Kvapniosios gėlės tradiciniame Lietuvos darželyje
Kuo skiriasi šiandienos gėlynai nuo mūsų senelių ir prosenelių gėlynų, dažniausiai vadintų darželiais? Ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė etnologė Gražina Žumbakienė sako, kad senieji gėlių darželiai buvo mažesni, kuklesni, juose buvo daugiau vaistinių ir prieskoninių augalų. Mūsų senelės ir prosenelės labiausiai vertino smarkiai maloniai kvepiančias gėles. Etnologė G. Žumbakienė pabrėžia, kad maloniai kvepia dauguma mūsų prosenelių labai mėgtų gėlių. Iš tiesų, tos mūsų senelių ir prosenelių mėgstamiausios kvepiančios gėlės, pasak G. Žumbakienės, džiugino aromatų įvairove, atstodavo kvepalus - buvo tarsi namų aromaterapijos priemonės.
Tradicinių darželių ypatybės ir kvepianti istorija
Tradiciniai Lietuvos darželių augalai laikomi svarbia kultūrinio paveldo dalimi. Lietuvos darželiuose auginamų augalų įvairovė skirtingais istoriniais laikotarpiais buvo nevienoda ir reikšmingai keitėsi. Puošnių ir ištvermingų augalų iki 20 a. pradžios buvo nedaug. Gerokai mažiau auginta vienamečių gėlių, kurioms prižiūrėti reikia nemažai darbo ir laiko. Dažniausiai buvo auginami tik tie vienamečiai augalai, kurie subrandindavo sėklas. Žinoma, kad iki 19 a. pabaigos (gal ir ilgiau) visų ar beveik visų kaimo darželiuose augintų augalų daigų ar sėklų žmonės gaudavo iš dvarų, klebonijų ar vienuolynų. Jeigu darželyje jos gerai augo ir gražiai žydėjo, šeimininkės sėklų ar daigų duodavo kaimynėms. Paprasti žmonės neturėjo galimybių gėlių parsigabenti iš tolesnių kraštų.
Svarbus veiksnys, lėmęs darželiuose auginamų augalų įvairovę, ypač iki 19 a. vidurio, buvo pačių augalų savybės. Dažniausiai auginti ne vien gražūs, bet ir kitaip naudingi augalai, kuriais galima gydytis, jie tinkami maistui pagardinti ar pritaikomi buityje - audiniams dažyti, praustis, vabzdžiams naikinti. Tik 19 a. antroje pusėje ėmė plisti gražūs augalai, neturintys kitų naudingų savybių. Lietuvoje darželiuose visais laikais buvo labai mažai auginama šalyje savaime paplitusių laukinių augalų, nors tarp jų buvo nemažai gražių - daug gražesnių už kai kurias tų laikų darželio gėles. Iš laukinių augalų darželiuose beveik visada auginti vaistiniai putokliai, paprastosios bitkrėslės, trispalvės našlaitės, paprastosios pakalnutės. Visi kiti savaiminiai augalai, pvz., paprastieji burbuliai, triskiautės žibuoklės, lieknosios plukės, - gerokai rečiau.
Dauguma tradicinių darželių augalų yra kilę iš Pietų Europos, pvz., žaliosios rūtos, vaistiniai bijūnai, tikrosios levandos. Nemažai seniausiai auginamų augalų kilę iš Vidurio Europos pietinės dalies, pvz., mažosios žiemės, mėlynosios kurpelės, šiurpiniai gvazdikai ir kiti. Kai kurie iš Azijos kilę ir iki 18 a. auginti augalai į Lietuvą, o paskui ir į kaimo darželius, pateko jau daug amžių auginti Pietų Europoje, pvz., darželinės juodgrūdės, baltosios lelijos ir kiti. Iš Amerikos kilę augalai į Europą pradėti gabenti tik 16 a. pradžioje. Lietuvos dvarų ir vienuolynų soduose jų atsirado tik beveik po dviejų šimtmečių, o kai kuriuos imta auginti tik 18 a. pabaigoje ar 19 a.
