Laikinų gyvūnų globa: sąlygos, reikalavimai ir iššūkiai
Gyvūnų globa yra svarbi veikla, kuria siekiama užtikrinti gyvūnų gerovę, sveikatą ir gyvybę. Tai apima tiek naminius, tiek laukinius gyvūnus, kuriems reikalinga pagalba dėl įvairių priežasčių. Šiame straipsnyje aptarsime gyvūnų globos sąlygas, reikalavimus ir teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
Kas yra gyvūnų globa?
Gyvūnų globa - tai veikla, kuria siekiama:
- Išgelbėti ar išsaugoti gyvūnų sveikatą ar gyvybę.
- Perkelti gyvūnus iš jiems kenksmingos ar neįprastos vietos.
- Suteikti laikiną ar pastovų prieglobstį.
- Tinkamoje vietoje paleisti į laisvę laukinius gyvūnus.
Globojami gali būti visi - naminiai (augintiniai, ūkiniai gyvūnai ir kiti) ir laukiniai gyvūnai. Gyvūnų globa yra vienas iš būdų užtikrinti gyvūnų gerovę, ypač tų, kurie pateko į nelaimę ar yra benamiai. Tai apima benamių ar nereikalingų gyvūnų surinkimą, identifikavimą, laikymą, priežiūrą ir gydymą, taip pat savininkų ar naujų globėjų paiešką.
Šių organizacijų veikla finansuojama iš paaukotų lėšų. Savivaldybės taip pat gali pasitelkti šias organizacijas gyvūnų globai savo teritorijose ir skirti tam finansavimą. Kai kurios organizacijos vykdo ir laukinių gyvūnų globą urbanizuotose teritorijose. Surinkti benamiai ar kiti gyvūnai, kuriems reikalinga globa, apgyvendinami gyvūnų prieglaudose.
Laikina globa: kas tai ir kodėl ji svarbi?
Laikina globa yra labai svarbi gyvūnų globos organizacijų veiklai, nes ji padeda sumažinti gyvūnų perkrautose prieglaudose esančią naštą ir suteikia gyvūnams galimybę gyventi namų sąlygomis, kol jiems bus surasti nuolatiniai namai.
Laikina globa apima labai daug įvairių situacijų:
- Tai gali būti apie mėnesį laiko trunkanti globa, kai prižiūrite penktakojį beglobį.
- Gyvūnas gali būti būsimas suomis, mažas šuniukas be skiepų, ar laikinas šuo jūsų namuose su galimybe apsispręsti per mėnesį.
- Labai padedate, kai ieškote laikinų globėjų šunims, kurie jau turi bilietą į Suomiją ir laukia kelionės. Tokia globa atlaisvina vietą prieglaudoje naujam beglobiui.
- Dažnai ieškome laikinų globėjų vadoms, mažiems šuniukams su mamomis ar be jų, tiems, kurie neturi skiepo ir imuniteto, tad prieglaudoje jiems didelė rizika susirgti parvo virusu. Tada skubiai ieškome globos, kuri trunka apie mėnesį, kol šuniukai jūsų namuose yra nukirminami, suženklinami, suskiepijami, karantinuojami.
Laikina globa gali tapti ir nuolatine. Ji formuojama sutartimi, kai norite pasiimti šunį sau. Tai yra mėnesio laiko sutartis ir šansas pasimatuoti šunį ir šuniui pasimatuoti jus. Tai labai padeda, kai namuose yra vaikų ar kitų augintinių.
Kas užsiima gyvūnų globa?
Tuo užsiima ne pelno siekiančios organizacijos, turinčios arba neturinčios stacionarias prieglaudas, ir fiziniai asmenys, kurie savo laisvalaikį skiria būtent šiai visuomeninei veiklai. Jie nebūtinai turi būti susiję, bet gali bendradarbiauti. Didesnėse organizacijose paprastai dirba 1-2 etatiniai žmonės, o visi kiti - savanoriai, studijuojantys, dirbantys.
Karantino sanitarinės tarnybos nėra gyvūnų prieglaudos, jų paskirtis kita, ir nelabai linksma. Iš ten gyvūnus globos organizacijos stengiasi traukti, jei tik turi galimybę, kol jie ten nenusibaigė. Bet yra išimtinių atvejų, pvz., Utenoje savivaldybė pasirašė sutartį su gyvūnų globos organizacija ir jau nuo 2006 metų moka už teikiamas paslaugas.
