Karščiavimas po skiepo kūdikiams: kada nerimauti, o kada ne?
Vakcinacijos apimtys ir tėvų nuomonės
Pandemija padarė neigiamą įtaką vakcinacijos procesui, ypač pernai pavasarį, kai apribojus planinių paslaugų teikimą buvo sutrikdytas skiepijimo procesas. Viena mama pasiguodė, kad prasidėjus karantinui, jų šeimos gydytoja teikia paslaugas tik nuotoliniu būdu. Kadangi skirti skiepų vaikams neapžiūrėjus gydytojui negalima, tai vaikas taip 4 mėnesius tebelaukia. ULAC bendri Lietuvos duomenys rodo, kad vakcinacijos apimtys sumažėję vos keliais procentais. Kūdikių skiepijimo apimtys mažėjo ne taip smarkiai (1 proc.), kaip vyresnių vaikų (2-3 proc.). Nors procentai tarsi nedideli, tačiau nepaskiepytų vaikų dalis padidėjo daugiau nei 1000 vaikų.
Svarbu paminėti ir tai, kad šiandien apie skiepus vaikams, ypač nuo COVID-19, kiekvienas turi savo nuomonę. Kartais - labai keistą, apipintą mitais. Gaila, kai visuomenėje žinomi žmonės, kai kurie politikai ginčija skiepijimo naudą, tuo sukeldami tėvams dvejones ar paskatinimą atsisakyti skiepyti savo vaiką. Visiems, kurie neapsisprendę, abejoja, noriu priminti, jog dar neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius buvo normalu vežti vaikus ant galinės sėdynės, neprisisegusius saugos diržų, o kūdikius - tiesiog laikyti ant rankų, o ne specialioje kėdutėje. Dar dabar atsimenu tą socialinę reklamą, kai avarijos metu maža mergaitė iškrenta pro priekinį automobilio langą. Po šios reklamos man nebereikėjo raginti savo vaikų prisisegti saugos diržų. Ką tuo noriu pasakyti? Vienus neramina pašalinis skiepų poveikis, kiti įsitikinę, kad kūdikiai gauna per daug skiepų. Apklausos rodo, kad vis dar daug tėvų mano, jog vakcinos nesaugios. Visgi, šiandien susiduriame su kita problema - dalis tėvų įsitikinę, kad jų vaikai skiepais valdomomis infekcijomis nesusirgs, todėl rizikuoja ir savo vaikų neskiepija. Kartais išgirstame tėvų nuomonę, kad geriau tegul vaikas perserga ir taip įgyja imunitetą. Tai - labai neatsakingas požiūris. Tėvams nerimą kelia ir tai, kad į vakcinas dedamos kenksmingos vaikui medžiagos, pavyzdžiui, gyvsidabris (tiomersalis), nors jo su maistu gauname kur kas daugiau nei su vakcina.
Dažnos reakcijos į skiepus
Reakcija į skiepus būna pusei visų paskiepytų vaikų. Ši reakcija - tai normalus organizmo atsakas į vakcinose esančius antigenus ar kitas dalis. Dažniausios reakcijos: patinimas ir paraudimas, išliekantis 1-3 paras, o guziukas (sutankėję audiniai) - dar ilgiau. Paprastai paraudimas ir patinimas ar audinių sustandėjimas, kurio skersmuo nėra didesnis nei du centimetrai, vertinama kaip įprasta reakcija, ji - neregistruojama. Temperatūra iki 38,5 laipsnių C. Vaikas nenori valgyti, tampa neramus, irzlus, blogai miega. Tai praeis per 5-36 valandas. Kartais po tymų vakcinacijos praėjus 7-30 dienų vaiką gali išberti panašiai, kaip sergant tymais. Bėrimas greitai išnyks be jokio gydymo. Kartais paskiepijus nuo raudonukės, po 7-30 dienų vaiką gali išberti panašiai, kaip susirgus šia liga, gali pradėti skaudėti sąnarius. Tokios reakcijos pasitaiko labai retai. Įskiepijus įvairias vakcinas gali pasireikšti ir bendras negalavimas, apetito sutrikimas, silpnumas, galvos skausmas. Dažniausiai šie požymiai nebūna sunkūs ir per 1-3 dienas išnyksta savaime.
Kada kreiptis į gydytoją po skiepo?
