Kūdikio pakelti antakiai: ką tai reiškia ir kaip suprasti vaikelį
Kūdikio verksmas - tai jo kalba, kuriai suprasti reikia laiko ir žinių. Visi kūdikiai verkia, nepriklausomai nuo jų temperamento. Kūdikiai gali verkti dėl alkio, nuobodulio, skausmo, troškulio ir kitų dalykų. Tėvams, auginantiems ką tik gimusius mažylius, nenuraminamas ir intensyvus kūdikių verksmas gali tapti nelengvu iššūkiu. Tėvai, reaguodami į kūdikio siunčiamą signalą - verksmą, bando atspėti, koks kūdikio poreikis šiuo metu yra nepatenkintas. Dažnai kūdikiui pasiūloma maisto, jis paimamas ant rankų, pakeičiamos sauskelnės.
Viena iš dažniausių priežasčių, kurią nurodo tėvai, jei 1-4 mėn. kūdikio nepavyksta greitai nuraminti, yra pilvo diegliai. Prieš keturiasdešimt metų atlikti tyrimai patvirtino, kad kūdikių verksmas per pirmuosius tris mėnesius stiprėja, o jo pikas yra maždaug ties 6-8 savaite. Nepaisant to, kad visi kūdikiai daugiau verkia per pirmuosius tris mėnesius, kai kurie kūdikiai verkia ypač daug ir intensyviai. Šis kūdikių verksmas dažnai vadinamas „kolikiniu verksmu“ (angl. - colic), arba perdėtu verksmu. Tarp specialistų ir praktikų labiausiai paplitęs kolikinio verksmo apibrėžimas yra toks: kolikinis verksmas - tai susierzinimo ir verkimo priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 3 valandas per dieną ir atsirandantys dažniau nei 3 dienas per savaitę. Vienas iš svarbiausių kolikinio verksmo bruožų yra tai, kad kūdikį sunku nuraminti.
Normalu, kad visi kūdikiai verkia ir jų verkimas per pirmuosius mėnesius stiprėja. Įvairių tyrimų duomenimis, kolikinis verksmas yra būdingas maždaug 10-20 proc. kūdikių. Jis nepriklauso nei nuo kūdikių lyties, nei nuo šeimos socioekonominio statuso. Vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas sukelia ilgai trunkantį ir nenuraminamą kūdikių verksmą, iki šiol nėra. Nepaisant to, kad kūdikių verksmas pirmuosius tris mėnesius dažniausiai siejamas su dar nepakankamai išsivysčiusia ir nebrandžia virškinimo sistema, tyrimai rodo, kad tik 5-10 proc. kūdikių gali verkti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Jie gali verkti ir dėl pilvo dieglių, ir dėl dirgiklių pertekliaus, ir dėl maisto netoleravimo bei kitų priežasčių.
Šiuo metu psichologai kolikinį verksmą traktuoja kaip raidos fenomeną, atspindintį kūdikių reguliacijos gebėjimus. Kūdikiams, kuriems būdingas kolikinis verksmas, sunkiau sekasi save reguliuoti 1-4 gyvenimo mėnesį. Buvo nustatyta, kad šiuos vaikučius sunkiau nuraminti, jų verkimo priepuoliai dažnesni. Apibendrinant galima pasakyti, kad tik maža dalis kolikinio verksmo priežasčių yra susijusi su organinėmis priežastimis. Labiau tiktų sakyti, kad kolikinis verksmas atspindi uždelstą arba šiek tiek vėluojantį savireguliacijos gebėjimą. Perdėtas verksmas gali būti ir sunkaus temperamento bruožas.
Kai kurie psichologai perdėtą kūdikių verksmą sieja su ne visai tinkama kūdikio priežiūra. Manoma, kad sustiprėjęs kūdikio verksmas gali signalizuoti apie tai, kad tėvai nesugeba patenkinti savo vaikų biologinių ir emocinių poreikių, arba, atvirkščiai, pernelyg stipriai stimuliuoja kūdikį, kas sukelia intensyvų jo verksmą. Kai tėvams buvo duodamos konkrečios instrukcijos, kaip reaguoti į kūdikio verksmą ir kaip patenkinti kūdikio poreikius, kūdikiai verkė mažiau. Taip pat patvirtinta, kad kūdikiai pirmagimiai verkia daugiau nei jų broliukai ar sesutės.
