Tėvystės nustatymas ir išlaikymo pareiga: teisinis pagrindas ir praktiniai aspektai
Kai gimsta vaikas, teisiniai santykiai tarp jo ir tėvų atsiranda tik tada, kai tėvystė yra įteisinama. Santuokoje gimusiam vaikui tėtis paprastai nurodomas pagal tėvystės prezumpciją, tačiau jei tėvai nesusituokę - tėvystė turi būti pripažinta arba nustatyta teismo keliu. Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai vaiko tėvas atsisako pripažinti vaiką arba kelia abejonių dėl biologinio ryšio.
Teismui sprendžiant tėvystės nustatymo klausimą, svarbiausias įrodymas paprastai yra DNR tyrimo rezultatai. Jie yra itin patikimi ir objektyvūs. Tačiau net ir nustačius tėvystę moksliškai, vyras vis tiek gali bandyti ginčyti rezultatą arba vilkinti procesą.
Tėvystės nustatymo byla paprastai inicijuojama vaiko motinos arba nepilnamečio vaiko vardu, kai tėvystė nenustatyta civilinės metrikacijos įstaigoje. Reikia pateikti ieškinį teismui, kuriame nurodomas vaiko gimimo liudijimas, motinos paaiškinimai, kiti įrodymai apie bendravimą su vaiku, finansinį prisidėjimą ar šeiminius santykius. Svarbu paminėti, kad išlaikymo vaikui galima reikalauti dar iki tėvystės galutinio pripažinimo. Teismas gali skirti laikinąjį išlaikymą iki bylos pabaigos.
Teisiškai svarbu ir tai, kad nustačius tėvystę, vaikas gali gauti tėvo pavardę, paveldėjimo teisę bei teisę į emocinį ryšį su tėvu. Tėvystės nustatymas aktualus ne tik tada, kai vyras atsisako pripažinti vaiką, bet ir daugeliu kitų atvejų. Pavyzdžiui, kai vaikas gimė nesusituokusiai moteriai ir tėvystė nėra pripažinta - tokiu atveju tėvystė gali būti nustatoma teismo keliu. Tėvystės nustatymas galimas ir tuomet, kai biologinis tėvas nori savanoriškai pripažinti vaiką, tačiau to padaryti negali, nes vaiko gimimo įraše jau yra nurodytas kitas asmuo.
Vaiko kilmės nustatymas ir teisinės pasekmės
Nustatant vaiko kilmę siekiama įteisinti giminystės ryšius. Vaiko kilmė - tai vaiko gimimas iš konkrečių tėvų. Kiekvienu atveju pirminis vaiko kilmės patvirtinimo dokumentas yra gimimo įrašas, padarytas civilinės metrikacijos skyriuje. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme. Jau pats gimimo faktas sukuria vaiko ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas. Pavyzdžiui, vaikas turi teisę nuo gimimo turėti vardą ir pavardę, žinoti savo tėvus, gyventi su jais, tėvai turi užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą. Vaiko kilmė iš tėvų yra patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo jos atsiranda vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. Šios taisyklės išimtis yra tik įvaikinimo atveju.
Pagrindas įrodyti kilmę ne tik iš konkrečių tėvų yra gimimo liudijimas. Yra du atvejai, kada motinystė nustatoma teismo tvarka. Pirmasis, kai vaikui gimus motina nebuvo nustatyta (pvz. vaikas rastas) arba vaiką pagimdžiusi moteris neturi aukščiau paminėtų dokumentų, ir vaiko gimimo įraše bei išduotame gimimo liudijime nėra duomenų apie motiną. Šiuo atveju civilinės metrikacijos skyriuje padarius vaiko gimimo įrašą iškart atsiranda galimybė kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti motinystę. Antrasis atvejis, kai motinystė nuginčyta ir gimimo įraše motinos duomenys išbraukti remiantis teismo sprendimu (pvz., supainiojus vaiką gimdymo įstaigoje ir pan.), o išduotame gimimo liudijime žinių apie motiną nėra.
Vaiko, gimusios santuokoje, tėvas įrašomas vaiko motinos sutuoktinis. Pagrindas įrašyti vyrą kaip vaiko tėvą yra santuokos liudijimas. Taigi kaip vaiko, gimusio įregistravus santuoką, kad ir kiek laiko vaiko motina ir jos vyras yra susituokę, tėvas vaiko gimimo įraše nurodomas jo motinos vyras. Tuo atveju, kai vaikas gimė išsituokusiai motinai, bet po santuokos nutraukimo nepraėjus 300 dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu.
