Larisa Kalpokaitė: aktorės biografija ir turtingas kūrybos kelias

Talentingoji Vilniaus Valstybinio Mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė-Braškienė, gimusi 1958 m. sausio 27 d., yra puikiai pažįstama publikai iš daugybės vaidmenų teatre, televizijos serialuose ir kine. Nuo pat vaikystės dainuoti svajojusi Larisa Kalpokaitė šiandien ne tik sėkmingai tęsia aktorės karjerą, bet ir dubliuoja kino filmus, dėsto Muzikos ir teatro akademijos operos studijoje bei lavina studentų aktorinius sugebėjimus. Jos gyvenimas - tai intensyvus darbas, nuolatinis tobulėjimas ir nesibaigianti meilė scenai.

Ankstyvieji metai ir kelias į meną

Larisa Kalpokaitė (iki 1981 m. Kolpašnikova) gimė 1958 m. sausio 27 d. Jos tėvai kilę iš Rževo, o šeimoje Larisa buvo antroji duktė iš trijų. Aktorė užaugo Vilniaus mikrorajone Žirmūnuose. Anot jos, anuomet patekti į kitą Neries pusę, pavyzdžiui, į lopšelį Antakalnyje, tekdavo plaukti valtele, kadangi nebuvo nei Žirmūnų, nei Valakampių tilto. Sykį L. Kalpokaitė vos upėje nenuskendo ir pati, prisimindama, kaip „staiga berniukas kažkoks mane už pakarpos ištraukė. Atsimenu jo veidą lig šiol.“

1966-1975 m. Larisa mokėsi rusakalbėje Vilniaus 6-oje vidurinėje mokykloje. Nuo mažens ji visą laisvalaikį skirdavo dainoms ir vaidinimams mokykloje: skaitydavo eilėraščius, ruošdavo įvairias kompozicijas, dėl to būdavo netgi atleidžiama nuo pamokų. „Užsigeidė mergaitė groti pianinu ir nupirko pianiną. Tais laikais tai buvo deficitas, baisūs pinigai“, - prisimena aktorė. Nors mokykloje berniukų dėmesio netrūko, L. Kalpokaitė jų neprisilesdavo.

Operos dainininke svajojusi tapti L. Kalpokaitė 1975-1977 m. lankė LTSR valstybinės konservatorijos Solinio dainavimo katedros parengiamuosius kursus. Įstojusi į konservatoriją, mergina pasirinko dainavimo specialybę, tačiau sekėsi sunkiai, nes įstojo labai jauna, kai dar nebuvo susiformavęs balsas. Studijuojant dėstytojo buvo paskatinta stoti į aktorinį. Stojamieji egzaminai į aktorinį privertė ją kaip reikiant paprakaituoti ir raudonuoti, prisiminus Dalios Tamulevičiūtės duotas užduotis.

Būsimiesiems aktoriams teko daug skaityti ir kalbėti lietuviškai. Rusaitei L. Kalpokaitei tai nebuvo lengva, tačiau iššūkių ji nepabijojo ir visus egzaminus atsiskaitė lietuvių kalba. „Tik rusiška pavardė [Kolpašnikova] vis kam nors kliuvo“, - prisimena aktorė. Priimti galutinį sprendimą pasikeisti pavardę į Kalpokaitę Larisą paskatino kurso vadovės Irenos Vaišytės pristatymai, kai ji būdavo vadinama „Larisa Skrybėlaitė“. „Mane tai labai žemindavo ir skaudindavo. Pagalvojau, pasikeisiu ir bus ramu. Visų pirma atsiklausiau tėvo, nenorėjau jo įžeisti“, - pasakoja Larisa.

1981 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tuomet L. Kalpokaitės pasaulis buvo „tik juoda teatro repeticijų salė nuo ryto iki nakties, nuo rudens iki vasaros“. Aktorė prisimena, kad dirbdavo iki pusės pirmos nakties, o pirmoji pamoka prasidėdavo devintą.

Baigus studijas likimas pametėjo dovanėlę - jai ir kitiems kurso draugams dar iki egzaminų pavyko įsidarbinti Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Nuo 1981 m. iki 1991 m. ji vaidino šiame teatre.

