Vaiko supratimas apie mokymosi motyvus ikimokykliniame amžiuje

Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje.

Ankstyvoji vaikystė ir jos svarba

Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių (tačiau gebančio apie tai puikiai pranešti aplinkai verksmu), tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas.

Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus. Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.

Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.

Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:

• užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu;
• užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi;
• kuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti;
• užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu;
• kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.

Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų. Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:

• nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems;
• atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje;
• stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa.

Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).

Savarankiškumo ir iniciatyvos ugdymas

Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.

Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.

Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai.

Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.

Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.

Ikimokykliniame amžiuje žaidimas yra glaudžiai siejamas su vaiko asmenybės visapusišku ugdymu: jo fizinių ir psichinių galių lavinimu, naujų žinių ir įgūdžių įgijimu bei plėtojimu, elgesio korekcija, vertybių įsisavinimu, gyvenimiškos patirties, įsijaučiant į skirtingus žaidėjų socialinius vaidmenis, įgijimu. Tinkamai parinktu ar spontanišku žaidimu jau nuo ankstyvojo amžiaus yra ugdomi vaiko socialiniai gebėjimai, įgyjama ankstyvosios socialinės patirties, nuo kurios ateityje priklausys vaiko sėkmė mokykloje, bendravimas su kitais žmonėmis. Šiame kontekste žaidimą galima laikyti pagrindiniu vaiko ankstyvosios socializacijos veiksniu.

Tyrimu nustatyta, kad žaidimas yra svarbus vaikų gebėjimams ugdyti, tačiau ryškiausiai pedagogių nuomonės išsiskyrė dėl socialinių ir pažintinių gebėjimų ugdymo galimybių žaidimais. Žaidimą sėkmingai galima taikyti vaikų tarpusavio santykių plėtotei, bendravimui su suaugusiaisiais skatinti. Žaidimas padeda stiprinti vaikų savireguliacijos ir savikontrolės įgūdžius, yra svarbus emocijų suvokimui ir raiškai. Mažiausiai, pedagogių nuomone, žaidimas tinka vaiko savivokos ir savigarbos gebėjimams ugdyti.

Learning begins early in life; so do children's beliefs and attitude towards learning. Much is known about how children learn in general as well as in specific domains, however, little is known about the early beginnings and development of academic purposes. The aim of this study was to discover how preschoolers understand the reasons for learning. Two studies were done to achieve this goal. 121 children participated in the first study which tried: 1) to compare the understanding of reasons for learning of four- and six-year-old children and 2) to compare the understanding of reasons for learning of boys and girls in preschool age. Sixty-two children took part in the second study which examined the perception of reasons for learning of five-year-old children living in the country and in a city. All data were collected using there methods: ,,Cow scenario" (Li, 2004a), ..School stories" (Wang and Leichtman, 2000), ..Birthday book probing" (Li, 2004a). Two types of variables, reflective and content, were examined. The results of the first study revealed that already four-year-old children have their opinion about the learning process and school. Their attitude towards learning changes as children grow up. Younger children appeared to have already developed some basic understandings of reasons for learning, although elder children showed much more consistent patterns than their younger peers. Analysis of children's answers by content variables shoved that younger and elder children identified the following types of benefits from learning: intellectual, economic, and social (for the benefit of others). They have a positive attitude to the learning process and can formulate the positive emotional effect of learning. However, six-year-old children name the categories of intellectual and economic benefit and the value expression more often than their younger peers.

Ikimokyklinio ugdymo principai ir sritys

Ikimokyklinis ugdymas yra svarbus vaiko vystymosi etapas, kurio metu formuojasi vertybinės nuostatos, žinios, supratimas ir gebėjimai. Šiame straipsnyje aptariami svarbiausi ikimokyklinio ugdymo principai, ugdymo sritys, kontekstai ir vaikų pasiekimai.

Pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sveikas ir ugdymo(si) kokybę. Svarbiausi principai:

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas: Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas.
• Kontekstualumo principas.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas: Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas: Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Ugdymo sritys

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdytis sritys:

• „Mūsų sveikata ir gerovė“
• „Aš ir bendruomenė“
• „Aš kalbų pasaulyje“
• „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“
• „Kuriu ir išreiškiu“

Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.

Ugdymosi kontekstai

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste.

Kontekstų tipai

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas: tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
• Žaismės kontekstas: žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
• Judraus patirtinio ugdymosi kontekstas: judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• Kultūrinių dialogų kontekstas: kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• Kalbų įvairovės kontekstas: kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi kontekstas: tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
• Realių ir virtualių aplinkų kontekstas: realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
• Kūrybinių dialogų kontekstas: modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai ir pasiekimai

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Pavyzdžiai iš srities „Mūsų sveikata ir gerovė“

Vertybinė nuostata

Domisi, kas padeda augti sveikam ir saugiam.

Esminiai gebėjimai

A1: Ragauja įvairaus skonio ir konsistencijos maistą. Suaugusiojo padedamas ruošia maistą: tepa, laužo, mirko. Įvardija kelis maisto produktus, kuriuos valgyti sveika, ir kelis, kuriuos vartoti reikėtų saikingai. Plauna vaisius, daržoves ir pasako, kodėl; pjausto, gamina užkandžius, salotas. Aiškinasi, kodėl svarbu valgyti įvairų, sveikatai naudingą maistą, iš kur ir kaip jis atsiranda ant mūsų stalo. Išvardija, ko reikia valgyti daugiau, o ko mažiau, kad augtų sveikas, esant galimybei pirmenybę teikia sveikatai palankiems maisto produktams.

