Vydūnas: Didysis Mažosios Lietuvos humanistas ir mąstytojas

Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868-1953) - didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Jo asmenybė ir kūryba ryškiai atspindi tragišką Mažosios Lietuvos likimą. Vilhelmas Storosta, geriau žinomas slapyvardžiu Vydūnas, gimė 1868 m., Jonaičiuose, Šilutės apskrityje. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Pasak jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo humanitarinių mokslų daktaro Vacio Bagdonavičiaus, iki šiol mes esame jo nelaisvėje, į savo kultūrą Vydūną susigrąžinome pernelyg kukliai ir nedrąsiai.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

V. Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, kuri tuo metu priklausė Prūsijos karalystei. Augo gausioje pradinės mokyklos mokytojo šeimoje. Tėvas skatino rimtai žiūrėti į mokslus. Anskis Storosta (1837-1903) buvo baigęs Berlyno evangelikų misionierių seminariją. Dėl silpnos sveikatos, - sirgo džiova, kurią paveldėjo ir sūnus Vilius, - negalėjo vykti į Afriką misionieriauti. Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje rinko aukas misijoms, mokytojavo. Apsiskaitęs, šviesaus proto A. Storosta buvo mėgstamas aplinkinių parapijų dvasininkų, kurie dažnai svečiuodavosi jo namuose, diskutuodavo, - tokia aplinka įskiepijo būsimajam Vydūnui polemikos su autoritetais drąsą. Turtingoje namų bibliotekoje buvo religinių raštų, literatūros klasikų veikalų. Aštuonmetį berniuką sužavėjo ir sukrėtė Frydricho Šilerio kūriniai, - skaitęs Mariją Stiuart ir verkęs. Pradėjęs kurti dramos kūrinius, Vydūnas taps šileriškosios idėjų dramos sekėju. Motina - Marija Ašmontaitė (1836-1907), turtingų ūkininkų duktė, ugdė gausios šeimos, kurioje augo keturi berniukai ir dvi mergaitės, meninius pomėgius. Vaikai kartu giedodavo, grodavo. Vilius šeimos chore gavo pirmąsias dirigento pamokas, susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo.

Būdamas silpnos sveikatos, patartas gydytojo gydėsi plaučių džiovą. Darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo pamario pušynu, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Greitai pasveiko. Šis asketiškas jo gyvenimo būdas, kurį pasirinko gyvendamas Kintuose, turėjo didelę įtaką jo filosofijos formavimuisi.

1888 m. Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją, čia parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius vokiečių kalba. Ragainėje penkiolikmetis Vilius perskaitė Aušrą, kurios pirmuosius numerius iš Albano ir Kybelkos spaustuvės parnešė brolis Frydrichas, mokęsis ten raidžių rinkėjo amato. Aušros paveiktas, ypač susižavėjęs Jurgio Zauerveino balade Macilenas ir Gražina, Vilius apsisprendžia rašyti lietuviškai. Apsisprendimą paskirti gyvenimą tautinei veiklai paskatino Aušroje išspausdinti Jono Basanavičiaus straipsniai, kuriuose būsimajam Vydūnui imponavo „pastangos ryšį tarp gyvenančios lietuvių kartos ir senesnių lig tolimiausių kartų padaryti kuo sąmoningiausią“.

Pedagoginė ir kultūrinė veikla

Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, 1888-1892 m. mokė Kintų pradžios mokyklos mokinius lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Jaunam mokytojui talkino šeimininkauti Klara Fulhaz - Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė, su ja 1891 m. susituokė Kintų bažnyčioje. Kintuose būsimasis Vydūnas susiduria su lietuvybės išsaugojimo problema šiame krašte. Pradeda rašyti, tvirtai apsisprendžia užsiimti aktyvia kultūrine veikla, žadinti šio krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas. Mokytojavimo Kintuose metais, Vydūnas kėlė savo kvalifikaciją ir nuo 1892 m. persikėlė į Tilžės gimnaziją dėstyti anglų bei prancūzų kalbos.

