Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimas ir veikla: nuo gimimo tremtyje iki Europos Parlamento
Vytenis Povilas Andriukaitis, gimęs 1951 m. rugpjūčio 9 d. Kiusiure, Jakutijoje, yra žinomas gydytojas, istorikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas ir Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. Jo gyvenimas paženklintas tremties, aktyvios kovos už Lietuvos laisvę ir reikšmingos veiklos tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje politikos arenoje.
Biografija
Ankstyvieji metai ir sugrįžimas į Lietuvą
Vytenis Povilas Andriukaitis gimė 1951 m. rugpjūčio 9 d. Jo tėvai buvo 1941 metų tremtiniai. Andriukaičio šeima buvo ištremta į Sibirą 1941 m. birželį. 1954 m. šeima gavo leidimą persikelti į Olokminską kontinentinėje SSRS. 1957 m. jiems buvo leista grįžti į Lietuvą, kai motina buvo apdovanota garbės medaliu už penkių vaikų auginimą. 1958 m. su tėvais, kurie buvo ištremti 1941 metais, Vytenis Povilas grįžo į Lietuvą. Jis, jo motina ir du vyresnieji broliai gavo leidimą grįžti į Lietuvą 1958 m.; tėvas grįžo 1959 m. Grįžęs į tėvynę, Vytenis Povilas suprato, kad tėvas buvo teisus: Lietuvoje auga galingi ąžuolai - Kauno ąžuolyne. Ilgai nesuprato, kur Nemuno galybė slypi. Tik vėliau, jau būdamas aistringu kraštotyrinių, tų nesankcionuotų žygeiviškų, apimtų nuostabiomis dainomis ir savaisiais atradimais, žygių dalyviu, suprato Nemuno galybę. Ji - mūsų lietuvybėje. Gal todėl jau nuo mažų dienų buvo lengvai suvokta - lietuvybė reikalinga milžiniškų pastangų, dvasios nerimo, ieškojimų, žinių, mokslo. Gal todėl visa tai galima pavadinti likimo varikliu.
Išsilavinimas ir medicininė karjera
Andriukaitis puikiai mokėsi mokykloje ir 1969 m. aukso medaliu baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą. Buvo neįprasta gauti pasiekimų medalį nebūnant „komjaunuolių“ nariu. Nuo 1969 m. iki 1975 m. jis mokėsi Kauno medicinos institute. 1975 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), įgijo gydytojo chirurgo specialybę. 1984 m. jis baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1975 m. Andriukaitis pradėjo medicininę rezidentūrą Kauno 3-iojoje ligoninėje. Po rezidentūros saugumo tarnybos atėmė jam teisę pasirinkti ligoninę rezidentūrai dėl jo antikomunistinio politinio dalyvavimo. Jam buvo pasiūlyta vykti į Ignaliną, šalies šiaurės rytuose, kur Andriukaitis praleido aštuonerius metus Ignalinos centrinėje ligoninėje. Nuo 1975 iki 1985 m. jis dirbo chirurgu Kauno, Ignalinos ligoninėse. Jis buvo nuolat stebimas ir spaudžiamas vyriausybės dėl dalyvavimo pogrindžio politinio pasipriešinimo judėjime.
Būdamas Ignalinoje, 1979 m. jis įgijo bendrosios chirurgijos kvalifikaciją Vilniaus universitete; 1980 m. - karo chirurgijos kvalifikaciją Rygos karinėje ligoninėje, 1982 m. - pilvo chirurgijos ir 1983 m. - traumos ir ortopedijos chirurgijos kvalifikaciją Vilniaus universitete. 1983 m. pakilus į antros kategorijos chirurgo pareigas ir dėl didelio kardiochirurgų poreikio Vilniuje, Andriukaitis galėjo persikelti iš Ignalinos ir buvo paskirtas širdies chirurgu Kardiochirurgijos centre Respublikinėje klinikinėje ligoninėje Vilniuje. Nuo 1985 iki 1990 m. jis dirbo kardiochirurgu Vilniaus universitetinėje Santariškių ligoninėje. 1987 m. jis įgijo širdies ir kraujagyslių chirurgijos kvalifikaciją Maskvos Bakulevo širdies ir kraujagyslių institute ir tais pačiais metais dalyvavo pirmoje širdies transplantacijoje Lietuvos medicinos istorijoje. 1989 m. Andriukaitis buvo paskirtas pirmos kategorijos širdies ir kraujagyslių chirurgu ir tapo Lietuvos gydytojų asociacijos (iki 1996 m.) ir Lietuvos kardiologų asociacijos nariu. 1998-2004 m. jis taip pat buvo Tarptautinės gydytojų asociacijos narys. Yra paskelbęs straipsnių medicinos istorijos ir chirurgijos klausimais.
