kaip Lietuvos radiofono šaukinys iki Lietuvos Respublikos prievartinio prijungimo prie SSRS. Šia daina Klaipėdoje 1989 metų gegužės 27 dieną prasidėjo ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ I (steigiamasis) susiėjimas - dainą atliko mišrus choras „Klaipėda“ (vadovas prof. Kazys Kšanas). Atkurtosios nepriklausomybės metais „Lietuviais esame mes gimę“ melodijos šaukiniu prasidėdavo Lietuvos Sąjūdžio laidos Lietuvos valstybinėje televizijoje, Pirmosios radijo programos naujienų laidos.
Trys seselės. Lietuvių liaudies karo daina.
Dainą „Lietuviais esame mes gimę“, atliktą Lietuvos moksleivių dainų šventės Kaune metu 2016 metais, kviečiame išgirsti.
Apie kitą knygą „Lietuviais esame mes gimę“
Svarbu atskirti Jurgio Zauerveino kūrinį nuo šiuolaikinės knygos, pavadintos tuo pačiu vardu. „Lietuviais esame mes gimę“ - tai nuostabios, intriguojančios, netikėtos ir šokiruojančios istorijos apie pasaulyje garsias asmenybes ir jų sąsajas su Lietuva, kurias pasakoja politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas. Ar tikrai Kristupas Kolumbas - Jogailos vaikaitis? Ar charizmatiškojo Vudžio Aleno protėviai kilę iš Panevėžio? Ar Borisas Džonsonas kilęs iš litvakų, o Džo Baidenas tikrai turi lietuviškų šaknų? Šiai knygai skirtos net 26 gausiai iliustruotos istorijos. Mūsų - lietuvių - yra tik kiek daugiau, nei 4 milijonai. Užsienio šalyse išsibarstę net 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių, ir jie yra ne tik braškių ar pomidorų skynėjai, statybininkai, fabrikų ir kavinių darbuotojai ar perspektyvūs biurų darbuotojai. Savo pėdsaką, neretai labai ryškų, mūsų tėvynainiai palikę visame pasaulyje. Per kelias emigracijų bangas į JAV, o vėliau ir į Europos šalis, iškeliavo daug žmonių, visaip garsinusių Lietuvą - kartais garbingai, kartais, deja, jai kenkusių. Suprantama, kad daugelis jų buvo įvairiaspalvės, kartais marginalinės asmenybės, dėl kurių darbų ginčai verda iki šiol. Galbūt jos net ne lietuviškos kilmės, o tik kilusios iš mūsų kraštų arba susijusios su Lietuva įvairiais giminystės ryšiais, o gal tiesiog gyvenusios Lietuvoje. Dauguma jų nebekalba lietuviškai ar iš viso apie Lietuvą mažai ką žino. Tačiau įvairūs šaltiniai sako - šie žmonės turi ryšių su mūsų maža, bet nepaprasta šalimi. Visos knygos „Lietuviais esame mes gimę“ istorijos - ne išgalvoti pasakojimai, po kiekvienu rasite šaltinių nuorodas!
Peržiūrėjus bibliografinius įrašus, susijusius su J. Zauerveinu, kelionę po senąją spaudą galima pratęsti portale ibiblioteka.lt. Virtualią kelionę po J. Zauerveino palikimą galima pradėti ir portale epaveldas.lt.
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #autorius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
