Kunigas Artūras Kazlauskas: Tarnystė, Įžvalgos ir Dvasinė Kelionė

Kunigas Artūras Kazlauskas - žymus dvasininkas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos religiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jo tarnystė apima įvairias sritis - nuo pastoracinės veiklos iki švietėjiškos misijos.

Tarnystės Kelias

Kunigas Artūras Kazlauskas, be kitų pareigų, pavakare vaikinams apie tarnystę Dievui ir žmogui kalbėjo. Jis priminė evangelisto Luko pasakojimą apie Jėzų, sinagogoje skaitantį pranašą Izaiją ir skelbiantį Viešpaties Gerąją naujieną bei malonės metą vargstantiesiems, prislėgtiesiems, kalintiesiems. Kunigo Artūro Kazlausko nuomone, „Lietuvos Seimo rinkimo mėnesyje ir Tikėjimo metų pradžioje verta prisiminti, jog krikščionys savo tikėjimą turi įnešti visur, kur veikia, net į aukščiausios valdžios postus“.

Kunigas Artūras Kazlauskas, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Kauno arkivyskupijos ceremonijariumi ir įpareigotas įsijungti į Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) parapijos veiklą.

Įžvalgos apie Laimę, Tikėjimą ir Laisvę

Pasak kunigo, aukščiausia laimė yra Dievas - taigi siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo. „Bet labai svarbu, kad neužmirštume, jog kiekvienas nori būti laimingas, - primena A. Kazlauskas. Receptas - naikinti egoizmą, kuris yra labiausiai mus kankinantis dalykas, požiūrį „aš - aukščiausia tiesa“. Laisvę panaudoti geriems darbams - štai kur didysis iššūkis. „Kalėdinės dovanos, kurias gauname ir kurių laukiame, tiesiog sako - džiaugiuosi, kad tu esi, noriu, kad tu būtum, ačiū, kad tu esi“, - teigia kunigas A. Kazlauskas.

Piligrimystė ir Jubiliejus

Gruodžio 13-ąją piligrimus Šiluvoje pasveikino daugeliui iš didžiųjų atlaidų gerai pažįstamas kunigas Artūras Kazlauskas. Jis karštai ragino nepaisyti nieko - nepagailėti laiko, pinigų, sveikatos - ir leistis į piligrimystę, kad 2025 m. Jubiliejaus proga būtų aplankyta 19 šventovių Lietuvoje. „Brangieji, būti vilties piligrimais - tai leistis į kelią. Nepasilikti savo vietoje, ten, kur esu“, - sakė 2025 m. Jubiliejaus nacionalinis delegatas, ragindamas atsiliepti, leisti Dievui veikti širdyse, bendruomenėse, Lietuvoje ir pasaulyje. „Jėzus pats yra Jubiliejus! Todėl tas, kas priklauso Kristui, yra Jubiliejaus žmogus, malonės žmogus, susitaikymo žmogus. Tai žmogus, priimantis viltį, kuri yra pats Jėzus“, - kalbėjo kunigas A. Kazlauskas.

Kunigas Artūras Kazlauskas, pasakodamas apie piligrimystę, akcentuoja jos svarbą. „Kai keliauji turėdamas tikslą - į šventovę, natūraliai keliauji simboline prasme į tai, kur Dievas tave kviečia. Nuo išėjimo iš motinos įsčių iki pat savo mirties mes keliaujame į šventovę, kuri, kaip sako Šventasis Raštas, yra amžinieji namai danguje.“ Jis pabrėžia, kad piligriminiai maršrutai yra ne tik fizinis kelias, bet ir dvasinė kelionė, kurios metu žmogus gali susitikti su istorija, maloningais Dievo Motinos atvaizdais ir pačiu Dievu.