Šeima ir gyvenimas nepriklausomybės metais

Prasidėjus aktorės karjerai, L. Kalpokaitė susipažino su savo būsimu vyru, taip pat aktoriumi Jonu Braškiu. Jųdviejų piršlybos buvo įsimintinos - Jonas atvyko pas Larisos tėvus su baltų rožių puokšte mamai ir baltų gvazdikų puokšte Larisai, priklaupė ir paprašė jos rankos. Jaunų aktorių pora sukūrė šeimą, o 1985 m. pasaulį išvydo jųdviejų sūnus Jonas. Larisai labai pasisekė, nes jos mama kaip tik išėjo į pensiją ir galėjo prižiūrėti anūką, o Larisa grįžti į darbus ir vaidinti.

Nepriklausomybės metais L. Kalpokaitės gyvenimas pasikeitė. Ji su kolegomis ryžosi išeiti iš Valstybinio akademinio dramos teatro ir prisijungė prie režisieriaus Rimo Tumino aktorių komandos ką tik įkurtame Vilniaus mažajame teatre. „Tai buvo įvykis, nes mes buvome pirmi, atsisakę gero gyvenimo ir išėję iš prestižinio teatro. Paėmėme ir išėjome į visišką nežinią be algų“, - prisimena aktorė. Nors tai buvo labai sunkūs laikai ir gyveno sunkiai, juos jungė „svajonė, idėja ir jaunystė, begalinė meilė Tuminui.“ Aktoriams teko pasiieškoti ir papildomų darbų, kad galėtų bent jau išmaitinti šeimas. Larisa Kalpokaitė su vyru Jonu dirbo parduotuvėje. „Atėjo tokia moteris į parduotuvę ir pamatė mus su Jonu. Ji žinojo, kad mes aktoriai, nustebusi sako: jūs dirbate parduotuvėje. Aš atsisukau į ją: dirbu, o ką, galite geriau pasiūlyti?“ - pasakojo L. Kalpokaitė.

Nuo 1991 m. Larisa Kalpokaitė dirba Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Vaidmenys teatre, kine ir televizijoje

Larisa Kalpokaitė yra atlikusi daugybę įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Ji džiaugiasi galėdama dirbti įvairiose srityse, nes tai suteikia ne tik profesinio pasitenkinimo, bet ir stabilumo. „Man gerai, kai man duoda bet kokį darbą, nes suprantu, kad tai gali bet kada pasibaigti. Aktorinis periodas yra trumpas. Kiek vyresniam žmogui tų vaidmenų yra? Man kiekvienas pasiūlymas yra geras“, - teigia ji.

2002 m. L. Kalpokaitę žiūrovai išvydo ir kino ekranuose: ji suvaidino pagrindinį vaidmenį Kristijono Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“, kuris buvo išrinktas geriausiu metų Baltijos šalių filmu. „Viskas atrodė erotiška, o dabar pasižiūri - nieko ten nėra. Ten nėra erotikos, bet yra kažkas daugiau už nuogą kūną“, - komentuoja ji.

Aktorė taip pat yra žinoma iš televizijos serialų, kuriuose suvaidino ne vieną įsimintiną vaidmenį. Pastaruoju metu, be įprastų vaidmenų, ji dubliuoja kino filmus ir dėsto Muzikos ir teatro akademijoje.

Žymiausi vaidmenys

Žemiau pateikiama išsami Larisa Kalpokaitės vaidmenų chronologija teatre, kine ir televizijoje:

Romansai ir muzikinė veikla

Ilgą laiką prislopinta L. Kalpokaitės svajonė dainuoti galiausiai sprogo visu smarkumu. „Padainuodavau kompanijoje, be akompanimento. Mane kalbino jau seniai, Inga Burneikaitė sakė: Larisa, daryk programą. Bet aš nedrįsau. Buvo natūralus atmetimas visko, kas rusiška. Bijojau, kad tie romansai bus niekam nereikalingi“, - prisipažįsta aktorė. Aktorė yra labai laukiama viešnia „Purpurinio vakaro“ scenoje, kur atlieka romansus.

