Vaikų Piešinių Pasaulis: Nuo Keverzonių iki Vidinių Išgyvenimų Analizės

Vaikai mėgsta piešti. Piešdami jie lavinasi, mokosi ir netgi gydosi. Piešimas yra viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Smulkiosios motorikos raida yra susijusi su kalbos vystymusi. Ne veltui neskubantiems kalbėti mažyliams logopedai rekomenduoja visapusiškai miklinti pirštelius: žaisti pirštų žaidimus, lipdyti, dėlioti mozaikas ir piešti.

Mažųjų piešiniai atspindi ne tik jų patirtį, bet ir jausmus, netgi tuos, kurių jie patys negali įvardinti, nepažįsta, nepripažįsta ar slepia. Psichikos sveikatos specialistams piešiniai padeda užmezgant kontaktą, gilinantis į vaiko jausmų pasaulį, papildo ir patikslina informaciją apie vaiko fizinę ir protinę raidą, šeimos santykius ir atmosferą. Kalbėdamas apie piešinio veikėjus mažylis išreiškia įvairius jausmus, pažvelgia į tą pačią situaciją iš skirtingų perspektyvų. Šis patyrimas padeda geriau suprasti įvykius, taip pat turi gydomąjį poveikį.

Kaip teigia vaikų ir paauglių psichologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius Aleksandras Segal, piešimas yra viena iš svarbiausių vaiko raidos etapų veiklų. Pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad piešimui reikia gabumų, o kai jų nėra, neverta net pradėti mokytis, nei mokyti to kitus. Tačiau piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Manoma, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui.

Piešimas padeda išreikšti užslėptus jausmus, įvaldyti sunkias patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.

Vaiko Piešimo Raida: Nuo Pirmųjų Keverzonių Iki Detalių Kūrinių

Vaikų piešimo raida yra nuoseklus procesas, atspindintis jų motorinių įgūdžių, mąstymo ir pasaulio suvokimo vystymąsi.

Ankstyvasis Kūrybos Etapas (iki 3 metų)

Iki trijų metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos. Pirmosios piešimo pamokos daugiau bandymas sužinoti, ką pieštukas gali. Mažylis eksperimentuoja ir bando kopijuoti jus.

Antraisiais - trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o paskui jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Piešimas primena keverzonę. Šiame etape vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Nors tėvams tai smulkmena, bet vaikui tai didelis žingsnis. Šie judesiai labai svarbūs, nes tai reiškia, kad jūsų vaikas tuoj išmoks piešti apskritimą.

Pamažu vaikas liaunasi piešti apskritimo formas ir pradeda piešti linijas, zigzagus, kitaip tariant mokosi piešti atskirus daiktus, kuriems pamažu duos pavadinimus. Tokio amžiaus vaikai nemoka sugalvoti ir nupiešti. Jie piešia, ir į ką labiausiai piešinys panašus - taip ir pavadina. Pamažu žaisdami su brūkšneliais vaikas jau išmoksta valdyti pieštuką, jį atitraukti ir vėl priglausti kada reikia.

Realizmo ir Detalių Atsiradimas (nuo 4 iki 11 metų)

Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti. Dažniausiai vaiko pirmasis piešinys yra saulė, medis. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta vaizduoti žmogeliukus, kurių galvos labai didelės, o kūnas mažas. Jie žmogų vaizduoja iš pagrindinių detalių - galvos ir kūno. Vaikai daugiau dėmesio suteikia žmogaus galvai, o kūnui daug reikšmės neteikia.

Psichologai šį reiškinį analizuoja ne dėl to, kad vaikams dar trūksta piešimo įgūdžių, o dėl to, kad piešiamo žmogaus galva daug didesnė, nes vaikas piešdamas dažniausiai vaizduoja suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo daug didesnė ir įspūdingesnė. O kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi. Po kurio laiko, kai vaiko pasitikėjimas savimi augs, vaikas žmogaus kūną pieš didesnį su daugiau detalių. Ties 5 metais atsiranda rankos, kojos, drabužiai. Su kiekvienu piešiniu atsiras vis daugiau detalių.

Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti. Šiuo laikotarpiu piešiniuose imama vaizduoti šeima. Prasideda naujas piešimo etapas, kada vaikas piešiniuose jau demonstruoja savo intelektą. Jis ima vaizduoti savo dienos išgyvenimus, pomėgius. Piešimas tampa tarsi dienoraštis, kuriame vaikas užrašo savo svajas, mintis. Vaikai stengiasi pavaizduoti tikrus įvykius, kurie nutiko jo gyvenime. Piešdami daiktus vaikai bando parodyti ir jų kitas puses, kad kėdė turi keturias kojas, upė bėga žemė. Kadangi jie nežino, kaip vaizduojama perspektyva, jų piešiniai atrodo išskėsti, statūs.