LR CK numato pagrindinę sąlygą, kad tėvystę galima nustatyti teismo tvarka. Tėvystę teismo tvarka galima nustatyti ir tada, kai vaikui gimus ir registruojant jo gimimą įstatyme nurodyta tvarka buvo nustatyta jo kilmė iš tėvo. Tuo tarpu jeigu vaikas yra miręs ir jo kilmė iš tėvo vaikui esant gyvam nebuvo nustatyta, tokio vaiko kilmė iš tėvo nustatoma tik jei vaikas yra susilaukęs palikuonių, t.y. LR CK yra išvardinti tėvystės nustatymo pagrindai. Pirmiausia tai yra moksliniai įrodymai - ekspertizių, kurios atliekamos siekiant įrodyti giminystės ryšį, išvados. Reikia skirti atliktų ekspertizių įrodomąją galią: ekspertizės, atliktos asmenų prašymu, dėl skirtingos tyrimui pateiktos medžiagos ir konfidencialumo negali būti laikomos patikimais įrodymais. Be šio, galimos ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės: liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir panašiai.
LR CK yra numatyta tvarka, kuria vadovaujantis galima pripažinti, kad vaiko gimimo įraše nurodyti tėvų ar vieno iš jų duomenys įrašyti neteisingai, kad juos būtų galima išbraukti. Vaiko motinos ar tėvo duomenys iš vaiko gimimo įrašo gali būti išbraukti tik panaikinus teismo sprendimą dėl motinystės ar tėvystės nustatymo. Panaikinus tokį teismo sprendimą, iš naujo kelti bylos dėl motinystės ar tėvystės nuginčijimo nebereikia.
LR CK yra nurodyti tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai. Kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, tai tėvystę (motinystę) nuginčyti galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas. Tokiais įrodymais yra ne tik moksliniai tyrimai, bet ir įtikinami faktai, pvz. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo suinteresuoti asmenys gali per vienerius metus. Yra du atskaitos taškai, nuo kurių galima skaičiuoti šį terminą: nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.
Išlaikymo prievolė ir jos nustatymo tvarka
Latvijos nacionalinės teisės aktuose nenustatyta išsami išlaikymo sąvokos apibrėžtis; tačiau yra bendras supratimas konkrečiais su kito asmens išlaikymu susijusiais klausimais. Vaiko išlaikymas - tai vaiko išlaidos, kurias turi apmokėti kiekvienas iš tėvų, nepaisant jo finansinės padėties. Minimalų vaiko išlaikymo dydį nustato vyriausybė. Bendras supratimas įvairiais su išlaikymo prievolėmis susijusiais klausimais yra pagrįstas teismo sprendimuose išplėtota teismų praktika.
Vaiko tėvai turi prievolę išlaikyti vaiką iki to laiko, kai jis gali pats savimi pasirūpinti. Todėl vaiko išlaikymo prievolė nepasibaigia vaikui sulaukus pilnametystės. Tačiau teismas gali įvertinti, ar išlaikymo reikalavimą reikėtų patenkinti, jeigu vaikas yra pilnametis, tačiau nesimoko aukštojoje ar profesinėje mokykloje ir gali savimi pasirūpinti susirasdamas apmokamą darbą, tačiau to nedaro. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad tėvų išlaikymo prievolė vaikams turi būti proporcinga tėvo (motinos) finansinei padėčiai. Vis dėlto kiekvienas iš tėvų turi prievolę mokėti minimalią vyriausybės nustatytą išlaikymo išmoką, nepaisant tėvo (motinos) finansinės padėties.
Vaikų prievolė išlaikyti savo tėvus vienodai priklauso visiems vaikams. Jeigu santuoka pripažįstama negaliojančia ir jos sudarymo metu tik vienas iš buvusių sutuoktinių žinojo, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, sutuoktinis, kuris apie tai nežinojo, turi teisę reikalauti iš kito sutuoktinio mokėti lėšas, proporcingas pirmojo sutuoktinio finansinei padėčiai, kad užtikrintų savo ankstesnį pragyvenimo lygį. Jeigu tėvų nėra arba jie negali išlaikyti vaiko, ši prievolė vienodai priklauso abiem seneliams. Senelių išlaikymo prievolė prireikus taip pat vienodai priklauso visiems vaikaičiams.