Jei pastebėjote nors vieną iš čia paminėtų požymių, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Visos vakcinos, kuriomis dabar skiepijami Lietuvos vaikai, yra aukštos kokybės, todėl komplikacijų po skiepų pasitaiko retai. Blogai, jeigu tas skiepo vietoje atsiradęs guzelis ilgai laikosi. Paprastai tas guzelis laikosi kokias tris dienas. Po to jis minkštėja ir praeina. Jeigu jis laikosi ilgiau, reikėtų kreiptis į gydytoją. Taip pat reikėtų sunerimti, jeigu pasireiškė kažkokie supūliavimo požymiai, iš dūrio vietos skiriasi baltas ar skaidrus skystis, arba, jeigu skiepo vietoje atsiranda labai stiprus skausmas, kuris kamuoja net ir jos neliečiant. Tokiu atveju reikia žiūrėti, ar ta vieta nesupuliavo. Į gydytojus reikėtų kreiptis ir tada, jeigu skauda ne tik toje vietoje, kur buvo dūris, bet skausmas pereina ir į plaštaką. Sunkioms bendrosioms nepageidaujamoms reakcijoms į skiepą priskiriami traukuliai, kurių trukmė esti labai įvairi: nuo kelių iki keliolikos minučių. Traukuliai paskiepytiems vaikams gali pasireikšti kartu su temperatūra arba be jos.
Literatūros šaltinių duomenimis, itin retais atvejais (maždaug vienam iš milijono paskiepytųjų), įskiepijus gyvąsias susilpnintas vakcinas gali pasireikšti nervų sistemos komplikacijos: ūmus galvos smegenų uždegimas, periferinės nervų sistemos uždegimai, ūmi neuždegiminė smegenų liga. Alerginės reakcijos po vakcinų įskiepijimo yra labai retos. Alerginę reakciją dažniau sukelia sudėtinė vakcinos preparato dalis, pvz.: želatina, kiaušinio baltymas, lateksas ir kt., nei pats vakcinos antigenas. Anafilaksija gali prasidėti praėjus kelioms minutėms ar net valandoms, kuomet ligonis suglemba, sutrinka jo sąmonė, išblykšta oda, atsiranda bėrimas, paskiepytasis užkimsta dėl gerklų ir antgerklio tinimo, atsiranda kvėpavimo sutrikimai, čiuopiamas dažnas, silpnas pulsas, sumažėja kraujospūdis. Anafilaksinio šoko reakcijos - retos, teigiama, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose iš 235 milijonų atliekamų skiepijimų, tik viena dozė iš milijono sukelia anafilaksiją.
Ką daryti, jei kūdikiui pakilo temperatūra po skiepo?
Jeigu temperatūra vaikui yra iki 38-38,5 ºC, dažniausiai nieko daryti nereikia. Tėveliai visada labai nerimauja, kai kūdikis karščiuoja, ir klausia, ar galima iš karto po skiepo sugirdyti vaistų nuo temperatūros. Taip elgtis tikrai nereikia, profilaktiškai temperatūra nėra reguliuojama. Taip galima tik pakenkti.
Vaistų nuo temperatūros rekomenduojama duoti tik tuomet, kai ji viršija 38-38,5 ºC. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą vaistą nuo temperatūros vaikams. Pavyzdžiui, yra duomenų, kad cheminiai vaistai gali sumažinti ne tik skausmą ir karščiavimą, bet ir skiepų veiksmingumą.
Kūdikio karščiavimo priežastys gali būti nereikšmingos, bet taip pat gali įspėti apie rimtą ligą. Viena vertus, karščiavimą gali sukelti stiprios emocijos, nuovargis ar perkaitimas, kita vertus, tai gali būti daugiau ar mažiau pavojingų virusinių ar bakterinių infekcijų simptomas. Ilgiau nei 2-3 paras karščiuojantį vaiką turi apžiūrėti gydytojas.
TRUMPAI: Kūdikio karščiavimo priežastys ir priežiūra
- Kūdikio karščiavimas skatina imuninę sistemą kovoti su mikrobais ir pažeisti virusus. Tačiau per greitai kylanti kūno temperatūra gali sukelti dehidrataciją ir organizmo išsekimą.
- Kūdikio karščiavimą gali sukelti įvairios priežasties: kartais jis atsiranda dėl perkaitimo, neseniai atliktos vakcinacijos, uždegimo, virusinių ir bakterinių infekcijų.
- Kūdikio karščiavimui sumažinti gali būti naudingos tradicinės priemonės: šaltis kompresai, vėsinanti vonelė, drėgna paklodė. Tačiau dažnai prireikia ieškoti vaistų - ibuprofeno ar paracetamolio.
Aukšta temperatūra vaikui gali pakilti net kelis kartus per mėnesį. Tai nėra blogai, nes skatina imuninę sistemą kovoti su mikrobais ir kenkia virusams. Problema kyla tik tada, kai kūno temperatūra pakyla per greitai. Tada aukšta temperatūra gali būti pavojinga, nes slopina imunines reakcijas ir sukelia dehidrataciją ir organizmo išsekimą.
Kaip kūdikiui išmatuoti temperatūrą?
