Marijono Mikutavičiaus gimtinė ir jaunystės kelias: nuo Lazdijų iki Vilniaus

Marijonas Mikutavičius, pilnu vardu Marijus Mikutavičius, gimė 1971 m. balandžio 19 d. Lazdijuose. Šis charizmatiškasis dainų autorius ir atlikėjas, žurnalistas, TV laidų vedėjas, sukūręs visą eilę didžiulio visuomenės pripažinimo sulaukusių kūrinių, savo gyvenimą pradėjo būtent šiame Lietuvos kampelyje. Jo tėvai dirbo kultūros srityje, tad Marijoną jau nuo mažumės supo įvairūs kultūriniai renginiai: tėvų repeticijos, koncertai, minėjimai.

Vaikystės metai Lazdijuose

Marijonas Mikutavičius gimė 1971 m. balandžio 19 d. Lazdijuose. Jo šeimoje tėtis Juozas buvo Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, o mama Vida - namų šeimininkė. Tėvų keliai susikirto būtent Lazdijuose, ruošiantis Dainų šventei.

Daina ir šokis pakeitė šeimos gyvenimą. Jei ne pasiruošimas Dainų šventei, galbūt Marijaus tėvų Vidos ir Juozo keliai apskritai niekada nebūtų susikirę. Jie susipažino, kai Lazdijų kultūros namų direktorius J.Mikutavičius grojo kartu su orkestru pramoginių šokių kolektyvui, kuriam priklausė ir Vida. Tais laikais pramoginių šokių programa buvo įtraukta į Dainų šventę, todėl Vidai reikėjo daug repetuoti. Dar nebuvo gimęs Marijonas, o jo tėvai jau dalyvavo Dainų šventėje, vykusioje 1965-aisiais.

Gimus sūnui Marijui niekam net į galvą nešovė, kad jis ateityje versis kurdamas muziką. Marijus dainuoti pradėjo vaikų darželyje. Tik jis nebūdavo laimingas, kad tėvai jį paskutinį išsiveda namo. „Gal taip ir buvo, - neprieštaravo sūnui Juozas, - nes abu su žmona Vida dirbome, ji dar šoko, vaidino agitbrigadoje. Būdavo, po renginio dar visi vaišina, tai vėliau ir parvažiuoji.“

Tapęs pirmoku Marijus nerodė didelio džiaugsmo. Kai tėvas jį nusivedė patikrinti muzikinės klausos, tuo metu moksleiviai jau buvo priimti į Lazdijų muzikos mokyklą. Marijus paklausė: „Tėveli, kam tu čia mane atvedei?“ Marijus anksti įniko į muziką ir greitai ja persisotino. Kai šeima atostogaudavo Palangoje, tėvai vesdavosi į simfoninio orkestro koncertus, bet per juos vaikas užmigdavo. Marijui patiko dainuoti chore. Tačiau jis buvo nekantrus, o chore reikėdavo išstovėti kelias valandas, todėl jis trypčiodavo, muistydavosi, kad neskaudėtų kojų. Bet mokykloje visi dainuodavo - ir blogiukai, ir geriukai, tad ir Marijonas tai darydavo.

Pirmąja rimta kelione į didelį miestą televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir dainininkas M.Mikutavičius vadina savo išvyką 1980 metais į sostinę su Lazdijų muzikos mokyklos choru dalyvauti Dainų šventėje. Tuomet devynmečiui nuo įspūdžių svaigo galva, atsivėrė naujas pasaulis. Visi moksleiviai iš Lazdijų buvo apgyvendinti vienoje patalpoje, buvo linksma, o smalsiam paaugliui viskas atrodė labai įdomu. „Nebuvau matęs didelio miesto, tai buvo pirmoji išvyka iš Lazdijų taip toli ir dar į tokį didelį renginį, kur minios žmonių. Tada dar nemokėjau rusų kalbos. Iš klausos kažką traukiau. Tuo metu Vilniuje pardavinėjo bananus, man tie bananai atrodė kaip iš kosmoso, persivalgiau ir buvo taip bloga“, - prisimena Marijonas.