Paklausta, kodėl romansai, Larisa atsako: „nes visa, ką aš turiu savyje, netelpa tose dainose, kurias aš atlieku spektaklių metu. Taip atėjo laikas romansams, kuriuos aš dainavau nuo pat vaikystės, bet nedrįsau pateikti publikai, nes vis atrodė, kad dar ne laikas. Staiga tarsi žaibas gimė įsitikinimas - dabar galiu, kadangi žinau apie ką aš dainuosiu, nes aš suprantu kiekvieną romanso vingį, kiekvieną atodūsį. Aš pagaliau galiu „papasakoti“ tas skausmingas, bet pilnas vilties ir meilės istorijas.“ Aktorė pabrėžia, kad romansai - tai išbaigtos istorijos, išraiškingi vaidinimai, muzikinės dramos. Šiuo metu jos programoje yra ne tik rusiški romansai, bet ir lietuvių autorių kūriniai, bardų dainos.

Intensyvus gyvenimo ritmas ir asmeninė filosofija

Metų pradžioje aktorė L. Kalpokaitė gyvena ypač intensyviu ritmu - repeticijos veja repeticijas, o premjeros seka viena po kitos. Net ir su naujienų portalu tv3.lt ji kalbėjosi būdama pakeliui į gastroles Klaipėdoje. „Neseniai Vilniuje įvyko Jono Sakalausko operetės „Braškiai ir Braškienės“ premjera. Tiesa, žodis „operetė“ labai įpareigoja, todėl mes, dramos aktoriai juokaujame, kad drąsiau sakyti - muzikinis spektaklis. O po to, sausio 31-ąją, Kaune bus Justino Krisiūno spektaklio „Teismas“ premjera, kur vaidinsime su Ineta Stasiulyte ir Kęstučiu Cicėnu. Taigi, premjera lipa viena ant kitos“, - pasakojo L. Kalpokaitė.

Nors krūvis buvo milžiniškas, Larisa itin džiaugiasi galėdama ir toliau daryti tai, kas jai teikia džiaugsmo. „Šiemet turėjau daug filmavimų - nusifilmavau penkiuose filmuose, ne pagrindiniuose vaidmenyse, bet pakankamai dideliuose. Buvo daug spektaklių, didelis krūvis. Tai buvo darbas, darbas ir dar kartą darbas. Tik vasarą pavyko truputį pailsėti prie jūros, Palangoje. O šiaip - net neleisdavau sau kvėpuoti“, - pripažino aktorė.

Natūralu, kad dirbant tokiu tempu kyla klausimas, ar organizmas neprašo sustoti. Larisa pripažįsta - signalų būta, tačiau noras lipti į sceną bei vaidinti vis dar yra stipresnis už nuovargį. „Aišku, kad kyla minčių pristabdyti. Neseniai sirgau COVID-u ir tada pagalvojau - kam tu taip leki? Bet aš kaip tas cirko arklys - vos tik išgirstu trimitus, iškart pasitempiu ir lekiu į areną“, - juokėsi L. Kalpokaitė. „Suprantu, kad būtų gerai truputį sulėtinti tempą. Galvoju, kad šitas sezonas baigsis ir tada jau reikės sustoti, pailsėti, susikaupti ir pagalvoti, ar tikrai reikia tiek daug dirbti.“

Nors Larisa gyvena scenoje, ji sako turinti retą aktoriui savybę - gebėjimą po spektaklio greitai „išjungti“ vaidmenį ir grįžti į kasdienį gyvenimą. „Kai suvaidinu spektaklį, aš labai greitai atsijungiu. Aišku, kartais gali kilti mintis, ką padariau gerai ar blogai, bet dažniausiai tai ateina kitą dieną. Tą pačią dieną aš išjungiu šviesą ir išeinu iš vaidmens. Žinoma, premjerų metu būna sunkiau - tada mintys sukasi iki pat paskutinės minutės, bet tai normalu. O šiaip - nusileidžia uždanga ir prasideda gyvenimas“, - tikino ji.

Darbas su vyru ir šeimos santykiai

Nors Larisa pripažįsta, kad dirbti kartu su vyru Jonu nėra lengva, pastabos vienas kitam ir diskusijos apie darbus judviejų namų durų slenksčio dažniausiai neperžengia. „Mes esame linkę vienas kitam išsakyti pastabas, bet tik tuomet, kai vyksta darbas. O po repeticijų taip pavargstame, kad namuose nebesinori jokių diskusijų. Norisi arbatos, lovos ir miego“, - atviravo aktorė. Larisa atvira - dirbti kartu su sutuoktiniu yra labiau iššūkis, nei malonumas: „Aš buvau sau pasakiusi, kad daugiau niekada su vyru nedirbsiu, nes tai yra sunku. Bet kai aplink yra daugiau žmonių, bendras katilas, tada jau lengviau matyti jį kaip partnerį, o ne kaip vyrą.“

