Geležinio Vilko Legenda: Kaip Buvo Įkurtas Vilnius
Legenda apie Vilniaus įkūrimą yra vienas populiariausių senosios Lietuvos pasakojimų. Visi žinome romantiškąją Vilniaus įkūrimo legendą, kuri pasakoja apie tai, kaip didingasis kunigaikštis Gediminas padėjo pamatus Lietuvos sostinei. Pirmą kartą ši istorija užrašyta apytikriai XVI a. III dešimtmetyje Lietuvos metraščiuose.
Gedimino medžioklė ir stebuklingas sapnas
Pasak legendos, didysis kunigaikštis Gediminas Lietuvą valdė iš savo sostinės Trakuose, į Vilnių, į Šventaragio slėnį, jį atvedė ... medžioklė. Prieš tai, vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus.
Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. Po sunkių grumtynių su tauru nutarta čia pat, Šventaragio slėnyje, įsirengti laikiną stovyklą ir sulaukti ryto. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo.
Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Didžiulis vilkas staugė, bet atrodė, kad jame šimtai vilkų staugia.
Žynio Lizdeikos pranašystė
Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, - tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausias pagonių kunigas: „Susapnavau keistą sapną.“ Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Lizdeika ilgam nugrimzdo į apmąstymus, o tada tarė: „Šviesiausias kunigaikšti! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas tai bus miestas, kurį tu pastatydinsi ant to kalno. Tas miestas bus taip tvirtas, kaip geležis. Nors mūsų priešininkai užpuldinės jį, norėdami sugriauti ir suardyti, bet nieko nepadarys; jis visada stovės ir atgins mūsų tėvynę nuo priešininkų. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, tai bus galingi to miesto vyrai." Ryte kunigaikščio krivių krivaitis Lizdeika išaiškino, kad sapnas reiškia, jog šioje vietoje iškils miestas, garsas apie jį plačiai pasklis.
Vilniaus miesto įkūrimas
Vilniaus įkūrimo legenda byloja, kad medžiodamas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas apsistojo nakvynei vietoje, kur dabar stovi Vilnius. Po žynio Lizdeikos pranašystės, didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje - Žemąją, o antrąją - Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą.
Legenda apie Vilniaus įkūrimą.
Legendos ištakos ir istorinis kontekstas
Legenda apie Vilniaus įkūrimą yra vienas populiariausių senosios Lietuvos pasakojimų. Pirmą kartą ji užrašyta apytikriai XVI a. III dešimtmetyje Lietuvos metraščiuose. Svarbu paminėti, kad legenda užrašyta XVI a., t. y. po vaizduojamų įvykių praėjus maždaug 200 metų.
Metraštininkai legendą įvilko į savo laiko drabužius, nes Gediminas atstumo myliomis tikriausiai nematavo, be to, Lizdeika vadinamas vyriausiuoju pagonių kunigu. Nurodyti dalykai neturėtų stebinti, nes metraštininkai buvo krikščionys.
Metraščių pasakojimas apie sostinių trejetą atliepia archetipą (graik. archétypon - archetipas, modelis, šablonas), būdingą ir mūsų kaimynams. Prisiminkime rusų metraščių siužetą apie tris senovės Rusios centrus ir lenkų kronikų pasakojimus apie sostinės perkėlimą iš Krušvicos į Gniezną, o iš pastarojo - į Krokuvą. Metraštininkai buvo susipažinę su senrusių metraščiais ir Motiejaus Miechoviečio Lenkų kronika, tad šios sąsajos nėra atsitiktinės, juolab, kad iš Haličo-Voluinės metraščio jie perėmė literatūrinę klišę apie miestų įkūrimą kunigaikščių medžioklių metu.
