Sidharta Gautama: Nušvitusiojo Kelias ir Budizmo Pradžia

Budizmo pradininkas, dvasinės ir filosofinės minties transformuojanti figūra, į pasaulį atėjo kaip Sidharta Gautama VI amžiuje prieš Kristų. Gimęs Lumbinyje, regione, dabar priklausančiame Nepalui, jis užaugo kaip princas, apsaugotas nuo gyvenimo sunkumų. Sidharta Gautama, būsimasis Šakjamunis, gimė karališkoje šeimoje VI amžiuje prieš Kristų. Būdamas Šakjų karalystės valdovo karaliaus Sudhodanos sūnus, jam nieko netrūko. Ankstyvieji metai Sidharta Gautama gimė vietovėje, kuri, manoma, yra dabartiniame Nepale, arba netoli jo. Pranašą augino tėvas - karalius Sudhodana, nes jo motina, karalienė Maja, mirė neilgai trukus po berniuko gimimo.

Kai princas Sidharta buvo vos kelių dienų, vienas šventikas išpranašavo, kad užaugęs berniukas taps arba puikiu kariuomenės vadu, užkariautoju, arba ypatingu dvasiniu mokytoju. Karaliui Sudhodanai maloniau skambėjo pirmoji profesija, tad sūnų jis ėmė aktyviai ruošti būsimam užsiėmimui. Berniuką tėvas apsupo didžiule prabanga, slėpė nuo jo bet kokias žinias apie religiją ir žmonių kančias. Rūmų žyniai išaiškino, kad vaikas galįs tapti čakravartinu (Visatos valdovu), arba Didžiuoju Atsiskyrėliu. Šuddhodana darė viską, kad Siddhartha Gautama taptų jo įpėdiniu, saugojo nuo visų įmanomų nelaimių, siekė, kad šis nesužinotų, jog yra skurdas, ligos, senatvė ir mirtis. Atskirtas aukštomis rūmų sienomis, princas dvidešimt devynerių metų sulaukė beveik nieko nežinodamas apie išorinį pasaulį, kuriame kunkuliavo gyvenimas.

Princo Sidhartos Gimimas ir Jaunystė

Sidharta Gautama (siddhārtha gautama, सिद्धार्थ गौतम, g. apie 566 - m. apie 486 m. pr. m. e.), budizmo religijos pradininkas, dažnai tapatinamas su buda. Laikoma, kad jis gyvenęs tarp 566 ir 486 m. pr. m. e., kilęs iš Šakjų genties, gyvenusios Šiaurės Indijoje netoli Nepalo. Jo tėvas Šudhodana buvo Šakjų karalystės valdovas. Motina buvo karalienė Maja (skr. Mājā). Sidharta gimė apie 560 pr. m. e., Lumbinio vietovėje, netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos.

Penktąją dieną po gimimo į rūmus buvo pakviesti 108 braminai į vardo davimo ceremoniją. Septyni iš jų sutartinai pasakė, kad, jeigu jis liks namie, taps universaliu karaliumi, suvienysiančiu Indiją; tačiau, jeigu jis išeis, taps Buda ir nutrauks neišmanymo šydą nuo pasaulio. Kondana, aštuntasis ir jauniausiasis toje grupėje, paskelbė, kad jis tikrai taps Buda, ir kad jis atsižadės pasaulio, išvydęs keturis ženklus - seną žmogų, sergantį žmogų, mirusį žmogų ir šventą žmogų.

Būdamas šešiolikos, po to kai įrodė savo gebėjimus karių varžybose, princas Sidharta vedė savo gražiąją pusseserę Jasodarą. Pagal to meto papročius jis visiškai jaunas buvo apvesdintas su princese Jašodhara (skr. yaśodhara). Su ja susilaukė sūnaus Rahulos. Jaunasis princas gyveno savo rūmuose prabangoje ir pritekliuje.

Kančios Atradimas ir Atsisakymas

Nepaisant tėvo pastangų jį apsaugoti, Sidharta negalėjo likti abejingas pasaulyje slypinčiam skausmui ir kančioms. Tikro pasaulio atradimas įvyko, kai vieną dieną, negalėdamas nugalėti savo smalsumo, princas Sidharta paprašė vežiko pavežioti jį po vietines apylinkes. Šios kelionės jauną vyrą apstulbino ir šokiravo: pakeliui jis išvydo žmonių lavonų, senių ir ligonių. Pirmiausia jis sutiko labai seną žmogų, papilkėjusį ir luošą, besiremiantį ant lazdos; antrasis vaizdas, kurį jis pamatė, buvo gailestį keliantis ligos išvargintas vyras, gulintis kelyje; trečiasis jo pamatytas vaizdas, buvo negyvas vyras.