Kaip teigia A. Segal, kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties. Ji pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Pedagogai taip pat pabrėžia, kad piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą.

Kas Slypi Už Linijų ir Spalvų? Piešinių Analizės Pagrindai

Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus.

Popieriaus ir Priemonių Pasirinkimas

Apie vaiką, jo charakterį ir jausmus, galite sužinoti jau iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Popieriaus lapo dydis atspindi, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis savo aplinkoje. Jei turėdamas pasirinkimą vaikas teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Pastarasis požymis atspindi ir vaiko nerimą. Vidutinio formato lapai byloja apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti savo vietą grupėje. Tuo tarpu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą savimi, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą.

Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti. A. Segal teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra. Svarbiausia yra pats procesas ir vaiko įsitraukimas.

Linijų Reikšmė ir Piešimo Stilius

Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija atspindi abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas - abejones ar fizinį nuovargį.

Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atspindi mažylio pastangas būti tobulu, griežtą savikontrolę. Detalūs, itin kruopštūs piešiniai rodo, jog vaikas jaučia stiprų poreikį stengtis. Ryškūs brūkšniai, neatsargūs potėpiai gali rodyti stresą, pyktį, ryžtingumą ar kitas stiprias emocijas. Nevientisos, nutrūkstančios (tarsi pieštos drebančia ranka) objekto linijos gali rodyti, jog vaikas jaučiasi nesaugus, dvejoja savo gebėjimais.

Piešinio Kompozicija Lape

Kitas svarbus dėmuo - kur vaikas patalpina savo piešinį. Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektualinę sritį. Joje esantis piešinys gali atspindėti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali išreikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės - motinos žemės - kurią simbolizuoja apatinė piešinio dalis. Lapo apačioje talpinami objektai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį. Kokias emocijas sukėlė dėmesį prikaustęs įvykis, atspindi piešinio turinys, formos ir spalvos.

Spalvų Kalba Vaikų Piešiniuose

Kiekvieno piešinio stilius ir spalvų simbolika nėra atsitiktinė ir dažnai atspindi vaiko asmenines savybes. Interpretavus vaiko piešinį, reikia atkreipti dėmesį ne tik į mėgstamas, bet ir vengiamas spalvas. Šiltos spalvos - meilės ir prieraišumo įrodymas. Ypatingą artumą ir prisirišimą prie kurio nors asmens jaučiantis vaikas jį nupieš sodria, ryškia spalva, taip tarsi pabrėždamas jo svarbumą. Ryškių spalvų piešinys rodo, kad vaikui visiškai niekas nekelia nerimo, jis apimtas pozityvių emocijų. Tamsūs ir sunkūs tonai - pirmas požymis, kad atžalą kažkas slegia.

Pateikiame, ką tam tikros spalvos kalba apie mažylių jausmus, džiaugsmus, išgyvenimus, esančias ar iškilsiančias psichologines problemas:

Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai, linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.

Šeimos Piešiniai - Langas į Vaiko Pasaulį ir Santykius

Piešiniai, kuriuose vaikas vaizduoja savo šeimą, yra ypač informatyvūs. Šis piešinio testas tėra smagus žaidimas, tačiau jis gali padėti šiek tiek išsamiau suprasti vaiko požiūrį į šeimos narius. Kol vaikas piešia, netrukdykite jam, nesikiškite į piešimo procesą ir leiskite vaikui išreikšti popieriuje visus savo jausmus ir emocijas. Kai piešinys bus nupieštas, paklauskite, kuris yra kuris, kuo vardu visi šeimos nariai.