Pokalbiui pasisukus apie judviejų sūnų Joną, Larisa su šiluma kalba apie artimą ryšį ir neslepia motiniško pasididžiavimo. Vis dėlto aktorė pabrėžia sąmoningai besistengianti nesikišti į sūnaus pasirinkimus ir leisti jam pačiam eiti savu keliu. „Aš džiaugiuosi, kad jis dirba mylimą darbą. Baigti dvi aukštąsias mokyklas - teisę ir aktorinį - reikia daug ryžto. Jis pasirinko meną, žinodamas, koks tai sunkus ir nedėkingas kelias. Bet tai jo gyvenimas, jo sėkmės ir nesėkmės. Aš jau pakankamai pradžioje bandžiau reguliuoti - dabar gana. Man svarbiausia, kad jis dirba su noru“, - kalbėjo L. Kalpokaitė.

Šią vasarą Larisa ir Jonas Braškys šventė ypatingą sukaktį - santuokos 40-metį. „Tikrai buvo visokių etapų - ir labai gražių, ir labai skaudžių. Buvo ir tokių, kai ėjom paduoti pareiškimus, grasinom skyrybomis, bet niekada taip ir nenuėjom“, - prisipažįsta Larisa. Sunkiausiais momentais jiems padėjo išlikti kartu ne tik darbas viename teatre ir tėvų meilė, bet ir sūnus. Aktorė prisimena, kaip antroje klasėje sūnus Jonas paprašė jų pažado niekada nesiskirti. „Prisimenu su vyru pažiūrėjome vienas į kitą, palinksėjom ir nebeturėję, kur dėtis, sūnui pažadėjom. Na, ir pasistengėm pažadą išlaikyti“, - sako ji.

Larisa taip pat džiaugiasi, kad jos vyras Jonas dažnai ją lepina gėlėmis. „Mūsų namuose beveik visada jų rasi - nuvysta vienos, įteikia kitas. Aš asmeniškai tingėčiau, o jis būna net važiuoja į Vingio parką, ten prisiskina žibučių ir parneša man“, - šypteli ji.

Sveikata ir ateities svajonės

Sveikata Larisa Kalpokaitė rūpinasi - rūkyti metė jau senokai, taip pat septynerius metus nevartoja alkoholio. „Jaučiuosi tikrai geriau, o tai atsiliepia ir išorėje - net jei būni pavargęs, nebėra to „pėdsako“ veide. Žinoma, su malonumu išgerčiau vyno taurę prie žuvies, bet žinot, kai gydytojai pasako „ne“, tada puikiausiai apsieini be viso to“, - sako aktorė. Aktorė pažymi, kad tokiame amžiuje svarbu saugoti vienas kitą.

Paklausta apie svajones, Larisa atsako filosofiškai - ji jų nebekuria ir renkasi priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. „Aš niekada gyvenime nesvajojau. Supratau, kad svajonės yra gražios, bet gyvenimas jas labai greitai aplaužo. Todėl aš priimu tai, kas yra. Duoda - imu, neduoda - vadinasi, taip turi būti. Aš neplanuoju vaidmenų, nekurpiu svajonių. Žmogus planuoja, o Dievas sudėlioja savaip. Kiekvieną dovaną priimu, o jei ne - vadinasi, ne mano“, - šyptelėjo L. Kalpokaitė.

Tačiau viena svajonė vis dėlto yra - kelionė į Provansą. „Noriu pamatyti levandų laukus, pavažinėti po vynuogynus. Jaučiu trauką levandoms - man patinka kvapas, puokštės, skonis, geriu ir levandų arbatą. Turiu levandomis išpieštą servyzą, tad kai sudužta jo puodelis, man net sudreba širdis. Gal praeitame gyvenime buvau Provanso kaimietė? Beje, vienintelė šalis, kurioje aš bešališkai šypsojausi nuo pat pradžių iki pat galo - Prancūzija. Linkiu sau ten nuvykti“, - atviravo Larisa.

tags: #larisa #kalpokaite #gime

• nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų saugumo garantijos
• Kaip išsirinkti tinkamus batus vaikui
• Švietimas Filaretų bendruomenėje
• Apie lopšelį-darželį "Vaidilutė"
• Viskas apie nėščiųjų garantijas darbe