Vladimiro Lenino gimimo vieta ir ankstyvieji metai: nuo Simbirsko iki marksizmo ištakų
Vladimiras Iljičius Leninas (rus. Владимир Ильич Ленин, tikroji pavardė Uljanovas, rus. Ульянов) gimė 1870 m. balandžio 22 (10) d. Simbirske ir mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkose (prie Maskvos). Šis Rusijos politikos veikėjas yra žinomas kaip bolševikų partijos ir sovietinės valstybės įkūrėjas bei komunizmo teoretikas. Leninas laikomas vienu ryškiausių ir įtakingiausių XX a. politinių veikėjų, jo palaikai yra mauzoliejuje Maskvoje. Šiandien V. Leninas pristatomas kaip Rusijos revoliucionierius, bolševikų partijos įkūrėjas, Sovietų Sąjungos steigėjas ir pirmasis jos vadovas.
Šeima ir kilmė
Vladimiras Uljanovas gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske (dabartiniame Uljanovske), kur jo tėvas buvo gubernijos mokyklų inspektorius, paskui - direktorius. Tai buvo aukštos pareigos, savo rangu prilygusios carinio generolo laipsniui. Už uolumą darbe ir ištikimybę sostui, Lenino tėvas buvo pakeltas į bajorus su įpėdinystės teise, tad Leninas pagal tėvą buvo bajoraitis. Nors Ilja Nikolajevičius Uljanovas ir buvo kilęs iš baudžiauninkų šeimos, jis ilgainiui sugebėjo įsitvirtinti viduriniojoje klasėje, mat studijavo fiziką bei matematiką Kazanės universitete, o vėliau dėstė ir Penzos institute. Iljos tėvo etninės ištakos neaiškios, tuo tarpu motina Ana Aleksejevna Smirnova buvo pusiau kalmukė, pusiau rusė. Ilja Uljanovas vedė Mariją Aleksandrovną Blank 1863 m. viduryje. Marija buvo turtingos vokiečių-švedų kilmės liuteronės motinos ir žydo tėvo, kuris vėliau priėmė krikščionybę ir dirbo gydytoju, dukra. Motina Marija Blankaitė buvo vokiečių (pagal kitus - žydų) kilmės gydytojo, vadinasi, miesčionio duktė, paveldėjusi tėvo dvarą, kuriame praleisdavo atostogas, rūpindamasi, kad jos šeši vaikai, visi būsimi revoliucionieriai, išlaikytų savo luomui deramą nuotolį nuo liaudies, nesusimaišytų su vienaamžiais prasčiokais. Amerikiečių istoriko Petrovskio-Šterno manymu, pats Leninas tikriausiai apie savo motinos žydišką kilmę nežinojo.
Giminėje susipynė žydiškos, vokiškos, švediškos, netgi kalmukų ir čiuvašų šaknys. Tiesa, Lenino protėviai jau buvo gerokai surusėję ir išpažino stačiatikių tikėjimą. Santykiai šeimoje atrodo buvę harmoningi. Tėvas, pareigingas uolus caro pareigūnas, religingas ortodoksas, nuolat kelionėse, užimtas, neturėjo daug atliekamo laiko šeimai. Motina, šviesi, išsilavinusi moteris, buvo tikrasis šeimos židinys, apie kurį spietėsi vaikai. Juos ji auklėjo humanistine liberaline dvasia. Kai vyriausiasis sūnus Aleksandras buvo pasmerktas mirti, ji giliai respektavo jo revoliucinius įsitikinimus ir nekalbino rašyti malonės prašymo carui. Vladimiras savo gymiu buvo daugiau panašus į tėvą. Jis buvo labai prisirišęs prie savo vaikystės dalininko Aleksandro, kuris buvo tikras motinos paveikslas.
Lenino giminės medžio etninė įvairovė atsispindi toliau pateikiamoje lentelėje:
| Giminės linija | Tautybė / Kilmė |
|---|---|
| Tėvas (Ilja Nikolajevičius Uljanovas) | Iš baudžiauninkų šeimos. Iljos tėvo etninės ištakos neaiškios, motina Ana Aleksejevna Smirnova buvo pusiau kalmukė, pusiau rusė. |
| Motina (Marija Aleksandrovna Blank) | Dukra turtingos vokiečių-švedų kilmės liuteronės motinos ir žydo tėvo, kuris vėliau priėmė krikščionybę. |
| Bendros šaknys | Rusų, kalmukų, švedų, vokiečių, žydų, čiuvašų. |
Vaikystė ir jaunystė Simbirske
Uljanovų šeima priklausė aukštuomenei ir naudojosi privilegijuota kilmingųjų padėtimi. Aplamai Vladimiro vaikystė buvo nerūpestinga, kiek tokia gali būti, pilnai aprūpinta, neaptemdyta vargo, nepaliesta visuomeninių neteisybių, kurios slėgte slėgė daugybę liaudies vaikų. Sunku įsivaizduoti, kad joje savaime būtų galėję atsirasti proletarinės sąmonės daigai.