Šalys gali susitarti mokėti išlaikymą pagal išlaikymo susitarimą. Pagal išlaikymo susitarimą viena šalis moka kitai šaliai tam tikrą materialinę išmoką (grynaisiais pinigais arba natūra), o kita šalis įsipareigoja išlaikyti pirmąją šalį visą jos gyvenimą, išskyrus atvejus, kai nustatoma kitokia trukmė. Jeigu asmuo, turintis prievolę išlaikyti kitą asmenį, miršta dėl patirtų sužalojimų, prievolė pereina asmeniui, atsakingam už sužalotos šalies mirtį. Tokios kompensacijos dydį teismas nustato savo nuožiūra, atsižvelgdamas į mirusio asmens amžių, gebėjimą save išlaikyti iki mirties ir galiausiai - asmens, kuriam turi būti teikiamas išlaikymas, poreikius.
Norėdamas užsitikrinti bet kokios formos išlaikymą, ieškovas turi kreiptis į teismą Civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka. Vaiko tėvai gali sudaryti notariniu aktu tvirtinamą susitarimą, kuriame nustatomos kiekvieną mėnesį mokamos išlaikymo išmokos. Toks susitarimas yra laikomas civiliniu sandoriu, sukeliančiu teisines pasekmes, kurios reiškia, kad abi šalys privalo paisyti teisiškai sudarytos sutarties nuostatų ir jų laikytis.
Latvija įsteigė Išlaikymo garantijų fondą (lat. Uzturlīdzekļu garantiju fonds), kurio paskirtis - mokėti nepilnamečiams vaikams išlaikymą iš centrinio vyriausybės biudžeto. Fondą valdo Išlaikymo garantijų fondo administracija. Taip, įgaliotas atstovas reikalavimą gali pareikšti giminaičio arba artimo asmens vardu. Nepilnamečių vaikų vardu reikalavimą gali pareikšti jų teisiniai atstovai. Jurisdikcijos taisyklėse nustatyta, kad jurisdikciją išieškoti bet kokios rūšies išlaikymą turi rajono (miesto) teismas.
Norėdamas pareikšti ieškinį ir pateikti reikalavimą teisme, pareiškėjas neprivalonaudotis advokato arba kurio nors kito tarpininko paslaugomis. Tačiau teisėjas, rengdamasis nagrinėti bylą, stengiasi sutaikyti šalis.
Pagal Civilinio proceso įstatymo 43 straipsnio 1 dalį toliau nurodyti asmenys atleidžiami nuo pareigos atlyginti teismo išlaidas (žyminį mokestį). Pagal Latvijos civilinio proceso įstatymo 34 straipsnio 1 dalį ieškinio pareiškimas.
Latvijoje teisinę pagalbą užsienio ieškovams arba atsakovams, turintiems teisę ją gauti pagal Išlaikymo reglamentą, teikia pagal reglamentą įsteigta centrinė institucija, t. y. Išlaikymo garantijų fondo administracija. Išlaikymo reglamente neaptartais atvejais Latvijos valstybė suteikia teisinę pagalbą, jeigu ypatingos asmens aplinkybės, turtinė padėtis ir pajamų dydis, vertinant kartu, tam asmeniui objektyviai apsunkina galimybes apsaugoti savo teises. Teisinė pagalba teikiama pagal Valstybės teisinės pagalbos įstatymą. Teisinę pagalbą galima gauti siekiant susigrąžinti procesinių dokumentų parengimo, teisinių konsultacijų bylos nagrinėjimo metu ir atstovavimo teisme išlaidas. Tarpvalstybiniuose ginčuose, be pirmiau minėtos pagalbos, asmuo taip pat turi teisę gauti vertėjo žodžiu, tam tikrų teisminių ar neteisminių dokumentų ar ieškovo pateiktų dokumentų, reikalingų bylai išnagrinėti, vertimo paslaugas, taip pat tam tikrais atvejais gauti kelionės į teismo posėdžius išlaidų kompensaciją. Valstybė neatlygina teismo išlaidų. Teismo išlaidas sudaro žyminis mokestis, kanceliarijos mokestis ir procesinės išlaidos, pvz., liudytojams ir ekspertams mokėtinos sumos, su liudytojų apklausa susijusios išlaidos, su ieškovo prašymo kopijos ir šaukimo į teismą įteikimu susijusios išlaidos ir pan.
Spręsdamas vaiko išlaikymo išieškojimo klausimą, teismas įvertina visas aplinkybes ir įrodymus byloje ir nustato išlaikymo dydį. Priteisus išlaikymą, bet kokie išmokos dydžio ir periodiškumo pakeitimai ir pareigos mokėti išlaikymą panaikinimas atliekami suinteresuotosios šalies prašymu. Skolininkas išlaikymą privalo mokėti kreditoriui. Jeigu ieškinį nepilnamečio vaiko vardu pareiškia vienas iš jo tėvų arba globėjų, išlaikymas mokamas ne vaikui, o tam vienam iš tėvų arba globėjui. Jeigu skolininkas savanoriškai nemoka išlaikymo, asmuo, kuriam buvo priteistas išlaikymas, iš bylą nagrinėjusio teismo turi gauti vykdomąjį raštą. Minėtą vykdomąjį raštą arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduotą vykdomąjį raštą reikia perduoti vykdyti antstoliui per 10 metų nuo teismo sprendimo arba teisėjo nutarties įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai taikomi kiti senaties terminai.