Šiurkšti, nepagražinta realybė, apnuoginanti senatvę, ligą ir mirtį, užvaldė princo mintis ir jį susargdino. Trys pirmieji vaizdai jam sužadino didelę užuojautą ir jis suprato, kad gyvenimas paklūsta senam amžiui, ligai ir mirčiai. Ketvirtasis - nuskusta galva ir geltonu apsiaustu apsisupęs vienuolis, besinešantis dubenį išmaldai. Vežikas paaiškino savo valdovui, kad asketas yra tas, kuris atsižada viso pasaulio, taip siekdamas išsilaisvinimo nuo mirties ir kančių.

Supratęs, kad senatvė, ligos ir mirtis ištiks visus, kuriuos jis myli, Sidharta labai nusiminė. Nuo to laiko Sidharta nebejautė jokio malonumo būti rūmuose. Nedžiugino jo net šeimyninė laimė, kai jo žmona Jasodhara pagimdė princui kūdikį - berniuką. Sūnui būsimasis pranašas davė vardą Rahula, kuris reiškia „geležiniai pančiai“. Vieną naktį Sidharta vaikštinėjo po rūmus. Prabanga, kuri kadaise jam teikė tiek malonumo, dabar atrodė absurdiška, komiška ir šlykšti. Jis matė muzikantus ir šokėjas, kurie miegojo išdribę, knarkdami ir besitaškydami seilėmis, ir tai jį lūdino. Vaikščiodamas princas mąstė apie senatvę ir ligas, kurios visus netrukus apims, ir apie mirtį, kuri jų kūnus pavers dulkėmis. Jis suprato, kad daugiau nebegali gyventi princo gyvenimo.

Būdamas 29-erių, netrukus po to, kai gimė jo sūnus, Gautama išėjo iš rūmų ir pradėjo gyventi asketo gyvenimą. Tą pačią naktį Sidharta paliko rūmus, nusiskuto galvą plikai ir pakeitė savo karališkus drabužius į elgetos apdarą. Taip, būdamas 29 metų, jis pradėjo savo „nušvitimo“ paieškas.

Dvasinių Paieškų Kelias ir Nušvitimas

Per šešerius metus būsimasis Buda sutiko daugybę talentingų meditacijos mokytojų ir išmoko jų praktikų. Šešerius metus jis paskyrė savojo kelio paieškoms - susitiko daug garsių religijos mokytojų, gilinosi į jų mokymus, pats išbandė griežtas praktikas. Mokėsi pas žymius jogus Alarą Kalamą, Udraką Ramaputrą. Pirmiausia Sidharta pradėjo ieškoti garsių mokytojų, kurie galėtų paaiškinti jam daugelio tuo metu paplitusių religijų pagrindus, išmokytų medituoti. Įsisavinęs viską, ką šie išminčiai sugebėjo jam perduoti, tačiau neradęs atsakymų į kankinančius klausimus, būsimasis pranašas su penkiais kitais mokiniais išėjo ieškoti „nušvitimo“ savo pačių jėgomis.

Gautama, žinoma, vadovavosi religijos mokytojų nurodymais, tačiau atrodo, kad išėjęs iš namų pirmuosius šešerius ar septynerius metus jis praleido daugiausia pats pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Šeši bendraminčiai nusprendė siekti išsilaisvinimo iš kančių per fizinius pojūčius - patirdami skausmą, sulaikydami kvėpavimą, badaudami kone iki nukritimo. Čia, beveik šešerius metus Gautama praktikavo labai griežtos askezės praktikas. Šios religinės pratybos darėsi vis griežtesnės, vis asketiškesnės, pavyzdžiui, jis taip intensyviai badavo, kad jam nuo kojų nubyrėjo plaukai. Nepasiekęs nušvitimo asketišku gyvenimu sukūrė savo mokymą.