Lemtingi įvykiai ir marksizmo ištakos
Lenino brendimo amžius buvo sukrėstas dviejų artimų žmonių mirties išgyvenimo. Būdamas šešiolikmetis, jis neteko tėvo. 1886 m. sausio mėn., kuomet Leninui buvo penkiolika, jaunuolio tėvas mirė nuo intracerebrinio kraujavimo - insulto metu jam į smegenų audinius išsiliejo kraujas. Tai Vladimirą itin sukrėtė: po šios netekties jis pasižymėjo nepastoviu ūmiu būdu, buvo konfrontatyvus, taip pat išsižadėjo Dievo. Šeimos padėtis dėl to medžiagiškai nepasikeitė, nes motina gavo stambią našlės pensiją ir iki savo mirties 1916 m. nesiliovė rėmusi sūnaus.
Praėjus metams nuo tėvo mirties, septyniolikmetį abiturientą giliai sukrėtė vyresniojo brolio Aleksandro likimas. Tuo metu Lenino vyresnysis brolis Aleksandras mokėsi Sankt Peterburgo universitete, kur dalyvaudavo politinėse agitacijose prieš absoliutinę monarchiją ir slapta studijavo Rusijos imperijoje uždraustus radikalios politinės kairės veikėjų darbus. Aleksandras buvo pasmerktas mirti už dalyvavimą nepavykusiame sąmoksle nužudyti carą Aleksandrą III, ir 1887 m. už tai Lenino brolis buvo pakartas. Kai vyriausiasis sūnus Aleksandras buvo pasmerktas mirti, motina giliai respektavo jo revoliucinius įsitikinimus ir nekalbino rašyti malonės prašymo carui. Oficiali sovietinė legenda skelbia, kad, sužinojęs apie bausmės įvykdymą broliui, Vladimiras pasakęs: "Ne, mes eisime ne tokiu keliu". Veikiausiai brolio paveiktas ir saugodamas jo tragiškos mirties prisiminimą, septyniolikmetis Leninas visam gyvenimui persiėmė marksizmu, lygiai kaip rusų liaudininkų sukurta pogrindinės kovos tradicija.
Rusijos revoliucija (1917 m.)
1887 m. rugpjūčio mėn. Leninas įstojo į Kazanės universiteto teisės fakultetą ir prisijungė prie universitetinės vyrų bendruomenės. Ši grupė Leniną išrinko savo atstovu universitetinėje vyrų taryboje, jis dalyvavo gruodžio mėn. demonstracijose, kurios priešinosi valdžios ketinimams drausti studentų bendruomenes. Policija Leniną suėmė ir apkaltino jį esant demonstracijų vadeiva. Dar tų pačių 1887 metų gale, vos įstojęs į Kazanės universitetą, jis buvo iš jo pašalintas su "vilko bilietu" už dalyvavimą studentų demonstracijoje. Galimas dalykas, jog tokia skaudi bausmė jam buvo pritaikyta kaip atentatininko broliui. Nuo dabar Leninas yra mirtinas carizmo ir valdančiosios klasės priešas.
Lenino motina Marija buvo itin susirūpinusi savo sūnaus vis radikalesnėmis pažiūromis ir bandė įtikinti Vidaus reikalų ministeriją leisti jam grįžti į Kazanę, bet ne į universitetą. Ministerijai sutikus, 1888 m. jis sugrįžo ir tapo Nikolajaus Fedosejevo revoliucinės grupės nariu, kurios dėka susipažino su Karlo Markso 1867 m. knyga „Kapitalas“. Tai paskatino jį domėtis marksizmu - sociopolitine teorija, pagal kurią visuomenės vystymasis gali būti suskirstytas į etapus, jį lemia klasių kova, o kapitalistinė visuomenė ilgainiui užleis vietą komunizmui. 1888 metais pradėjęs studijuoti marksistinę literatūrą ir, paties vėlesniu tvirtinimu, nuo 1889 m. sausio tapęs marksizmo šalininku, V. Leninas tik save ir savo sekėjus laikė tikraisiais marksistais.
Matydama Lenino ryškėjančias politines pažiūras, jo motina įsigijo žemės Alakaevkos kaime, Samaros srityje, vildamasi, kad sūnaus įdarbinimas agrokultūroje padės jam nutolti nuo politinės veiklos. Tačiau didesnio susidomėjimo žemės ūkiu sūnus neparodė, ir Marija netrukus žemę pardavė, sau pasilikdama vien vasarnamį. 1890 m. gegužės mėn., pasinaudodama savo didiko vyro našlės padėtimi, Marija Aleksandrovna įtikino valdžios atstovus leisti Leninui tęsti mokslus. Gyvendamas policijos priežiūroje, jis savarankiškai studijavo teisės mokslus ir Markso raštus, užmezgė ryšius su revoliuciniu darbininkų rateliu. 1891 m. eksternu baigė Sankt Peterburgo universitetą (teisę). Jis išlaikė teisės kursą, gavo advokato teises ir maždaug metus vertėsi praktika Samaroje. Trumpai Samaroje bei Sankt Peterburge dirbo advokato padėjėju, tačiau jį jau traukė Petrapilis, kuriame matė didesnes galimybes dalyvauti revoliucinėje veikloje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