Persikėlimas į Vilnių ir mokslų pasirinkimai

Kai jam sukako devyneri, 1980-aisiais, šeima iš Lazdijų persikėlė į Vilnių. Sostinėje muzika susidomėjęs jaunuolis lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, laisvalaikiu treniravosi „Žalgirio“ futbolo mokykloje. Domėjimasis muzika Marijui greitai praėjo, ir jis muziką metė dėl futbolo. Apie šį pasirinkimą jis pats pasakoja: „Kita vertus, buvo rimta priežastis, kodėl pasitraukiau iš B.Dvariono muzikos mokyklos. Tuo metu pradėjau lankyti futbolą. Futbolo treniruotės ir fortepijono pamokos - sunkiai suderinami dalykai.“

„Būdavo, po futbolo treniruotės nuvykstu į fortepijono pamoką, rankos purvinos, dreba, dar kraujyje adrenalinas, o turiu susikaupti, kad galėčiau groti. Ne visada pavykdavo persikūnyti iš vieno vaidmens į kitą.“ Be to, „Dar gydytojai rado kažkokią problemą su širdimi, jie patarė mano tėvams mažinti krūvį. Tada tėtis pasakė: „Mariau, rinkis.“ Buvau tokių metų, kai kiekvienas berniukas rinktųsi tai, kas jam atrodo kiečiau. O futbolas visada atrodo kiečiau nei fortepijonas.“

Vėliau, pabaigęs dabartinę Vilniaus Sietuvos vidurinę mokyklą, jis nutarė pasukti į žurnalistiką: 1994 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos bakalauro diplomą. Marijonas studijomis patenkintas: „Kol kas viskas labai įdomu. Kaip man sekasi, galėsiu pasakyti tik tuomet, kai baigsis sesija. Paskaitas lankau pagal galimybes. Tiesa, kai studijavau žurnalistiką, taip sąžiningai nevaikščiojau.“

Saitai su gimtine: Lazdijai šiandien

Nors jau kelis dešimtmečius gyvenimą kuria Vilniuje, saitų su Lazdijais ir jo apylinkėmis Marijonas taip ir nenutraukė - čia tebegyvena jo giminaičių. Užsukti gimtinėn randasi ir daugiau priežasčių. Pavyzdžiui, kovą Lazdijų bibliotekoje į susitikimą su garsiu kraštiečiu susirinko sausakimša žmonių salė. Apie ką sukosi kalba? Apie viską. Apie gyvenimą. Taip pat ir vaikystę Lazdijuose.

„Prisiminimai - tik šviesūs. Visas miestelis buvo mūsų žaidimų aikštelė. Mėgstu pajuokauti: slėpynes žaisdavome visame miestelyje - vis tiek būdavo sunku pasislėpti. Jis nėra didelis“, - šypteli. Šiandien Lazdijuose jis jaučiasi tik svečias, tam tikra prasme - turistas. „Laikas daug ką pakeitė, tačiau šis tas išliko. Pavyzdžiui, nukirstas mūsų kieme augęs didžiulis senas medis, tačiau gastronomo vietoje ir šiandien veikia parduotuvė“, - lygina M.Mikutavičius. Iš esmės miestelis blizga: „Sutvarkytos viešosios erdvės, skveras, spalvotomis plytelėmis išgrįsti šaligatviai, atnaujintas stadionas.“

Dzūkijos krašto lobiai ir Marijono kelionės

Piliakalniai ir archeologinis paveldas

Vaikystėje ir dar vasarojant pas senelius kaime, sako Marijonas, niekas nesvarbu. Tarkime, kalnas tėra kalnas. „Ir tik užaugęs kur nors perskaitai, kad tai - piliakalnis“, - juokiasi pašnekovas. Kas jau kas, o Lazdijai tikrai apdovanoti piliakalniais - jų rajone priskaičiuojama net 24. Labiausiai turistų pamėgti ir lankomi Rudaminos, Prelomčiškės ir Paveisininkų. Prie Prelomčiškės piliakalnio kasmet švenčiamos garsiosios rajono Oninės, o prie Rudaminos - Mindaugo karūnavimo diena. Kaip žinoma, viena iš hipotezių teigia, kad Rudaminos pilyje buvo karūnuotas Mindaugas.