Šeimos narių išdėstymas ir dydis

• Eiliškumas: Tai, kokį šeimos narį vaikas nupiešė pirmiausia, o kokį - patį paskutinį, rodo jo santykį su tuo šeimos nariu. Paprastai pirmąjį vaikai piešia arba patį mylimiausią, arba svarbiausią šeimos narį. Paprastai pirmiausia vaikas piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save.
• Trūkstamas narys: Jeigu piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai atšalę, prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gali būti ir aktuali, trumpalaikė konfliktinė situacija. Jeigu vaikas pamiršta nupiešti kažkurį šeimos narį, vadinasi, jo santykiai su juo įtempti.
• Nepriklausantys šeimai personažai: Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą ir bent piešinyje atranda figūras, kurios subalansuotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač, jei realiai nelaikomi) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir pastovaus ryšio poreikį.
• Vaiko pozicija: Paprastai save vaikas nupiešia lapo centre, o tėvus - iš abiejų pusių. Toks vaizdavimas leidžia daryti prielaidą, kad vaikas yra įsitikinęs, jog tėvai jį myli. Jeigu vaikas nenupiešė savęs tarp šeimos narių (arba nupiešia patį paskutinį), tikriausiai šeimoje jie neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingu ar vienišas.
• Figūrų dydis: Kuo didesnis piešinyje nupieštas asmuo, tuo didesnį autoritetą jis turi vaiko akyse. Figūrų dydis taip pat atspindi jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas. Vaikai, kurie jaučiasi neįvertinti, nelaimingi, piešia save itin mažais, palyginus su kitais šeimos nariais.
• Išsidėstymas: Kai šeimoje vyrauja darna ir supratimas, visi šeimos nariai popieriuje nupiešti būna tarsi išrikiuoti vienas šalia kito - ranka rankon, koja kojon. Tas asmuo, šalia kurio vaikas nupiešia save, jam yra itin artimas. Tarp šeimos narių nupiešti kokie nors daiktai simbolizuoja bendravimo barjerus, kuriuos jaučia taip piešiantis vaikas. Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs. Pastarajam skiriamos ir ryškiausios spalvos, dailiausi rūbai. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas nusisukusio, profiliu.

Kūno dalys ir pozos

Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo tarpu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaustas prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui. Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis.

• Pečiai: Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka. Smulkūs pečiai - menkavertiškumo ženklas, kampuoti rodo atsargumą, gynybiškumą. Nuolaidūs pečiai išduoda nusivylimą, kaltę, nusiminimą ir gyvenimo džiaugsmo stygių.
• Veidas: Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą tarpasmeniniais santykiais, taip pat savo išore ir jos daromu įspūdžiu. Kruopščiai nupiešti veido bruožai leidžia manyti, kad šis žmogus vaikui labai svarbus. Jeigu iš visų šeimos narių kruopščiausiai, su visais bruožais, vaikas nupiešė pats save, tai reiškia aukštą savęs vertinimą.
• Smakras: Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti.
• Akys: Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o didelės akys - baimę, itin mažos reiškia kažkokią paslaptį, kurią norima nutylėti.
• Ausys: Ausys (kurios vaikų piešiniuose retos) rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali iškilti ir tada, kai vaikui jas skauda.
• Burna: Jeigu nenupiešta burna - šis asmuo linkęs slėpti jausmus. Išryškinti dantys simbolizuoja agresiją.
• Rankos: Autoportretuose (kai vaikas piešia pats save), rankų nebuvimas gali būti interpretuojamas kaip nedrąsumo ir taikumo išraiška; akivaizdžiai per didelės rankos - polinkis į agresiją. Ilgos rankos arba jų nebuvimas - šis žmogus yra valdingas, vaikas jaučia iš jo pusės psichologinį spaudimą. Trumpos rankos atspindi vidinę silpnybę.

Kaip Bendrauti su Vaiku apie Jo Piešinį?

Vaiko piešinių analizė - įdomus ir smagus užsiėmimas, galintis atverti dar vienus vartus į vaiko pasaulį, atskleidžiantis gyvenimo sritis, kurios reikalauja didesnio dėmesio, parodantis lavinimo galimybes. Tačiau kad ir ką įsivaizduotumėte išvydęs vaiko piešinyje, prisiminkite, kad tai tik vienas iš klausimų, viena iš galimų interpretacijų.

Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje.

Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius. Nepamirškite, kad svarbiausia - pats pokalbis, gyvas ryšys su vaiku ir bendras pasidalinimas piešinio sukeltais įspūdžiais.