M. Kuraitis pats ne tik išbandė naujus piligriminius maršrutus, bet ir lydi norinčius jais keliauti. „Iš pradžių sukūrėme penkis maršrutus, dabar jų jau septyni. Pirmasis pasirinktas maršrutas, dėl kurio, pasak M. Kuraičio, niekam nekilo abejonių, - iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Tytuvėnuose yra nepaprasto grožio šventovė ir vienuolynas. Šiuo piligriminiu maršrutu sujungėme dvi šventoves. Yra dviračių takas, tad gali keliauti ir neįgalieji, o šalia per mišką parengėme keliais kilometrais ilgesnį maršrutą. Netoli nuo Šiluvos yra ir Betygala, kur netoli poeto, prelato Jono Mačiulio-Maironio tėviškė. „Betygala-Šiluva - kitas 25 km ilgio maršrutas. Aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas Lyduvėnuose - turistų pamėgta ir lankoma vieta. Būtent nuo čia parengtas trečiasis 16 km maršrutas, kuriuo keliaujant į Šiluvą galima grožėtis įspūdingais kraštovaizdžiais ir gamta. „Kai ieškojome, kur galėtų keliauti piligrimai, ketvirtą maršrutą nuo Šiaulės kalno į Šiluvą pasiūlė iš Šiluvos kilęs kunigas Gintaras Blužas, dabartinis Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas. Už 21 km nuo Šiluvos stūksantis Šiaulės kalnas - piliakalnis su apžvalgos bokštu, o pakeliui piligrimus lydi nuostabi regioninio parko teritorija su penkiomis pelkėmis ir durpynu. „Ne, bristi nereikia, keliaujama sausu taku, bet iš visų pusių apsupa pelkių gamta. Gamtos įvairovė ten nepaprasta. Anot jo, pasirinkus bet kurį iš šių keturių piligriminių maršrutų, prireikia pavėžėjimo paslaugos, o kad norintiems keliauti būtų patogiau, parengti ir žiediniai maršrutai. „Tiesiog atvažiuoji į Šiluvą, palieki čia savo automobilį, išeini iš Šiluvos ir į ją sugrįžti. Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas džiaugiasi, kad keliauti šiais piligriminėmis maršrutais žmonės atvyksta nuolat - po vieną, poromis, šeimomis, grupelėmis, su parapija ar bendruomene, su darbovietės kolektyvu. „Vienos Kauno mokyklos mokytojų grupė nori užbaigti mokslo metus piligriminiu žygiu į Šiluvą, pasiima kartu ir kunigą. Ir nebūtinai turi būti tikintis - tiesiog su komanda išeini į mišką, į gamtą. Būna moksleivių grupių, - patirtimi dalijasi M. Kuraitis. - Rengėme žygį tik vyrams. Jame dalyvavo vyras iš Šiaulių, teisininkas. Sako, nelabai einu į bažnyčią, nesmagiai jaučiuosi ten, nes nežinau, kaip elgtis, o žygyje nėra baisu, man patinka. Išsikalbėjome apie labai gilius dalykus, apie jo gyvenimą.“ „Ne kiekvienas žmogus žino, kas yra piligrimystė. Gali eiti kaip turistas, besidomintis ta vietove, istorija ar architektūra, bet piligrimystė yra šiek tiek daugiau - pajusti, kad keliauji kartu su Dievu ir Dievas kalbina tave per įvairias patirtis, per tai, ką kelyje matai, per kitų piligrimų paliktus pėdsakus. Pasak jo, iš pirmo žvilgsnio maršrutai aplink Šiluvą niekuo nesiskiria nuo kitų keliavimo maršrutų, bet kelionė į Šiluvą yra kelionė į šventovę. „Tai susitikimas su istorija - su įvykiu, kuris nutiko prieš kelis šimtmečius, - Dievo Motinos apsireiškimas, kartu ir susitikimas su Dievo Motinos atvaizdu, kuris, sako, yra maloningas. Dažnai tas paveikslas vadinamas stebuklingu, man labiau patinka sakyti - maloningas, malonių teikiantis atvaizdas. Jaunimui nuo 16-35 metų, kurie ieško savo pašaukimo - galvoja apie antrąją pusę ar linksta į dvasinį pašaukimą, skirtas žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Turime tokią gražią Lietuvą ir kartais to neįvertiname. Piligriminiame žygyje visa diena skirta neskubėti: eiti ir grožėtis gamta, apmąstyti, stabtelėti maldai, kai paliekame savo kasdienybę, buitį ir skiriame laiko sau ir Dievui. „Einant yra laiko apmąstyti savo gyvenimą. Žmonės dabar išgyvena daugybę skaudžių dalykų, skyrybų, finansinių nuosmukių, o gal ir kažkokių išskirtinių pakilimų. Tad tikrai verta skirti dieną piligrimystei, o vakare, atėjus į Šiluvą, atlikti išpažintį. Ši patirtis gyvenimą keičia iš esmės. „Tau baisu bažnyčioje? Nežinai, ką ten daryti ir kaip elgtis? Į piligriminį žygį galima eiti ir be registracijos, bet užsiregistravęs piligrimas gali užsisakyti pavėžėjimo paslaugą į žygio pradžią, vakarienę, nakvynę, ekskursiją po Šiluvą, taip pat galima užsisakyti ir šv. Mišias - baigus žygį ir atėjus į Šiluvą, kunigas 18 val. aukos Mišias.