Kalbant apie archeologinį paveldą, keliautojus po Lazdijų apylinkes turėtų sudominti Vainežerio gynybinis įtvirtinimas, išsidėstęs Ančios ežero pietiniame krante, dar vadinamas „Okopka“. Manoma, kad čia buvusi kariuomenės stovyklavietė, kuria naudotasi kovojant su švedais. Vainežerio ežeras pusiau dalija jau 200 metų skaičiuojantį Vainežerio dvaro parką su Medžių muziejumi. „Okopką“ ir parką galima apžiūrėti plaukiant baidarėmis Ančios ežeru ar minant dviračio pedalus per Ančios kraštovaizdžio draustinį.

Kvapą gniaužiančios panoramos iš apžvalgos bokštų

M.Mikutavičius prisipažįsta kol kas užsiropštęs tik į Merkinės apžvalgos bokštą, atveriantį kvapą gniaužiantį peizažą į Nemuno slėnį ir tolyn į horizontą vilnijančius miškus. „Bokšto konstrukcija, žinoma, judanti, todėl pasiekus viršutinę aikštelę ir gražu, ir baisoka“, - šypteli M.Mikutavičius. Apžvalgos bokštų kolekcininkus savo gimtajame krašte jis ragina pakilti į dar du 15 metrų aukščio galiūnus - Metelių ir Veisiejų apžvalgos bokštus.

Metelių regioniniame parke pastatytas bokštas stūkso tarp Dusios ir Metelio ežerų. Bokštas savo forma primena nendrių pėdą, mat ežero pakrantė apaugusi nendrėmis. Nuo bokšto atsiveria vaizdas į Metelių kraštovaizdžio draustinį, Metelių kaimą, Metelio ežero platybes, Papėčių piliakalnį ir paukščiams svarbią šlapią Kemsinės pievą. Veisiejų regioninio parko apžvalgos bokštas, savo forma primenantis vėjo sūkurį, įrengtas Kailinių kaime, Snaigyno ežero pakrantėje. Iš jo galima grožėtis net trimis ežero salomis ir Veisiejų miestelio panorama.

Dzūkiškos virtuvės pasididžiavimas - Bandos

Pilnus įspūdžių, bet tuščiais pilvais keliautojus turėtų suvilioti proga susipažinti su dzūkiška virtuve. Ką apie ją galėtų pasakyti Marijonas? Pasakojant vėl tenka nusikelti į vaikystę, į senelių kaimą, esantį apie 10 kilometrų nuo Lazdijų. Ten būdavo pakuriama krosnis, kurioje močiutė kepdavo bandas, vaizdžiai tariant, didžiulius, storus bulvinius blynus, išklotus ant kopūsto lapų, krosnin pašaunamus ant ližės. „Tas bandas valgydavome su siaubingu kiekiu taukų“, - prisimena Marijonas. Vadinasi, šis patiekalas - regiono pasididžiavimas - turėtų patikti sočios lietuviškos virtuvės gerbėjams. Norintiems paragauti tradicinių dzūkiškų bandų teks nukakti į Šeštokų miestelį. Čia išgirsite, kad bandoms kepti reikia ypatingo pasiruošimo ir išmanymo, o svarbiausia - tikros duonkepės krosnies, glėbio kaitrių, geriausia beržinių malkų. Dar didelių kopūsto lapų ir mylinčių šeimininkės rankų.

