Lietuvos žurnalistikos ir kultūros pėdsakais: Algimantas Čekuolis ir žurnalas „Krivulė“

Lietuvos kultūrinėje ir žurnalistinėje erdvėje ryškiai įsirėžę du vardai - tai neeilinės asmenybės Algimanto Čekuolio gyvenimo kelias ir istorinis, iliustruotas žurnalas „Krivulė“. Šie du elementai, nors ir priklausantys skirtingiems laikotarpiams, kartu pasakoja apie Lietuvos spaudos raidą ir iškilias asmenybes, formavusias šalies visuomeninį ir kultūrinį veidą. Straipsnis atskleis žinomo žurnalisto, rašytojo Algimanto Čekuolio biografiją ir indėlį, bei apžvelgs reikšmingą, nors ir trumpai gyvavusio, žurnalo „Krivulė“ istoriją.

Algimantas Čekuolis: žurnalisto ir visuomenininko kelias

Lietuvą apskriejo skaudi žinia, jog Algimantas Čekuolis išėjo iš šio pasaulio balandžio 4-osios rytą. Žurnalisto sūnus Justinas Čekuolis naujienų portalui Lrytas papasakojo apie lemtingą akimirką. Vyras paatviravo, kad šį pasaulį tėtis paliko ryte, po pusryčių. „Nugyvenęs ilgą, turiningą ir turtingą gyvenimą tėtis paliko šį pasaulį. Paskutinius tris metus jis buvo Trakuose esančioje slaugos ligoninėje, kur juo puikiai rūpinosi. Iki tol gyvenome mes kartu, tačiau mano darbo pobūdis nelabai leisdavo prižiūrėti jį taip, kaip jam reikia. Jis, kaip 93-ejų, buvo tikrai šviesus, o šiandien ryte tiesiog, pavalgė pusryčius ir ramiai sau išėjo“, - apie lemtingą akimirką Lrytas pasakojo jis.

Justinas Čekuolis teigė tėtį lankęs du ar tris kartus per savaitę. Pasak jo, visuomet buvo įdomu su juo pasikalbėti, o didžiausią įspūdį paliko vienas paskutinių pokalbių su seserimi Ieva. „Sesuo su juo bendravo paskutinė. Tuomet jųdviejų pokalbis buvo apie naujoves - ji pasakojo tėvui apie dirbtinį intelektą. Žinot, nebuvo taip, kad mes kalbėjome ir ruošėmės tam. Atėjo laikas, tai atėjo laikas“, - kalbėdamas atsiduso jis. Visi, norėję atsisveikinti su šviesaus atminimo žurnalistu, šeštadienio pavakarę bei sekmadienio rytą rinkosi į Vilniaus laidojimo rūmus, esančius Olandų gatvėje. Atiduoti pagarbą atvyko velionio artimieji, kolegos, bendražygiai iš televizijos bei daugelis kitų. Tarp jų - Andrius Tapinas, Česlovas Juršėnas, Edita Mildažytė, Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Beata Nicholson, Deividas Norvilas, Algirdas Kaušpėdas bei kiti.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

Algimantas Jurgis Čekuolis gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje mokytojų šeimoje. Jo tėvai nuo 1930 m. dirbo Kielių kaime, Kielių pradinėje mokykloje, esančioje Širvintų valsčiuje. Tėvams 1940 m. persikėlus į Širvintas, Algimantas čia lankė pradinę mokyklą ir aukštesnes klases. Išsilavinimą tęsė toliau: 1947 m. baigė Ukmergės gimnaziją, o 1948 m. - Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. Tais pačiais metais jis įstojo į literatūrinį Rašytojų sąjungos Maskvos Maksimo Gorkio institutą, kurį baigė 1953 m. Šis žingsnis padėjo jam išvengti deportacijos, nes jo tėvai buvo šauliai.