Piešinių pavyzdžiai ir pokalbio gairės

Pavyzdžiui, Gedo piešinyje į akis krenta kampuotos, aštrios, aukštyn kylančios linijos, daug raudonos spalvos, daug veiksmo. Pirmieji klausimai autoriui ir būtų „kas čia vyksta?.. ką veikia šie visi žmogeliukai? Ką jie čia nori padaryti? Kaip jie jaučiasi? Ką galvoja?“ Atrodo, kad Gedas labai energingas, stiprus, veržlus ir atkaklus berniukas, o šie klausimai galėtų atskleisti šiuo metu jam rūpinčius dalykus, jo tikslus. Gedo piešiniuose svarbiausia - veiksmas, jis svarbiau negu piešinio išbaigtumas, detalės. Berniukas savo piešiniu veikiausiai pasakoja kažkokią istoriją. Panašu, kad vyksta kova, konfrontuojama. Atrodo, kad netgi saulei iškyla grėsmė. Ši tema sufleruoja šiuos klausimus: „Kas su kuo kaunasi? Dėl ko kilo šis karas? Kaip jaučiasi kariai? Kas laimi?.. O su kuo tu dažniausiai kovoji?.. Kam priešiniesi?. Kaip tu tada jautiesi?..“ Kai kurios figūros piešinyje neatpažįstamos. Svarbu būtų paklausti - „kas tai?.. kam reikalinga?..“ Galima būtų pasiteirauti ir apie tai, kur berniukas matė panašias kovas. Gali būti, kad siužetas bent iš dalies įtakotas neseniai matyto filmo.

Guostės piešinys labai spalvingas ir išbaigtas. Matyti, kad mergaitė stengėsi ir stropiai dirbo. Piešinio siužetas originalus, netikėtas: gėlėtoje pievoje matome svajingai galvą pakreipusį šuniuką, virš kurio debesėliai neša vaivorykštę, kampe į dangų kyla trys spalvoti balionai. Atrodo, kad mergaitei būdinga laisva minties raiška, polinkis svajoti ir fantazuoti, atitrūkti nuo realybės. Pamačiusi piešinį, paklausčiau: „Ką šuniukas veikia? Kas juo rūpinasi? Ar jis turi draugų?.. Kaip jis jaučiasi? Ar ir tau taip būna?..“ Balionų grupė tikriausiai atspindi mergaitei artimą ir svarbią grupę. Čia galima pasiteirauti: „Iš kur atsirado šie balionai?.. Kam jie priklauso? Kur jie skrenda? Kaip jie jaučiasi? Nepamirškite, kad svarbiausia pats pokalbis, gyvas ryšys su vaiku ir bendras pasidalinimas piešinio sukeltais įspūdžiais.

Tėvų vaidmuo skatinant piešimą

Kai kurie tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta piešti. Kad ir kokios būtų to priežastys, verta prisijaukinti šį raiškos būdą. Pasiūlykite vaikui naujas priemones ir pieškite drauge. Jei vaikas atrodo visiškai nesidomįs šia veikla, pieškite vienas. Piešimas gydo. Išbandykite priemones, kurių galbūt nebuvo jūsų vaikystėje. Išbandykite kelių rūšių pieštukus, kreideles ir flomasterius, liekite akvarelę, naudokitės guašu ar dažais piešti rankomis. Pieškite, kas jus pradžiugino ar nuliūdino, kaip jums sekėsi dieną, kaip jaučiatės vakare, ko išmokote, ką norėtumėte perduoti vaikui. Pieškite tol, kol išgirsite klausimą: „Ką tu čia darai? Duok ir man“.

Svarbu: Kada Kreiptis į Specialistą?

Neskubėkite interpretuoti piešinių. Tikriausiai ir sužeistas paukštis ar nukirsta pušis kartais gali būti realaus šios dienos įvykio, o ne vidinės traumos atspindys. Vaikų piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Tėvai nėra apmokyti specialistai, todėl patys to padaryti negali. Tačiau jie gali pirmieji suprasti, jog jų vaiką kažkas slegia ir reikia ieškoti pagalbos.

Jokiu būdu negalima daryti išvadų pagal vienintelį piešinį. Net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Taip pat labai svarbi ir tėvų nuomonė, jų kreipimosi priežastis. Taigi, nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams. Jeigu jus neramina vaiko elgesys, visada pasikonsultuokite su specialistu.

Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai.

Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva. Pavyzdžiui, turėjau tokį atvejį, kai beveik visi berniuko piešiniai buvo apie ginklus, šautuvus. Tačiau vaiko abu tėvai yra susiję su kariuomene ir namuose yra daug karo atributikos. Tai rodo, kad svarbu atsižvelgti į vaiko aplinką ir kontekstą.

tags: #12 #metu #vaiku #piesiniai

• Kelmės klebono elgesys
• Fizinio aktyvumo reikšmė darželinukams
• Kaip sėkmingai diegti ikimokyklinio ugdymo programas?
• masažas laukimosi laikotarpiu
• įamžinkite brangiausias kūdikystės akimirkas