Laikmetis, kultūra ir „kiaušinis“: prasmių paieškos tarp tradicijos ir pertekliaus
Šiandien dažnai girdime terminą „kultūra“ įvairiausiuose kontekstuose: politinė, tautinė, masinė, moderni ar net nusikaltėlių kultūra. Tačiau svarbu suprasti, ką iš tikrųjų reiškia šis žodis mūsų dvasinei sveikatai. Frydrichas Nyčė savo laiku teigė, kad tiek tai, kas istoriška, tiek tai, kas neistoriška, vienodai reikalinga žmogaus, tautos ar kultūros dvasinei sveikatai. Žmogui nereikia per daug kultūros, nes, pasak Nyčės, visko pavertimas kultūra yra ją žudantis dalykas.
Žanas Žakas Ruso savo laiku įspėjo, kad mokslų ir menų laimėjimai nepadidino laimės, o žmonės nebedrįsta atrodyti tokie, kokie jie iš tikrųjų yra. Mūsų sielos tvirko tobulėjant mūsų mokslams ir menams, mokslai ir menai didžiausią žalą padarė žmonių tarpusavio santykiams. Šiuolaikinis žmogus yra išsilavinęs barbaras: jis seniai turi kultūros virškinimo sutrikimų, tačiau jam grūdami vis nauji mokslo, meno ir kitokio ugdymo bei lavinimo projektai.
Kultūros kiaušiniai ir „vištidės“ metafora
Nyčės nuomone, dabartinės Vakarų visuomenės žmonės gyvena pagal naujausius mokslo ir meno laimėjimus įrengtoje vištidėje. Mūsų mokslininkai ir menininkai, Nyčės žodžiais, paversti ir patys save pavertė vištomis perekšlėmis. Jie turi dirbtinai ir vis našiau dėti „kultūros kiaušinius“. Jo žodžiais: „Tik kvaksėti jie sugeba geriau negu bet kada, nes dažniau deda kiaušinius.“
Šis „kultūros kiaušinis“ yra tapęs mūsų dvasinio pertekliaus simboliu. Mes šiandien sunkiai sergame kultūros perviršio liga, o kultūros perteklius mus pradeda vis labiau žlugdyti. Mūsų universitetai, mokyklos ir vadinamosios kultūros įstaigos pilnos savo dvasioje nesuvirškintus akmenis nešiojančių ir jais paspringusių žmonių.
Kas yra tikra, o kas - tik kultūros blizgučiai?
Kultūra nėra vien tik mokslas, menas, erudicija ar iš interneto portalų perimta filosofinių pažiūrų sistema. Kultūra turi daug giliau mūsų žodžių sąvartyno esantį pagrindą. Ruso sau leistų pasakyti, kad su kultūros vardu mes dabar kuriame antikultūrą. Bet koks tikrai gyvas dalykas - politinis pasiaukojimas, garbė, meilė, užuojauta pažemintiems ir nuskriaustiesiems ar ištikimybė tautai - prasideda mistika ir baigiasi kultūra.
| Reiškinys | Kultūros vaidmuo |
|---|---|
| Tikėjimas | Nepriklauso kultūrai, bet yra duotas. |
| Kasdienybė | Dažnai apkarstoma blizgučiais. |
| Mirtis | Turi būti peržengta, suvokiant jos kaip laimėjimo prasmę. |
Šabas, sekmadienis ir Vėlinės kaip atsvara
Kyla klausimas: ką daryti? Mums reikalingas šabas arba sekmadienis - laikas pailsėti nuo kultūros stabų. Tai leidžia suprasti, kad pasaulis jau yra sukurtas ir gali išlikti be žmogaus pagalbos. Kiekviena gyva kultūra turi turėti kažką panašaus į Vėlines, kai toliau kalbamasi su tais, kurie yra anapus kultūros. Vėlinės yra daug svarbesnės negu kino ir teatro festivaliai bei nesibaigiantis projektų rašymas. Jos suvienija, leisdamos suprasti, kad gyvename laikinuose namuose ir nereikia švaistyti laiko kvailystėms.
Šiandien Vakarų pasaulio krikščionys pradeda Velykų tridienį, kuris primena apie Kristų, atėjusį „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Tai ne institucija, o gyvenimo būdas, kurį praktikuojantys žmonės tampa nuolankūs ir paprasti, tarsi akmenys prie jūros kranto, pasitrynę vienas su kitu ir tapę glotnūs. Toks yra kelias į tikrąją, o ne dirbtinę kultūrą, kurioje žmogus suranda dvasios ramybę.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
