Lietuvos vaikų globos sistema: Kulvos bendruomeniniai globos namai ir kelias į šeimos aplinką

Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų globos sistema Lietuvoje išgyveno esminius pokyčius, institucinis vaikų apgyvendinimas keitėsi į aplinką, artimą šeimai. Nuo 2018 metų Lietuva atsisakė institucinių globos namų, kuriuose gyvendavo didelės grupės vaikų. Šiandien nebeturime nei vienų vaikų globos namų. Tai milžiniškas pokytis.

Kulvos bendruomeninių vaikų globos namų įkūrimas ir veikla

Kulvoje, Jonavos rajone, prieš metus atnaujinus ir pritaikius buvusio lopšelio darželio patalpas, įkurdinti bendruomeniniai globos namai. Buvusio Kulvos vaikų lopšelio-darželio patalpose įrengti pirmieji rajone bendruomeniniai vaikų globos namai. Juose jau greitai apsigyvens šeši 8-15 metų mūsų rajono vaikai, gyvenę Elektrėnų r. įstaigose. Pernai Jonavos rajone, Kulvoje, atnaujinusi ir pritaikiusi buvusio lopšelio-darželio patalpas, Jonavos rajono savivaldybė įsteigė bendruomeninius globos namus, kuriuose įsikūrė 8 paaugliai.

Visi, kas buvo bendruomeniniuose vaikų globos namuose (jiems įsteigti rajono Tarybos sprendimu skirta 65 tūkst. eurų), įsitikino, jog sąlygos čia gyventi - puikios. Viename kambaryje gyvens po du vaikus; yra erdvus bendravimo kambarys, didžiulė virtuvė; patogiai įrengti higienos kambariai, patalpa su dviem skalbyklėmis ir džiovykle, kt.

Pažiūrėti, kaip pasiruošta priimti jaunuosius gyventojus, nuvyko savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Elegijus Laimikis, Jonavos r. vaikų globos namų direktorė Emilija Markucevičienė, jos pavaduotoja ūkio reikalams Milda Cinkuvienė.

Beje, Kulvos seniūnijos seniūno Ramūno Gudonavičiaus iniciatyva šalia bendruomeninių vaikų globos namų buvęs krūmokšnių šabakštynas paverstas dirbama žeme: čia jau žydi gėlės, auga žolelės - šalavijai, melisos, juozažolės, mėtos... Norės naujieji gyventojai pasiskinti arbatai - visada prašom! Pastatytas ir šiltnamis ankstyvosioms daržovėms užsiauginti; sklypo pakrašty žadama pasodinti eglaičių, pušų.

Pirmąjį įstaigos gimtadienį lydėjo ne tik įdomi kultūrinė programa, bet ir pasisakymai apie naujų namelių veiklą. Kaip teigė Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centro direktorė Emilija Markucevičienė, pirmieji veiklos metai buvo sudėtingi ir vaikams, ir darbuotojams. „Pradžia nebuvo lengva, nes neturėjome patirties, kitaip sakant, buvome pionieriai. Pasitaikė ir nedidelių nesklandumų, bet visus juos ištaisėme“, - sakė E. Markucevičienė. Anot direktorės, laikas parodė, kad bendruomeniniuose vaikų namuose dirba brandi komanda, gebanti suvaldyti situaciją ir bendrauti su paaugliais.

„Komandinis darbas priklauso nuo vadovės požiūrio. Šiandien matome, kad šias pareigas einanti socialinė pedagoginė Inga Želvienė puikiai susitvarkė, sustygavo, todėl bendruomenę ir lydi sėkmė“, - tęsė E. Markucevičienė. Anot jos, norėtųsi, kad darbuotojos būtų kaip tikros mamos, kurios laiku pastebėtų ir vaiko skausmą, ir į širdelę įsimetusį nerimą, ir suspėtų jam padėti. Šioje srityje einama teigiama linkme.

Vaiko ir šeimos gerovės centro direktorė pasidžiaugė, kad visi namelių gyventojai savaitgalius ir atostogas praleidžia pas globėjus. „Džiugu, nes tik ten jie susipažįsta su šeimos vertybėmis ir supranta, kad šeima yra branduolys ir tvirtas gyvenimo pagrindas. Malonu, kad Kulvos kaimo bendruomenė mus tolerantiškai priėmė - nekilo didesnių konfliktų ir skandalų. Todėl šiandien, minėdami bendruomeninių vaikų globos namų vienerių metų sukaktį, dėkojame politikams, palaikiusiems sumanymą Kulvoje apgyvendinti į bėdą patekusius paauglius. Abejonių nekyla - bendruomeninių vaikų globos namų modelis pasiteisino.