Neatsiejama darželio dalis - ne tik jame augančios gėlės, bet ir dekoratyviniai krūmai. Jie paprastai būdavo sodinami prie darželio tvoros - šalia prieangio ir ties kampu. Sodinti ir kitose sodybos vietose - neretai prie kiemo tvoros, ties trobos galu. Beveik visur augintos paprastosios alyvos, darželiniai jazminai ir kelių rūšių erškėčiai, pasitaikydavo guobalapių ir baltųjų lanksvų, šermukšnialapių lanksvūnių, baltauogių meškyčių. Kiekviename Lietuvos krašte darželiai buvo šiek tiek kitaip įrengiami ir tvarkomi, tačiau iki 20 a. pradžios regioniniai skirtumai beveik sunyko. Labai nedaug skyrėsi ir darželiuose auginami augalai. Šalies regionų darželiuose auginamų gėlių ir kitų augalų įvairovę dažniausiai lėmė ne skirtingos tradicijos, bet šaltiniai, iš kurių buvo įsigyjama augalų. Regioninė auginamų gėlių įvairovė beveik galutinai sunyko apie 20 a. vidurį.
Gėlių darželis kone kiekvienai kiek toliau nuo namų nutekėjusiai moteriai būdavo ir jos gimtųjų namų priminimas. Merginos ir moterys, ištekėdamos ar dėl kitų priežasčių išsikraustydamos gyventi kitur, pasiimdavo kokią nors daugiametę gėlę ir ją saugodavo savo gėlių darželyje kaip gimtųjų namų atminimą.
Penkios kvapniausios ir labiausiai vertintos prosenelių gėlės
Su ilgamete muziejininke etnologe, per ekspedicijas apvažinėjusia visą Lietuvą ir su šimtais ar net tūkstančiais moterų kalbėjusia apie gėlių darželius ir jų gėlynus, pabandėme sudaryti mūsų prosenelių mėgstamiausių ir kvapiausių gėlių penketuką.
Bijūnai (Pinavijos)
Pasak G. Žumbakienės, labiausiai mūsų senelių ir prosenelių vertintos gėlės buvo bijūnai, daug kur vadinti pinavijomis, pinavijais, pivonijomis, pijolkomis, rūtiniais bijūnais, poternikais ir pan. Daugybė skirtingų tarmiškų augalo pavadinimų ir rodo augalų populiarumą, dėmesį ir pagarbą jiems. XX a. pirmoje pusėje labiausiai vertinamos darželių gėlės buvo rūtos ir bijūnai. Rūtos vertintos dėl reikalingumo vestuvėms, vainikams, o bijūnai - dėl išskirtinai gražių ir kvapių žiedų, dekoratyvių lapų. Kai kur bijūnų žiedlapius, šaknis naudojo ir vaistams, dažniausiai - nuo išgąsčio. Ekspedicijose etnologei kaimo moterys pabrėždavo: „Bijūnas - gražus, kvapus ir dar kaip vaistas naudingas.“
Beje, jis darželyje dažnai augdavo centrinėje lysvėje vienas, kaip karalius. Pražydusius bijūnus moterys saugodavo, kad vaikai nepaliestų. Kaip pabrėžė G. Žumbakienė, bijūnų būdavo sunku gauti, nes ne visi jų turėjo. Daug garbaus amžiaus moterų puikiai prisiminė ir detaliai galėjo papasakoti, iš kur, kaip ir kada kiekviena jų užsiveisė šią gėlę, daug kalbėjo apie jos priežiūrą. Kadangi bijūnai - labai brangintinos gėlės, sodindamos jas moterys stengdavosi po šaknimis ko nors padėti, kad geriau prigytų, augtų ir gausiau žydėtų. Dažniausiai kraustydamiesi gyventi į naują vietą žmonės su savimi pasiimdavo ir bijūnus.
Razetos
Nedaug atsiliko ir razetos. Ekspedicijose kalbindama moteris etnologė ne kartą girdėjo, kad ir razetos buvo labai gerbiamos gėlės - kone kaip rūtos. Beveik visoje Lietuvoje apie šias gėles, dar vadintas razatomis, razetėlėmis, razatėlėmis, razetėmis, daug dainų dainuota, jauni šokdavo ratelius. Nors razetų žiedai maži, neišvaizdūs, jos vertintos dėl kvapo. „Labai gerbė razetas, nes jos kvepia labiau už visus kvietkus“, „Nėra kvapesnio žolyno už razetą“, - dažnai sakydavo pašnekovės. Gausiai bičių lankomos razetos labiausiai kvepėdavo vakarais, kai iškrisdavo rasa, ir po lietaus. Dažnai moterys, o ir vyrai, įsisegdavo razetos žiedą eidami į bažnyčią ar pasižmonėti pas kaimynus.
