Kūdikio nešiojimas: kaip užtikrinti artumą ir saugumą
Išvydus pasaulį, neišnešiotam kūdikiui tenka susidurti su daugybe naujovių. Išaušus dienai, kai su juo pagaliau keliausite į namus, kyla daug klausimų: kokia optimali temperatūra kūdikio kambaryje, kaip jį maudyti, nuraminti, kada keliauti į lauką ir kiek ilgai ten būti, kada metas priimti pirmuosius lankytojus ir t.t.
Neišnešiotiems naujagimiams pirmosiomis gyvenimo dienomis itin svarbi šiluma: ją padeda užtikrinti inkubatorius. Kai naujagimis iš inkubatoriaus perkeliamas į lovytę, dažnai naudojamas ir šildomas čiužinys, padedantis palaikyti kūno temperatūrą. Grįžus namo labai svarbu stebėti, kad kūdikio kambaryje temperatūra nebūtų per žema. Pavyzdžiui, neišnešiotų naujagimių skyriuje palaikoma 22-26 °C temperatūra, namuose gali būti ir kiek šilčiau, išskyrus miegamąjį.
Taip pat tėvai turėtų kuo dažniau taikyti vadinamąjį kengūros metodą - laikyti kūdikį priglaustą prie krūtinės. Namo grįžusius kūdikius reikėtų maudyti iki 2-3 kartų per savaitę. Svarbu stebėti, ar kūdikio odelė pernelyg neišsausėjo. Po maudynių, prieš aprengdami, nuklokite tik po vieną kūdikio kūno dalį. Geriausia, jei pirmosios maudynės truktų ne ilgiau kaip 5-10 min.
Daugeliui kūdikių nurimti padeda tėvų balsas, todėl kalbėkite su kūdikiu, niūniuokite ir dainuokite jam. Neišnešioti naujagimiai jautrūs kitiems garsams, tad leisti dainelių ar jungti grojančių karuselių vos grįžus į namus tikrai nereikia.
Į lauką su kūdikiu galima keliauti jau pirmosiomis dienomis grįžus į namus. Pirmą kartą lauke visiškai užteks praleisti 5-7 min. Vasarą venkite tiesioginių saulės spindulių ir į lauką kūdikio nevežkite tarp 11 ir 15 val. - kaitriausiu dienos metu. Žiemą į lauką nepatariama eiti tik tada, kai temperatūra nukrinta žemiau -10 °C. Tačiau atkreipkite dėmesį ir į vėjuotumą bei vadinamąją jutiminę temperatūrą.
Neišnešioti gimę naujagimiai - itin jautrūs ir imlūs įvairioms infekcijoms, todėl šią informaciją būtinai perduokite nekantraujantiems jus ir mažylį aplankyti artimiesiems. Universali rekomendacija - lankyti tik 1 mėn. sulaukusius kūdikius. Šiuo atveju galima prašyti, kad pirmieji lankytojai atvyktų praėjus 1 mėn. Lankytojų skaičių būtina riboti, ypač šaltuoju sezonu, gripo pandemijos ir pan.
Kūdikio nešiojimas nešioklėje: kada ir kaip?
Daugelis tėvų susiduria su klausimu, nuo kokio amžiaus kūdikį galima dėti į nešioklę, kitaip vadinamą "kengūriuką", ir ar tai nepakenks kūdikio stuburiukui. Pasak vaikų kineziterapeutės Lauros Sidaraitės, nešioklėje vaikutį galima nešioti jau nuo kelių mėnesių amžiaus, tik labai svarbu, kad joje būtų tvirta atrama stuburui, kad vaikas nebūtų sudribęs kaip maiše, o patogiai atsirėmęs. Tuomet ir jo stuburui nebus pakenkta.
