Varliagyvių Apvaisinimas: Gyvybės Pradžia Vandens Ir Sausumos Pasaulyje
Varliagyviai (Amphibia), amfibijos, yra stuburinių potipio gyvūnų klasė, apimanti apie 8700 rūšių. Šaltakraujai, primityvūs stuburiniai gyvūnai, kūno sandara, dauginimosi būdu ir vystymusi labai artimi žuvims. Gyvūnų pasaulyje dauginimasis yra esminis gyvybės pratęsimo procesas. Dauguma gyvūnų yra skirtingų lyčių ir dauginasi lytiniu būdu, kurio metu susijungia vyriškos ir moteriškos lytinės ląstelės.
Šis procesas, vadinamas apvaisinimu, gali vykti dviem pagrindiniais būdais: išoriniu ir vidiniu. Nors išorinis apvaisinimas, būdingas vandens gyvūnams, yra plačiai paplitęs, vidinis apvaisinimas atlieka kritinį vaidmenį sausumos gyvūnų reprodukcijoje, užtikrindamas lytinių ląstelių apsaugą ir padidindamas apvaisinimo tikimybę. Varliagyviai lytiškai subręsta 3-4 gyvenimo metais. Dauguma varliagyvių gyvena sausumoje, tačiau veisiasi vandenyje, nes sausumoje jų kiaušinėliai išdžiūtų. Kai kurie gyvena tik vandenyje arba tik sausumoje.
Varliagyviai: Bendrosios Charakteristikos ir Reprodukcinės Sistemos Sandara
Varliagyvių klasei priklauso 3 būriai: bekojai varliagyviai, uodegotieji varliagyviai ir beuodegiai varliagyviai. Šie gyvūnai, tokie kaip varlės, rupūžės ir uodeguotieji tritonai, yra prisitaikę gyventi sekliuose vandens telkiniuose ir sausumoje. Dauginimosi organai patelių - kiaušidės, patinų - sėklidės. Subrendę kiaušiniai patenka į kūno ertmę, iš ten - į kiaušintakius (Müllerio latakus), atsiveriančius į kloaką. Skirtingai nuo žuvų, varliagyviai turi seilių liaukas, o liežuvis yra minkštas ir lipnus.
Kūną dengia drėgna oda, turinti daug gleivių liaukų; kai kurių varliagyvių (pvz., salamandrų, rupūžių) odoje yra nuodų liaukų. Odos epidermis mažai apragėjęs. Storesnį raginį sluoksnį turi rupūžės, todėl jos gali gyventi ir sausesnėse vietose. Varliagyvių oda, kaip ir plaučiai, yra kvėpavimo organas. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Suaugę varliagyviai kvėpuoja plaučiais ir oda, o lervos - žiaunomis ir per odą.
Apvaisinimo Būdai Varliagyvių Pasaulyje
Apvaisinimas - tai esminis gyvybės pradžios aktas, kurio metu susilieja vyriška lytinė ląstelė (spermatozoidas) ir moteriška lytinė ląstelė (kiaušinėlis). Jų branduoliai susijungia, suformuodami naują ląstelę - zigotą, kurioje prasideda naujo organizmo vystymasis. Pagrindinis skirtumas tarp išorinio ir vidinio apvaisinimo yra apvaisinimo vieta. Varliagyvių pasaulyje stebimi abu šie apvaisinimo būdai, priklausomai nuo rūšies.
Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas yra išorinis, o daugumos bekojų varliagyvių - vidinis. Nedidelė dalis varliagyvių rūšių yra gyvavedės, kitos išleidžia ikrus (dažniausiai į vandenį).
Išorinis Apvaisinimas: Būdingas Daugumai Varlių ir Rupūžių
Daugelis vandens gyvūnų, tokių kaip žuvys ir dauguma varliagyvių, naudoja išorinį apvaisinimą. Tai reiškia, kad apvaisinimas vyksta ne patelės organizme, o išorinėje aplinkoje, dažniausiai vandenyje. Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varliagyviai yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius.
Varlių ir rupūžių atveju, kiekvieną pavasarį jos susirenka neršti į kūdras ar balas. Kiekvienas patinas stengiasi užšokti ant patelės nugaros ir tvirtai ją apkabinti priekinėmis galūnėmis. Tai nėra pats poravimasis, o būdas keliauti iki vandens ir užsitikrinti, kad bus pirmieji, kurie apvaisins patelės išleistus ikriukus. Kai tik patelė pradeda leisti kiaušinėlius, patinas į vandenį išskiria spermą.