Tačiau Sidharta vis viena buvo nepatenkintas. Jam ramybės nedavė mintis, kad atsisakydamas malonumų, jis pasiduoda malonumų priešingybei - kančioms ir savęs marinimui. Sidharta nusprendė išbandyti vidurinį kelią, kuris eina tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis prisiminė savo vaikystės potyrius, kuomet jo protas nugrimzdo į gilią palaimos ir taikos būseną. Taip būsimasis pranašas suvokė, kad išsilaisvinti galima ir per protą. Sidharta suprato, kad užuot badavęs jis turi sustiprinti savo kūną, kad galėtų siekti tolimesnių tikslų. Kai jis priėmė dubenėlį su ryžiais ir pienu iš jį siūlančios merginos rankų, Sidhartos draugai pamatė, kad jis nutraukė paieškas, todėl mąstytoją paliko. Iš tiesų jis tik pasuko savuoju keliu, atnešusiu pasauliui naują religiją.

Galiausiai vietovėje, pavadintoje Bodhgaja, būsimasis Buda nusprendė medituoti tol, kol pažins tikrąją proto prigimtį ir galės būti naudingas visoms būtybėms. Bet visa tai ieškomo atsakymo nedavė. Nusivylęs visais tradiciniais to meto dvasios ugdymo būdais, trisdešimt penkerių jis patyrė nušvitimą. Tai įvyko jam keturiasdešimt penkias dienas išsėdėjus po bodhio, arba bo, medžiu. O tuomet jis atsisėdo po figmedžiu, po kuriuo prisiekė likti tol, kol nepasieks pilno nušvitimo.

Pasakojama, kad aukščiausiąjį pažinimą Sidharta pasiekė, sėdėdamas po šventuoju fikusu, kuris po to buvo pavadintas Bodhio medžiu. Čia jis nugrimzdo į gilią meditaciją ir patyrė nepaprastų išgyvenimų. Pranašo proto būsena simboliškai vaizduojama kaip didysis mūšis su Mara - demonu, kurio vardas reiškia „griovimą“ ir kuris simbolizuoja žabangas spendžiančias ir mus klaidinančias jėgas. Mara atsivedė milžiniškas pabaisų kariuomenes, kurios puolė Sidhartą, tačiau šis sėdėjo ramus ir nepajudinamas. Tuomet pati gražiausia Maros duktė bandė suvilioti Sidhartą, bet ir šie gundymai nedavė rezultatų. Mara metė paskutinį iššūkį, sakydama, kad jo dvasiniai laimėjimai kur kas didesni nei Sidhartos. Demono kariai vienu balsu sušuko, kad jie yra to liudytojai. Tada Mara pranašo paklausė: „O kas stos į tavo pusę?“ Sidhartai palietus žemę ranka, ši suriaumojo: „Aš esu tavo liudytoja!“ Galų gale demonas pareiškė, kad ta vieta, kurioje sėdi Sidharta, teisėtai priklauso jam. Bet Buda nejudėdamas toliau sėdėjo po figmedžiu, Marai toliau jį puolant - pirmiausia ji mėgino sugundyti jį troškimais, išrikiuodama prieš jį viliojančias deives ir šokančias mergeles, tuomet išmėgino jį persirengusi mirtimi, puldama jį uraganais, liūtimis, liepsnojančiais akmenimis, verdančiu dumblu, įniršusiais kareiviais ir žvėrimis - ir galiausiai tamsa. Savo paskutiniu bandymu gundytoja metė iššūkį jo teisei daryti tai, ką jis darė.

Nugalėjęs Marą, Gautama praleido likusią nakties dalį gilioje meditacijoje po medžiu, suvokdamas Keturias Kilniąsias Tiesas. Ir šitaip jis pasiekė Nušvitimą arba Nubudimą, gegužės mėnesio pilnaties naktį, apie 528 m. pr. Kr. Danguje patekėjus rytinei žvaigždei, Sidharta Gautama pagaliau pasiekė tikrąjį pažinimą, kitaip tariant, atbudo, todėl buvo pavadintas Buda (pažodžiui išvertus iš sanskrito „buda“ reiškia „atbudęs“). Aukščiausiąjį pažinimą jis pasiekė, sėdėdamas po medžiu (pipala, arba maldikliniu figmedžiu) Nerandžaros upės pakrantėje esančioje giraitėje netoli Gajos (šiuo metu Indijos Biharo valstijoje), būdamas 35 metų, Gautama pasiekė aukščiausiąjį pažinimą, jis visiškai atbudo ir tapo buda.