Kaip aš maitinu savo grybus, kad jie mane maitintų AMŽINAI!
Būta ir išimčių - etnologė užrašė ir pasakojimų, kuriuose nuskambėjo nusivylimas šiomis gėlėmis. Mažeikių rajone senyva moteris etnologei pasakojo, kaip jai, dar mergaitei, vyresnė sesuo atidavė vieną Gediminaičių stulpų formos lysvelės dalį ir paprašė padėti ravėti ir prižiūrėti gėlių darželį. Toje lysvelės dalyje jaunėlė galėjo auginti tokias gėles, kokias norėjo. Sesuo pavardijo, kokių sėklų galėtų duoti pasisėti, jaunesnioji išsirinko razetas. Kai sudygo, nusivylė - visai neišvaizdžios. Vyresnioji ją ramino: „Ko kremtiesi? Tai daugybės moterų mėgstamiausios gėlės, pauostyk, kaip jos kvepia.“ O jaunėlė liko nusivylusi: „Kas iš to kvapo, kad gražumo nėra?..“ Dabartiniai apželdinimo specialistai akcentuoja šių augalų kvapumą, pabrėžia ir dekoratyvumą, ir tai, kad juos gausiai lanko bitės. Tinka skinti, auginti gėlynuose, šalia šiltnamių, agurkų lysvių, prie avilių.
Kvapieji pelėžirniai, arba žirniukai
Kvapieji pelėžirniai, dar vadinti žemčiūgais, žemčiūgiukais, kvepiančiais žirneliais, žirnikiukais, darželiniais žirniukiais, kvepiančiais žirniukiais, ispaniškais vikiais, vikiukais ir pan., neabejotinai taip pat patektų į mūsų prosenelių mėgstamiausių ir kvapiausių gėlių penketuką. Dažniausias liaudiškas jų pavadinimas Žemaitijoje ir kitose vietose - žemčiūgai. Kalbintos moterys pabrėždavo, kad šias gėles augindavo dėl žiedų gražumo, o svarbiausia - dėl labai skanaus kvapo: „Širdis atsigaus, kai prie žemčiūgo prieisi.“
Sodindavo juos prie durų ir palangių, ypač po miegamojo langu, kad gardžiai kvepėtų ir musės nelįstų į vidų. Net ir labai mažo gėlių darželio šeimininkės paprastai rasdavo vietos žirniukams, nors aplink kryžių ar prie tvoros, - visur šios gėlės puošė joms skirtą vietą. Kvapieji pelėžirniai - vijokliniai augalai, tad jiems sudygus susmaigstydavo gluosnių ar lazdynų vyteles ar lankeliais apsmaigstydavo aplinkui. Moterys ir mergaitės eidamos pelėžirnių dažnai nusiskindavo ir nešdavo juos rankose ar įsidėdavo į maldaknygę.
Dviragės leukonijos, arba naktinukai
Dviragės leukonijos, dar vadintos naktinukais, naktinukėmis, lineliais, naktibaldomis, nakties fialkomis, naktikvepėmis, naktinėlėmis, (naktinėmis) pijolkomis, nakvišomis, naktijolkėmis, naktijolkėmis, akies taip pat netraukia, tačiau vertintos dėl to, kad ilgai žydi ir maloniai kvepia. Šios gėlės žydi beveik visą vasarą - nuo birželio iki rugpjūčio. Tiksliau, jų kuklūs paprasti, alyviniai ar rožiniai žiedai greitai peržydi, tačiau apkarpytos leukonijos šakojasi ir vėl gausiai žydi. Leukonijų žiedeliai dieną būna užsidarę ir nekvepia, išsiskleidžia tik pavakare ir tada labai maloniai kvepia, o rytais malonus kvapas dingsta. Tai ir davė bene dažniausią augalo liaudišką pavadinimą - dėl to jie vadinami naktinukais arba naktinukėmis.