Visų tėvelių nuraminimui galima pasakyti, kad kolikinis verksmas neturi jokio neigiamo poveikio tolesnei kūdikio raidai. Specialistai labiau kalba apie tai, jog jis sukelia įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes patiems tėveliams. Neabejotinai, kad tėvai patiria labai daug streso tuomet, kai kūdikis labai intensyviai ir ilgai verkia, ir jokios išorinės priemonės nepadeda jo nuraminti. Tėvai prisipažįsta (o tai patvirtina ir mokslinių tyrimų duomenys), kad perdėtai verkiančių kūdikių globa paveikia pačių tėvų jausmus apie tai, kokie jie yra tėvai ir kaip funkcionuoja jų šeima. Motinos, besirūpinančios tokiais kūdikiais, jaučiasi mažiau kompetentingos ir prasčiau vertina savo motinystės įgūdžius.
Kūdikiai dažnai nurimsta nešiojami ant rankų, nes ant rankų kūdikiai jaučiasi saugūs ir atsipalaidavę. Kūdikiai labai teigiamai reaguoja į prisilietimą ir šilumą, judėjimą, motinos širdies plakimą, pažįstamą kvapą. Evoliucijos prasme, nešiojimas irgi atlieka svarbią biologinę funkciją. Tyrimai rodo, jog vaikai, kurie daugiau nešiojami, mažiau verkia, geriau miega, priauga daugiau svorio. Nešiojant kūdikius yra lavinamas jų vestibuliarinis aparatas, tad lavėja motoriniai įgūdžiai. Nors dauguma baiminasi, jog kūdikiai greitai pripras prie nešiojimo ant rankų ir vėliau nenorės savarankiškai judėti ar nemokės žaisti vieni, nereikėtų atimti iš kūdikių nešiojimo metu patiriamo malonumo.
Senovėje bobutės taikydavo puikų nuraminimo būdą - suvystydavo rankytes ir kojytes, ir vaikas, suspaustas vystyklų ar susuktas į antklodėlę, nurimdavo. Dėl šio kūdikių nuraminimo būdo iki šiol yra prieštaringų nuomonių. Vieni mano, kad suvystymas apriboja natūralų kūdikių judėjimą ir motorinę raidą. Kiti laikosi nuomonės, kad suvystymas gali būti labai veiksminga neramių kūdikių nuraminimo priemonė. Suvystymas ypač svarbus naujagimiams - jis tarsi primena gimdą ir padeda palaipsniui prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kai kurie tyrimai rodo, kad suvystyti kūdikiai geriau miega. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, kad suvystymas yra netinkamas būdas nuraminti kūdikį, negalima. Kai kuriems kūdikėliams jis gali puikiai tikti. Svarbu prisiminti, jog kūdikiai labai greitai vystosi, vis labiau lavėja jų motorinė raida.
Stumdymas vėžimėlyje pirmyn-atgal sukelia tam tikrus ritmiškus judesius, panašius į vaiko supimą ant rankų ar lopšyje. Kai kurie vaikai labai greitai nusiramina važiuodami automobiliu. Jau nuo senų laikų yra žinoma tai, kad kūdikius ramina ramūs ritmiški judesiai.
Sakoma, kad kūdikis jaučia mamos nuotaikas, jei ji pervargusi ir nervinga, tada ir vaikas irzlus. Taip, mažylis tikrai jaučia mamos nuotaikas ir nusiteikimą. Daugybė tyrimų patvirtina tai, jog motinos psichologinė savijauta atsiliepia jos tarpusavio santykiams su kūdikiu ir turi poveikį tolesnei vaiko raidai. Jau seniai patvirtinta, jog vaikai, kurių motinos sirgo pogimdyvine depresija, turi daugiau emocinių ir elgesio problemų. Jau maždaug nuo antro-trečio gyvenimo mėnesio kūdikiai mokosi sinchroniško bendravimo būdo - jie susipažįsta su nuoseklaus bendravimo taisyklėmis, sunerimsta, kai motina nesielgia taip, kaip jie iš jos laukia.