Jūreivystė ir kūrybinė veikla

Iškart po studijų, 1953 m., Algimantas Čekuolis įstojo į Klaipėdos žvejybos laivyną, dalyvavo silkių gaudymo ekspedicijose paprastu jūreiviu ir išplaukė į jūrą. 1953-1964 m. jis dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, vėliau tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką aktyviai rašė apsakymus ir knygas, iš kurių aštuonios buvo išleistos. Nuo 1959 m. tapo TSKP nariu. Jo kūrybinė veikla ir toliau derinama su tarptautinėmis patirtimis.

Tarptautinė žurnalistika ir visuomeninė veikla

1966 m. Algimantas Čekuolis baigė vakarinę Džono Rido kalbų mokyklą Havanoje, Kuboje. 1964-1967 m. dirbo vertėju SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje. 1968 m. jis buvo pakviestas dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje. 1969-1973 m. tapo šios agentūros korespondentu Kanadoje, kur lankė prancūzų kalbos kursus. Vėliau, 1975-1979 m., vadovavo TSRS spaudos agentūros „Novosti“ (APN) biurui Lisabonoje, Portugalijoje, o 1981-1986 m. buvo APN biuro vedėjas Madride.

Grįžęs į Lietuvą, nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. ėjo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktoriaus pareigas. 1988 m. buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau rinktas Sąjūdžio seimo ir jo vadovybės nariu. 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu, kuriuo buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Po nepriklausomybės atkūrimo, 1989-1995 m., dirbo valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentu Baltijos šalims. 1992 m. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete pradėjo dirbti dėstytoju, dėstė derybų ir bendravimo meną. 1994 m. buvo su sunkumais susidūrusio „Apus“ banko Stebėtojų tarybos pirmininkas, mėgino rasti investuotojų Ispanijoje, tačiau pastangos išgelbėti „Apus“ banką buvo nesėkmingos. 1992 m. išsiskyrė su Birute Čekuoliene.

Tarp jo žinomų darbų - knygos „Staigmenos“ (2010) ir „Medinė kaukė“.

Žurnalas „Krivulė“: lietuviškos spaudos fenomenas

1923 metų liepą pasirodęs pirmasis žurnalo „Krivulė“ numeris pažėrė ambicingų savireklamos pažadų: „Jei nori pažinti Lietuvą - jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, - skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, - jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena - visa parodys Krivulė".

Leidybos pradžia ir turinys

Atidus skaitytojas šiuos pažadus galėjo būti skaitęs 1920-1923 m. leisto kariuomenės žurnalo „Atspindžiai“ puslapiuose. „Atspindžiai“ buvo nuostolingi, todėl svarbaus žurnalo leidybą 1923 m. iš Krašto apsaugos ministerijos perėmė telegramų agentūra ELTA. Gaivinti leidinio buvo pakviestas naujas redaktorius Kazys Puida, agentūra jam skyrė 500 litų kasmėnesinę dotaciją už leidinio platinimą užsienyje ir Lietuvos populiarinimą. Naujasis redaktorius žurnalui davė kitą - „Krivulės“ - pavadinimą. Dėl žemo markės kurso leidinys iš pradžių buvo spausdinamas Berlyne, Gvido Hakebailio (Guido Hakebeil) spaustuvėje.

Pirmasis „Krivulės“ numeris, išlaikydamas pirmtako tradiciją, skaitytojus pasitiko vyriausiojo kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko nuotrauka. Daug vietos numeryje buvo skirta grožinei literatūrai: publikuota Fausto Kiršos, Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Selmos Lagerliof (Selma Lagerlöf) prozos, Bronės Buivydaitės eilėraštis. Į prozos kūrinius buvo įterpta naujojo ministrų kabineto narių portretų, iliustruotais straipsneliais pristatytos Lietuvos skautų asociacija, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, papasakota apie Etnos ugnikalnio išsiveržimą. Įdėta vaizdų iš kooperatininkų šventės, Aukštųjų karininkų kursų dalyvių suvažiavimo Kaune, VIII Estijos dainų šventės ir kt. Skyrelyje „Knygų lobis“ paskelbta Vytauto Bičiūno, pasirašiusio L. Straigiu, recenzijų. Taip pat įdėta „Margumynų“ - linksmų istorijų. Nemažai vietos (4 puslapiai ir viršeliai) buvo skirta reklamai.