Jas dažniausiai sėdavo ne centrinėje gėlių darželio vietoje, o kur nors prie suoliuko, prie takelio, kad kuo daugiau žmonių pasidžiaugtų maloniu kvapu. Kai kas pasėdavo šių gėlių į keletą kibirų, kad galėtų juos pernešti iš vienos vietos į kitą. Senosios moterys etnologei pabrėždavo: šios gėlės sėjamos tarp kitų gėlių po langu ne dėl grožio, bet dėl malonaus kvapo. Jų aromatas toks stiprus, kad panaikindavo ir negerus kvapus, tarkim, užgoždavo pieno nuotekų iš pieninės kvapą vakarais. Ir šiandienos apželdinimo specialistai pataria auginti dvirages leukonijas grupėmis prie verandų, pavėsinių, balkonų ir palangių dėžutėse - šios gėlės ypač džiugins aromatu.
Balzaminiai skaisteniai, arba balzamitos
Šie stipriai kvepiantys daugiamečiai augalai, liaudiškai dažniausiai vadinti balzamitomis, Marijos lapais, plačialapėmis mėtomis, platmėtėmis, šalavijais, XX a. pirmojoje pusėje taip pat buvo auginamos, ko gero, kiekvienoje sodyboje. Etnologė G. Žumbakienė pažymėjo, kad balzamitos laikytos vienomis mėgstamiausių gėlių visoje Lietuvoje, nors jų žiedeliai smulkūs, neryškūs, mažai pastebimi, tačiau lapai platūs, gražiai žali ir labai maloniai kvepia. Tad labiausiai šios gėlės ir vertintos dėl kvapo.
Darželyje jos buvo sodinamos prie tvoros, kamputyje ar ten, kur augo vaistažolės, bet kiekviena šeimininkė būtinai stengėsi jų turėti. Tai, pasak etnologės, labiausiai pamirštos iš prosenelių itin mėgtų kvapiausiųjų gėlių, dabar beveik neauginamos - kažkodėl tapo nebemadingos. O be reikalo - jų lapus prosenelės naudojo ir vaistams, sutrintų lapų dėdavo ant žaizdų, naudodavo maistui pagardinti. Kaip ir visas kvapiąsias gėles, jas dėdavo į knygas, maldaknyges, spintas. Tad ir mes galėtume pasidžiaugti balzaminių skaistenių aromatu ir įvairiai juos panaudoti.
Kiti kvapnūs augalai ir modernios rekomendacijos
Etnologė sako, kad maloniai kvepia dauguma mūsų prosenelių labai mėgtų gėlių: pakalnutės, kvapiosios našlaitės, vadinamieji poetiniai narcizai, flioksai, nasturtės, medetkos, serenčiai, žydrės ir kt., tik mėgstamieji jurginai nekvepėjo. Visų maloniai kvepiančių gėlių žiedų moterys (kartais ir vyrai) pasiimdavo eidami į bažnyčią, dėdavo į kišenes, knygas, maldaknyges, spintas.
Tinklaraštininkė sako, kad vertėtų nepamiršti tokių tradicinių lietuviškų augalų kaip jazminai ir alyvos. „Lietuviai nuo seniausių laikų vertino ne tik estetiką, bet ir funkcines savybes, tad kvapas niekada nebuvo pamirštas. Todėl atkreipkite dėmesį, kad senesnėse sodybose auginami augalai dažniausiai turėdavo kokį nors kvapą. Be to, šiais laikais galima įsigyti pačių įvairiausių veislių krūmų. Tos pačios alyvos gali būti ne tik įprastos violetinės spalvos, bet ir tamsiai vyšninės, baltos, įvairių atspalvių. Jų ir kvapas - skirtingo intensyvumo. Lygiai tas pats galioja ir jazminams - jų veislių yra ne viena, tad žiedai gali būti pilnaviduriai, o lapai - salotinio atspalvio ir panašiai. Jeigu norite, kad augalai kvepėtų, tai reikėtų jų prisodinti kuo daugiau vienoje vietoje.