Antstolis pradeda priverstinę vykdymo procedūrą remdamasis šalies, siekiančios įvykdyti sprendimą, rašytiniu prašymu. Antstolis privalo priimti vykdomąjį raštą, jeigu skolininko gyvenamoji arba jo turto ar darbo vieta yra antstolio apygardoje. Antstolis taip pat gali priimti kitus vykdomuosius raštus, vykdytinus apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontora, jurisdikcijoje.
Pagal Civilinio proceso įstatymo 570 straipsnį išieškimo negalima nukreipti į skolininko turtą, jeigu skolininkas dirba, gauna pensiją arba stipendiją, o išieškoma suma neviršija tos mėnesio pajamų dalies, kurią galima išieškoti pagal įstatymą. Civilinio proceso įstatyme nustatytos konkrečios turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, kategorijos, pvz., tam tikri namų apyvokos prietaisai, namų ūkio įranga arba skolininkui ir jo išlaikomiems šeimos nariams reikalingi drabužiai. Pagal Civilinio proceso įstatymo 546 straipsnį vykdymo dokumentus priverstiniam vykdymui galima pateikti per 10 metų nuo teismo arba teisėjo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu įstatyme nenustatyti kiti senaties terminai.
Pagal Išlaikymo reglamentą asmuo gali kreiptis į Išlaikymo garantijų fondo administraciją, kad išieškotų išlaikymą iš Latvijoje nebegyvenančio skolininko. Išlaikymo garantijų fondo administracija gali veikti vaiko išlaikymo skolininko vardu, jeigu paskelbiama, kad teismo sprendimo, kuriuo priteisiamas išlaikymas, neįmanoma įvykdyti pagal taikytiną civilinę procedūrą, arba jeigu skolininkas laikosi teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo, tačiau nemoka vyriausybės nustatytos minimalios išlaikymo sumos. Jeigu išlaikymą moka fondo administracija, ji turi teisę išieškoti sumokėtas sumas, įskaitant įstatyme nustatytus delspinigius.
Jeigu skolininkas gyvena užsienyje ir Latvijoje neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ieškovas prieš kreipdamasis į Išlaikymo garantijų fondo administraciją turėtų pateikti teismui sprendimą, kad jis būtų pripažintas ir įvykdytas atitinkamoje užsienio šalyje. Išlaikymo garantijų fondo administracija vykdo centrinės institucijos funkcijas reglamento įgyvendinimo tikslais.
Jeigu išlaikymo kreditorius yra kitoje ES valstybėje narėje, o išlaikymo skolininkas - Latvijoje, kreditorius pagal Išlaikymo reglamentą gali kreiptis į savo gyvenamosios šalies centrinę instituciją. Prašyme gali būti prašoma priimti arba sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo Latvijoje, kurioje gyvena skolininkas, arba sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo tėvystės nustatymo byloje Latvijoje, arba sprendimą dėl užsienio teismo sprendimo, kuriuo priteisiamas išlaikymas, paskelbimo vykdytinu, arba sprendimą dėl užsienio sprendimo vykdymo. Užsienio centrinė institucija pagal reglamentą atlieka reikalingus oficialius veiksmus ir perduoda kreditoriaus prašymą pagal reglamentą įsteigtai Latvijos centrinei institucijai. Pagal Išlaikymo reglamentą asmuo turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos šalies centrinę instituciją.
Tėvystės nuginčijimo ir pripažinimo atvejai
LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas šio pobūdžio bylose reiškia, kad, sprendžiant su tėvystės nuginčijimu susijusius klausimus, svarbiausiais laikytini vaiko interesai. Tėvystės nuginčijimas galimas tik esant svariam pagrindui, įvertinus jo galimą poveikį vaiko interesams. Todėl faktas, kad vaiko motinos sutuoktinis (ar buvęs sutuoktinis, tuo atveju jei vaikas gimė nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos) nėra biologinis vaiko tėvas, yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais, nes teismas vertina ir kitas su prašomais nutraukti šeimos ryšiais susijusias svarbias aplinkybes.