Nuo tada ir imtas vadinti Buda, „Atbudusiuoju“, „Nušvitusiuoju“. Pipalos medis po kuriuo visa tai įvyko irgi nepamirštas: jis imtas vadinti Bodhio medžiu. Pasinėrusiam į kontempliaciją po pipala, Gautamai atbudimas atėjo tarsi trimis pakopomis. Pirmąją įsigilinimo naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai. Antrąją naktį antgamtiškos įžvalgos nutviekstas jis regėjo gimimo - mirties - atgimimo ratą ir permanė samsaros dėsnius, kurie valdo šį cikliškumą. Trečiąją naktį jam atsiskleidė keturios tiesos: jis suvokė, kad egzistuoja kančia, įžvelgė kančios priežastį, suprato, kad iš kančios galima išsivaduoti ir išvydo išsivadavimo kelią.

Buda suvokė, kad egzistuoja tik viena tikrovė, kurios esmė yra tuštuma. Ir dar jis suprato, kad mes visi esame sudaryti iš tos pačios substancijos ir tarpusavyje susiję.

Budos Mokymas ir Dharma

Iš pradžių Buda nenorėjo mokyti kitų, nes to, ką buvo supratęs, negalėjo išreikšti žodžiais. Jis teigė, kad tik išvalius protą ir mintis, visos iliuzijos išsisklaido ir gali būti patirta Didžioji Tikrovė. Be šios tiesioginės patirties mokiniai ir klausytojai užtrigtų tarp sąvokų ir nesuprastų nieko, ką Buda nori pasakyti. Vis dėlto užuojauta ir mielaširdystė paskatino Sidhartą pabandyti paaiškinti savo filosofiją. Ištisas keturiasdešimt devynias dienas jis išbuvo gilioje ekstazėje, bet po to vėl nukreipė savo dėmesį į pasaulį. Ir vėl pamatė Marą, kuri jo laukė su paskutine pagunda: „Kaip gi tavo patirtis galėtų būti aprašyta žodžiais? Grįžk į nirvaną. Nemėgink perduoti savo žinios pasauliui, nes niekas jos nesupras.“

Po Atbudimo penkiems buvusiems bendražygiams asketams Gautama Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą. Tai įvyko Elnių parke greta Isipatanos (šiuolaikinio Sarnatho), netoli Benareso. Savo pirmajame pamoksle jis atskleidė esminį savo ieškojimų atradimą: Keturias Kilniąsias Tiesas, Aštuonlypį kelią ir Vidurio Kelią.

Nuo tos dienos 45 metus jis mokė savo atrastos Tiesos (Dharmos) visų visuomenės sluoksnių vyrus ir moteris - karalius ir valstiečius, brahmanus (šventikų kastos atstovus) ir neliečiamuosius, palūkininkus ir elgetas, doruosius ir plėšikus - neišskirdamas iš jų nė vieno. Pradėjęs mokyti kitus, Buda sulaukė šimtų pasekėjų. Galų gale jis susitaikė su savo tėvu karaliumi Sudhodana, o žmona Jasodhara tapo vienuole ir jo mokine. Sūnus Rahula, būdamas 7 metų amžiaus, taip pat tapo vienuoliu ir visą likusį savo gyvenimą praleido tėvo pašonėje. Keturiasdešimt penkerius metus Gautama vaikščiojo dulkėtais Indijos keliais, skelbdamas Dharmą (universaliąją Doktriną), atvedusią prie budizmo susikūrimo. Jis įkūrė Sanghą (bendruomenę), kurios skaičius greitai pasiekė virš 1200 pasekėjų.

Užuot sakęs „Garbinkite mane“, jis žmones mokė, kaip išsilaisvinti iš iliuzijų kalėjimo ir susitikti su savo vidiniu švytėjimu, arba, kaip dar sakoma, su švytinčia esme, esančia mūsų esybės centre - natūraliu ir neišsenkamu gailestingumo, gerumo ir ramybės šaltiniu. Sidharta Gautama tapo žinomas kaip Buda, nušvitusysis, tačiau pats jis visada tvirtino, kad tėra paprastas žmogus - ir niekas daugiau. Theravados (hinajana) budistai teigia, kad Siddhartha Gautama savo mokymą skelbė pali kalba, bet mokslininkai mano, kad magadhi kalba (prakritai), kuri buvo paplitusi Magadhoje. Suttapitakoje (Pali kanonas) Siddharthos Gautamos gyvenimas vaizduojamas nuo tada, kai pasiekė nušvitimą (bodhi), t. y. tapo buda, ir nusprendė savo patirtimi pasidalyti su žmonėmis.