Liturginis Kalendorius ir Jo Reikšmė

Su pirmuoju advento sekmadieniu prasideda ir naujieji liturginiai metai. Per šiuos metus Bažnyčia tam tikromis dienomis mini Kristaus atliktą Išganymo darbą, Jo gyvenimo slėpinius ir kitus dalykus. Rubricelė (sen. it. rubricella) - tai liturginis kalendorius, nurodantis pamaldų laikymo tvarką atskiromis dienomis. Įprastai rubricelių pabaigoje pridedamas atitinkamų metų provincijos narių sąrašas (elenchas), kuriame dažniausiai buvo nurodomas vienuolijos nario statusas, mokslo laipsnis, buvimo vieta atitinkamais metais. Kai kurios vienuolijos nurodydavo ir konkretaus asmens gimimo, įžadų davimo metus, einamas pareigas ir t. t. Taip pat išvardijami ir per pastaruosius metus mirę vienuolijos nariai. Taigi rubricelė - tai nedidėlė, bet labai reikalinga knygelė zakristijoje, kurioje detaliai aprašyta kiekvienos dienos liturgijos tvarka bažnytiniame gyvenime.

„Yra taisyklės, pagal kurias mes švenčiame liturgiją. Kiekvieną sekmadienį šv. Mišiose Dievo žodį skaitome iš atskiro skaitinių ciklo, kurių yra trys - A, B ir C. Jie yra sudaromi iš anksto. Iš viso egzistuoja A, B ir C metai. A metais šv. Mišių liturgijoje skaitome iš Evangelijos pagal Matą, B - iš Evangelijos pagal Morkų, C - iš Evangelijos pagal Luką. Tarkime, 2025-ieji liturginiai metai, kurie prasideda nuo pirmojo advento sekmadienio, yra ciklo C metai. „Šokiadienių (eilinio laiko) šv. Mišių skaitiniai sudaromi dar kitaip. Svarbu, ar metai yra poriniai, ar ne. 2025 nesidalija iš dviejų, vadinasi, tai neporiniai metai. Todėl skaitysime neporinių metų šokiadienių liturginių skaitinių ciklo Dievo žodžio tekstus. 2024-aisiais skaitėme porinių metų liturginių skaitinių ciklo tekstus.

„Mūsų dienos suskirstytos pagal rangą. Pati svarbiausia liturgijos diena yra iškilmė. Tai pati aukščiausia diena, savo vietos neužleidžianti jokiai kitai šventei ar minėjimui. „Liturginio kalendoriaus pradžioje yra keista lentelė - Liturginių dienų pirmavimo lentelė. Kiekvienas kunigas, kuris nežino, kokia šiandien diena liturgijoje, turi į ją pasižiūrėti: ar tai šventė, minėjimas, o gal iškilmė. Būtent ši lentelė parodo, kokio statuso tą dieną galimos švęsti šv. Mišios.

„Per II Vatikano susirinkimą liturginis kalendorius buvo reformuotas. Šiandien turime kiekvienai dienai skirtą liturgijos apibūdinimą - pažymėta, kokia liturgija išgyvenama konkrečią dieną. Jo teigimu, rengiant liturginį kalendorių atsižvelgiama į Lietuvos Bažnyčių kasdienybę. „Liturginis kalendorius ruošiamas pagal visuotinį Romos ir dalinį Lietuvos vyskupijų kalendorių. Romoje, Vatikane sudarytas visuotinis Bažnyčios kalendorius, skirtas kasdienei liturgijai atlikti. Tačiau kiekviena vyskupija suprantama kaip atskira Bažnyčia, kuri tą dieną gali išgyventi šiek tiek skirtingą liturgiją“, - sako kun. A. Kazlauskas. Jis pateikia ir paaiškinimą: „Pavyzdžiui, kovo 4-ąją Italijos Bažnyčia išgyvena eilinę dieną, bet visose Lietuvos vyskupijose yra švenčiama šv. Kazimiero iškilmė. Sausio 6-oji Vatikane švenčiama kaip Viešpaties Apsireiškimo šventė, o Italijoje tai eilinė Kalėdų diena. Lietuvoje šią dieną neprivaloma švęsti iškilmės. II Vatikano susirinkimas.