Išbandykite šį dzūkiškų bandų receptą, užrašytą iš tikros dzūkės lūpų:

Paruošimas:

1. Pirmiausia užkurkite krosnį. Tinka tik lapuočių, geriausiai - beržo, malkos - jos kaitresnės. Krosnį kaitinkite maždaug valandą.
2. Virtas, šiek tiek atvėsusias bulves sutrinkite, žalias sutarkuokite, dalinai nusunkite.
3. Suberkite druską, grietinę ir visą masę gerai išmaišykite.
4. Tešlą klokite ant kopūsto lapo.
5. Bandas dėkite ant ližės ir šaukite į krosnį. Kepkite apie 1 val.
6. Prieš baigiant kepti bandoms, paruoškite padažą. Pakepinkite lašinius ir svogūnus, įberkite žiupsnelį druskos.
7. Į užvirusį pieną įpilkite šlakelį šalto pieno, suberkite krakmolą ir išmaišykite iki vientisos masės. Ją sumaišykite su lašiniais ir svogūnais ir supilkite ant iškeptų ir gabalais supjaustytų bandų, kad šios pamirktų.

Bandos valgomos ir su grietine, sviesto padažu, varške. Skanaus!

Gamtos stebuklai Varėnos apylinkėse

Net dažniau nei į Lazdijus, M.Mikutavičiaus kelias veda į Varėną, kur jaukioje sodyboje prie Ūlos upės gyvena dainininko draugas. Kas verta dėmesio Varėnoje? „Teka versmė „Ūlos akis“. Nesu prie jos buvęs, tik skaitęs, kad joje nusimaudęs išlendi sveikas“, - juokiasi M.Mikutavičius. Tuo metu vietos gyventojai versmei teikia labai didelę reikšmę. Šaltinio vandenį jie godžiai geria ir tiki, kad šis, ypač pasemtas tik nusileidus saulei, padeda nuo visų ligų.

Dar viena regiono įdomybė - Dzūkijos šiluose susiformavusios žemyninės kopos, ištįsusios per dešimtis kilometrų. Bet visos jos jau nebejudrios - smėlį sustabdė medžiai, žolinė augmenija. Tačiau viena kopa įnirtingai priešinasi gamtos procesams: dar slenka ir, padedama vėjo, stengiasi kovoti su augalais, pildama ant jų baltą smėlį. Todėl pažintiniu taku ar šiaip mišku žygiuojantys žmonės, išvydę vėjo supustytą smėlio gauburį, ne juokais nustemba. Gaidžio, dar kitaip vadinama Klonio, kopa - tokia pat kaip pajūryje. Regis, trūksta tik jūros ošimo.

Partizanų keliais Kalniškės miške

Grybauti vaikystėje M.Mikutavičius su seneliais važiuodavo ne į Varėną, o į Kalniškės mišką. „Seneliai pasakodavo istorijas, kad ten vyko dideli mūšiai, žuvo partizanų. Mes, vaikai, anuomet nesigilinome, kas iš tikrųjų vyko, kas geras, o kas blogas. Mums buvo tiesiog įdomu, kad kažkas šaudėsi“, - prisimena M.Mikutavičius. Po daugelio metų smalsumo vedamas jis sugrįžo į Kalniškę. Vieta atrodė kitaip: „Ten jau buvo viskas sutvarkyta, mūšio vietoje pastatytas paminklas, partizanų atminimą pagerbia kryžiai.“ Klajodami po Varėną, rezistencine kova besidomintys keliautojai neabejotinai norės pasivaikščioti Dainavos apygardos partizanų kovų takais, aplankyti partizanų bunkerius, kuriuose veikė vadavietės.