Išmatuoti temperatūrą kūdikiui nelengva. Patogiausia naudoti specialias prie kaktos klijuojamas juosteles. Deja, jų nerekomenduoja pediatrai, nes juostelės tiksliai nepadeda nustatyti temperatūros. Vaistinėse galima įsigyti: infraraudonųjų spindulių termometrų, matuojančių temperatūrą ausyje, prie smilkinio ar kaktos; čiulptukų su termometrais; elektroninių matuoklių, kišamų į tiesiąją žarną. Europos Sąjunga neberekomenduoja naudoti tradicinių stiklinių ir gyvsidabrio pripildytų termometrų.
Kada kūdikio karščiavimas turėtų kelti nerimą?
Dėl kokios temperatūros turėtų nerimauti kūdikio tėvai? Mažo laipsnio karščiavimas - 37,1-37,9 °C. Apie kūdikio karščiavimą galima kalbėti, kai termometras rodo 38 °C. Tokią temperatūrą turinčius kūdikius iki 6 mėnesių amžiaus turi apžiūrėti gydytojas, vyresnius kūdikius gydytojas turi apžiūrėti tada, kai jų temperatūra pakyla virš 38,4 °C.
Kada karščiavimas vaikui tampa pavojingas?
Jeigu iki 4 metų amžiaus vaikui temperatūra pakyla iki 40 °C, būtina kuo greičiau duoti karščiavimą mažinančių vaistų.
Kūdikių karščiavimo priežastys
Kūdikiui mažo laipsnio karščiavimas gali atsirasti dėl vakcinacijos. Tai dažnas reiškinys, taigi neturėtų kelti nerimo tėvams, jeigu tokia būklė trunka iki 48 valandų, organizmas reaguoja į vaistus nuo karščiavimo ir temperatūra neviršija 40,5 °C, o bendra vaiko būklė yra gera. Tokia būklė kyla kaip imuninės sistemos reakcijos į vakcinoje esančius virusus ir bakterijas pasekmė.
Kūdikiai karščiuoja dėl įvairių priežasčių, kartais tai susijęs su: perkaitimu; stipriu verksmu; ausies uždegimu; angina; peršalimu; skiepais; virusinėmis ar bakterinėmis infekcijomis.
Kiti kūdikių karščiavimo simptomai: sloga; kosulys; gerklės ir galvos skausmas; bloga savijauta; vėmimas; viduriavimas; išbėrimas ir kiti odos pokyčiai.
Esant labai aukštai temperatūrai, kartais pasireiškia traukuliai. Tokiais atvejais reikia skubiai kreiptis į gydytoją. Vėliau gydytojas gali nusiųsti vaiką neurologiniam ištyrimui, kad būtų išvengta smegenų pažeidimo.
Nedidelį karščiavimą paprastai sukelia perkaitimas. Tokiu atveju neretai užtenka nurengti dalį drabužėlių.
Kūdikio karščiavimas be jokių kitų simptomų
Dažnai atsitinka taip, kad kūdikis karščiuoja neturėdamas jokių kitų simptomų. Didelis karščiavimas be kitų simptomų neretai yra šlapimo takų infekcijos arba pavojingo sepsio pasekmė.
Karščiavimas be kitų simptomų labai dažnai yra virusinės, bet lengvos ligos, vadinamos tridieniu karščiavimu, pranašas. Manoma, kad pusę nepaaiškinamų kūdikių ir mažų vaikų karščiavimo atvejų gali sukelti ūminės eritemos virusas. Praėjus 3-4 dienoms nuo karščiavimo pradžios, ant vaiko kūno atsiranda raudonų dėmių, primenančių raudonukę.
Bėrimas, kuris išnyksta po 2-3 dienų, dažniausiai atsiranda ant: veido; nugaros; krūtinės. Vaikas pasveiksta ir tampa atsparus virusui visam gyvenimui. Tačiau, kai jaunesnio nei 36 mėnesių amžiaus kūdikio besimptomis karščiavimas tęsiasi ilgiau nei 3 dienas arba kūdikis silpnai reaguoja į karščiavimą mažinančius vaistus, tėvai turėtų kreiptis į gydytoją.
Kada kreiptis į gydytoją, kai kūdikis karščiuoja?
Ilgai besitęsiantis vaiko karščiavimas be kitų simptomų yra įspėjimas skubiai kreiptis gydytojo konsultacijos. Be to, kuo greičiau reikėtų pasikonsultuoti su pediatru, jeigu kūdikis neišnešiotas, kenčia nuo imunodeficito ar turi įgimtų ydų.
Kaip sumažinti karščiavimą?