Nors dažnas kunigas neįsivaizduoja gyvenimo be liturginio kalendoriaus, pats A. Kazlauskas jo nenaudoja. „Aš daugybę metų neįsigyju ir visiškai nenaudoju liturginio kalendoriaus. Ne todėl, kad jau viską taip gerai išmanyčiau, bet paprasčiausiai naudojuosi Valandų liturgijos programėle savo telefone, ir man jau viskas būna aišku, kai rytą pradedu Valandų liturgijos Rytmetine malda. Dažnai kunigai ar kiti liturgijoje patarnaujantys žmonės liturginį kalendorių mėgsta vadinti rubricele. „Iki II Vatikano susirinkimo visas liturgijos mokslas buvo vadinamas rubrais arba rubrikų mokslu. Tai yra liturginėse knygose raudonu rašalu išspausdintas tekstas, kuriame nurodoma, kaip, kur ir kada kokį nors dalyką reikia atlikti. Tai ne maldos, o pastabos“, - aiškina A. Kazlauskas. Pažeidus šias taisykles kartais reikėdavo eiti išpažinties: „Atlikti viską nepažeidžiant rubrų buvo tobulo šv. Mišių ar kitos liturgijos šventimo pavyzdys. Kai naujai įšventintas kunigas pirmą kartą aukodavo šv. Mišias, šalia stovėdavo kapa apsisiautęs kitas kunigas. Jo uždavinys buvo skaičiuoti, kiek klaidų naujasis kunigas padarys rubrose. Už šiuos raudonų taisyklių pažeidimus kunigas nusidėdavo lengva arba sunkia nuodėme. Šiandien rubrai tapo pastoracinėmis nuorodomis. Ir, anot kun. A. Kazlausko, „Dabar rubrai nebėra taisyklės, kurios nustato, kiek nuodėmingi esame. Po II Vatikano susirinkimo jie tapo pastoracinėmis nuorodomis. Šio susirinkimo liturginės reformos metu buvo siekiama iš apeigos padaryti pastoracinę šventę. Vietoj atliktos pareigos kunigas turi pakviesti, jungti ir suvienyti visą Dievo tautą. Liturginį kalendorių kunigai vadina rubricele, tačiau iš esmės tai nieko bendro su rubrais neturi“, - teigia jis.

Bažnytinės Bendruomenės ir Mišių Samprata

Adventas turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kada pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu prisiminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Dėl šių dviejų priežasčių adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo metas. Jis prasideda I Vakarine to sekmadienio, kuris esti lapkričio 30 dieną arba jai artimiausias, ir baigiasi prieš Kristaus Gimimo I Vakarinę“ (AC, 39-42). Antroji advento dalis - aštuonios dienos prieš Kalėdas (gruodžio 17-24 d.) - skirtos labiau pasirengti Kristaus Gimimo iškilmei. Po kasmetinio Velykų paslapties šventimo Bažnyčia neturi nieko svarbesnio už Kristaus Gimimo ir pirmųjų apsireiškimų pagarbų minėjimą Kalėdų laiku. Jis prasideda Kristaus Gimimo (Kalėdų) iškilme gruodžio 25 d. ir baigiasi Kristaus Krikšto švente sekmadienį po sausio 6 d. Pirmosios aštuonios Kalėdų laiko dienos sudaro Kristaus Gimimo aštuondienį (Kalėdų oktavą): prasideda Kalėdų iškilme ir baigiasi sausio 1 d. Švč. Dievo Gimdytojos Marijos iškilme.

„Kažkas yra sakęs, kad Bažnyčia, kaip ir parapija, yra šeimų šeima ir bendruomenių bendruomenė. Bažnyčios neaprėpsi, per plati realybė. Tačiau ji akivaizdžiai ir konkrečiai pasirodo, kai susiburiama Eucharistijai. Atrodo, kad samprata „visuotinė Bažnyčia“ yra abstrakcija ir jos neįmanoma pamatyti. Nebent būtum susirinkime, kuriam vadovauja teisėtai įšventintas Bažnyčios tarnautojas. Ir nesvarbu kur - Braziūkuose (sovietų metais buvo sakoma, kad parapijoje - vien uodai) ar Romos Šv. Petro bazilikoje.

