Plaučių kraujagyslių rezistentiškumo mažinimas naujagimiui po gimimo

Plaučių kraujagyslių rezistentiškumas yra svarbus rodiklis, turintis didelę įtaką naujagimio sveikatai ir gyvybei po gimimo. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kas lemia šio rodiklio pokyčius ir kaip užtikrinamas normalus naujagimio kvėpavimas bei kraujotaka.

Plaučių kraujagyslių sistemos ypatumai

Plaučiai yra poriniai organai, atsakingi už deguonies ir anglies dioksido mainus organizme. Jų kraujotakos sistema, įskaitant alveolius, bronchus ir plaučių kraujagysles, yra itin jautri ir gali patirti įvairių sutrikimų jau perinataliniame periode. Kraujavimas iš plaučių, prasidėjęs šiuo laikotarpiu, yra rimta būklė, tiesiogiai susijusi su plaučių anatomija ir kraujotakos sistema.

Perinataliniame periode pasitaikantis kraujavimas iš plaučių gali sukelti ūmų deguonies trūkumą, keliantį pavojų gyvybei. Tai gali būti sąlygojama plaučių ar kraujagyslių pažeidimų, infekcijų ar įgimtų defektų. Simptomai, tokie kaip dusulys, greitas kvėpavimas, cianozė (odos pamėlynavimas) ir kraujo ar krešulių atsiradimas skrepliuose, reikalauja skubios medicininės pagalbos.

Įgimtosios širdies ydos ir jų įtaka

Įgimtosios širdies ydos (TLK-10-AM žymimos Q20-Q25 kodais) yra širdies ir stambiųjų kraujagyslių vystymosi patologija, besivystanti nėštumo metu, bet kartais išaiškėjanti tik po gimimo. Kritinės ydos, reikalaujančios operacinio gydymo, sudaro nemažą dalį. Apie 1 proc. gimusių kūdikių turi įgimtų širdies ydų, o Lietuvoje kasmet gimsta apie 250-300 naujagimių su šiomis ligomis. Iki 100 naujagimių per metus susiduria su kritinėmis, gyvybei pavojingomis širdies ydomis.

Dažniausios įgimtosios širdies ydos naujagimiams:

• Skilvelių pertvaros defektas (30,5 proc.)
• Prieširdžių pertvaros defektas (9,8 proc.)
• Atvirasis arterinis (Botalo) latakas (9,7 proc.)
• Plaučių arterijos angos susiaurėjimas (6,9 proc.)
• Aortos lanko susiaurėjimas (koarktacija) (6,8 proc.)
• Aortos angos susiaurėjimas (6,1 proc.)
• Falloto tetrada (5,8 proc.)
• Stambiųjų kraujagyslių transpozicija (4,2 proc.)
• Išlikęs arterinis kamienas (2,2 proc.)
• Triburio vožtuvo neišsivystymas (1,3 proc.)
• Kitos (16,5 proc.)

Kai kurios širdies ydos susijusios su chromosomų patologija ar genų mutacijomis. Mutagenai, tokie kaip alkoholis, gali sukelti apsigimimus. Didesnė rizika diagnozuoti širdies ydą yra neišnešiotiems naujagimiams. Nors daugeliu atvejų priežastis nežinoma, riziką didina mamos raudonukė, diabetas, virusinės infekcijos, rūkymas, tam tikrų vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimas nėštumo metu.

Dauguma įgimtųjų širdies ydų nėra paveldimos, tačiau tėvams, turintiems vaiką su širdies yda, šiek tiek didesnė rizika (apie 3 proc.) susilaukti kito vaiko su panašia problema. Paveldimumas būdingas tokioms ydoms kaip Marfano sindromas ir hipertrofinė kardiomiopatija.