Keturios Kilniosios Tiesos ir Aštuonialypis Kelias

Budos Šakjamunio filosofija siūlo nesenstantį vadovą, kaip suprasti žmogaus patirtį, įveikti kančią ir puoselėti ilgalaikę ramybę. Šakjamunio keturios kilniosios tiesos yra pagrindiniai budistinės filosofijos principai.

1. Kančios tiesa (Dukkha): Kančia, skausmas ir nepasitenkinimas persipina su gyvenimu.
2. Kančios kilmė (Samudaja): Mūsų troškimai ir prisirišimai yra kuras, maitinantis kančią.
3. Kančios pabaigos tiesa (Nirodha): Iš kančios galime išsivaduoti įveikdami šiuos troškimus ir prisirišimus.
4. Aštuonialypis kelias, vadinamas Vidurio keliu, veda mus pusiausvyros, išminties ir etiško gyvenimo link.

Šiandien Gautama Buda užima Pasaulio Viešpaties tarnystę (Apreiškimo knygoje 11,4 jis yra vadinamas Žemės Dievu). Gautama Buda yra Šambalos hierarchas; eterinis Pasaulio Viešpaties ašramas yra virš Gobio dykumos. Buda nebuvo budistas, kaip mes tai suprantame dabar. Šį terminą sumanė jo sekėjai. Beje, pats žodis „buda“ reiškia nušvitusįjį, arba prabudusįjį. Budizme - atbudusi, arba pasiekusi nušvitimą, būtybė. Siaurąja prasme Buda vadinamas budizmo pradininkas Buda Šakjamunis (princas Sidharta Gautama), kuris atbudęs pradėjo skleisti savo patirtį kaip budizmo mokymą kitiems žmonėms. Tačiau Buda Šakjamunis nelaikomas nei pirmuoju, nei paskutiniuoju buda. Pagal budizmą, buda gali tapti kiekvienas, pažinęs Dharmą ir patyręs nušvitimą. Laikoma, kad istorijoje budų yra buvę labai daug. Buda (tiek istorinis, tiek apskritai) nėra nei dievas, nei vadovas, nei pranašas.

Budos Mirtis ir Palikimas

Būdamas aštuoniasdešimties, Buda, apsuptas savo mokinių, paliko šį pasaulį. Tai įvyko giraitėje netoli Kušinagaro (šiuolaikinėje Indijos Utar Pradešo valstijoje). Jis išėjo per gegužės pilnatį, maždaug 483 m. pr. Mirties sulaukė aštuoniasdešimties. Budistų šventraščiuose (sūtrose) užrašyti jo žodžiai, kuriais jis atsisveikino su Ananda: „Nebūk toks nusiminęs, Ananda. Tathagata tau jau daug kartų sakė, kad visos Dharmos yra laikinos. Kartu su gimimu ateina ir mirtis; kartu su atsiradimu egzistuoja pranykimas; su susijungimu kartu yra ir atsiskyrimas. Ar gali būti gimimas be mirties? Ar gali būti atsiradimas be išnykimo? Kaip gali būti susijungimas be atsiskyrimo? Ananda, tu daugelį metų rūpinaisi manimi iš visos širdies. Tu visas savo jėgas skyrei, kad padėtum man, tad esu tau labai dėkingas. Tavo nuopelnas didžiulis, Ananda, tačiau turėtum eiti toliau. Trūksta tik truputėlio pastangų, ir galėsi peržengti gimimo bei mirties ribą. Tu pajėgsi išsilaisvinti ir įveiksi liūdesį.“

Po mirties Sidhartos mokymas buvo tęsiamas jo mokinių. Nors Sidharta Gautama neigė dievų egzistenciją, ilgainiui jo gyvenimas buvo apipintas legendomis, o jis pats įgijo dieviškų bruožų. Ankstesnieji Budos sekėjai buvo vienuoliai, davę neturto ir skaistybės įžadus. Dėl šios priežasties daugelis budizmo mokytojų buvo viengungiai ir seksualumo bei santykių temos nenagrinėjo.