Yra būdas švęsti liturgiją ir ypač Mišias atskirose grupėse: susibūrusiose pagal interesus - karių, medicinos studentų, mokytojų, seminaristų, Pirmajai Komunijai besirengiančiųjų, neokatechumenų; pagal amžių - jaunimo, senimo, vaikų; pagal įvykius - ligonių, santuokos, jubiliejų, rekolekcijų, piligrimystės; pagal įpročius - vyturių ir pelėdų. Manau, išvardijau visas galimas Mišias švenčiančias grupes. Tačiau... liturginiai nuostatai nurodo tik du skirtingus Mišių būdus: Mišios su tauta ir Mišios, kai dalyvauja tik vienas patarnautojas. Kitokios Mišios nenumatomos. Eucharistija išreiškia ir kuria Bažnyčios vienybę. Kas atsitinka, kai bendruomenė renkasi skirtingu laiku ir skirtingose vietose? Ji nebūna, nešvenčia drauge. Tad ir daug Mišių, per dieną švenčiamų toje pat vietoje, nebūtinai yra teisinga, reikalinga ir išganinga. Pirmiausia, taip skaldoma bendruomenė, antra - kenkia kunigų tarnystės vaisingumui (skubėjimas, nepasirengimas, nuovargis), trečia - gali būti nesveiko pamaldumo priežastis, kai dalyvaujama visose Mišiose (sena gera taisyklė: vienerios Mišios naudinga, antros ar trečios - nuodinga). Atskirų grupių Mišios gali būti vaisingos, jei ugdo aktyvų, pilną, sąmoningą ir vaisingą dalyvavimą bei tarnystės, įsipareigojimo, apaštalavimo ir vienybės sampratą. Visada yra pavojus tokioms grupėms tapti elitiniais dariniais, save laikančiais aukščiau už bažnytinę bendriją. Tad tokių grupių sambūriai turėtų vykti retai ir ne sekmadienių bei švenčių dienomis. Sekmadienio Eucharistija yra visos bendrijos sambūrio diena. Įvairių įvykių (laidotuvių, santuokos, jubiliejaus) proga švenčiamos Mišios ne bendruomenės sambūrio metu neleidžia vietos bendruomenei dalyvauti kartu.

Kunigo, Vyskupo ir Popiežiaus Misija

Kam reikalingi kunigai, vyskupai, popiežius? Kokia jų misija ir pareigos? O gal ir mes, pasauliečiai, turime pareigų jiems? Sakoma, kad kunigas yra „žmogus visiems“. Iš pirmo žvilgsnio šis posakis gali atrodyti pretenzingas, bet iš tikrųjų jis labai krikščioniškas, suprantant krikščioniškumą kaip Kristaus sekimą. Iš čia ir celibato pažadas, kurį duoda Romos Bažnyčios kunigai, - kad kunigas kaip Kristus būtų visiems ir kiekvienam, o ne kuriam nors vienam. Ar tai įmanoma? Jei remsimės vien savo asmeninėmis savybėmis ir jėgomis - ne, bet jei Dievas padeda, tikrai įmanoma. Juk mes stiprūs ne iš savęs, ir Dievo galybė geriausiai pasirodo silpnume (plg. 2 Kor 12, 9). Žmogiškai visada linkstama į asmeniškumus, simpatijas-antipatijas, norisi žmogiškojo supratimo ir artumo, bet pats arčiausias yra Viešpats, kuriam pasiryžai tarnauti. Jis užtikrina tavo galėjimą. Bažnyčioje - Kristaus Kūne - yra daugybė bendram labui skirtų dovanų ir tarnysčių. Tarp jų yra ir kunigystė.

Vyskupas, graikiškai episkopos, reiškia „prižiūrėtojas“. Senosiose maldose randame, jog tikrasis vyskupas yra pats Kristus; tad vyskupas, kaip apaštalų įpėdinis, yra Kristaus atvaizdas Dievo tautoje ir regimoji Bažnyčios galva, Kristaus paveikslas. Sakome: „Kur vyskupas, ten Bažnyčia.“ Vyskupas vadovauja Bažnyčiai Kristaus vardu ir yra sakramentinis Kristaus atvaizdas Bažnyčioje, todėl kiekvienoje Bažnyčioje gali būti tik vienas vyskupas (nereikėtų pamiršti, kad kiekviena vyskupija yra atskira Bažnyčia). Vyskupai augziliarai (pagalbininkai) yra kitų šiandien nebeegzistuojančių, todėl vadinamų titulais (pvz., Seinų), vyskupijų ganytojai. Jie siunčiami į kitą Bažnyčią padėti jos pastoraciniuose reikaluose. Įšventinant vyskupą, pagal seną tradiciją turi dalyvauti bent trys vyskupai. Šitaip pabrėžiama, kad vyskupas įeina į Vyskupų kolegiją - Apaštalų kolegijos įpėdinę. Apaštalų kolegijai vadovauja Romos vyskupas - Petro įpėdinis, kurį Kristus paskyrė būti pirmuoju tarp apaštalų ir stiprinti brolių tikėjimą. Todėl, kad yra Romos vyskupas, jis yra Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios galva. Tai mes akivaizdžiai matėme išrinkus popiežių Pranciškų.