Hemodinaminė įgimtųjų širdies ydų klasifikacija

Ydos skirstomos pagal poveikį kraujotakai:

1. Nuo arterinio latako priklausomos ydos:
   • Su kliūtimi (obstrukcija) kairiojo skilvelio išstūmio trakte: sukeliamos ūminės širdies perkrovos spaudimu (pvz., aortos vožtuvo stenozė, aortos koarktacija).
   • Su kliūtimi (obstrukcija) dešiniojoje širdies pusėje (mėlynosios širdies ydos): sutrikęs kraujo nutekėjimas iš dešiniosios širdies pusės į plautinį kamieną (pvz., plaučių arterijos vožtuvo stenozė, Falloto tetrada). Veninis kraujas patenka į kairiąsias širdies ertmes, sukeldamas hipoksemiją ir trombozės riziką.
   • Paralelinė kraujotaka: stambiųjų kraujagyslių transpozicija.
2. Įgimtos širdies ydos, nepriklausomos nuo AAL: pasireiškia širdies ir plaučių perkrova padidėjusiu kraujo tūriu dėl kairės į dešinę nuosrūvų (pvz., prieširdžių ar skilvelių pertvaros defektas, atvirasis arterinis latakas). Tai intensyvina plaučių kraujotaką ir gali sukelti plautinę hipertenziją.
3. Sudėtinės sudėtingos širdies ydos: pvz., visiškai anomalus plaučių venų drenažas, bendras skilvelis.

Diagnostika

Diagnostika apima:

• Anamnezę: nėščiosios infekcijos, žalingi įpročiai, šeimos istorija, antenatalinė diagnostika.
• Klinikinius tyrimus: naujagimio apžiūra (dusulys, cianozė, blyškumas), auskultacija (ūžesiai), palpacija (hepatomegalija, pulso apčiuopa).
• Kraujospūdžio matavimą: neinvaziniais arba invaziniais metodais, atsižvelgiant į naujagimio svorį ir amžių. Tinkamai parinktas manžetės dydis ir matavimų atlikimo technika yra būtini tiksliam rezultatui gauti.

Vaisiaus echokardiograma, atliekama dar motinos įsčiupose (nuo 14-18 nėštumo savaitės), leidžia nustatyti širdies apsigimimus.

Postnatalinė diagnostika

• Elektrokardiografija (EKG): fiksuoja širdies ritmą ir dažnį, vertina širdies kamerų apkrovą.
• Krūtinės rentgenoskopija: leidžia įvertinti širdies dydį ir padėtį, plaučių būklę.
• Širdies kateterizacija: efektyvus metodas diagnozuojant ir gydant daugelį širdies defektų. Leidžia pamatuoti deguonies kiekį kraujyje ir slėgį širdies kamerose. Angiokardiograma (su kontrastine medžiaga) parodo kraujo tekėjimą per širdį ir kraujagysles.

Klinikiniai požymiai ir diagnostikos metodai

Klinikiniai požymiai priklauso nuo ydos tipo:

• Ūminė širdies perkrova spaudimu: hipoperfuzija, hipotenzija, metabolinė acidozė, kardiogeninio šoko požymiai (vėlyvas žindimas, vangumas, blyškumas, pilkšvai melsva oda, greitas kvėpavimas), inkstų funkcijos nepakankamumas.
• Mėlynųjų širdies ydų klinika: greitai atsirandanti generalizuota odos cianozė, tachipnėja, šiurkštus sistolinis ūžesys.
• Širdies perkrovos tūriu simptomai: lėtai blogėjanti būklė, greitas kvėpavimas maitinantis, prastas svorio augimas, tachikardija, cianozė, padidėjusios kepenys, periferinės edemos.
• Neišnešiotų naujagimių atvirasis arterinis latakas (AAL): kvėpavimo nepakankamumo simptomai (apnėja, tachipnėja, karkalai plaučiuose, didėjantis deguonies poreikis), širdies nepakankamumo simptomai (tachikardija, didelis pulsacinis spaudimas, šiurkštus sistolinis ūžesys), nestabili kraujo dujų sudėtis.