Iš kur jie gauna pinigų?
Organizacijos vykdo veiklą iš rėmėjų (fizinių asmenų ir įmonių) skiriamų lėšų, iš 2 proc. nuo GPM paramos ir iš tų pačių savanorių kišenės. Žmonės, kurie rūpinasi gyvūnų globa, nepriklausydami organizacijoms, turi tas pačias galimybes, išskyrus 2 proc. paramą.
Socialinės reklamos paprastai rengiamos labdaros arba beveik labdaros pagrindais. Negi tikrai atrodo, kad kuri nors organizacija galėtų sau leisti išsipirkti keliasdešimt stendų sostinėje rinkos kaina? Sudarius sutartis su veterinarijos klinikomis, dalis procedūrų atliekama pigiau, pagelbsti ėdalo gamintojai ar prekiautojai.
Ar prieglaudoje jūsų augintinis bus laimingas?
Iš namų atiduotas suaugęs šuo arba katinas labai stresuoja prieglaudoje. Būna atvejų, kai jie neėda, negeria, užsidaro savyje. Jei norite atsikratyti augintinio, nes jis „kapsto gėles“ ar „jam turbūt nuobodu, kol aš darbe“ ir manote, kad prieglaudoje jam bus geriau, jūs labai klystate. Prieglaudoje dėmesį jis turi dalintis su dešimtimis kitų gyvūnų, maistą irgi, o deja, vienam susirgus, gali susirgti ir gretimai gyvenantis.
Visada bandykite dovanoti gyvūną iš namų, per pažįstamus, skelbkite laikraščiuose ar internete, jei dėl kokių rimtų priežasčių negalite jo daugiau auginti. Dar blogiau atiduoti „naminuką“ į karantino tarnybą. Pamatytumėte, kaip atrodo šuneliai karantino tarnyboje - susirietę, susigūžę, uodega pabrukta, akyse panika ir beviltiškumas - tai ne šunys, tai tikri varguoliai. Ir kaip jie pasikeičia laikinoje globoje ar patekę pas naujus šeimininkus: sužiba akys, išsilygina įdubę šonai, uodega pakyla į poziciją „aš laimingas, o pasaulis gražus“... Deja, kai kurie nesulaukia tokios laimės ir iš baimės nugaišta narvuose. Net ligų nereikia, kurios ten knibžda - vien tik iš baimės.
Ar tikrai savanorių darbas sunkus?
Vieni savanoriai prieglaudose prižiūri gyvūnus, tvarko narvus, voljerus, veda šunis pasivaikščioti, verda jiems maistą (nebrangių, bet maistingų košių virimas irgi yra menas), plauna kraiko dėžes, indelius... Jūs turite vieną ar du augintinius? Trumpam įsivaizduokite, kad turite 30. Arba 50. Ir neturite karšto vandens. O gal išvis vandentiekio neturite. O jūsų „šiukšlių vamzdis“ - konteineris už šimto metrų. Taigi, šis darbas yra tikrai fiziškai sunkus!
Taip, kada nors prieglaudos atrodys taip, kaip matome per televizorių Anglijoje ar Amerikoje, šviesios, su visais patogumais, su šimtais pagalbininkų. Bet dar negreit. Taip pat savanoriai užsiima fotografavimu, skelbimų platinimu, ieško rastų gyvūnų šeimininkų, užsiima vaikų švietimu, kiemuose gyvenančių gyvūnų priežiūra, šėrimu, gaudymu, sterilizavimu.... Veža į veterinarijas, leidžia vaistus, socializuoja, jei šuo ar katė bijo žmonių.
Prieglaudoms labai trūksta žmonių, kurie apsiimtų ne tiesiogiai susijusiais su gyvūnų priežiūra darbais: skalbtų namie guolius, apklotus, pagelbėtų su staliaus, elektriko darbais, pasiūlytų transportą ir t.t., nes dėl kasdienių priežiūros darbų viską sunku spėti.