Kunigystės Pašaukimas

Dievas pašaukia būti kunigais įvairiausių temperamentų ir patirčių vyrus. Kartais tenka matyti kunigų, nelabai mylinčių žmones. Mes visi esame skirtingi. Paskutiniu metu daug kalbėta apie Bažnyčią kaip orkestrą, kurio dirigentė - Šventoji Dvasia. Kiekvienas asmuo Bažnyčioje - skirtingas instrumentas, bet jis, paklusdamas Šventosios Dvasios dirigavimui, gali suskambėti ypač gražiai. Jei Bažnyčios „muzika“ ne visada gražiai skamba, kalti atskiri instrumentai. Panašiai yra ir su kunigų luomu. Šiomis dienomis meldėmės už Kardinolų kolegiją, kad ji išrinktų tinkamiausią šiems laikams popiežių. Man vieną dieną pasirodė svarbu melstis, kad vyskupai parinktų tinkamiausius kandidatus į kunigystę. Jeigu tikintieji dėl įvairių priežasčių nepatenkinti savo kunigu, pirmiausia reikia už jį melstis. Paskui su nuolankia pagarba pasišnekėti su juo prie keturių akių; tada, jeigu niekas nesikeičia, pasiimti vieną ar du liudininkus, pasišnekėti jų akivaizdoje (tik su nuolankumu ir didele pagarba!), o jei nepaklausytų ir toliau, Viešpats pasakytų, reikia pranešti bendruomenei, bet čia labiau tinka painformuoti vyskupą. Kodėl Jėzus taip rizikuoja savo Evangelija, pasitikėdamas silpnais žmonėmis ir perduodamas jiems savo galias? Dievas pats tapo žmogumi. Kaip sakytų apaštalas Paulius, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Šv. Edita Štein sakė, kad laisvė yra toks rimtas dalykas, jog net pats Dievas prieš ją sustoja su pagarba. Iš laisvės kylantis Evangelijos skelbimas yra didelė jėga, kuria naudojasi Dievas. Evangelijos skelbimo tarnystė prisiimama visiškai laisvai. Čia Dievas rizikuoja, kaip rizikuoja bet kada, pvz., sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Kodėl kunigai gali būti tik vyrai?

Mes visi per Krikštą tampame kunigais! Tai vadinama karališkoji, visuotinė, bendroji kunigystė. Tarnaujančioji kunigystė yra susijusi su Kristaus Asmeniu. Vyskupas, o per jį kunigas yra Kristaus sakramentiškumas Bažnyčioje. Mes esame Kristaus-Galvos ženklas žmonėms. Štai dėl ko kunigystė yra rezervuota vyrams. Palaimintasis Jonas Paulius II panašiai atsakė į šį klausimą apie moterų kunigystę. Tad Katalikų Bažnyčioje nėra diskutuojama apie moteris kuniges. Popiežius emeritas Benediktas XVI buvo užsiminęs apie įmanomą moterų diakonių tarnystę, bet plačiau šios temos neanalizavo. Bažnyčios istorijoje žinome buvus diakonių. Pavyzdžiui, jos ištepdavo aliejais krikštijamų moterų kūnus. 1997 metais pasirodė instrukcija Kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais. Šiame dokumente keliama pasauliečių tapatybės išsaugojimo ir jų apsaugos nuo klerikalizavimo mintis. Bažnyčia nori matyti kunigus ir pasauliečius, atliekančius savo kompetencijai ir luomui skirtą pareigą, neperimant vieni kitų pareigų. Kristaus Asmeniui atstovauti pašaukti tik kunigai, tik vyrai, o moterys Bažnyčioje turi kitokias, bet ne mažiau svarbias pareigas.