Sidharta Gautamos Gyvenimo Etapų Santrauka

Budizmo Plėtra ir Šiuolaikinė Reikšmė

Budos Šakjamunio mokymai, budizmo pagrindas, peržengė sienas ir šimtmečius ir tapo pasauliniu dvasiniu reiškiniu. Budizmo istorija prasidėjo kukliai senovės Indijoje, kai Šakjamunis dalijosi savo giliomis įžvalgomis su įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonėmis. Kaip žinomi jo mokymai, Dharma keliavo už Indijos ribų Šilko keliu ir kitais prekybos keliais. Budos Šakjamunio mokiniai atliko labai svarbų vaidmenį skleidžiant jo mokymą plačiai. Svarbios asmenybės, tokios kaip Ananda, Sariputta ir Moggallana, tapo galingais Budos žinios skleidėjais. Budizmui plintant po Aziją, jis prisitaikė prie skirtingų kultūrų ir tradicijų, sukurdamas turtingą skirtingų mokyklų gobeleną. Kiekviena mokykla sukūrė unikalias interpretacijas ir praktikas, tačiau visos sėmėsi įkvėpimo iš pagrindinių mokymų. Teravados budizmas: Ši Pietryčių Azijoje klestinti mokykla pabrėžia vienuolinį kelią ir griežtą originalių Budos mokymų laikymąsi.

Šiandieninis pasaulis dažnai atrodo kaip informacijos, reikalavimų ir blaškymosi sūkurys. Budos Šakjamunio mokymai apie sąmoningumą siūlo prieglobstį nuo chaoso. Sąmoningumas reiškia sutelkto dabartinio momento - savo minčių, emocijų ir pojūčių - suvokimo ugdymą be vertinimo. Kančia yra neišvengiama žmogaus patirties dalis. Budos Šakjamunio keturios kilniosios tiesos siūlo praktinį kelią, kaip suprasti ir įveikti kančios priežastis. Susiskaldymo ir nesantaikos paženklintame pasaulyje Budos mokymai apie užuojautą ir meilingą gerumą siūlo galingą priešnuodį. Užuojauta yra gilus kito žmogaus kančios supratimas ir nuoširdus noras ją palengvinti. Buda Šakjamunis pabrėžė visų būtybių tarpusavio ryšį ir gyvenimo harmonijoje su gamtos pasauliu svarbą. Šiandienos aplinkosaugos iššūkių eroje ši žinia įgauna neatidėliotiną reikšmę. Budos Šakjamunio mokymai užima unikalią vietą pasauliniame dvasiniame pasaulyje. Jie atliepia daugelį žmonių, tačiau išsiskiria iš kitų pagrindinių religijų ir filosofijų. Dvasinės praktikos: Meditacija ir sąmoningumas nėra būdingi tik budizmui.

Visame pasaulyje budistai ir dvasiniai ieškotojai pagerbia Budos Šakjamunio gyvenimą ir mokymus per gyvybingus festivalius ir prasmingas minėjimus. Vesako, arba Budos diena, yra svarbiausia budistų kalendoriaus šventė. Ji žymi tris svarbiausius Budos gyvenimo įvykius: jo gimimą, nušvitimą (kai jis tapo Buda Šakjamuniu) ir mirtį (parinirvaną). Paprastai Vesako šventė yra gegužės mėnesį, per pilnatį, tačiau tiksli data skirtingose budistinėse tradicijose šiek tiek skiriasi.

• Lumbini (Nepalas): Lumbinis, šventoji Budos gimtinė, per Vesako šventę tampa piligrimystės ir pamaldumo centru. Tikintieji plūsta į Maya Devi šventyklą melstis ir prisijungti prie procesijų.
• Bodh Gaja (Indija): Mahabodhi šventykla, pastatyta ten, kur Buda pasiekė nušvitimą, tampa pagrindiniu veiklos centru.
• Sarnathas (Indija): Sarnatas yra vieta, kur Buda pradėjo budizmo mokymą, pasakydamas savo pirmąjį pamokslą. Sarnate Vesak šventė žymi ypatingas maldas ir įžvalgius mokymus.
• Tailandas: Vesak yra nacionalinė šventė, švenčiama su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu. Ryškios vėliavos ir žibintai puošia šventyklas.
• Šri Lanka: Šri Lanka visą savaitę skiria Vesako šventėms. Namai ir gatvės žiba spalvingais žibintais, o laikini statiniai, vadinami „pandalais“, vaizduoja scenas iš Budos gyvenimo.

tags: #kur #gime #buda

• raktas į kalbos ir vaizduotės pasaulį
• Universalus ryžių salotų receptas
• kūdikių žaidimų kambario įrengimas
• Kaip tinkamai lavinti kūdikį: patarimai tėvams
• Pilvo preso stiprinimas po gimdymo