„Lietuvoje daugėja šeimų, kurios renkasi artimą kontaktą su kūdikiu ir naudoja tam įvairias nešykles. Ji - trijų vaikų mama, ir visus tris augino į pagalbą pasitelkusi nešykles. Dabar viena iš Rimos veiklų - paskaitos apie vaikų nešiojimą. „Per pastaruosius 60-70 metų psichologijos mokslas sukaupė daugybę įrodymų, kad taip nėra, tačiau pakeisti visuomenėje susiformavusią nuomonę reikia laiko“- teigia R.
Fizinis kontaktas: svarba ir nauda
Kūdikio raidai labai svarbus fizinis kontaktas su tėvais. Kontaktas - tai ne tik nešiojimas, bet ir lietimas, glostymas, pasūpavimas, bučiniai. Visa tai aktyvina vaiko raidą. Tai įrodė daugybė eksperimentų. Vienas jų buvo atliktas su beždžionėmis. Keliuose narveliuose buvo laikomi maži beždžioniukai. Jiems buvo sudarytos visiškai vienodos sąlygos, išskyrus tai, kad viename narvelyje beždžioniukas buvo vienas, antrame narve buvo beždžionės imitacija iš vielos, trečiame - pliušinė beždžionė, o ketvirtame - beždžioniukas su savo mama. Visi mažyliai buvo vienodai maitinami ir prižiūrimi, stebima jų raida. Paaiškėjo, kad geriausiai vystėsi kartu su mama augantis beždžioniukas, o paliktas vienas vystėsi blogiausiai.
Nešiodami kūdikį ant rankų tarsi atkuriame tą saugumo jausmą, kurį vaikas jautė dar būdamas mamos įsčiose. Mažylis jaučia mamos kvapą, girdi raminantį, gerai pažįstamą širdies plakimą. Tačiau nuolatinis nešiojimas, kaip bet kokia kita per didelė stimuliacija, nėra labai naudinga. Galima tai palyginti su persivalgymu. Jausmas nekoks, nors maistas buvo labai naudingas ir kokybiškas. Kūdikis turi išmokti pabūti vienas, pajusti skirtumą, ką reiškia būti nešiojamam ir būti vienam. Nešioti vaiką būtina, bet su saiku.
Jeigu kūdikis vienas paliktas verkia, o nurimsta tik paimtas ant rankų, reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip elgiasi. Mamos ir tėčio rankos visada mažylį ramina. Jeigu verkia, vos tėvai jį paguldo, galbūt jam ką nors skauda, gal yra alkanas. Taip pat žr.
Žinoma, mažylis gali būti ir pratęs „nenulipti“ mamai nuo rankų. Labai trumpam palikti jį vieną pažaisti su mėgstamu žaislu galima leisti, kai mažylis yra sveikas, pamaitintas, sausas, saugus. Pabuvimo vienam, nors ir trumpo, reikia, kad vaikas išmoktų būti savarankiškas. Taip pamažu vaikas mokosi „atsiskirti“ nuo mamos, tai būtina jo raidai. Vaikas išmoksta suprasti, kad net tada, kai nėra mamai ant rankų, ji yra ir tikrai ateis, kai reikės. Kūdikiai „išbando“ savo mamą: verkia ir stebi, kaip greitai ji ateina. Tai irgi vienas vaiko raidos etapų.
Kūdikystėje mažylis išgyvena vadinamąjį visagalybės pojūtį, kai atrodo, kad viskas skirta tik jam, pasaulis sukasi tik apie jį. Kai vaikelis gimsta, po visų sveikinimų ir fanfarų pradeda pasigirsti visokie „Tu jo(s) tiek nenešiok - pripras“ arba „Tai ji(s) visada prie tavęs taip ir prilipęs?“, „Rankinukas“.