Kunigų celibatas ir pareigos

Vis diskutuojama apie kunigų celibato tikslingumą. Kunigų celibatas - tai pažadas Bažnyčiai nekurti šeimos, t. y. būsimasis kunigas pažada rūpintis visa Bažnyčia ir kiekvienu jos nariu. Jo šeima yra Bažnyčia. Jis turi būti Kristaus pavyzdžiu, o Kristus taip pat buvo nevedęs. Kitas klausimas - kunigo skaistumas, kuris turi būti išgyventas kaip vyro skaistumas. O čia jau be askezės, maldos ir Atgailos sakramento neišsiversi. Širdies tyrumas yra ir Dievo dovanojamas, ir ugdomas. Šiandien pastebima: tose krikščioniškose bendrijose, kuriose kunigai neprivalo laikytis celibato, daugėja apsisprendžiančiųjų už celibatinį gyvenimą.

Neretai matome kunigus-administratorius, statybininkus, direktorius, vedėjus… Kokios iš tiesų yra kunigo pareigos? Vyskupo? Popiežiaus? Visų pirma kunigas turi būti vyskupo bendradarbis. Jis siunčiamas visur, kur vyskupas nori jį matyti, naudodamasis kiekvieno žmogiškomis ir profesinėmis savybėmis. Tačiau pirmiausia kunigas yra Evangelijos skelbėjas (lygiai kaip vyskupas ir popiežius). Vatikano II Susirinkimo dokumentuose daug kalbama apie vyskupo ir kunigo identitetą šiandieninės Bažnyčios kontekste. Dekretai apie kunigų luomą Presbyterorum ordinis ir dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus turi būti skaitomi kartu su dogmine konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium. Tai reiškia kiekvieną vyskupą ir kunigą matyti Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, bendruomenės kontekste ir tai yra nauja Bažnyčios bei jos teologijos istorijoje. Paprasčiau sakant, nereikia nei vyskupų, nei kunigų, jei nėra krikščionių bendrijos. Vyskupas ir kunigai skiriami bendruomenei ir visų pirma yra jos tarnai. Susirinkimas „atrado“ vyskupystę kaip sakramentą. Iki tol vyskupas nebuvo sakramentinis laipsnis, o tai liudijo ir sakramento pavadinimas: Kunigystė. Vyskupystės ir kartu kunigystės tikslas matomas įsižiūrint į trejopą Kristaus - Pranašo, Kunigo ir Karaliaus - tarnystę. Svarbiausios jo pareigos pirmiausia yra skelbti Evangeliją visiems, visus šventinti ir ugdyti visų tikėjimą bei kurti krikščionių bendruomenę. Kunigai turi būti panašūs į Kristų; kaip Kristus klusnus, neturtingas ir skaistus, taip ir Bažnyčios kunigai turi spindėti pastoracine meile, skaistumu ir neturtu, būti ištikimi vyskupų bendradarbiai. Kalbant apie klusnumą, čia turima galvoje ne vasališkasis klusnumas, o buvimas vienybėje su vyskupu ir persiėmimas vyskupo rūpesčiu jam pavestaisiais. Vyskupas yra renkamas iš kunigų tarpo. Vatikano II Susirinkimas nutarė atkurti nuolatinį diakonatą (šiuo metu ši tarnystė ateina ir į Lietuvą). Man įstrigo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kalba Lenkijos vyskupams, raginant ir Lenkijoje, kurioje tikrai netrūksta kunigų, įvesti nuolatinį diakonatą. Popiežius tada sakė, kad nuolatinis diakonatas yra ne kunigų stygiaus sprendimas, o Bažnyčios tarnyba, primenanti Kristų-Tarną. Diakonai šventinami ne kunigauti, o tarnauti. Diakonai, būdami tarp įšventintųjų ir pasauliečių, turi priminti, kad visi - tiek įšventintieji, tiek pasauliečiai, - turi tarnauti vieni kitiems. Šitas tarnavimas yra ne vergystė, o esminė Bažnyčios kaip šeimos struktūra. Diakonais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Bažnyčios idealas yra šeimos santykiai. O tai - visų pareigos vieni kitiems. Popiežius Pranciškus daugybę kartų šiomis savo tarnystės pradžios dienomis yra priminęs mūsų pareigą. Prisimenate: „prieš palaiminimą prašau jūsų melsti Viešpatį palaiminti mane.“ Juk palaiminimas - tai laimės prašymas ir malda. Mes įpareigoti melstis vieni už kitus, nuolat priminti Dievui apie vieni kitų poreikius. Dar viena pareiga - tai klusnumas, beje, abipusis. Bažnyčios vadovai turi būti dėmesingi savo tautos poreikiams. Kartu tikintieji pasauliečiai turi leistis vadovaujami įšventintųjų tarnų, nepamiršdami, kad įšventintieji tarnai yra Kristaus, Gerojo Ganytojo, paveikslas. Ačiū, kad esate kartu!