Disidentinė veikla ir socialdemokratinio judėjimo atkūrimas
Andriukaitis buvo aktyvus antissvietinio pogrindžio judėjimo dalyvis. Nuo 1975 iki 1982 m. jis dalyvavo V. Kutorgos organizuoto A. Strazdelio nelegalaus savišvietos universiteto veikloje, 1972-1978 m. platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitą nelegalią literatūrą. Dėl to 1976 m. buvo tardomas KGB ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje. Nuo 1976 m. jis pradėjo savo politinę karjerą kaip pogrindžio socialdemokratinio judėjimo narys, dalyvaudamas daugelyje jo veiklų. Nuo pat atvykimo į Lietuvą jį lydi mūsų istorijos pamokos. Likimas leido pamatyti R. Kalantos įvykius ir juose dalyvauti. Likimo ranka suvedė su Liudu Dambrausku, Povilu Butkevičiumi, tėvu Stanislovu - tauriais žmonėmis, disidentais. Jo tėvas, Alfonsas Andriukaitis, ypač artimai bendravo su Liudu Dambrausku. Abu rašė knygas. Tėvui nusišypsojo laimė, jis 1976 m. nelegaliai išleido savo knygą „Bausmė be nusikaltimo“, o 1979 m. jis padėjo parašą po 45 pabaltijiečių kreipimusi į Jungtines Tautas, abi Vokietijas (Rytų ir Vakarų) ir Tarybų Sąjungą dėl Ribentropo-Molotovo pakto padarinių panaikinimo. Jis - vienas iš to kreipimosi signatarų, 1979 m. buvo nuolatos „tampomas“ saugumo, patyrė kratas, apklausas ir t.t. 1970-1972 m. jis susitiko su antifašistu, humanistu, demokratinio socializmo ieškotoju Viktoru Kutorga, kuris paskatino studijuoti istoriją, pažinti giliau procesus. Viktoro Kutorgos bute lankėsi ir kunigas Debskis, J. Lauriškus, A. Terleckas.
1988 m. Andriukaitis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1989 m. jis buvo Lietuvos Socialdemokratų Partijos veiklos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys. 1988-1989 m. Andriukaitis aktyviai palaikė LSDP atkūrimą. Būdamas LSDP vicepirmininku, jis inicijavo partijos vadovybės grupės atkūrimą, taip pat buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio narys ir dalyvavo rengiant bei legalizuojant LSDP Lietuvos judėjimo programas rinkimams į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Socialdemokratai ženkliai prisidėjo tiek prie Vasario 16-osios, tiek ir prie Kovo 11-osios dokumentų paruošimo. Kovo 11-oji liks kaip nemažo nueito kelio apibendrinimas, bendras visos atgimusios Lietuvos sugrįžimas į savo istoriją. Tai padėjo geriau suprasti dabarties įvykius, leido dalyvauti Sąjūdžio programos kūrime, Lietuvos Laisvės lygos įstatų redagavime, Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavime, Kovo 11-osios dokumentų ruošimo darbo grupės veikloje.
Politinė karjera Lietuvoje: Seimas ir ministras
1990 m. Andriukaitis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, šiame poste jis dirbo iki 1992 m. Jis buvo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. Taip pat buvo Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto narys, Sveikatos pakomitečio pirmininkas, darbo grupės, kuri parengė kovo 11 d. aktą prieš 1990 m. Lietuvos valstybės atkūrimo akto pasirašymą, narys.
Nuo 1992 m. Andriukaitis tapo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotoju ir Nacionalinio saugumo koncepcijos rengimo darbo grupės nariu. Andriukaitis buvo Lietuvos parlamento narys šešias kadencijas: nuo 1992 iki 2004 m. ir nuo 2008 iki 2012 m. 2000 m. Andriukaitis buvo išrinktas trečiajai kadencijai į Lietuvos parlamentą ir toliau dirbo Parlamentinių frakcijų pirmininkų konferencijos nariu, taip pat prisijungė prie Parlamentinės tarybos. 2000 m. spalio mėn. jis buvo opozicijos lyderis parlamente. Nuo 2001 m. iki 2004 m. jis buvo Seimo pirmininko pavaduotojas. Nuo 1976 m. jis yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 1989-1995 m. ir 1997-1999 m. - jos vicepirmininkas, o nuo 1999 m. gegužės 29 d. iki 2001 m. sausio 27 d. - partijos pirmininkas. Nuo 2001 m. sausio 27 d. buvo LSDP pirmasis pirmininko pavaduotojas. Daugelio Seimo parlamentinių grupių narys.