Globos formų įvairovė ir poreikis

Bendruomeninių globos namų tikslas - auklėti globotinius taip, kad jie sėkmingai įsitvirtintų visuomenėje. Šiuo metu nameliuose gyvena šeši jaunuoliai.

Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva, globos centro vadovo Dovydo Španagelio, vaikui globa dažniausiai tampa reikalinga dėl patirto smurto artimoje aplinkoje, nuolatinės nepriežiūros, tėvų priklausomybių nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų.

„Globa yra pagalba vaikui užaugti, kai vaikas yra netekęs tėvų globos. Vaikai į globą dažniausiai atkeliauja iš labai sudėtingų sąlygų ir pilni skaudžių patirčių. Jie būna patyrę smurtą, nepriežiūrą, matę tėvų priklausomybes. Dabar visi vaikai gyvena šeimos aplinkoje kaip ir kiti jų bendraamžiai“, - pasakojo D. Španagelis.

Nuolatinė globa: šeimos aplinka vaikams

Siekiant, jog kuo daugiau be tėvų globos likusių vaikų, augtų šeimose, prieš metus buvo įteisintas nuolatinio globotojo institutas. Šiuo metu, Lietuvoje 25 savivaldybėse, yra 42 nuolatiniai globotojai, kurie į savo šeimas priėmė 38 tėvų globos netekusius vaikus. Dalis nuolatinių globotojų dar tik laukia į šeimą atkeliaujančio vaiko, kuriam galės užtikrinti vaikystę.

Šiai dienai, nuolatinio globotojo institutas, greta kitų globos formų, leidžia užtikrinti geresnes sąlygas be tėvų globos likusiems vaikams.

Budintys globotojai: laikina pagalba vaikams

Dėl įvairių priežasčių be šeimos likę vaikai keliauja pas budinčius globotojus, kurie laikinai užtikrina vaikams saugią ir mylinčią aplinką bei visą reikiamą pagalbą, - priima vaiką į savo namus tam laikotarpiui, kol tėvai kartu su specialistų pagalba įveiks iškilusią krizę arba kraštutiniu atveju teismui priėmus sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo, - bus surasti nuolatiniai globėjai.

Anot pašnekovo, pasitaiko atvejų, kai vos gimę kūdikiai yra paliekami ligoninėse. „Ligoninėje kūdikiai, kartais yra paliekami dėl pogimdyvinės depresijos, kartais dėl neplanuoto nėštumo ar išprievartavimo. Dažniausiai moterys nežino kur kreiptis pagalbos, tačiau ją galima rasti krizinio neštumo centre, taip pat kiekvienoje poliklinikos psichikos sveikatos centre. Visi vaikai, jeigu jų artimoje aplinkoje nėra asmenų galinčių jais pasirūpinti ir suteikti namus, keliauja pas budinčius globotojus“, - teigė jis.

Pasak SOS vaikų kaimo Lietuva globos centro vadovo, natūralu, kad gyvenant kartu, vaikas tampa budinčio globotojo šeimos dalimi. Budintys globotojai patiria daugybę įvairių jausmų, kai tenka jį perduoti kitiems globėjams ar įtėviams, išgyvenimai būna itin sunkūs ne tik vaikams, bet ir globėjams. „Globėjas absoliučiai daro viską ką daro tėvai - nuo pusryčių ruošimo, drabužių pirkimo, būrelių lankymo iki pasakų sekimo vakare. Todėl kai globoji kūdikį nuo kelių mėnesių ar vaiką nuo trejų, - jis tampa tavo vaiku. Ir kai ateina laikas jį perduoti kitai globėjų šeimai, jausmas toks, lyg paliktum savo vaiką. Tiek vaikams, tiek globėjams tai yra labai sunkūs potyriai“, - sako D. Španagelis.

Iššūkiai ieškant globėjų

Anot globos centro vadovo, ypatingas globėjų trūkumas jaučiamas su vaikais turinčiais negalią ir broliais seserimis. Globėjai jaučia didelį nerimą įsipareigoti rūpintis vaikais, kurie turi specializuotų poreikių arba globoti, kartais po 2 ar net 6 vaikus, nes brolių ir seserų negalima iššskirti ar apgyvendinti skirtinguose miestuose.