A2: Kūno ženklais parodo ar pasako, kad nori į tualetą. Suaugusiojo padedamas naudojasi tualetu, prausiasi ir šluostosi veidą, apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus. Padeda į vietą vieną kitą daiktą. Dažniausiai savarankiškai naudojasi tualetu. Savarankiškai ar priminus plauna rankas, prausiasi veidą, čiaudėdamas ar kosėdamas prisidengia burną ir nosį. Šiek tiek padedamas savarankiškai apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus. Dažniausiai savarankiškai plaunasi rankas, prausiasi veidą; čiaudėdamas ar kosėdamas prisidengia burną ir nosį. Savarankiškai ar suaugusiojo padedamas apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus, susišukuoja. Taisyklingai plaunasi rankas. Atsižvelgdamas į tai, ar jam šilta, ar šalta, nusirengia ar apsirengia drabužius.

A3: Pažįsta šviesoforo spalvas, žino, ką jos reiškia; pasako, kad kelią (gatvę) pereiti reikia kartu su suaugusiuoju. Stebint suaugusiajam, saugiai naudojasi veiklai skirtais aštriais daiktais (žirklėmis, pieštukais, mentelėmis). Saugaus eismo žaidimų metu ar išvykose siekia laikytis eismo ženklų ir taisyklių. Pakomentuoja kelias saugaus elgesio gatvėje ir gamtoje taisykles. Supranta, kodėl nesaugu eiti, važiuoti su nepažįstamu žmogumi ar ką nors iš jo paimti. Atpažįsta tinkamus ir netinkamus prisilietimus, suabejojęs apie tai pasako suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Žaisdamas, ką nors veikdamas stengiasi saugoti save ir kitus. Savarankiškai ar priminus laikosi sutartų saugaus elgesio taisyklių grupėje, kieme, išvykose. Paaiškina saugaus elgesio su nepažįstamais žmonėmis, buitiniais prietaisais, aštriais daiktais ir sveikatai pavojingomis medžiagomis taisykles, įvardija aplinkoje esančias nesaugias vietas. Paaiškina, kad jo kūnas priklauso tik jam, sako „stop“, „ne“ reaguodamas į jo privatumą pažeidžiantį elgesį. Paaiškina, kokių profesijų žmonės gali padėti ištikus nelaimei.

Pavyzdžiai iš srities "Judėjimas"

Vertybinė nuostata

Noriai juda, mėgsta judrią veiklą ir žaidimus.

Esminiai gebėjimai

B1: Pralenda pro kliūtis keturpėsčias. Savarankiškai atsistoja, stovi, atsitupia, pasilenkia, eina į priekį, į šoną ir atgal, bėga tiesiomis kojomis, lipa laiptais aukštyn pristatomuoju žingsniu. Pastovi ant vienos kojos (3-4 sekundes). Tikslingai skirtingu ritmu eina, apeina arba peržengia kliūtis, eina plačia (25-30 cm) linija. Bėga keisdamas kryptį, greitį, neprarasdamas pusiausvyros. Laikydamasis lipa ir nulipa laiptais pakaitiniu žingsniu. Nušoka nuo laiptelio, atsispirdamas abiem kojomis 1-2 kartus pašoka nuo žemės, peršoka liniją. Stovėdamas pasistiebia, atsistoja ant kulnų, pastovi ant vienos kojos (4-5 sekundes). Eina ant pirštų galų, eina siaura (5 cm) linija, nesilaikydamas lipa laiptais aukštyn ir žemyn. Bėga, didindamas ir mažindamas tempą, šokinėja abiem ir ant vienos kojos. Mina ir vairuoja triratuką, balansinį dviratį. Eina pakaitiniu ir pristatomuoju žingsniu, aukštai keldamas kelius. Bėgioja vingiais, išsisukinėdamas, bėga ant pirštų galų. Šokinėja nuo vienos kojos ant kitos, šokinėja judėdamas pirmyn. Lipa kopėtėlėmis. Meta kamuolį iš įvairių padėčių, pagauna jį sulenkdamas rankas per alkūnes. Spiria kamuolį iš įvairių padėčių, į taikinį. Stengiasi sėdėti, stovėti, vaikščioti taisyklingai. Ištvermingas, bėga ilgesnius atstumus. Bėga pristatomuoju ar pakaitiniu žingsniu. Šoka į tolį, į aukštį. Žaisdamas laisvai koordinuotai juda, orientuojasi erdvėje. Dažniausiai vaikščioja, stovi, sėdi taisyklingai.

B2: Tikslingai siekia daikto, jį pačiumpa ir laiko saujoje, dviem pirštais - nykščiu ir smiliumi - suima smulkų daiktą, perima daiktą iš vienos rankos į kitą, deda vieną ant kito. Dažniausiai taisyklingai laiko rašiklį, gana tiksliai atlieka judesius plaštaka ir pirštais bei ranka. Ištiestomis rankomis pagauna didelį kamuolį. Pieštuką ir žirkles laiko taisyklingai. Tiksliai atlieka sudėtingesnius judesius su smulkiais daiktais. Veiksmus su smulkiais daiktais atlieka vikriai, tiksliai ir kruopščiai.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #supratimas #apie #grice

• Apie svogūnų ir skruostų ląstelių tyrimą ikimokyklinėje grupėje
• kaip patikrinti eilę darželyje
• Informacija apie darželį "Žvaigždutė"
• Vaikų knygų apdovanojimai ir rekomendacijos
• kaip suplanuoti tobulą poilsį su vaikais gamtoje