Yra ir kita pusė: „mano 7 metų katinas pradėjo šlapintis ne vietoje, noriu atiduoti į prieglaudą. Ir neskaitykit man pamokslų apie veterinarijas, aš noriu jį a-ti-duo-ti“. Bet apie tai daug neverta kalbėti, ir taip aišku, kad jei žmogus apsiėmė rūpintis gyvūnų globa, jis su tokiu požiūriu susidurs nuolat.
Lauke gyvenančios katės - kam jas šerti?
Jei jūs ir aš paimtume po porą šimtų, tai gal ir nereikėtų. Bet tai neįmanoma. Mūsų miestuose ir miesteliuose jų dar tiek daug, kad visų nepaimsime. Organizacijos tik pamažiukais, kiemas po kiemo gali sterilizuoti kates ir katinus, kad negimtų tiek nelaukiamų beglobių.
Jei būtų daugiau supratimo ir pagalbos iš gyventojų pusės, žinoma, šis darbas eitųsi lengviau. Šeriamos ir prižiūrimos, namelius, kur gali pasislėpti nuo darganos, turinčios katės nekelia daug rūpesčių. Jas šerti reikia ne po savo balkonu mėtant atliekas, o įrengtose vietose toliau nuo namų.
Sterilizuotos katės užsiaugina storesnį kailį, įminta, geriau atlaiko žiemas. Be to, kas kelis mėnesius neima gatvėje lakstyti patiklūs maži kačiukai, viens po kito žūstantys po mašinų ratais arba išdykaujančių vaikų rankose. Tai ir yra P-S-P (pagauk, sterilizuok, paleisk) programa. Jei matote katę ar katiną truputį pakirptu ausies galiuku, vadinasi, jie sterilizuoti pagal šią programą. Ne kiekviena katė ištvertų uždarame bute, o lauke dar gali ilgai ir ramiai gyventi, gaudyti peles.
Ar „tos bjaurybės“ nešioja ligas?
Ar kada nors buvote kolegos ar klasioko apkrėstas gripu ar angina? Turbūt... Ar jį dėl to likvidavote? Drastiškas pavyzdys, bet iš tiesų kartais isterija dėl kažkokių baisių ligų peržengia sveiko proto ribas. Katė, kuri bėga pro šalį, kad ir nelabai graži ir švari, niekuo neapkrės žmogaus. Jei norite tą katę paglostyti, nepamirškite paskui nusiplauti rankų. O jei norite kapstytis smėlio dėžėje kieme - tai jūs drąsus žmogus... Atviros smėlio dėžės apskritai nėra higieniškos.
Ir iš tiesų, problema dėl to, kad vaikai kažką iškapstys toje dėžėje, lengviau išsispręstų jas uždengiant dangčiu, arba vietoj jų įrengiant supynes, lipynes, negu bandant išnaikinti aplinkui visas kates ir šunis, turinčius ir neturinčius šeimininkų, ir visus terlius, mėtančius šiukšles, šukes, kur papuola, taip pat ir į smėlio dėžes... Katės ir šunys, gyvenantys lauke, paprastai turi blusų. Blusos pasirenka tuos, kas joms geriausiai tinka, o kadangi žmonių kūno temperatūra žemesnė, jos visai netrokšta kraustytis pas mus. Taigi, čia pavojaus mažai.
Peršalusios, ašarojančios, šniurkščiojančios katytės žmogaus neapkrės, ypač per atstumą. Kačių vadinamasis maras, šunų parvas žmonėms visiškai neužkrečiamas. Žinoma, jei įkąs pasiutlige sergantis gyvūnas - ar šuo, ar lapė, ar šikšnosparnis, nebus džiugu, dėl to nereikia numoti ranka ir įtartinais atvejais visada kreiptis į savo polikliniką. Skiepas, tiksliau, vienkartinė imunoglobulino dozė, nėra nieko baisaus, užtat ramiau gyventi. Tačiau reikia pasakyti, kad dėl naminių gyvūnų vakcinacijos pasiutligės atvejų labai sumažėjo ir karantinan patekę naminiai gyvūnai paprastai neparodo jokių pasiutligės požymių.