D. Španagelis teigia, jog gausių šeimų vaikai, patenka į Šeiminius namus, dėl globėjų trūkumo ir ten gauna visą reikiamą pagalbą. „Šiai dienai, šeiminiuose namuose gyvena 900 vaikų, kuriems trūksta globėjų. Priežasčių kodėl taip yra daug - vieni bijo įsipareigoti, atsakomybės, kiti jaučia stigmas, jog globojamas vaikas bus kitoks. Didžioji dalis vaikų, kuriems trūksta globėjų yra vaikai su negalia, specialiaisiais poreikiais, delinkventiniu elgesiu, taip pat didelės grupės brolių sesių ir paaugliai. Kartais vaikai atkeliauja su protinėmis arba fizinėmis negaliomis, būna vaikų su specialiaisiais poreikiais, raidos sutrikimais. Globėjams tai yra didžiulis iššūkis, nes tam reikia specialios pagalbos ir žinių. Vaikams turintiems negalią, ypatingai sunku rasti globėjų šeimą, todėl neretai jie yra globojami šeiminiuose namuose“, - sako globos centro vadovas.

Iš lūpų į lūpas perduodama informacija ir gyvas pavyzdys yra geriausia reklama, sako ne viena pakalbinta globėjų šeima.

R. Klevinskienė dalijasi, kaip prieš porą metų per keletą mėnesių Raseiniuose į mokymus surinko dvi būsimų globėjų grupes. „Surizikavau ir vietos laikraštyje paskelbiau, kad kiekvieną antradienį nuo 17 iki 17. 30 val. savo darbo vietoje laukiu pokalbio visų, besidominčių vaiko globos idėja, norinčių gauti daugiau informacijos. Pirmą savaitę atėjo trys vietos žmonės. Tai suteikė vilčių. Bet antrą neatėjo nė vienas. Trečią vėl vienas ar du. Tada pradėjo daugėti smalsaujančių, gal pasklido plačiau informacija. Viena grupė buvo paruošta pavasarį, kita rudeniop. Kadangi susirinko tiek daug žmonių, atestuoti specialistai iš Kauno atvažiuodavo mokymus vesti tiesiai į Raseinius.„Lankstinukai ir balionai gyvos emocijos nepakeis, - tvirtina globos sritį kuruojanti specialistė.

Moteris džiaugiasi, kad besikeičiantis bendruomenės požiūris paskatino ir globai. Grįžtamojo ryšio ilgai laukti nereikėjo, tais pačiais metais į globėjų mokymus užsirašė keturios šaunios Kulvos šeimos. Dvi iš jų savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams jau atvėrė.

Globėjų patirtys ir kasdienybė

Vieno vidurio Lietuvos miesto meras kartu su žmona ketvirti metai rūpinasi globos namuose gyvenančia mergaite. Pedagogų šeima pradėjo rūpintis buvusia mokinuke, užsimezgė šilta draugystė. Kone kiekvieną savaitgalį parsiveža mergaitę pasisvečiuoti, kartu įveikė ne vieną krizę.

Tuometė socialinė darbuotoja Regina Bašinskienė prisimena, jog krikšto sakramentui ruošti dešimtis vyresnių, jau galinčių apsispręsti vaikų. O problema iškilo tik dėl krikšto tėvų - jų trūko. Būsimi krikšto tėvai su vaikais supažindinti per vieną popietę, kurio krikšto tėvu taps, lėmė tik atsitiktinumas. Dešimties metų senumo įvykius darbuotoja pamena labai aiškiai, sako, kad buvusi džiugi šventė. Ir tokia vienintelė. Krikšto tėvai ilgą laiką palaikė ryšius su vaikais. Dabar visi jau pilnamečiai ir kaip toliau susiklostė bendravimas, ji nežinanti.

Kai jonavietei Rasai Stasiškei buvo trylika metų, ji kartu su klasės draugais pirmą kartą apsilankė tuometiniuose vaikų globos namuose. Pamatytas vaizdas ir emocija buvo stiprūs - tokie stiprūs, kad nepaleido ilgus metus. „Tėvams, sugrįžusi į namus, ramybės nedaviau daug metų. Pamenu, jau vėliau vaikučiai apsikabindavo kojas ir sakydavo: būk mano mamytė. Šiandien ji - Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni.