Dėl psichologinių priežasčių, prieraišumo vaikas tėvu gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnamečio vaiko M. D. tėvas (teisinio statuso ir socialinės tėvystės prasme) yra ieškovas R. D., kuris, vaikui gimus Vokietijoje, įregistravo jį kaip savo sūnų, 2011 m. birželio 23 d. suteikė jam vardą ir savo pavardę. Išduotame vaiko gimimo įraše nurodyta, kad vaiko tėvas yra ieškovas. Ieškovas siekė, kad atsakovė grįžtų su juo gyventi į Lietuvą. Šalims susitaikius ir grįžus gyventi į Lietuvą, ieškovas vaiką priėmė kaip savo, juo rūpinosi, ir iki pat 2016 m. balandžio mėnesio teikė išlaikymą. Tarp ieškovo ir vaiko yra susiformavęs glaudus socialinis ryšys, vaikas ieškovą laiko savo tėvu, nori su juo bendrauti, jo pasiilgsta.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė paaiškino, kad vaikas buvo pradėtas ir gimė jai laikinai gyvenant su Vokietijos piliečiu M. S. Teisėjų kolegija nusprendė, kad šiuo atveju, egzistuojant ieškovo ir vaiko socialiniam ryšiui, nesant aiškios perspektyvos nustatyti biologinį vaiko tėvą, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko interesai. Nuginčijus ieškovo tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo. Tai traumuotų vaiką psichologiškai. Be to, nutartyje pabrėžta, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovas praleido CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties dėl tėvystės nuginčijimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo momento, kai asmeniui paaiškėjo aplinkybės, teikiančios pagrindą abejoti jo tėvyste. Ieškovui nuo pat vaiko gimimo turėjo būti žinoma arba susidaryti rimtų abejonių dėl to, kad jis galimai nėra biologinis vaiko tėvas.
Ieškovas R. D. 2016 m. spalio 7 d. ieškiniu prašė teismo pripažinti faktą, kad jis nėra M. D. tėvas. Jis nurodė, kad jo ir atsakovės A. D. santuoka nutraukta 2011 m. balandžio 5 d. Po šalių santuokos nutraukimo gimė sūnus M. D. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl kito ginčo šalių sūnaus - G. D. gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovė A. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame, be kita ko, nurodė, kad ieškovas nėra M. D. tėvas. 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo atliktas tyrimas siekiant nustatyti, ar ieškovas yra M. D. biologinis tėvas; gauta išvada, kad ieškovas nėra M. D. biologinis tėvas.
Latvija privalo laikytis 2007 m. Hagos konvencijos dėl vaikų išlaikymo prievolių ir kitų šeimos išlaikymo formų tarptautinio išieškojimo. Latvija privalo laikytis 2007 m. Hagos konvencijos dėl vaikų išlaikymo prievolių ir kitų šeimos išlaikymo formų tarptautinio išieškojimo.
Latvijoje teisinę pagalbą užsienio ieškovams arba atsakovams, turintiems teisę ją gauti pagal Išlaikymo reglamentą, teikia pagal reglamentą įsteigta centrinė institucija, t. y. Išlaikymo garantijų fondo administracija. Latvija iš dalies pakeitė keletą nacionalinių įstatymų ir taisyklių, kad leistų pagal Išlaikymo reglamentą įsteigtai centrinei institucijai vykdyti 51 straipsnyje nustatytas funkcijas. Iš dalies pakeistais Latvijos įstatymais ir taisyklėmis užtikrinamas teisinės pagalbos, įskaitant atitinkamo asmens atstovavimą teisme ir vykdymo įstaigose, teikimas tarpvalstybinių bylų kreditoriams ar pareiškėjams, turintiems teisę gauti teisinę pagalbą, kaip nustatyta reglamente.
Siekiant nustatyti skolininko arba kreditoriaus gyvenamąją vietą Latvijoje arba gauti informacijos apie skolininko ar kreditoriaus pajamas ir bet kokio jiems priklausančio turto buvimo vietą Latvijoje, Latvijos centrinė institucija, t. y. Išlaikymo garantijų fondo administracija, turi tiesioginę prieigą prie įvairių Latvijos registrų, kuriuose pateikiama tokia informacija. Informacija, kurią centrinė institucija gali gauti tiesiogiai iš atitinkamų registrų, gali sudaryti sąlygas gauti dokumentus ir įrodymus. Siekdamas iškelti ar palengvinti bylą, užtikrinti reikalingų laikinųjų priemonių apsaugą ir gauti įrodymų, fondo administracija turi teisę atitinkamų ieškovų ar pareiškėjų vardu kreiptis į Latvijos teismus. Spalio 12 d.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