Mokytojaudamas Vilhelmas Storosta pasižymėjo plačia erudicija, dėstė vokiečių, anglų, prancūzų, lietuvių kalbas, geografiją, istoriją, kūno kultūrą. Siekdamas tapti rašytoju, iškėlė sau tikslą „žvilgį į gyvenimą gilinti“ ir „dvasinį regratį plėsti“, „susipažinti su galutinėmis įvairiausių mokslų žiniomis“. Jis pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe per atostogas laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose. Keletą vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, ten studijavo filosofiją, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas. Tai rodo, kad Vydūnas buvo ypač išsilavinusi asmenybė. Vydūno vardas prigijo tik apie 1907 m., gyvenant Tilžėje, ir atspindi didįjį tikslą - atskleisti visos tautos žmonėms tai, ką esmingo mąstytojas ir menininkas yra suvokęs, išvydęs.

Visuomeninė ir mokslinė veikla

Lietuvių kultūrą praturtino įvairialypė Vydūno veikla. 1895 m. Tilžėje įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir jai 40 metų vadovavo. Giedotojų draugija, užsimojusi „giesmėmis, dainomis, ir visokiais ypač dramatiškais vaidiniams meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“, kasmet Tilžėje, Klaipėdoje ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengdavo šventes, kuriose buvo vaidinami Vydūno draminiai kūriniai. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras - komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Anot Vydūno gyvenimo, filosofijos ir kultūrinės veiklos tyrėjo Vacio Bagdonavičiaus, Vydūno vadovaujama Giedotojų draugijos veikla turėjo įrodyti, kad lietuvių kultūra - ne atsitiktinai išlikęs reliktas, ne muziejinis dalykas, o stipriai pulsuojantis kūrybinis procesas, turįs plėtotės perspektyvą.

Vydūnas buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido žurnalus, bendradarbiavo Rytų Prūsijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Remdamasis savo žiniomis ir patirtimi jis sėkmingai leido tokius žurnalus, kaip „Šaltinis“ (1905-1909 m.), „Jaunimas“ (1911-1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912-1925 m.). Nuo 1925 m. tapo PEN klubo nariu (iki 1889 m. vienintelis lietuvis), 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

Vydūno filosofija ir kūryba

Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. Gimtinė tuo metu priklausė Prūsijai. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytų vidinio atsparumo, atsilaikytų krašto germanizacijai. Nuo pat jaunystės visas jėgas skyrė tautos dvasinei kultūrai kelti. Vydūno nuomone, nuo vidinės žmogaus nuostatos priklauso ne tik jo, bet ir tautos likimas. Kito būdo lietuvių tautai išsaugoti, išskyrus kultūros puoselėjimą, jis nematė. Vydūno filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškojo vedantizmo. Prieš tai jam didelę įtaka padarė teosofijos atšaka antroposofija. Vydūnas, paveiktas indų filosofijos, kaip pagrindinį uždavinį pasirinko moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje. „Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį“, - rašė Vydūnas. Jis manė, kad žmogaus vardas turi sutapti su jo esme, todėl pasirinko Vydūno vardą (visa regintysis, matantysis).

Žmogiškumo samprata

Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad žmogaus poelgiai yra paaiškinami gamtinėmis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, vadinasi, ir žmogus turi keistis, nuolat sąmonėti ir tobulėti. Vydūno nuomone, žmoniškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip mes sugebame valdyti savo aistras, norus, patogumą, siekimą. Nepajėgdamas to padaryti, žmogus materialėja, dvasinės vertybės aukojamos dėl materialių. Tada žmogus ir praranda savo žmoniškumą. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis - dvasinis sąmonėjimas. Pasak Vydūno, savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus. Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo. Šiame kelyje Vydūnas išskiria tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas - sąmonėjimas žmonijai. Pagal tai jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija.