„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada - kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, - pasakojo R. Stasiškė. Ji atskleidė daugiau detalių apie savo patirtį:

• „Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni.“
• „Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja.“
• „Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kiek esu laikinai globojusi vaikų - dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko.“
• „Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino.“
• „Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta - važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus.“

Apie bendravimą su vaikais ir iššūkius ji pasakojo:

• „Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti - pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų - jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau.“
• „Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį.“
• „Įvairiai. Vieni - Rasa, o kiti - mama. Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė - mes taip bendraujame.“
• „Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas - dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus - dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų - buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra - reisuoju visą dieną. Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą - tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu.“
• „Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos - elementariausios - išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti.“
• „Kai kurie sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis.“
• „Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu.“
• „Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją - visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas - atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys.“
• „Su vienais ryšys didesnis, su kitais - mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti, kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti. Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos?“

Vaiko ir šeimos gerovės centras: nuo globos namų iki pagalbos pabėgėliams

Buvusiuose Jonavos vaikų globos namuose, dabar vadinamame Vaiko ir šeimos gerovės centre (VŠGC), šiuo metu gyvena 41 pabėgėlis iš Ukrainos. Atvykėliams įstaiga teikia informavimo, konsultavimo, palydėjimo paslaugas, ieško įvairių užimtumo būdų.

Pasak VŠGC direktorės, karo pabėgėliai apgyvendinami buvusių šeimynų patalpose, kuriose yra didelis bendravimo kambarys, keturi miegamieji, virtuvė, sanitarinis mazgas. Kitaip tariant, tai tarsi būstas, kur gali gyventi po 12-15 asmenų.

„Laikinojo prieglobsčio ieško mamos su vaikais. Dabar turime 41 asmenį, tad, esant reikalui, galėtume įkurdinti dar 9 žmones. Atvykusiųjų būryje - 25 vaikai ir 16 suaugusiųjų, nelydimų nepilnamečių nėra. Įstaigoje gyvena dvi ukrainietės be mažamečių. Mažiausiam pabėgėliui dar tik penkeri metai, o vyriausiajai moteriai - 63-eji“, - supažindino E. Markucevičienė.

„Malonu pažymėti, kad moterys susirado darbą įvairiose bendrovėse - „Baldai Jums“, „Jonavos paslaugos“, „Pavėsio“ bare. Visi moksleiviško amžiaus nepilnamečiai mokosi „Lietavos“ ir „Neries“ pagrindinėse mokyklose. Vieni jų mokosi nuotoliniu būdu, kiti mokymosi įstaigą lanko kasdien ar porą dienų per savaitę. Keturi jaunuoliai, baigę 10 klasių, nori būti virėjais, statybininkais, tad žinių siekia Politechnikos mokykloje.

Karas kiekvieno atmintyje paliko skaudžių prisiminimų, pabėgėliai, palinkę prie interneto, „gaudo“ pranešimus iš gimtosios šalies, kurioje paliko nemažai ir artimų žmonių, ir draugų, ir pažįstamų. Ir VŠGC pasiekė tragiška žinia apie dviejų mergaičių žuvusį tėtį. „Suprantame, kaip sunku šiems žmonėms, likusiems be savo būstų, matyti sugriautus namus Ukrainoje, karo siaubiamą šalį. Visi dėkoja už jų priėmimą, rūpinimąsi suaugusiais žmonėmis ir vaikais. Galbūt tėvynės tragedija turėjo įtakos mamų ir jų atžalų santykiams.

Vaiko ir šeimos gerovės centre laikinai apgyvendinti ukrainiečiai atvyko iš įvairių Ukrainos vietų, bet daugiausia jų iš Zaporižės regiono. Nuo karo su vienuolikamete dukra pabėgusi Julija sakė gyvenusi Orechove, Zaporižės srityje. „Iki galimybės trauktis iš karo zonos, buvome įkalintos rūsyje. Mums pasisekė ištrūkti iš to pragaro, kuriame ir dabar verda nuožmūs mūšiai. Daugiau negu mėnesį mūsų kariai patiria rusų apšaudymus ir sprogdinimus, bet nepasiduoda agresoriui ir neįleidžia jo į Zaporižę, o į Orechovą nuolat skrieja priešo raketos. Žodžiais sunku papasakoti, koks ten košmaras. Mes tikimės, kad Ukraina nugalės priešą, neleis okupuoti mūsų gimtosios šalies, vėl ateis ramus gyvenimas.

Ji pasidžiaugė, kad pavyko įsidarbinti virėjos padėjėja bare „Pavėsis“, kolektyvas maloniai sutiko, noriai paaiškina, jeigu kyla klausimų. „Man Lietuva atrodo labai graži, stebina savita gamta, pavyzdžiui, rytą lyja lietus, o vakare ima šviesti saulė. Ukrainoje gamta vienokia, Lietuvoje - kitokia.

tags: #kulvos #bendruomeniniai #vaiku #globos #namai

• Vaiko saugumas su BeSafe iZi Combi X4
• Apie cezario pjūvio komplikacijas
• viskas apie Vilkpėdės lopšelį-darželį
• priežastys, simptomai ir ką daryti kraujavimo metu
• Kaip išsirinkti geriausią mobiliąją auklę