Šie kone vienareikšmiškai sutaria, kad kūdikiui geriausia būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis. Kūdikiai, kurie ilgam paliekami žaisti patys sau vieni, paguldomi į vežimėlius, kėdutėse ar ant lavinamųjų kilimėlių praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą mėnesį, kai kūdikis pradeda labai domėtis aplinka ir pasauliu, jį būtina nešioti, teigia specialistai. Kūdikis negali nei priprasti, nei išlepti. Juk tai artumas, meilė, dėmesys. Ar įmanoma šiais dalykais išlepinti vaiką?! Šis etapas, kai kūdikis saugiausiai jaučiasi ant rankų, patikėkite, netrunka amžinai. Priešingai - etapas trumpas, nes kai kūdikis pradeda daugiau judėti - ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės tiek būti ant rankų.
Anot specialistų, vaikelis būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškime, kad kūdikiui šis pasaulis dar nepažintas, viskas labai nauja ir svetima. Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiais yra gyvybiškai svarbu. Tie kūdikiai, kurie buvo išmyluoti, išbučiuoti, išnešioti, vėliau - 8-10 mėn., lengviau atsiskiria nuo mamos, nes labiau pasitiki pasauliu, negu tie, kurie pirmaisiais mėnesiais buvo ignoruojami neva dėl to, kad gali išlepti. Juk kūdikiai pirmaisiais mėnesiais verkia ne dėl to, kad norėtų mus paerzinti ar išmušti iš vėžių, o dėl to, kad patys nemoka nusiraminti, susitvarkyti su atsiradusiais dirgikliais.
Naujagimiui pirmieji įspūdžiai yra patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to ir neprisimename, bet visi turime prenatalinę patirtį. Nereikėtų pamiršti, kad ką įdėsime į tą mažą žmogeliuką, tą jis ir turės per gyvenimą. Jie, kaip ir mes visi, turi ne tik fiziologinių, bet ir emocinių poreikių, kuriuos derėtų pastebėti ir tinkamai į juos reaguoti. Kūdikiui, kuris tik guli lovytėje ar vežimėlyje pasaulis gali pasirodyti labai neįdomus, net nykus ir vienišas. Kūdikius reikia nuolat imti ant rankų, nes fizinis kontaktas, prisilietimai yra būtini, lygiai taip pat, kaip ir pašnekesiai su jais.
Dar vienas labai svarbus aspektas yra iš tikrųjų būti su vaiku. Juk kai vežiojame miegantį lauke ir plepame telefonu su drauge, ar gaminame valgyti atokiai virtuvėje, o gal esame įlindę į kompiuterį su savo vaiku nebūname, nežiūrime jam į akis, nelaikome ant rankų ir pan. Deja, būti su kūdikiu vienoje patalpoje neužtenka, nes esant kartu, bet atskirai nekuriamas artimas santykis. Kūdikis, kuris patyrė daug fizinio kontakto - buvo daug nešiotas, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris viso šito stokojo. Tad, tai dar vienas rimtas argumentas visoms bobutėms, kurios kaip sugedusi plokštelė suka „rankinukas“...
Saugiai prieraišūs vaikai, tai tokie vaikai, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu.
Kol kūdikis dar labai mažas jam svarbesnis fizinis kontaktas, nei žodžiai, t. y. būti paimtam ant rankų reiškia „esu saugus“ ir tai stipriau nei šimtą kartų pakartotas „myliu tave“. Nesinori nuvertinti ir žodžių galios, bet šiuo atveju, kūniškas kontaktas yra stipresnis stimulas kūdikiui.
Kai vaikas paūgėja, bet, kaip visi žinome, vis tiek prašosi pas tėvus ant rankų, galime išgirsti „Tu jau didelis, mamytė nepakelia/nepaneša“ ir t.t. Ar tikrai tie vaikai, kurie prašosi ant rankų jau yra tokie dideli?! Ar tikrai verta svetimiems, o kartais ir artimos aplinkos žmonėms jį gėdinti, neva tai jis prašo kažko negražaus, gėdingo? Tai labai klaidinga nuomonė ir elgesys. Specialistai pataria ne tik patiems tėvams nevartoti tokių ar panašių frazių, bet ir tinkamai sureaguoti, jeigu žmogus iš šono leidžia sau tokį komentarą.
Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, kurie kūdikystėje nepatyrė artimo kontakto su tėvais, paauglystėje anksčiau pradeda lytinį gyvenimą - ir ne todėl, kad reikėtų sekso, tiesiog ieško emocinio artumo, kurio negavo iš savo tėvų. Juk esame sutikę tokių žmonių, apie kuriuos sakoma „jiems nesiseka meilėje“, tiesa? Tai greičiausiai atėję iš kūdikystės, kai neužteko tėvų meilės ir šilumos, kai buvo auginami atšiauriai ir pan. Tada suaugę tokie vaikai vis bando megzti naujus santykius, su mintimi, kad „gal šitas mylės, gal anas, gal trečias...“, taip bandydami užpildyti meilės spragą, kurios negavo iš tėvų. Ar dar liko bent kruopelytė nuogąstavimų, kad nešiojamas ir myluojamas jūsų kūdikis pripras ir taps rankinuku iki suaugs ir susiras žmoną/vyrą? Tikiuosi ne.
Sprendžiant iš publikacijų pateikiamų argumentų, nešiojimui dažniausiai prieštarauja močiutės, kurioms prieš 20 metų buvo griežčiausiai uždrausta „pratinti prie rankų“, tai jos ir „nepratino“, neretai aršiai kovodamos su nuosavomis mamomis ir sveiku protu. Nes labai nelengva logiškai paaiškinti, kodėl vaikui naudingiau rėkti 10 valandų per parą, negu atsidurti ant rankų tos būtybės, kuri davė jam gyvybę ir 9 mėnesius nešiojo po širdimi.
Kai kam, žinoma, pasiseka įbrukti į nepatyrusios mamos širdį abejones. Aišku, kad įpras. Dar daugiau, jis jau priprato - prie mamos eisenos ritmo, jos širdies plakimo, jos balso, kvapo. Ir dėl to atkakliai reikalauja, kad jam sugrąžintų tai, ką per prievartą atėmė. O jeigu nereikalauja, tai tik dėl to, kad jau prarado viltį, nusprendė, kad „nėra laimės šiame pasaulyje“, o rojiški laikai pasiliko ten, laimingoje praeityje. Jūs gi turbūt nepergyvenote, nešiodama vaiką įsčiose, kad jis ten prie jūsų pripras? Tai kas pasikeitė?
Jeigu taip būtų, žmonės ne gimdytų, o paleistų kokius nors ikrus kaip žuvys ir daugiau jais nesirūpintų. Tačiau neatsitiktinai pas žmogų pati ilgiausia vaikystė. Ir visus tuos metus jam reikalingi tėvai. Ir anaiptol ne vien tam, kad pamaitintų, apautų ir aprengtų. Yra didžiulis skirtumas tarp kūdikių prieglaudų ir gyvenimo šeimoje.
Stuburo vystymasis ir teisingas nešiojimas
Kaip nebūtų keista, stuburui teisingas nešiojimas ant rankų yra kur kas naudingesnis už gulėjimą lovytėje ar vežimėlyje. Iš biologijos kurso mes visi žinome, kad stuburas turi išlinkimus. Du iš jų dalinai susiformuoja iš anksto, o kiti du susiformuoja, vystantis raumenų korsetui. Dabartiniai aiškinimai, kad anksčiau vaikai gulėdavo stipriai suvystyti, vadinasi, reikia grįžti prie tradicijų, yra neteisingi, kadangi suvystytus mažylius kelis kartus per dieną apversdavo, pamankštindavo - darė gana rimtą gimnastiką ir masažą, „varinėjo kraują“. Panašūs dalykai dedasi kūdikių prieglaudose, kur vaikai, ne paslaptis, stipriai atsilieka savo išsivystymu. Masažo kursai, atliekami poliklinikoje, negali pakeisti situacijos. Stuburui ir visam organizmui apskritai būtinas fizinis krūvis, atitinkantis amžių.