Kiti diagnostikos metodai:

• Pulsoksimetrija (SpO2 stebėsena)
• Hiperoksijos testas
• Tiesinė krūtinės ląstos rentgenograma
• Kardioechoskopija
• Magnetinis rezonansas

Hiperoksijos testas padeda atskirti įgimtą mėlynąją širdies ydą, naujagimio plautinę hipertenziją ar parencheminę plaučių ligą.

Įgimtųjų širdies ydų eigos vertinimas ir gydymo taktika

Gydymo taktika priklauso nuo ydos sunkumo:

• Nereikšmingos šuntinės ydos: gydymas nereikalingas, būtina stebėsena.
• Reikšmingos šuntinės ydos: skiriamas širdies nepakankamumo gydymas, būtina vaikų kardiologo ir kardiochirurgo konsultacija.
• Nereikšmingos stenozinės ydos: gydymas nereikalingas, būtina stebėti svorio augimą ir vertinti stenozės sunkumą.
• Reikšmingos stenozinės ydos: naujagimis perkeltinas į specializuotą centrą, būtina vaikų kardiochirurgo konsultacija.
• Sunkios kritinės obstrukcinės ydos: greitai blogėjanti naujagimio būklė reikalauja skubaus perkėlimo į širdies chirurgijos centrą.

Gydymas

Gydymas apima:

• Nuo AAL priklausomos įgimtosios širdies ydos:
• Prostaglandino E1 (PGE1) infuzija, siekiant atverti arterinį lataką ir pagerinti kraujotaką.
• Sisteminės ir plautinės kraujotakos subalansavimas.
• Endotrachėjinė intubacija, esant sunkiam kvėpavimo nepakankamumui.
• Miokardo inotropijos gerinimas (dopamino infuzija).
• Hipoglikemijos ir hipokalcemijos koregavimas.
• Naujagimio perkėlimas į specializuotą širdies chirurgijos centrą.
• Vidutinio sunkumo ir sunkios stenozinės ydos: kartais skiriamas ilgalaikis gydymas beta adrenoblokatoriais (pvz., metoprololiu).
• Įgimtosios širdies ydos, pasireiškiančios dekompensuotu staziniu širdies nepakankamumu: skiriami diuretikai, mažinantys prieškrūvį.

Išskirtiniai atvejai ir naujausios technologijos

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, dėl plaučių sekvestro (išskirtinio plaučio audinio su atskira kraujotaka), gali kauptis skystis krūtinės ertmėje, spausti plaučius ir širdį. Tokiais atvejais taikoma speciali EXIT (Ex-utero intrapartum treatment) procedūra, leidžianti atlikti būtinus gydymo veiksmus dar prieš visiškai atskiriant naujagimį nuo motinos ir užtikrinant deguonies tiekimą per virkštelę.

Po gimimo naujagimiai, turintys kvėpavimo sutrikimų, gali būti intubuojami ir ventiliuojami. Mekonio aspiracijos sindromas (MAS), kai vaisius įkvepia mekonio ir vaisiaus vandenų mišinį, yra viena iš sunkių naujagimių ligų, reikalaujanti intensyvios priežiūros ir gydymo, įskaitant dirbtinę plaučių ventiliaciją ir deguonies terapiją.

Visais atvejais, ypač sudėtingose situacijose, svarbus daugiadalykės medikų komandos profesionalumas, koordinuotas darbas ir nuolatinis naujagimio stebėjimas bei gydymas. Naujausi diagnostikos ir gydymo metodai, tokie kaip vaisiaus echokardiografija, širdies kateterizacija, EXIT procedūra ir moderni intensyvios terapijos įranga, leidžia užtikrinti geriausią įmanomą priežiūrą net ir patiems mažiausiems pacientams.

tags: #kuris #veiksnys #po #gimimo #mazina #plauciu

• Kaip tinkamai paguldyti kūdikį į lovytę
• Apie Akmenės bendrijos veiklą
• kaip keitėsi vaikų auklėjimas per amžius
• išsamus gidas apie kalės rują
• Nuo Kėdainių iki pasaulio scenų