Ką daryti, jei kūdikis pavalgęs, sausas, jam nešalta, nešiojamas ant mamos rankų, ir vis tiek verkia? Svarbu prisiminti tai, kad nėra universalių būdų, kurie tiktų nuraminti bet kurį verkiantį kūdikį. Vienam kūdikiui gali labai padėti švelnus masažas, kitam - važiavimas automobiliu. Labai smarkiai įsirėkusį kūdikį kartais galima nuraminti ir giliai kvėpuojant (kadangi pradėjus rėkti kūdikio kvėpavimas tampa labai paviršutiniškas). Galima keletą kartų įkvėpti tokiu pat ritmu kaip ir kūdikis, o tada palengva grįžti prie lėtesnio ir gilesnio kvėpavimo. Ilgainiui mamos pačios atranda, kas geriausiai padeda nuraminti jų kūdikius. Labai svarbu, kad ir pati mamytė nusiramintų ir atsipalaiduotų. Šiais laikais dažna moteris stengiasi būti „tobula“ motina. Dažna motina jaučiasi kalta ir nusivylusi savimi, jei nesugeba greitai nuraminti įsirėkusio vaikelio. Todėl labai svarbu pirmiausiai pradėti nuo savęs ir išsivaduoti nuo šių nereikalingų kaltės ir pykčio ant savęs jausmų. Natūralu, kad valandų valandas verkiantis kūdikis gali išvesti iš pusiausvyros bet kurią motiną. Jei jūs pajuntate, jog tuoj prarasite savitvardą, geriausia būtų paguldyti kūdikį saugioje vietoje ir bent akimirkai išeiti į kitą kambarį nusiraminti. Labai svarbu nebijoti paprašyti kitų artimųjų pagalbos prižiūrint kūdikį.
Kiekviena mama žino mažą gudrybę, kad kūdikio verkiančią burnytę galima „užkimšti“ čiulptuku. Kūdikis nustoja verkti, pradeda čiulpti. Čiulpimas - įgimtas kūdikių refleksas, susijęs su centrinės nervų sistemos veikla. Kūdikiams čiulpimas nėra vien tik alkio patenkinimas, bet ir tam tikras nusiraminimo būdas, slopinantis motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas. Šiuo metu labai daug specialistų rekomenduoja čiulptuką duoti tik išimtiniais atvejais, kai būtina patenkinti vaiko čiulpimo poreikį. Dauguma vaikų puikiai sugeba nusiraminti ir be čiulptukų. Vienos iš dažniausių bėdų, kurias sukelia čiulptukai, yra kalbos vystymosi sutrikimai, netaisyklingas sąkandis ir vidurinės ausies uždegimas. Todėl prieš duodant vaikui čiulptuką visada verta susimąstyti, ar jo tikrai vaikui reikia ir ar nėra kitų būdų nuraminti vaiko.
Bendraujant su naujagimiais galioja taisyklė, kad žvilgsnis pasako daugiau nei tūkstantis žodžių. Vis dėlto, tėvai ne visada iškart supranta, ką jų mažylis nori „pasakyti”. Neverta nerimauti - sudarytas nedidelis „žodynėlis”, kuris padeda suprasti kūdikį be žodžių.
Kūdikio elgesio žodynėlis
Akys didelės, aiškios ir plačiai atmerktos, burnytę puošia šypsena
Šį signalą moka suprasti net ir visiškai „naujai iškepti” tėvai - su mažyliu viskas gerai. Dažnai tokiais atvejais kūdikiai čiauška ar guguoja, plačiai atmerktomis akimis stebi aplinką ir kartais netgi demonstratyviai tiesia rankytes, norėdami, kad ateitų namiškiai su jais pažaisti.
Kūdikis čiulpia kumštuką
Alkaną vaiką taip pat nesunku atpažinti. Tokiu atveju jis kiša į burną viską, ką tik gali pasiekti. Pastabūs tėvai tuomet iškart pasiūlo buteliuką ar krūtį, taip užkirsdami kelią nuo alkio netrukus pasirodysiančioms ašaroms.
Akys didelės, antakiai pakelti, burna šiek tiek praverta
Taip mažyliai stebisi kasdieniniais dalykais: judančiomis bitutėmis virš vystymo stalo, šešėliais ant sienos ir panašiai. Tėvams tokia veido išraiška turėtų reikšti - prašau, dabar netrukdykite man, nes aš tyrinėju pasaulį!