Rekomenduojama tais atvejais, kai temperatūra yra didesnė nei 38 °C. Tai padaryti galima tiek vaistais, tiek tradicinėmis priemonėmis. Vaiko karščiavimo mažinimas labai dažnai siejamas su vaistų, kurių sudėtyje yra vienos iš medžiagų - paracetamolio ar ibuprofeno, - vartojimu. (Ibuprofenas nerekomenduojamas sergant inkstų ligoms ir esant dehidratacijai. Jeigu vaikas serga vėjaraupiais, ibuprofenas taip pat nerekomenduojamas.)
Vaikams iki 12 metų amžiaus negalima duoti vaistų, kurių sudėtyje yra acetilsalicilo rūgšties, nes tai gali sukelti rimtų komplikacijų, įskaitant kepenų pažeidimą.
Svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl vaisto dozės ir vartojimo dažnio. Vaistus galima įsigyti tiek kaip sirupą, tiek kaip žvakutes. Reikia atsiminti, kad dozę būtina koreguoti pagal vaiko svorį.
Tradicinės priemonės nuo kūdikių karščiavimo
Naujagimiui, kaip ir vienų metų amžiaus vaikui, karščiavimą galima sumažinti ir tradicinėmis priemonėmis. Kūdikiams, kurių temperatūra yra žemesnė nei 38,5 °C, nerekomenduojama duoti vaistų.
Kaip sumažinti karščiavimą kūdikiui?
Galima naudoti:
- Vėsius kompresus - tai vienas populiariausių ir efektyviausių kūno temperatūros mažinimo būdų. Verta naudoti kompresus su vėsiu vandeniu. Tiesiog sušlapinkite audeklą ir uždėkite ant kūdikio kaktos arba pilvo.
- Vėsinamąją vonelę - vandens temperatūra turi būti beveik tokia pati kaip kūno, t. y. jeigu kūno temperatūra yra 38,5 °C, geriausia, kad vanduo būtų 0,2 laipsnio žemesnis. Greitas vėsinimas gali sukelti traukulius, todėl rekomenduojama tai daryti palaipsniui.
- Drėgną paklodę - tai dar vienas kūdikio temperatūrą padedantis mažinti būdas. Suvyniokite kūdikį į lengvai sudrėkintą paklodę ir trumpai atvėsintą kūną nušluostykite ir įvyniokite į sausą ploną antklodę.
Kaip matote, kūdikio vėsinimas yra veiksmingiausias būdas norint sumažinti karščiavimą. Taip pat verta prisiminti apie tinkamą hidrataciją, geriausia vaikui duoti atvėsinto virinto vandens. Tokiu atveju organizmas nepraras vandens.
Skiepijimo nuo meningokoko B tipo infekcijos svarba
Nuo šių metų liepos 1 d. vaikai, gimę ne anksčiau nei gegužės mėnesį, nuo meningokoko B tipo infekcijos yra skiepijami valstybės lėšomis. Ši liga yra ypač pavojinga vaikams iki 5 metų. Lietuvoje sergamumas meningokoko B tipo infekcija yra pats didžiausias Europoje. Niekas nežino, kodėl mes turime tiek daug sergančiųjų. Pačios dažniausios nepageidaujamos reakcijos po skiepo yra paraudimas, skausmas skiepo vietoje, dirglumas ir karščiavimas. Jei kūdikio būklė po skiepijimo tėvams kelia nerimą, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju. Pagal Lietuvos imunoprofilaktikos programą (skiepų kalendorių), numatyta įskiepyti tris vakcinos dozes, t.y. skiepyti 2, 4 ir 12-15 mėn. vaikus.
BCG vakcina: skiepas nuo tuberkuliozės naujagimiams
BCG (Bacillus Calmette-Guérin) vakcina yra skirta apsaugoti nuo sunkių tuberkuliozės formų, ypač mažus vaikus. Lietuvoje šia vakcina pagal nacionalinį skiepų kalendorių skiepijami naujagimiai.
Tai gyvoji vakcina, pagaminta naudojant susilpnintą *Mycobacterium bovis* bakterijų kamieną (Lietuvoje dažniausiai naudojamas daniškasis kamienas 1331, vakcina „BCG vaccine SSI“). Patekusios į organizmą, susilpnintos bakterijos nesukelia ligos, tačiau paskatina imuninę sistemą gaminti antikūnus ir specifines imunines ląsteles, kurios vėliau padeda apsisaugoti nuo tikrojo tuberkuliozės sukėlėjo (*Mycobacterium tuberculosis*).
Svarbu suprasti, kad BCG vakcina neužtikrina visiško imuniteto nuo užsikrėtimo tuberkulioze, tačiau ji ypač efektyviai apsaugo kūdikius ir mažus vaikus nuo sunkių, gyvybei pavojingų tuberkuliozės formų, tokių kaip tuberkuliozinis meningitas ar miliarinė (išplitusi) tuberkuliozė.
Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių: Nuo tuberkuliozės skiepijami visi sveiki naujagimiai 2-3 parą po gimimo, prieš išvykstant iš gimdymo namų. Anksčiau buvo rekomenduojama skiepą kartoti vėlesniame amžiuje, tačiau pagal dabartines tarptautines ir Lietuvos rekomendacijas, rutininė BCG vakcinos revakcinacija nėra atliekama, nes nėra pakankamai įrodymų apie jos efektyvumą vyresniems vaikams ar suaugusiems, kurie jau buvo paskiepyti naujagystėje.
BCG vakcina, kaip ir kitos vakcinos, turi tam tikrų kontraindikacijų: Alergija bet kuriai vakcinos sudedamajai daliai. Įgimtas ar įgytas imunodeficitas (pvz., ŽIV infekcija, piktybinės kraujo ligos kaip leukemija, limfoma). Gydymas imunitetą slopinančiais vaistais (pvz., chemoterapija, radioterapija, didelės kortikosteroidų dozės). Taip pat, jei kūdikio motina nėštumo metu gavo imunitetą slopinantį gydymą. Ūmi liga su karščiavimu (skiepijimas atidedamas, kol pasveiksta). Išplitusi odos infekcija. Teigiamas tuberkulino odos mėginys ar anksčiau diagnozuota tuberkuliozė. Tam tikros sunkios naujagimio būklės (sprendžia gydytojas).
Vakcina leidžiama į odą (ne po oda ar į raumenis!), dažniausiai kairiojo žasto viršutinėje dalyje. Kūdikiams iki 12 mėnesių leidžiama 0,05 ml dozė. Skiepo vietoje po kelių savaičių paprastai atsiranda nedidelis paraudimas ir sukietėjimas, vėliau - pūslelė, kuri gali pratrūkti ir palikti nedidelį randelį. Tai normali reakcija, rodanti, kad vakcina „prigijo” ir formuojasi imunitetas. Šios vietos negalima tepti jokiais tepalais ar dezinfekuoti, reikia saugoti nuo trynimo, leisti gyti natūraliai (galima pridengti sausu steriliu tvarsčiu, jei šlapiuoja). Gijimas gali užtrukti kelis mėnesius. Mažiausiai 3 mėnesius po BCG skiepo negalima skiepyti į tą pačią ranką kitomis vakcinomis dėl galimo regioninių limfmazgių padidėjimo (limfadenito) rizikos.
Galimas šalutinis poveikis
- Dažnesnės (pasitaiko apytiksliai 1 iš 100): Nedidelis karščiavimas, pažasties limfmazgių padidėjimas (daugiau nei 1 cm), ilgiau neužgyjanti opelė ar pūlinukas skiepo vietoje, galvos skausmas.
- Retos (mažiau nei 1 iš 1000): Sunkios alerginės reakcijos (veido, kaklo tinimas, bėrimas, kvėpavimo sunkumai), limfmazgių uždegimas (limfadenitas), labai retai - išplitusi BCG infekcija (esant sunkiam imunodeficitui).
Kartais dėl per stiprios reakcijos ar netinkamos injekcijos technikos (pvz., suleidus per giliai) skiepo vietoje gali susiformuoti pūlinys.
Tėvų teisės ir atsakomybė
Tėvai turi teisę atsisakyti skiepų, tačiau būna ir atvirkščiai - tėvai nori skiepyti, o gydytojai neleidžia. Prieš kiekvieną skiepą vaiką turi apžiūrėti jo gydytojas ir patarti - skiepyti ar ne. Kitos, neaprašytos būklės, nėra priežastis vaiko neskiepyti. Jei vaiko dėl kokių nors priežasčių nepaskiepijo reikiamu laiku, jam sudaromas individualus skiepijimo planas. Tarp skiepų turi būti 1,5-2 mėnesių pertraukos. Jos gali būti trumpesnės tik išimtiniais atvejais. Pertraukos tarp skiepų ilginti nedera, nes tai sutrikdo skiepų kalendorių.
Mitai ir realybė apie skiepus
Vien žodis „skiepai“ gali tą pačią sekundę supykdyti artimiausius draugus, net gimines. Regis, dabar visi pasidaliję į dvi stovyklas: vieni „už“, kiti - griežtai „prieš“. Ir kiekvienas gina savo nuomonę iki nukritimo, o mes pakalbėkime ramiai ir argumentuotai.