Mikutavičių šeimos muzikinės šaknys

Mikutavičių šeimoje polinkis į muziką eina per kelias kartas. Savamokslis, vėlai pradėjęs muzikos rašto studijas - taip J.Mikutavičius, Marijono tėvas, kalbėjo apie save. Rimčiau mokytis muzikos Juozas ėmė tik sulaukęs 19 metų, nors savo gimtajame Pramezio kaime Prienų rajone savamokslis muzikantas buvo gerbiamas. Grojantį armonika jaunuolį kaimo žmonės kviesdavo į vestuves, priėmė į kaimo kapeliją.

Choriniu dirigavimu vyras susižavėjo, kai Alytaus muzikos mokykloje mokėsi chorvedžių kursuose. Vėliau penkerius metus neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o baigęs dirigavimo klasę įstojo į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Chorvedys J.Mikutavičius parengė ne vieną Dainų šventę, dirigavo chorams rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse. 1974 metais dirigavo pirmajam Č.Sasnausko chorų festivaliui, vykusiam Kapčiamiestyje. Tąsyk Kapčiamiestyje buvo atidengta paminklinė lenta toje vietoje, kur gyveno garsus kompozitorius ir dainų autorius Česlovas Sasnauskas. Iki šiol J.Mikutavičius saugo nuotraukas iš šių iškilmių.

Lazdijų rajone J.Mikutavičius praleido dvidešimt metų, o jo pirmoji darbo vieta buvo Leipalingio kultūros namai, kuriuose 1961-aisiais įsidarbino meno vadovu. 1968-aisiais paaiškėjo, kad Lazdijai - vienintelis rajono centras Lietuvoje, kuriame dar nėra muzikos mokyklos. Šios pareigos ir buvo pasiūlytos neakivaizdžiai studijuojančiam J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos auklėtiniui J.Mikutavičiui.

„Aš dar galėčiau padiriguoti kokiam nors chorui, bet jei reikėtų sukurti kokią nors muziką - tai ne man. O mano sūnus Marius gali, nors kai jis lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, ją metė dėl futbolo. Garsiu futbolininku netapo, bet dabar užsidirba ir iš muzikos“, - džiaugsmo neslėpė Marijaus tėvas.

Marijono tėvas prisipažino: „Tėtis prisipažino, jog gailisi leidęs jums mesti B.Dvariono muzikos mokyklą. Sakė nenutuokęs, kad valgysite duoną iš muzikos. Ar iš tikrųjų paauglystėje buvote nusivylęs muzika? - paklausiau Marijaus. - Tegu tėtis pasirenka, kuo nori būti, - diktatoriumi ar demokratu. Nėra ko gailėtis - kaip susiklostė, taip yra gerai. Aš tik džiaugiuosi, kad jis man leido pasirinkti, nes muzika man jau varė neurozę. Daugeliu atvejų vaikai patys susiranda, ką jie nori daryti gyvenime.“

Dainų šventės Marijonui yra svarbi tradicijos dalis. „Ar šiemet ketinate eiti į Dainų šventę? O gal slegia šurmulys, minia? Gal nuo to pavargstate? - Tuo metu būsiu Vilniuje ir tikrai eisiu, bet dar nesidomėjau, kokia šventės programa. Su tėvais visada lankydavausi Dainų šventėje, o tada vykdavo bent keli grandioziniai renginiai. Man brangiausia - Dainų diena. Iki šiol eina šiurpuliukai per nugarą, kai chorai gieda „Lietuva brangi“. Susigraudinu, kažkas sukirba viduje - matyt, tai susiję su stipriais vaikystės įspūdžiais, aš tokį pojūtį mėgstu ir noriu gaudyti toliau.“

tags: #kur #gime #ir #uzaugo #marijonas

• Reikalavimai gyventojams
• Kaip rūpintis savimi nėštumo metu
• Kaip išsirinkti pripučiamą bokso kriaušę vaikui
• Viskas apie globos paslaugas asmenims su proto negalia
• Kūdikio spuogelių priežastys ir priežiūra