Dar vienas augalas, kurio neįmanoma nepaminėti - tai rožės. „Dažniausiai jos laikomos lepiais augalais, tačiau tikrai ne visos veislės. Rožės turi labai ilgas šaknis, sugeba drėgmę ir maisto medžiagas pasiimti iš labai giliai, todėl negalime teigti, kad jos itin lepios. Jeigu renkatės rožes, tai jų kvapas yra viena iš charakteristikų, kaip ta veislė apibūdinama. Todėl mano rekomendacija būtų tokia: renkantis rožes, reikėtų jas pamatyti gyvai. Apsilankykite botanikos soduose, medelynuose, rožynuose. Negalima nepaminėti ir tokių kvapnių augalų, kaip prieskoninės žolelės. „Geriausia tai, kad prieskonines žoleles mes galime auginti ir dėl maisto, ir dėl grožio. Tai - mėtos, čiobreliai, mairūnai, pipirmėtės, raudonėliai, bazilikai ir pan. Bazilikai taip pat būna ne tik žali - tamsiai purpuriniai, jie atrodo išties dailiai. Čiobrelių veislių - begalė, o ir žydi jie nuostabiais žiedais, pritraukia daug bičių.
„Noriu atkreipti dėmesį į dabar žydinčias liepas. Liepos šiais metais kvepia ypač stipriai - saulėtose vietose jos kvepia kur kas stipriau, bet trumpiau, o pavėsingose arba parkuose, kur auga gana tankiai, pražysta vėliau, bet ir kvapas laikosi ilgiau. Todėl galite mėgautis su malonumu tais kvapais tiesiog vaikščiodami parkuose.“
Aromaterapija ir darželio dvasia
Ypač gėlių darželiai kvepėdavo vakarais, saulei leidžiantis. Neretai moterys sakydavo einančios pakalbėti ir pakvėpinti gėlių darželio. O vienas didžiausių pagyrimų moterims būdavo, jei kas nors pasakydavo: „Niekur kitur nerasi tokio kvepiančio ar gražaus darželio.“
Kvapnaus darželio kūrimo patarimai
Pagrindinis Linos patarimas tas, kad stipriai kvepiančių augalų geriau nesodinti vienas šalia kito. Tam, kad aromatas būtų geras, atsiskleistų, jam reikia erdvės. „Pavyzdžiui, net rožyne skirtingų veislių rožes patarčiau sodinti tam tikru atstumu, o į tarpus sodinti tas, kurios neturi kvapo, arba kitokius augalus, kurie taip pat nepasižymi stipriu aromatu. Jeigu norite, kad augalai kvepėtų, tai reikėtų jų prisodinti kuo daugiau vienoje vietoje. Taip pat sodinti ten, kur tikrai galėsite užuosti jų aromatą.“
Botanikos žvilgsnis: bastutiniai (Brassicaceae)
Bastutiniai (Brassicaceae), magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima. Žinoma apie 380 genčių (3200 rūšių). Lietuvoje 47 gentys (90 rūšių). Vienametės, dvimetės ir daugiametės žolės, retai - krūmokšniai ar puskrūmiai. Lapai pražanginiai arba susitelkę į skroteles, ištisiniai arba giliai suskaldyti, be prielapių, pliki arba apaugę paprastaisiais, šakotais ir liaukiniais plaukeliais. Žiedai dvilyčiai, taisyklingi, balti, geltoni arba rausvi, susitelkę į kekes. Žiedą sudaro 4 taurėlapiai, 4 vainiklapiai, 6 kuokeliai, 1 piestelė, susidariusi iš dviejų vaislapėlių. Šeimoje daug daržovių (kopūstas, ridikas, ropė), aliejinių (rapsas, garstyčia, judra), prieskoninių (krienas, pipirnė, rėžiukas), vaistinių (tvertikas, žvaginė), pašarinių, medingų (rapsas), dekoratyvinių (vakarutė, leukonija, rudgrūdėlė), dažinių (mėlžolė) augalų. Bastutiniai, kryžmažiedžiai (Brassicaceae, Cruciferae) - magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų šeima. Augalai vienmečiai, dvimečiai arba daugiamečiai, žoliniai, rečiau puskrūmiai, turintys pražanginius lapus ir liemenines šaknis. Žiedus sudaro 4 taurėlapiai ir 4 spalvoti vainiklapiai. Žiedai susitelkę kekėse, žiedyno ašis žydėjimo pradžioje trumpa, vėliau, vaisiams bręstant, pailgėja. Šeimoje yra apie 350 genčių ir apie 3000 rūšių. Paplitę visame pasaulyje, didžiausia įvairovė Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose, Viduržemio jūros regione, pietvakarių ir vidurinėje Azijoje. Lietuvoje užregistruota 40 genčių ir 87 rūšys.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