Dažnai tie, kurie nenori skiepyti vaikų, nėra skiepų priešininkai - jie labiausiai būgštauja dėl šalutinių reakcijų. Iš tiesų jie kovoja dėl tobulų vakcinų, kad, paskiepijus vaiką, nebūtų jokių nepageidaujamų reakcijų. Deja, kol kas tai neįmanoma. Skiepo naudos nepačiupinėsi. Imunologija paprastam žmogui - mistinis dalykas, nes mes nematome aiškaus šio mokslo rezultato. Mokslininkams, medikams viskas aišku, o gimdytojams - ne.
Dabar pasikeitė medicina, pakito ir žmonių santykiai, tėvams leidžiama patiems apsispręsti, nebėra privalomų skiepų, yra tik profilaktiniai, niekas kam nekomanduoja ir nenurodinėja. Mamoms ir tėčiams lieka patiems prisiimti atsakomybę.
Daugelis ligų, nuo kurių siūloma skiepytis, iš tiesų yra išgydomos, tačiau visa bėda - jų komplikacijos. Kai taip nutinka, tėčiai ir mamos nekaltina savęs, kad neskiepijo, nekaltina silpnos vaiko imuninės sistemos, visada kaltas lieka medikas. Šiuolaikiniai tėvai nedrįsta padaryti kažką ne taip - baidosi skiepyti, bet baiminasi ir neskiepyti. Ieško informacijos, vieno tobulo patarimo, kaip elgtis, bet taip nebūna. Internetas mirgėte mirga visokiausios pseudoinformacijos apie skiepų siaubus - beždžionių ar net žmonių aborto liekanas, gyvsidabrį ir dar bala žino ką.
Kas slypi vakcinoje?
Skiepijant suleidžiama dalelė ligos sukėlėjo tam, kad imuninė sistema su juo susipažintų ir pagamintų atminties ląstelių. Kitaip tariant, kad susiformuotų imuninė atmintis ir, antrą kartą susidūrus, pavyzdžiui, per kvėpavimo takus patekus tam pačiam sukėlėjui, imuninė sistema jį atpažintų, jo nebepriimtų ir net nesukeltų uždegimo. Skiepai neapsaugo šimtu procentų - galima susirgti, bet tai bus daug lengvesnė ligos forma.
Skiepas susideda iš veikliosios medžiagos - ligos sukėlėjo dalelės. Ji yra organinės kilmės, o visi mes mokėmės ir žinome, jog organinės medžiagos labai greitai žūsta, todėl kad vakcinos galiojimas būtų pakankamai ilgas, kad ją galima būtų pagamintą atvežti ten, kur reikia, reikalingi tam tikri konservantai. Konservantai vis keičiasi ir tobulėja. Anksčiau buvo naudojami vienokie junginiai, dabar dedami kuo mažiau kenksmingi konservantai, be to, naudojamas fiziologinis skystis ir vadinamieji adjuvantai, aš juos vadinu skundikais. Kadangi leidžiami negyvi sukėlėjai arba tik jų dalelė, mūsų imuninė sistema jų gali net nepastebėti, tai šie „skundikai“ priverčia imuninę sistemą atsigręžti į sužeidimo vietą ir pradėti kovą. Adjuvantai - vietinės medžiagos, sukeliančios menką uždegimą, kad imuninė sistema pastebėtų ligos sukėlėją.
Vaikelio ir vakcinos asmeniniai santykiai
Pasaulyje kasdien skiepijamos tūkstančiai vaikų, o pašalinių reakcijų pasitaiko tikrai nedaug. Tuomet kyla klausimas, kas dėlto kaltas - vakcina ar vaiko imuninė sistema? Be jokios abejonės, nepageidaujamas reakcijas sukelia ne pati vakcina, o konkretaus vaikelio organizmo ir vakcinos sąveika. Kartais jokie mokslininkai negali nuspėti, kad vaiko organizmas sureaguos žaibiškai ir netinkamai.
Kada negalima skiepyti?
Neskiepijama tada, kai gydytojai dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia, kad skiepai gali sukelti itin dideles pašalines reakcijas. Vaikų ligoninės vaikų ligų gydytojas prof. habil. dr.
Kas sudaro vakciną?
Vakcinų veiklioji medžiaga - gyvi susilpninti mikroorganizmai arba mikroorganizmų fragmentai. Tai natūralios veikliosios medžiagos, kurios sužadina paskiepytojo imuninę sistemą. Pačios savaime vakcinoje esančios medžiagos nėra toksiškos ar kitaip biologiškai aktyvios, todėl įskiepijus vakciną imuninei apsaugai susidaryti reikia tam tikro laiko (dažniausiai - maždaug mėnesio).
Kas vyksta paskiepyto vaiko organizme?
