Kūdikio egoizmas: kodėl tai natūralu ir kaip reaguoti tėvams

Augindami vaiką vis stengiamės skatinti jį dalytis su kitais vaikais žaisliukais, skanėstais. Jeigu to nedaro, manome, kad privalome mokyti, antraip mažylis išaugs savimyla. Pasirodo, kad vaikams iki septynerių metų egoizmas yra būdingas, o tam tikrą jo dozę sveika turėti ir visą gyvenimą.

Išties vaikui turi įtakos šeima, aplinka, kurioje jis auga, tačiau kiekvienas jau gimsta turėdamas tam tikrų savybių, kurios formuoja jo asmenybę. Paprasčiau tariant, vieni vaikučiai iš prigimties yra didesni egoistai, o kiti mažesni, tačiau egoizmas būdingas beveik visiems, ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Tad visiškai normalu, kad mažylis jaučiasi „pasaulio bamba”. Beje, naujagimiui, kūdikiui egoizmas yra gyvybiškai svarbus, nes be šio jausmo jis neišgyventų - pats nepavalgytų, nepasikeistų sauskelnių, nepasisuptų ir t. t.

Kūdikystė ir „pasaulio bambos“ etapas

Kuo mažesnis vaikutis - tuo didesnis egoistas, tačiau ilgainiui ši savybė turėtų mažėti. Mažylis, kuris pradeda vaikščioti ir geba kai kuriuos veiksmus atlikti pats, jau trumpam paleidžia mamą. Leidžia jai ką nors veikti, o pats užsiima savo veikla. Tad nuo tos akimirkos, kai vaikutis pradeda pats žaisti, mažėja ir jo egoizmas.

Vis dėlto nereikia tikėtis, kad pusantrų-trejų metukų pyplys iš „pasaulio bambos” staiga taps gerutis, visus mylintis ir galintis su kitais pasidalyti savo daiktais. Trimetis dar nemoka pasidalyti tuo, kas jam labai brangu. Tad visiškai normalu, kad smėlio dėžėje susitikę du trejų metukų pypliai neduoda vienas kitam savo kastuvėlio. Ir nereikia sakyti vaikui: „Na, pasidalyk, leisk pažaisti su tavo kastuvėliu”, nes jis dar nesugeba būti toks kilniaširdis.

Kaip tėvai turėtų reaguoti?

Kai tėvai manęs klausia, ką daryti, kad vaikas atsikratytų egoizmo, pasakau, kad šiek tiek jo visi turime turėti. Nebūdami egoistai neišgyventume, nes šis jausmas leidžia mums mylėti save, sveikai rūpintis vaiku ir nekaltinti savęs, jeigu jam kas nors nepavyko. Egoizmas pats savaime nėra blogis, tik negerai, kai jis visiškai mus apsėda, kai jo apakinti nematome aplinkinių poreikių, liūdesio ar džiaugsmo.

Vaikas visuomet yra tėvų atspindys - jis niekada nesielgia kitaip negu mama ar tėtis, tad jeigu mato, kad mama ledų nuperka visai šeimai, kad pavaišina kaimynus keptu pyragu, ilgainiui ir pats norės kuo nors pasidalyti su kitais. Galima vaiką paskatinti pasidalyti, bet gražiuoju, o ne liepiant tai daryti. Pavyzdžiui, kai išleidžiate į kiemą, pasakykite jam: „Žiūrėk, ten yra daugiau vaikų, tai jeigu nori, duosiu daugiau saldainių, kad visiems užtektų.”

Svarba emociniam saugumui

Mylėti savo vaiką - nereiškia nupirkti jam brangiausią žaisliuką ar atiduoti į prabangų privatų darželį. Jūsų mažulėlis nori būti saugus. Nori jausti tėvų ramybę ir augti apsuptas harmoningų minčių bei dvasinio komforto. Tėvų meilės stoka kūdikystėje daro milžinišką įtaką vaiko asmenybės raidai, visam jo gyvenimui, vietai visuomenėje, socialiniams ryšiams. Svarbu, kad santykiai su vaiku neperaugtų į vadinamąją hipermeilę ir hiperglobą, mat tai ne tik sudaro prielaidas formuotis nuo kitų labiau priklausomai, neurotiškesnei asmenybei, bet ir gali ateityje atsisukti prieš pačią mamą.

tags: #kudikiuose #matau #savo #vaikus

• Išsamus gidas tėvams renkantis vaikišką dviratį
• Kaip auginti daugiametes gėles
• kūdikio klausos vystymasis
• Kodėl išsiuvinėta gimimo metrika yra tokia ypatinga dovana?
• skaitykite apie vaisingumo klinikas