Tautinis atgimimas ir kultūros puoselėjimas

Vokietijoje buvo nuosekliai vykdoma tautinių mažumų asimiliavimo politika, pagrįsta Reicho kanclerio Oto fon Bismarko idėja, - viena imperija, viena kalba (Ein Reich, eine Sprache). Matydamas tautos išnykimo, nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskiria lietuvių, pirmiausia gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui. Vydūno nuomone, krikščionybė buvo vokiečių kolonizatorių idėjinis ginklas, brutaliausių veiksmų skydas, tautos neganda, nes dėl to lietuviai nutauto, prarado savimonę. Visa lietuvių stiprybė glūdi senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę, lietuviai nustojo buvę savimi. Taigi Vydūnas plėtojo Simono Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo. Kovos už lietuviškumo išsaugojimą tarp Prūsų lietuvių Vydūnas nelaikė savitiksle. Jos prasmė esanti gilesnė. Tai kova už žmoniškumą, kuris, jo manymu, menkėja ir nyksta, individui nutraukus santykius su tauta, jos dvasiniu palikimu.

Literatūrinis palikimas

Vydūnas sukūrė apie 30 įvairaus žanro draminių veikalų. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Neradęs to meto lietuvių dramaturgijoje veikalų, kurie ugdytų ir taurintų atgimstančios tautos dvasią, Vydūnas pats parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų. Vydūnas teatro scenoje vaizduoja ne realistinį gyvenimo paviršių, o vidinį, dvasinį žmogaus gyvenimą, moralinio tobulėjimo vyksmą. Vydūno dramos lietuvių literatūroje išsiskiria stiprių ir savarankiškų moterų paveikslais, kurie būdingi protestantiškųjų Prūsijos lietuvių vaizduosenai. Vydūnas atskleidžia moterų stiprybę, kurią iškelia Mažvydas, vardydamas gausybę galingų deivių, Donelaitis - piktindamasis „žyniavimo bobiško“ galia.

Svarbiausi Vydūno idėjas atskleidžiantys filosofiniai veikalai - traktatas „Mūsų uždavinys“ (1911, 1921), „Tautos gyvata“ (1920), „Sąmonė“ (Sąmoningumas ir nesąmoningumas). „Žvilgsniai į gyvenimo esmę“ (1936) skiriami nepriklausomos valstybės piliečiams (1921 m. perleistas papildytas „Mūsų uždavinys“ dedikuojamas „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“). Per visą savo gyvenimą Vydūnas parašė netgi 12 filosofinių veikalų, 30 filosofinio turinio dramų bei istoriografinių darbų. Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų - „Bhagavadgytą“ (išsp. 1947).

Vydūno gyvenimo ir veiklos chronologija

Apžvelkime svarbiausius Vydūno gyvenimo ir kūrybos etapus:

Persekiojimai ir palaikų sugrįžimas

Artėjant gimimo 70-mečiui, nacių valdžios persekiojamas pateko į Tilžės kalėjimą, bet protestuojant žymiems pasaulio kultūros atstovams buvo paleistas. 1935 m. Hitlerio šalininkai uždarė Tilžės giedotojų draugiją. Hitlerio valdžiai uždraudus lietuvių kultūrinę veiklą, Vydūnas ne kartą buvo pažemintas ir paniekintas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai gauti, bet pasaulinis karas sutrukdė tapti premijos laureatu. 1944 m. kartu su Tilžės gyventojais buvo priverstas pasitraukti į Vokietiją ir nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Prievarta lydėjo Vydūną visą gyvenimą, bet jis sugebėjo pakilti aukščiau jos. Kritiškiausiomis minutėmis jis sugebėjo nedejuoti, o stojiškai ištverti likimo negandas. Vydūnas mirė 1953 m. Detmolde, Vokietijoje, būdamas 84 metų. 1991 m. spalį žymaus lietuvių mąstytojo palaikai buvo pervežti į gimtinę ir perlaidoti Bitėnų kapinaitėse.

tags: #kur #gime #vidunas

• Vaikiškų šortų siuvimas
• Rekomendacijos pasakų panaudojimui
• Sužinokite apie priešmokyklinio ugdymo ypatumus Tauragės rajone
• Valdovo Žygimanto Augusto istorija
• kaip kurti kalėdines dekoracijas su vaikais