Įskiepytos vakcinos veikia vaiko imuninę sistemą. Gyvų ir negyvų vakcinų poveikis kiek skirtingas. Gyvosios vakcinos - iš sergančių lengvomis ligų formomis išskirti ir šiuolaikinėmis priemonėmis stabilizuoti natūralūs mikroorganizmai (dažniausiai - virusai). Paskiepytojo organizme jie dauginasi ir sukelia infekcinį procesą. Paprasčiau tariant, įskiepijus gyvą vakciną, sukeliama labai lengva „liga“, kuri dažniausiai neturi klinikinių požymių. Virusai dauginasi tiek, kiek jiems leidžia paskiepyto vaiko imuninė sistema. Įdomu, kad ši „lengvos ligos“ idėja yra labai sena: jau prieš 2-3 tūkstančius metų Rytų medicinoje buvo žinomi bandymai apsaugoti nuo raupų, įskiepijant sergančiojo labai lengva forma pūlinukų turinio. Panašių bandymų būta ir vėliau Anglijoje ir kituose kraštuose, rengiant vadinamuosius „raudonukės vakarėlius“, kai pabūti su sergančiu raudonuke buvo sukviečiami aplinkinių sodybų vaikai. Šiuolaikinių vakcinų pranašumas - griežtai kontroliuojama vakcinų kokybė ir vakcininių mikroorganizmų saugumas.
Ką daryti, jei atsirado nepageidaujamų reiškinių?
Šiuolaikinės vakcinos yra labai saugios, tačiau negali nesukelti absoliučiai jokių reakcijų - juk jos turi sužadinti imuninį atsaką! Retais atvejais (iki 5% paskiepytųjų) reakcijos po skiepijimo gali būti kiek stipresnės. Kiekvienam vaikui vakcinų poveikis gali kiek skirtis, todėl po paskiepijimo bent 3 dienas vaikams reikia daugiau dėmesio. Dažniausi reiškiniai - vietiniai: paraudimas, patinimas, jautrumas injekcijos vietoje. Šie nepageidaujami reiškiniai visiškai nepavojingi ir praeina be jokio gydymo. Kartais paskiepyti vaikai sukarščiuoja. Karščiavimas yra normali imuninės sistemos reakcija. Labai aukšta temperatūra gali būti pavojinga, pavyzdžiui, sukelti traukulius. Kad šio pavojaus išvengtumėte, savo namuose turėkite vaiko amžių atitinkančių ir nepasibaigusio galiojimo laiko karštį mažinančių vaistų, pavyzdžiui, Paracetamolio arba Ibuprofeno. Jei norite pasikonsultuoti skiepijimo klausimais, registruokitės Vaikų ligoninės Vaikų konsultacijų poliklinikos telefonais: (8 5) 272 05 70, 272 05 68, 272 04 06 arba mob. 8 640 36696 nuo 7.00 iki 17.00 val.
Kuo daugiau žmonių skiepijasi, tuo daugiau kyla diskusijų apie skiepų poveikį organizmui. Reakcija į skiepus kiekvienam gali pasireikšti skirtingai: vieniems iškyla uodo įkandimo žymės dydžio guzelis, kitiems pakyla temperatūra ar kelias dienas kamuoja skausmai. Kada reakcija į skiepus yra normali, o kada dėl to reikėtų susirūpinti ir nedelsiant kreiptis į gydytojus? Taip pat, kaip nederėtų elgtis po skiepo? Apie visa tai kalbėjomės su Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio šeimos gydytoja Natalija Ziuzina.
Kokia yra normali reakcija į skiepus?
Daugumai žmonių skiepo vietoje atsiranda paraudimas ir guzelis, maždaug tokio dydžio, kaip uodo įkandimas. Kitiems būna ir stiprokos vietinės reakcijos. Pavyzdžiui, maždaug 6 metų vaikams paraudimas nuo skiepo gali išsiplėsti ir per visą rankytę. Taip pat gali pakilti temperatūra. Paprastai ji lengviau numušama vaistais negu ligos atveju, bet gali vis pakilinėti. Normalu, jeigu tai vyksta iki dviejų parų. Jeigu temperatūra kyla ir trečią parą po skiepo, jau reikėtų kreiptis į gydytojus ir žiūrėti, kodėl taip yra. Galbūt tai jau ne reakcija į skiepą, o kažkokia papildoma infekcija. Temperatūra gali pakilti iki 39 laipsnių - tokia dažniausiai būna po meningokoko skiepo, kuris turbūt yra agresyviausias iš visų, sukeliantis daugiausiai reakcijų į jį. Dažniau pasiskiepijus temperatūra būna apie 38 laipsnius. Taigi ir karščiavimas, ir guzelis, ir kažkoks paraudimas yra normalus organizmo atsakas į skiepą, pasitaikantis gal kas trečiam žmogui.
Nuo ko priklauso, kokia bus reakcija į skiepus?