2012 m. gruodį Vytenis Povilas Andriukaitis tapo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru ir juo dirbo iki 2014 m. lapkričio mėn., kol Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker paskyrė jį ES komisaru. Ponas Andriukaitis, tapęs sveikatos apsaugos ministru, iškart ėmėsi reformuoti viską taip, kad viskas būtų geriau paprastam žmogui ir tapo įsimintinuoju ministru numeris 2.
| Laikotarpis | Pareigos |
|---|---|
| 1990-1992 m. | Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas |
| 1992-2004 m. | Lietuvos Respublikos Seimo narys (įvairiose frakcijose, komitetuose, seniūnas, opozicijos lyderis, pirmininko pavaduotojas) |
| 2008-2014 m. | Lietuvos Respublikos Seimo narys (įvairiose frakcijose ir komitetuose) |
| 2012-2014 m. | Sveikatos apsaugos ministras |
Tarptautinė veikla: Europos Komisija ir Europos Parlamentas
1994 m. Andriukaitis tapo Lietuvos parlamento delegatu Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, taip pat Europos Tarybos žmogaus teisių ir teisinių reikalų komiteto Parlamentinės Asamblėjos nariu. 2001 m., būdamas Lietuvos parlamento pirmininko pavaduotoju, jis buvo atsakingas už Europos integracijos programą, įskaitant žmogiškųjų ir finansinių išteklių planavimą ir valdymą.
Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. jis ėjo Europos Sąjungos komisaro, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, pareigas Junckerio Komisijoje. Nuo 2020 m. iki 2024 m. kovo mėn. jis dirbo Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro direktoriaus patarėju ir specialiuoju pasiuntiniu. Nuo 2024 m. Vytenis Povilas Andriukaitis išrinktas į Europos Parlamentą. Nuo liepos 16 d. startavus naujai 2024-2029 m. kadencijai jo pasirinkta veiklos sritis: Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas (ENVI), kur yra SDPA grupės koordinatorius; Visuomenės sveikatos pakomitetis (SANT); Delegacija ryšiams su Baltarusija; Delegacija ES ir Armėnijos parlamentiniame partnerystės komitete; ES ir Azerbaidžano parlamentinio bendradarbiavimo komitete; ES ir Sakartvelo parlamentiniame asociacijos komitete; Delegacija ryšiams su Centrinės Azijos šalimis. 2023 m. jis buvo knygos „Europos sveikatos sąjunga“ (A European Health Union) bendraautoris ir redaktorius.
Kitos pareigos ir apdovanojimai
2002 m. Andriukaitis įkūrė Lietuvos ateities forumą. Nuo 2004 m. iki 2008 m. jis buvo Socialinių ir ekonominių tyrimų instituto direktorius. 1997 m. gruodžio 21 d. kandidatavo Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, surinkęs 5,72 % balsų. Vytenis Povilas Andriukaitis yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000) ir Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2004).
Kontroversijos ir vertinimai
2004 m. Vytenis Andriukaitis buvo apkaltintas korupcija ir atsistatydino iš visų valstybinių ir partinių pareigų. Po kaltinimų dėl korupcijos, 2004 m. liepos 28 d. Andriukaitis savanoriškai atsistatydino iš savo parlamentaro vietos, nors Parlamentas anksčiau atsisakė panaikinti jo parlamentinę neliečiamybę, teigdamas, kad bet kokie kaltinimai buvo nepagrįsti. Jis nusprendė netrukdyti teisėsaugos institucijoms atlikti tyrimą, siekdamas išvalyti savo vardą. Lietuvos generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, kai kaltinimas pasirodė esąs nepagrįstas šmeižtas. 2005 m. rugsėjo 6 d. Andriukaitis laimėjo teismo procesą prieš buvusį Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kai pastarasis viešai atsiprašė už savo žodžius apie kaltinimus.
2004 m. kilo didelis skandalas, kai iškilo „Rubicon“ koncesijų problemos. Tuomet STT įtarė Vytenį Andriukaitį, Vytautą Kvietkauską ir Arvydą Vydžiūną, kad jie paėmė kyšius iš „Rubicon“ vadovo Andriaus Janukonio. Vytenis Andriukaitis tuomet smarkiai rėkė, kad čia teisėsauga su parlamentarais bando susidoroti. Tuometinis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius sakė, kad „yra susitarimai, yra dar ta juodoji buhalterija, kur pagal datas, pagal sumas sutampa. Aš būdamas teisėju teisčiau“. Vėlesnės naujienos rodo, kad atsistatydinant generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui, Vytenis Andriukaitis Seime rėžė ilgą kalbą apie tai, kaip konservatoriai susidoroja su teisėsauga, reikalavimais ištirti dešimtis metų marinuojamas bylas.
2026 m. sausį Edmundo Jakilaičio tinklalaidėje „Politika.lt“ jis už šnipinėjimą Rusijai bei sovietų nusikaltimų neigimą nuteistą Algirdą Paleckį pavadino „politiniu kaliniu“. Pasisakymas sulaukė plačios kritikos iš valdančiosios LSDP bei opozicijos atstovų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