Vertikali vaiko padėtis, kai laisvai tabaluojasi kojos, o kūno svoris tenka pačiai stuburo apačiai (tarpukojui), sukuria pernelyg didelę įtampą, kas gali negatyviai paveikti stuburo vystymąsi. Nešioklė („slingas“) apgaubia ir laiko vaiką taip pat, kaip ir jūsų rankos, ir tuo ji skiriasi nuo vertikalių laikiklių, kurie gali vaiką traumuoti. Mažas vaikas turi būti horizontalioje ar kiek pakeltoje padėtyje su atrama palei visą stuburo liniją. Kai vaikas linkęs užimti vertikalią padėtį, kad geriau viską matytų (4-5 mėnesiai), nešioklė turi leisti jam atsisėsti, sukryžiavus kojas turkiškai.
Be to, jėgas labai tausoja mokėjimas teisingai nešioti vaiką. Mums tik atrodo, kad tai paprasta - paėmiau ir laikau. Tai pasakytina ir apie mažylio nešiojimą. Svarbu laikyti jį taip, kad jam būtų patogu (kitaip muistysis, verks, ar net neteisingai vystysis), o mamai nepavargtų rankos ir nugara.
Praktiniai patarimai tėvams
Neskubėkite iškart pulti į darbus ir rūpesčius, taip ir nutrūkti galima. Neatsitiktinai įvairiose pasaulio tautose egzistavo paprotys išlaisvinti pagimdžiusią moterį nuo buitinių rūpesčių bent pusantram mėnesiui. Namuose jai padėdavo savanorės pagalbininkės iš giminaičių ir kaimynių tarpo. Šiandien, žinoma, nelengva surasti norinčių pakeisti mus buityje, ypač jeigu tai pirmas vaikas. Net susibėgusios „anūkų pažiūrėti“ močiutės dažnai linkusios pavaduoti mamą, pasiimdamos kūdikį sau, o dukrą ar marčią palikdamos prie viryklės. Bet užtat turime ir pranašumų prieš proseneles - buitinę techniką, pusfabrikačius. Atidėkite metams ne pačius būtiniausius darbus, iš anksto apgalvokite, kaip palengvinti ir supaprastinti buitį pirmaisiais mėnesiais. Kažkokias pareigas gali perimti vyras. Kaip jau minėjome, protingai organizavus erdvę ir laiką, galima palengvinti sau gyvenimą tiek, kad laiko ir jėgų pakaks ne tik darbams, bet ir poilsiui.
Nešioklės gali išplėsti horizontus, kadangi atkrinta būtinybė tampytis vežimėlį transporte, be to, palengvina naštą. Pas mamą, galų gale, tik dvi rankos ir būtų neblogai jas maksimaliai išlaisvinti.
Gyvenimo tempai dabar, žinoma, kiti nei prieš 100 metų. Tačiau vargu ar galima teigti apie didesnį moterų apkrovimą. Jos ir anksčiau netinginiavo, turėdamos nepalyginamai didesnį ūkį ir didžiules, lyginant su dabartinėmis, šeimas. Labiau pasiturinčiose šeimose buvo ir virėja, kartais ir skalbėja ir t.t. O pas mus visiškai kitas požiūris į komfortą, mes aptingę. Ne visi, savaime suprantama. Tačiau kūdikiai apie pasikeitimus gyvenime nieko nežino. Jie paprasčiausiai kenčia dėl to, kad neturi galimybės patenkinti savo poreikių.
Štai argumentas, liudijantis, kad ir mūsų dienomis vaiką nešioti naudinga: labiausiai išsivysčiusiais vaikais iki 4 metų amžiaus mokslininkai pripažino mažylius iš Ugandos. Poreikis būti mamai ant rankų, girdėti jos širdies plakimą, jausti jos kvapą, pieno skonį ant lūpų, užmigti supamam įprastam mamos eisenos ritmui - tai išties realūs vaiko poreikiai, o ne kaprizai. Šiam poreikiui nerūpi, koks šimtmetis už lango ir ką mamai kalba šeimos gydytojas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