Kritika ir netikėta sėkmė

Pirmasis „Krivulės“ numeris nebuvo itin palankiai sutiktas. „Trimito“ apžvalgininkas, galbūt nujausdamas būsimą varžovą, peikė „Krivulės“ „skystutį turinį“, priekaištavo dėl to, kad įdėta per daug vertimų ir per mažai iliustracijų. Jis lygino „Atspindžius“ su „Krivule“ pastarosios nenaudai. Kritiko manymu, „vieni apsakymėliai žmogaus nepatenkina“, reikėtų skelbti daugiau pažintinių, istorinių straipsnių. Užkliuvo ir tai, kad žurnalas išspausdintas Berlyne. Dienraščio „Lietuva“ apžvalgininkas Zigmas Kuzmickis, aptardamas „Krivulės“ pasirodymą, prisiminė ir pirmtakų nuodėmes: esą, „Atspindžiai“ ir jo pirmtakas „Šešėliai“ „sirgę“ medžiagos trūkumu ir nepunktualumu. Jis prikišo, kad pirmajame „Krivulės“ numeryje mažai originalių kūrinių, ragino stengtis, jog kalba būtų taisyklingesnė ir aiškesnė, peikė neišraiškingą leidinio viršelį ir mažoką apimtį.

Nepaisant tikrų ar menamų trūkumų ir gana didelės konkurencijos (tuo metu Lietuvoje ėjo tokie solidūs kultūrinio pobūdžio leidiniai, kaip „Gairės“, „Karys“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Vairas“, „Židinys“ ir kiti), „Krivulė“ startavo taip sėkmingai, kad trijų pirmųjų numerių tiražai buvo išspausdinti pakartotinai. Anot literatūrologo Leono Gudaičio, „Krivulė“ taikėsi prie vidutinio skaitytojo, kuriam pakanka intriguojančio vertimo ir pikantiškos nuotraukos, todėl sulaukė sėkmės.

Leidybos sunkumai ir pabaiga

Sėkmė ilgai netruko. 1924 m. pradžioje leidinys, kainavęs 2 litus, buvo pabrangintas iki 3 litų. Tai gerokai sumažino „Krivulės“ populiarumą, ėmė trūkti lėšų. Redakcijoje kilo nesutarimų tarp K. Puidos ir V. Bičiūno. Spausdinimas buvo perkeltas į Kauną, nes G. Hakebailio spaustuvė dėl neapmokėtų sąskaitų sustabdė darbus. „Krivulės“ 1924 m. nr. 6 išėjo K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje. K. Puida nuo nr. 7 leidybą perėmė į savo rankas, o žurnalo spausdinimą patikėjo „Raidės“ spaustuvei. Redaktorius kvietė iš Vokietijos grįžti F. Kiršą ir imtis „Krivulės“ redagavimo, bet šis, nesulaukęs algos už darbą kitame K. Puidos redaguojamame žurnale „Gairės“, nesutiko.

