Sokratas: gyvenimas, filosofija ir palikimas
Sokratas (469-399 m. pr. m. e.) - senovės graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose, dažnai tituluojamas Vakarų filosofijos tėvu. Jis gimė Alopekėje, netoli Atėnų, skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Nors jaunystėje Sokratas įgijo gerą pradinį išsimokslinimą ir mokėsi pas Anaksagorą, vėliau jis atsidėjo filosofijai. Sulaukęs 18 metų, jis tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų, o per Peloponeso karą drąsiai kovėsi Poteidajos, Amfipolio ir Delijo mūšiuose.
Ilgą laiką buvo manoma, kad Sokratas tėra personažas, kurį sugalvojo Platonas, tačiau iš istorinių šaltinių dabar jau žinome, kad Sokratas buvo tikras žmogus. Mes neturime jokių Sokrato ranka rašytų darbų - viskas, ką žinome apie jį, buvo parašyta jo mokinių ar stebėtojų, iš kurių žymiausias buvo Platonas. Tai mus priveda prie vadinamosios „Sokrato problemos“: mes iš tikrųjų nežinome, koks tiksliai buvo Sokratas ir kokios buvo jo pažiūros, tik tai, kaip jo žodžius interpretavo mokiniai.
Sokrato filosofinis metodas ir pažiūros
Sokratas suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Jis sugalvojo sokratinį metodą, kuris naudojamas dar ir šiandien. Sokratas iškeldavo problemą ir suskaidydavo ją į paprastesnius klausimus. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padėdavo atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžčių. Šį metodą Platonas pavadino dialektiniu.
Sokratas nebuvo materialistas. Jis manė, kad žmonės turėtų užsiimti savęs tobulinimu ir stengtis įgyti kuo daugiau žinių. Jo filosofijos credo - „žinau, kad nieko nežinau“ - reiškė ne tai, kad jis neturi įsitikinimų, o tai, kad žmogus turi pripažinti savo pažinimo ribotumą, palyginti su dieviškuoju žinojimu.
Sokrato etika buvo intelektualistinė - jis tikėjo, kad dorybė yra žinojimas, kas yra dora, šaunu ir gera. Jo požiūriu, blogis kyla tik iš nežinojimo. Jis nebuvo turtingas ir, anot Platono, neimdavo pinigų už mokymą, gyvendamas vargingą, bet principingą gyvenimą.
Visuomeninė veikla ir teismas
Sokratas aktyviai dalyvavo Atėnų visuomeniniame gyvenime, teismų, komisijų, tarybų darbe. Tačiau jis kritikavo tam tikrus Atėnų demokratinės santvarkos trūkumus, ragindamas politinius vadovus rinkti ne burtų tvarka, o atsižvelgiant į jų protinius gebėjimus. Jo kasdienės diskusijos, kurių metu jis viešai žemindavo iškilius Atėnų piliečius, užduodamas klausimus, kurie priversdavo juos pasijusti kvailais, užsitraukė galingųjų rūstybę.
| Kaltinimai | Sokrato reakcija |
|---|---|
| Tradicinių dievų negarbinimas ir naujų dievybių diegimas | Sokratas atsisakė išsižadėti savo įsitikinimų ir nesiliovė filosofavęs |
| Jaunimo tvirkinimas ir tradicijų niekinimas | Teisme elgėsi nepaklusniai, komiškai prašydamas nemokamos vakarienės |
Sokratas buvo nuteistas myriop. Nors istoriją pasakojantys Platonas ir Ksenofontas teigia, kad jis turėjo galimybę pabėgti, filosofas to nepadarė. Jis tikėjo, kad pabėgimas sumenkintų valstybės reputaciją ir reikštų mirties baimę, kurios filosofas neturėtų jausti. Jis nusprendė priimti bausmę, parodydamas, kad įstatymams būtina paklusti, net jei nuosprendis neteisingas. Taip, išgerdamas nuodingąją maudą, Sokratas tapo tikru kankiniu vardan teisybės ir išminties.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