Dažniausiai priklauso nuo žmogaus individualios reakcijos. Tiems, kurie turi jautresnę odą, alergines reakcijas, dažnesni paraudimai. Paraudimo dydis paprastai priklauso nuo individualios žmogaus reakcijos į baltymą, nes kai kurių vakcinų pernešanti terpė sudaryta kiaušinio baltymo pagrindu.
Ar organizmas panašiai reaguoja į visus skiepus?
Taip. Gali skirtis reakcija tik į meningokoko skiepą. Labai retais atvejais, mano praktikoje taip buvo turbūt dviem pacientams, kai pasiskiepijus maždaug po 7-10 dienų atsirado lengvas meningokokinis bėrimas. Bet jis buvo labai lengvas, neryškus. Reakcija į rotaviruso vakciną, kuri yra geriama, būna viduriavimas.
Kada reakcija į skiepą yra nebenormali ir reikėtų pasirodyti pas gydytoją?
Blogai, jeigu tas skiepo vietoje atsiradęs guzelis ilgai laikosi. Paprastai tas guzelis laikosi kokias tris dienas. Po to jis minkštėja ir praeina. Jeigu jis laikosi ilgiau, reikėtų kreiptis į gydytoją. Taip pat reikėtų sunerimti, jeigu pasireiškė kažkokie supūliavimo požymiai, iš dūrio vietos skiriasi baltas ar skaidrus skystis, arba, jeigu skiepo vietoje atsiranda labai stiprus skausmas, kuris kamuoja net ir jos neliečiant. Tokiu atveju reikia žiūrėti, ar ta vieta nesupuliavo. Į gydytojus reikėtų kreiptis ir tada, jeigu skauda ne tik toje vietoje, kur buvo dūris, bet skausmas pereina ir į plaštaką. Tiesa, tokie atvejai yra labai reti.
Ar tiesa, kad po skiepo galima susirgti?
Kai suaugusieji sako, kad pasiskiepijo ir stipriai susirgau, dažniausiai taip nutinka ne dėl reakcijos į skiepą, o dėl kažkokios papildomos infekcijos, kuria užsikrėsta anksčiau - galbūt atėjus į polikliniką. Šiuo laikotarpiu poliklinikose žmonės mažiau kontaktuoja tarpusavyje, nes atskirti sergančiųjų srautai, bet anksčiau būdavo taip, kad visi bendroje krūvoje laukdavo: tiek sveiki, atėję skiepytis, tiek ir sergantys - sloguojantys, kosintys. Žmogus gali prieš pat skiepą užsikrėsti kokia nors liga ir kur nors parduotuvėje. Bet susirgti nuo skiepo neįmanoma.
Ar galima skiepytis sergančiam žmogui?
Apskritai stengiamės neskiepyti žmonių, kurie turi kažkokių ligų simptomų, kataro požymių, nes tuo metu jau žmogaus imunitetas turi ką veikti - jis kovoja jau turima su infekcija ir to imuniteto nesinori dar papildomai užkrauti skiepu. Mes nežinome, ar tokiu atveju skiepas suveiks, kaip reikia, kai organizmo ląstelės ir šiaip nukreiptos į ligos tvarkymą. Be to, paskiepijus sergantį žmogų mes galime dar pabloginti esamos ligos eigą, nes prisidės ir reakcija į skiepą, todėl organizmui teks dorotis su dviem problemomis.
O ką daryti nėščioms moterims?
Nėštukėms skiepytis rekomenduoja. Jų nerekomenduojama skiepyti tik pirmame nėštumo trimestre, kai yra pats vaisiaus vystymasis ir nežinia, kaip organizmas sureaguos į imuniteto pasikeitimą. Vėliau nėščioms moterims skiepytis rekomenduojama. Taip pat rekomenduojama pasiskiepyti planuojančioms nėštumą.
Kaip nereikėtų elgtis pasiskiepijus?
Nerekomenduojama intensyviai sportuoti, nes tada eikvojame daug energijos ir stipriai prakaituojame, todėl aplink skiepo vietą gali lengviau patekti infekcija. Pasiskiepusiems vasarą nerekomenduojama maudytis atviruose telkiniuose vėlgi dėl infekcijos. Reikia suprasti, kad oda yra pažeista ir infekcijos patekimo kelias atviras. Nerekomenduočiau ir maudytis vonioje, ypač ilgai joje mirkti, kad paskiepyta vieta nesušlaptų, neišbrinktų. Reikėtų nenaudoti ir prausiklių, netrinti paskiepytos vietos. Viso to reikėtų laikytis vieną parą, kol oda pažeista, paskui tos, liaudiškai tariant, „skylutės“ odoje nelieka - ji užsitraukia, užrandėja.
tags: #kudikis #karsciuoja #po #skiepu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