Norėdama padidinti skaitytojų skaičių, redakcija žadėjo nuolaidų moksleiviams, suradusiems savo mokyklose dar bent 10 prenumeratorių. Nuo 1925 m. nr. 3 „Krivulė“ tapo dvisavaitinė ir perpus sumažino kainą iki 1,50 lito, tačiau tai prastėjančių reikalų nepataisė. Redakcija kreipėsi į skaitytojus atsiprašydama dėl žurnalo netobulumo, teisinosi, kad iliustruotas spaudinys reikalaująs didesnių kaštų, o techninės galimybės esančios menkos, trūkstą popieriaus. Sunkmetis privertė žurnalo kūrėjus suktis iš padėties. „Krivulės“ ir „Lietuvos“ dienraščio redaktoriams susitarus, buvo sumanyta žurnalą iš dalies prišlieti prie dienraščio. Nuo 1925 m. nr. 13 iki metų pabaigos lygiagrečiai ėjo dvi savaitinės „Krivulės“: iliustruotas žurnalas ir „Lietuvos“ dienraščio priedas. Jų turinys šiek tiek skyrėsi: žurnale buvo tęsiamas jau pradėtas O. Pleirytės-Puidienės romano „Tėviškė“ publikavimas, o dienraščio priedas skelbė kitus straipsnius. Mažesnė apimtis ir dienraščio parama leido „Krivulei“ gyvuoti iki 1925 metų pabaigos ir įvykdyti įsipareigojimus prenumeratoriams. Paskutiniame 1925 metų numeryje buvo paskelbtas pranešimas, kad kitais metais žurnalas nebeis kartu su „Lietuva“, o kaip eis, bus pranešta vėliau. Leidinys daugiau nebepasirodė. Iš viso buvo išleistas 51 „Krivulės“ numeris.

Teminiai numeriai ir žymūs bendradarbiai

Kai kurie „Krivulės“ numeriai buvo proginiai. Pavyzdžiui, 1924 m. nr. 4 paminėjo Petro Vileišio įsteigtą dienraštį „Vilniaus žinios“. Pranas Mašiotas paskelbė įžanginį straipsnį, Jonas Jablonskis, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė, Juozas Tumas-Vaižgantas - atsiminimų apie darbą „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Paminėdamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos vienerių metų veiklos sukaktį, „Krivulės“ 1924 m. šeštasis numeris skaitytojams pristatė Lietuvos kooperacijos banką ir jo vadovus, papasakojo apie vartotojų kooperacijos plėtrą šalyje. 1924 m. nr. 10 buvo skirtas lietuvių ir čekų kultūriniams ryšiams. Numerį parengė O. Pleirytė-Puidienė, straipsnių publikavo Kazys Puida, Jonas Basanavičius. Buvo paskelbtos užsienio autorių parašytos čekų literatūros, teatro, dailės ir muzikos apžvalgos.

Žurnalo puslapiuose per nepilnus trejus jo gyvavimo metus buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros. „Krivulėje“ bendradarbiavo ir pripažinti, ir pradedantys lietuvių literatai: Vytautas Bičiūnas, Natalija Bičiūnienė, Bernardas Brazdžionis, Augustinas Gricius, Faustas Kirša, Pranas Morkus, Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti. Be originalių kūrinių, leidinyje buvo publikuota ir nemažai vertimų, daug prozos išvertė pats redaktorius, taip pat Ona Pleirytė-Puidienė, Edvardas Viskanta, poezijos vertimų paskelbė Faustas Kirša, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus. 1924 m. nr. 1 „Krivulės“ redakcija paskelbė literatūrinį konkursą baladei tautiniais ar istoriniais motyvais parašyti, žadėjo apdovanojimus: 200 litų už pirmąją vietą ir 100 - už antrąją. Konkursui buvo atsiųsti tik keturi kūriniai, iš kurių du buvo išspausdinti žurnale, vienas jų premijuotas, bet autoriai taip ir nebuvo atskleisti. „Krivulėje“ buvo publikuojama apžvalginių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Apie gamtos paslaptis rašė Petras Tarasenka, kūno kultūrą ir sportą - Karolis Dineika, Lietuvos dailę - Vytautas Bičiūnas, teatrą - Kazys Inčiūra, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kiti.