Kirminai? Apsikrėsti kirminais galima nuo gyvūno, o galima sode suvalgius neplautą obuolį ar salotos lapą, ir, žmonės sako, tai netgi dažnesnis variantas. Profilaktika - plautis rankas, ypač prieš valgį. Naminius augintinius reikia periodiškai nukirminti, o ypač tuos, kurie laikomi lauke. Grybelis, toksoplazmijos? Pamosuokit iš paskos skuodžiančiai katei - nelieskit jos, neniurkykit, išmokykit vaikus neglostyti benamių gyvūnų ir niekas neprilips, o nuo žemės tų ligų nepasikelsit. Trumpai tariant, žmogui užkrečiamos ligos - ne tas dalykas, dėl kurio reiktų rūpintis, matant lauke bėgantį beglobiuką.
Kodėl padedat gyvūnams, o ne seneliams ar neįgaliesiems?
Paradoksas, bet paprastai taip klausia tie, kurie nepadeda niekam... Ne kiekvienas moka ir gali dirbti su gyvūnais, ne kiekvienas gali savanoriauti „Maltos ordine“; visi juk pasirenka savo sritį, o kartais ir ne vieną, kur gali realizuoti save. Dar vienas argumentas - valstybė kol kas labai nedaug daro gyvūnų globos srityje, tad „jei ne mes, tai niekas“. Tai daugumą gyvūnų globėjų ir laiko šioje srityje, nepaisant dažnai užplūstančio beviltiškumo, kai, atrodo, sėkmingai padovanotas į gerus namus gyvūnas nusibodus išmetamas, kai neišgyvena kačiukas, jau ištrauktas iš mirties ir atsigavęs, kai savo šunų nenorintys karšinti žmonės juos pameta prie prieglaudos durų, kai veislinį gyvūną nori paimti tik dėl to, kad galėtų veisti toliau be dokumentų vadą po vados...
Vis tiek noriu savanoriauti!
Visos organizacijos priima savanorius, bet paprastai tik pilnamečius. Neišsigąskite, jei iš pradžių pasiūlys pasiskaityti apie priežiūrą, gyvūnų ligas ir t.t., atsakyti į testo klausimus, - tai jums padės vėliau. Nenustebkite, jei nevedžios už rankos ir negirs kas penkias minutes, nes tikrai neturi tam laiko. Gal tai ir blogai, bet taip yra... Jei jums tai nebaisu, jei einate savanoriauti ne dėl pagyrimo, nesitikite vien teigiamų emocijų, o norite padėti ir pasiryžę padirbėti, aukodami savo laiką ir jėgas, - jūs aukso vertės. Kuo atsakingų, veiklų žmonių šioje srityje bus daugiau, tuo bus geriau beglobiams naminiams gyvūnams.
Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas
Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas numato, kad kol teismas priims sprendimą ar įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą. Siekiant nutraukti gyvūnų kančias, iš gyvūno savininko ar laikytojo paimtas suluošintas ar sunkiai sergantis gyvūnas, neprašant gyvūno savininko ar laikytojo sutikimo, veterinarijos gydytojo sprendimu gali būti nugaišinamas.
Gyvūnai turi būti vežami taip, kad kelionės metu nesusižalotų, nepatirtų nereikalingo streso ir būtų užtikrintas jų saugumas. Kai gyvūno augintinio savininkas nebegali daugiau suteikti gyvūnui augintiniui reikiamos priežiūros, jis privalo perduoti gyvūną augintinį naujam savininkui (įskaitant perdavimą gyvūnų globėjui), kuris privalės prižiūrėti gyvūną augintinį pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Draudžiama laikyti gyvūnus asmenims, įstatymų nustatyta tvarka pripažintiems neveiksniais šioje srityje.
Bendriausia prasme gyvūno gerovę reikia suprasti kaip visų gyvūno poreikių patenkinimą. Tai apima fizinius, psichinius ir natūralumo poreikius. Nagrinėjant naminių gyvūnų gerovės sampratą, reikia atsižvelgti ne tik į šiuos poreikius, bet ir į tai, jog šie gyvūnai gyvena kartu su žmonėmis. Todėl negalima atskirti šeimininko ir augintinio kaip dviejų skirtingų dalių. Augintinį suvokiant kaip būtiną ir svarbią asmens gyvenimo dalį, gyvūno gerovę reikia vertinti neatskiriant nuo buvimo žmonių bendruomenėje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