Vidiškių Kaimas ir Artūro Kazlausko Gimtinė

Kunigas Artūras Kazlauskas gimė Vidiškių kaime, Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, maždaug aštuonis kilometrus nuo Ukmergės Utenos link. Kaimas buvo įsikūręs prie Mūšios upės ir jame gyveno apie 28 šeimos. Ankščiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią - mūrinę neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią.

Artūro Kazlausko tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Jo senelis Pranas Svarinskas (tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje prie stalelio su kryžiumi sekmadieniais per Sumą susėsdavo maršalkos ir melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kaimas, kuriame gyveno Kazlauskų šeima, užėmė apie 600 hektarų žemės.

Šeimos Gyvenimas ir Tradicijos

Kazlauskų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai, padalinti į dvi dalis - gryčią ir stanciją. Stancijoje buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius, kuriuose miegodavo. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo.

Senelis Pranas Svarinskas (mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų) gyveno kartu su šeima. Jis turėjo atskirą kambarį su knygų spinta ir savo biblioteką. Daugiausia - lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra, taip pat ir religinių knygų. Senelis mokėjo tris kalbas - lietuvių, lenkų ir rusų. Tris kalbas mokėjo ir tėtė Vaclovas Svarinskas, gimęs 1893 metais, kuris buvo kaimo šviesuolis, organizuodavo kaimo subuvimus - skuodus. Jis turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo.

Mama Apolonija Petronytė-Svarinskienė gimė 1900 metais. Jos tėvai buvo baudžiauninkai. Mama niekur nedirbo, mokėjo tik lietuviškai. Namuose dirbo visus ūkio darbus. Mama buvo nemokyta, bet skaitė maldaknygę „Dievo malonių šaltinis“. Šeima dirbo ūkio darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas, turėjo kūlimo mašiną ir dirbdavo su ja kituose ūkiuose. Tėvai dirbdavo visą dieną, keldavosi švintant ir grįždavo pogulio 12-13 valandą, po to vėl dirbdavo iki tamsos. Tėtė buvo nagingas, gerai išpustydavo dalgį, buvo geras pjovėjas. Nors nebuvo turtingas, bet buvo darbštus. Jis veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur, veždamas iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą - rogėmis. Kelionės trukdavo dvi tris paras.

Artūras Kazlauskas turėjo brolį Vytautą ir seserį Janiną. Brolis ir sesuo jau seniai mirę. Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Sesuo Janina buvo jauniausia, mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vaikystėje Artūras išgelbėjo ją, ištraukdamas iš kūdros. Kai Artūras buvo kalėjime, sesuo jį rėmė, rašė laiškus. Ji buvo drąsi, nuėjo į turgų prie nužudytų partizanų lavonų, kad atpažintų, ar tai ne jos brolis.

Tėtė Vaclovas vaikams buvo griežtas, auklėdavo diržu. Jis norėjo, kad vaikai būtų geri. Tėtė labai gerai šokdavo per šventes. Senelis taip pat šokdavo, nors jam buvo aštuoniasdešimt metų. Pusbroliai buvo geri muzikantai - grojo klarnetu, akordeonu. Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo, o kaimo žmonės ateidavo pasėdėti, pasiklausyti, padainuoti kartu. Kaimas kultūrėdavo. Iš namų tradicijų labiausiai įsiminė vaišingumas, ypač Mamos. Giminės vaikai ir jaunimas ją labai mėgo. Tėvai nebuvo užsidarę. Jų giminės gyveno keturiose parapijose. Kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų, į kuriuos suvažiuodavo visi. Po atlaidų važiuodavo į svečius, dainuodavo. Nors ir sunkiai dirbdavo, žmonės mokėdavo ir šventes švęsti, ir visus darbus padaryti.

Vidiškiuose mokytojos darė labai gerą įtaką kaimo jaunimui. Kaimas nustojo keiktis. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą, o kilogramas cukraus tada buvo vienas litas. Greitai keikimasis išnyko. Vyrai mokytojai pamokydavo dainų ir šokių.

tags: #kunigas #arturas #kazlauskas #gimimo #vieta #kaimas

• Kiek kainuoja Cezario pjūvis?
• Kūdikio apsauga nuo herpeso nėštumo metu
• Sužinokite, kaip tėvų atsiliepimai formuoja mikroklimatą grupėje
• geriausi lavinamieji kilimėliai kūdikiams
• Nauda ir vartojimas: ramunėlių arbata žindant