Mažylis suka galvytę į šoną, jo žvilgsis tarsi stiklinis
Kūdikis tokiu atveju nori pasakyti, kad jam visko šiek tiek per daug. Todėl jam kaip įmanoma greičiau reiktų leisti atsipūsti ir pailsėti. Tai leis išvengti ašarų.
Akytės blizga, kumščiukais trina veidą
Ir suaugusieji pavargę trina akis, tik kūdikių judesiai dar ne tokie koordinuoti, todėl jie rankytėmis trina visą veidą, kartais net ausis. Be to, vaikai dažnai ima žiovauti, todėl tampa akivaizdu, kad jau metas kuo greičiau į lovą!
Akytės susiaurėjusios, kakta suraukta
Kažkas man nepatinka! Nepasitenkinimą mažyliai išreiškia suraukdami kaktą ir kritiškai žvelgdami. Šioje stadijoje juos dar galima nuraminti draugišku pašnekesiu ir glostymu. Tačiau jeigu nepasitenkinimo signalai ignoruojami, netrukus pasigirsta garsus verkimas.
Pirmasis dialogas
Kai tėvai žiūri į naujagimį, jie automatiškai laikosi maždaug trisdešimties centimetrų atstumo. Tai gudrus gamtos triukas, nes maži vaikai iš tokio atstumo gali geriausiai suprasti veido išraiškas. Todėl jie atidžiai studijuoja priešais esančio veidą, o jų dėmesį labiausiai patraukia šypsena ir aukštyn pakelti antakiai. Nuo neutralaus ar paniurusio veido jie labai greitai nusisuka.
Svarbų vaidmenį atlieka ir balso tembras
Daininga dikcija, kurios dauguma suaugusių bendraudami su naujagimiais griebiasi nesąmoningai, vaikams patinka labiau, nei normali suaugusių žmonių kalba. Neurobiologiniai tyrimai atskleidžia, kodėl šis ankstyvas „veidas į veidą” bendravimas toks svarbus vaiko raidai. Jų metu suaktyvinami vadinamieji veidrodiniai neuronai. Jie taip vadinami todėl, kad jie prieš mus esančio žmogaus elgesį atspindi mūsų smegenyse, pavyzdžiui, kūdikis plačiau atmerkia akis ir netrukus nevalingai tą patį padaro ir jo mama. Tuomet mama iškiša liežuvį, tą patį iškart pakartoja ir mažylis… Tokia jauki bendravimo valandėlė turi labai didelės naudos. Kai kūdikis naudoja savo veidrodinius neuronus ir mėgdžioja kitus, jis automatiškai mokosi atpažinti kitų žmonių jausmus ir tuo pačiu į juos įsijausti.
Kodėl tau taip baisu nuvilti kitus, kad esi pasiruošusi kasdien nuvilti save?
Kai kuriems kūdikiams ant kaktos, antakių srityje gali atsirasti odos serpetojimas, panašus į žvynelinę ar dermatitą. Kai mažylis trina galvą rankytėmis, oda gali pleiskanoti. Kai kuriais atvejais tėvai baiminasi, kad tai gali būti alergija ar sloga, akytė paraudusi. Dažnai tėvai klausia, kokiomis priemonėmis geriausia tepti tokią luobelę. Kai kurie tėvai nieko nedaro, laukdami, kol ši būklė praeis savaime.
Kita vertus, yra daug kitų priežasčių, dėl kurių kūdikiai verkia. Vienas iš svarbiausių aspektų, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra kūdikio veido išraiškos. Pavyzdžiui, akys didelės, antakiai pakelti, burna šiek tiek praverta - tai gali reikšti, kad mažylis stebisi kasdieniniais dalykais ir prašo netrukdyti, nes jis tyrinėja pasaulį. Jei kūdikis suka galvytę į šoną, jo žvilgsis tarsi stiklinis, tai reiškia, kad jam visko šiek tiek per daug ir jam reikia poilsio. Jei akytės blizga, o kumščiukais trina veidą, tai ženklas, kad kūdikis pavargęs ir jam metas miegoti. Susiaurėjusios akytės ir suraukta kakta rodo nepasitenkinimą, kurį dar galima nuraminti glostymu, tačiau jei šie signalai ignoruojami, netrukus pasigirs verkimas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