Fotožurnalistikos raida ir „Gražiausios lietuvaitės“ konkursas

„Krivulė“ buvo bene pirmasis leidinys Lietuvoje, paskelbęs gražiausios lietuvaitės konkursą. Ne jaunesnės nei 18 metų merginos buvo kviečiamos siųsti redakcijai po dvi nuotraukas: portretą ir fotografiją visu ūgiu, apsirengus tautiniais drabužiais. Atsiųstos nuotraukos turėjo būti publikuojamos „Krivulės“ puslapiuose. Redakcija pažadėjo, kad pirmosios vietos laimėtoją apdovanos auksiniu laikrodžiu, antrosios - gintariniais karoliais, o trečioji gaus komisijos pripažinimą. Buvo žadama, kad gražiausioji lietuvaitė pozuos tapant kunigaikštienės Birutės portretą, kuris vėliau bus eksponuojamas Karo muziejuje. Konkursas dėl nežinomų priežasčių neįvyko, gražuolių atvaizdai taip ir nepapuošė žurnalo puslapių.

„Krivulės“ žurnalas ženkliai prisidėjo prie lietuviškos fotožurnalistikos raidos, buvo vienas pirmųjų Lietuvoje gausiai originaliomis nuotraukomis iliustruotų žurnalų. Leidinio kūrėjai suprato, kad vaizdas prasmingai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbus. Pirmajame „Krivulės“ numeryje buvo išspausdintos 29, antrajame - 43, trečiajame - 48 nuotraukos. Žurnale buvo publikuota Lietuvos ir užsienio iškilių asmenų portretų, kariuomenės gyvenimo vaizdų. Fotoreportažai, nuotraukų serijos įamžino įvairius Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius: šventes, parodas, mokyklas ir kitką. Patrauklumo žurnalui suteikė gausiai iliustruoti publicistiniai pasakojimai apie egzotiškus kraštus, kurių vaizdai greičiausiai buvo paimti iš užsienio spaudos. Leidinyje kaip specialusis fotografas-korespondentas buvo nurodytas Mejeris Smečechauskas, Ekonominės karių bendrovės fotoateljė vedėjas, galimas daiktas, daugelio iš žurnale publikuotų nuotraukų autorius. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi išėję „Krivulės“ numeriai.

„Auksinės krivūlės“ apdovanojimai

„Auksinės krivūlės“ apdovanojimai - tai šiuolaikinė tradicija, įvertinanti Lietuvos ministerijų ir savivaldybių nuopelnus bei iniciatyvas įvairiose srityse. Nors pavadinimas siejasi su istoriniu žurnalu, šie apdovanojimai yra skirti pažymėti šiuolaikinius pasiekimus.

„Auksinės krivūlės“ Riterio apdovanojimo laureatai

Šalia ministerijų ir savivaldybių nominacijų kasmet įteikiami ir „Auksinės krivūlės“ Riterio apdovanojimai asmenybėms, nusipelniusioms savo veikla.

• 2023 m. Riterio apdovanojimo laureatai: Antanas Nesteckis, Kauno rajono vicemeras; Antanas Tenys, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys; Šarūnas Vaitkus, Palangos miesto meras.
• 2022 m. Riterio apdovanojimo laureatai: Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas; Saulius Bukantas, Rusnės seniūnijos bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas; Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė.
• 2021 m. Riterio apdovanojimo laureatai: Natalija Kazlauskienė, Europos Komisijos deleguota Vyriausybės kanceliarijos vyriausioji patarėja ES sanglaudos politikos, investicinės paramos, regioninės plėtros klausimais; Ričardas Juška, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas; Birutė Vanagienė, Lazdijų rajono visuomenės veikėja.

tags: #krivule #lopselis #zurnalistas

• Teismo sprendimai dėl vaiko globos
• Nauda magnetinių žaislų
• kaip muzika padeda vystytis vaiko asmenybei
• Kaip grįžti į darbą anksčiau nei planuota: teisiniai aspektai
• Privalumai ir rizika tampant motina vyresniame amžiuje