Sapnų reikšmė ir valdovo-žynio ryšys
Tačiau intriguojančiame mūsų metraščių pasakojime galime atpažinti senųjų tikėjimų ir ritualų pėdsakus. Religijų istorikas Mircea Eliadė (1907-1986) pastebi: „Jei niekur nematyti jokio [dieviško] ženklo, jis sukurstomas. Pavyzdžiui, pasitelkiama savotiška iššauka, evocatio, su gyvulių pagalba; jie parodo, kad vieta yra tinkama šventovei ar kaimui statyti. […]. Pavyzdžiui, persekiojamas laukinis žvėris, ir ten, kur jis nukaunamas, statoma šventovė; arba laisvėn išleidžiamas naminis gyvulys - tarkim, jautis, o po kelių dienų jis suieškomas ir ten pat, vietoje, paaukojamas."
Metraščių variantas yra sudėtingesnis. Sumedžiojęs taurą, Gediminas nakvoja sakralinėje vietovėje - Šventaragio pievoje, laukdamas apreiškimo.
Pranašingi sapnai, pranašavimai ir neįprasti dalykai nuolat sutinkami pasakojimuose apie sostinių ar valstybių ir imperijų įkūrimą bei suklestėjimą. Tokių pasakojimų yra apie Romą, Prahą, Kijevą, Maskvą, Osmanų imperiją… Anot romėnų epo Eneidos, karalius Lotynas į šventvietę atnešęs šimto paaukotų avių kailius ir joje atsigulęs naktį laukė dievaičio Fauno ištarmės, o romėnų protėviui Enėjui neprireikė ypatingų apeigų - jam užmigus prie Tiberio upės, upės dievas Tiberinas sapno metu apreiškęs Romos pirmtakės Albos Longos įkūrimą.
Bene geriausiai žinoma Romos įkūrimo legenda, ypač epizodas apie vilkės pamaitintus dvynius Romulą ir Remą. Dalis tyrėjų įžvelgia šio epizodo ir metraščių geležinio vilko sąsajas, tačiau jos turbūt nėra tiesioginės, nes geležinio vilko vaizdinys buvo paplitęs lietuvių ir kitų tautų folklore. Metraštininkams, pasakojusiems apie lietuvių kilmę iš romėnų, Romos įkūrimo mitas buvo žinomas ir pastebėtas panašumas turėjo imponuoti.
Valdovo ir žynio arba mago pora yra puikiai žinomas dalykas. Prisiminkime keltų folkloro personažus, išpopuliarėjusius viduramžiais - Britanijos karalių Artūrą ir jo žynį Merliną, kuris, kaip ir Lizdeika, buvo glaudžiai susijęs su mišku (pasak legendos, jame užaugęs). Kokio nors ritualo, tegul ir tiksliai nesutampančio su aprašytuoju metraščiuose, būta. Galbūt savotiško spektaklio, iš anksto susitarus su žyniais?
Racionalūs Vilniaus pasirinkimo motyvai
Turime metraštininkų dėka mus pasiekusią legendą. Ji gražiai dera su pirmuoju Vilniaus paminėjimu 1323 m. Gedimino laiškuose, kuriuose Vilnius nurodomas kaip jų parašymo vieta; viename laiške kunigaikštis šį miestą pavadina „mūsų karališkuoju miestu Vilniumi“, t. y. Lietuvos sostine. Sostinės, svarbiausios didžiojo kunigaikščio rezidencijos, perkėlimą ar pasirinkimą derėjo „įforminti“.
„Perkėlimą“ lėmė racionalūs motyvai. Vilniaus strateginė padėtis (dėkingas reljefas, upių santaka) sąlygojo tai, kad Aukštutinė pilis buvo geriausia krašto citadelė, kurios vienintelės „tikrojoje Lietuvoje“ neįstengė užimti kryžiuočiai. Kaip parodė ateities įvykiai, tai buvo įžvalgus ir būtinybės padiktuotas žingsnis, nes Kernavė buvo nušluota nuo žemės paviršiaus per XIV a. II p.
Gedimino pasirinkimą lėmė karinių, politinių ir ekonominių motyvų visuma - laivybai tinkanti Neris garantavo miesto augimą, miestas teikė valdovo rezidencijai papildomas saugumo garantijas, buvo jos užnugaris - aprūpino amatininkų gaminiais, nuolatine ir gausia įgula.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