Varlių ir rupūžių kiaušiniai yra padengti drebučiais, o jų gumulėliai, vadinami kurkulais, yra matomi vandenyje. Apvaisinti ikriukai taip pat vadinami kurkulais. Rupūžių kurkulai primena siūlus, o varlių yra vandenyje sudėti krūvelėmis. Šiam apvaisinimo būdui būdingas didelis išleidžiamų lytinių ląstelių kiekis, nes apvaisinimo tikimybė vandenyje nėra didelė dėl aplinkos sąlygų ir plėšrūnų. Dėl to daugybė kiaušinių ir išsiritusių jauniklių žūva.
Kiekvienas patelę, kuri yra gerokai didesnė, radęs patinas bando ant jos užsiropšti ir nustumti konkurentą. Dėl to kartais ir susidaro „rupūžių kamuoliai“. Patinėliai bando nuspirti vieni kitus, skleidžia įvairius garsus ir taikosi būti pirmieji, kuriuos patelė nuneš iki vandens. Kartais vandenį pasiekusios patelės išsigąsta ir bando nerti gilyn, tačiau patinėliai, kurie į ją įsikabinę, sulaiko orą ir neleidžia joms panerti.
Štai kaip vyksta kūmučių apvaisinimas: Patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai. Jie pritvirtinami prie povandeninių augalų. Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2-3 kartus. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35-1236 kiaušinių.
Vidinis Apvaisinimas: Retesnis, Bet Svarbus Ypatumas
Nors daugumai varliagyvių būdingas išorinis apvaisinimas, kai kurios rūšys, ypač tos, kurios prisitaikiusios prie sausesnių ar specifinių aplinkos sąlygų, naudoja vidinį apvaisinimą. Daugumos bekojų varliagyvių, pavyzdžiui, kirmelių, apvaisinimas yra vidinis. Taip pat vidinis apvaisinimas būdingas glotniakojėms varlėms (Leiopelmidae).
Šiaurės Amerikos kalnų upeliuose paplitusi uodegotoji varlė (Ascaphus truei), ruda su juodomis dėmelėmis, yra dar vienas vidinio apvaisinimo pavyzdys. Patinai turi rudimentinę uodegą, per kurią į patelės kloaką suleidžia spermą. Kiaušinius gaubia vandens pilnos kapsulės. Aksolotliai, Meksikoje gyvenanti endeminė varliagyvių rūšis, kuriai būdinga neotenija, taip pat naudoja vidinį apvaisinimą. Jų poravimasis apima šokio ritualus, kuomet patinas suka ratus aplink patelę ir stumdo ją savo snukučiu. Vėliau jis išskiria spermatoforą (spermatozoidų pakuotę), kurią patelė įtraukia į kloaką ir taip įvyksta vidinis apvaisinimas.
Varliagyvių Vystymasis Po Apvaisinimo
Po apvaisinimo prasideda naujo organizmo vystymasis. Dauguma varliagyvių išleidžia ikrus į vandenį, kur iš jų išsirita lervos. Sausumoje išleidžiantys ikrus varliagyviai vystosi tiesiogiai, tačiau tai yra retesnis atvejis.
Nuo Ikrelio iki Suaugusios Varlės: Netiesioginis Vystymasis
Daugumai varliagyvių būdingas netiesioginis vystymasis, dar vadinamas metamorfoze. Vystymosi metu organizmas pereina kelias skirtingas stadijas, kurios gali labai skirtis nuo suaugusio individo. Varlių vystymosi stadijos apima: kiaušinėliai (kurkulai), lerva (buožgalvis), maža varlytė, suaugusi varlė.
Iš apvaisintų kiaušinėlių vandenyje išsiritę buožgalviai iš pradžių labai panašūs į mažas žuvytes. Varliagyvių lervos kvėpuoja išorinėmis žiaunomis ir turi žiaunų plyšius, papildomai kvėpuoja pro odą. Vėliau jiems išauga kojytės, išsivysto plaučiai, uodega pamažu trumpėja, ir jie persikelia į sausumą. Augantys buožgalviai didžiąją laiko dalį praleidžia besimaitindami. Prieš prasidedant metamorfozei, jie užauga iki tam tikro dydžio.
Kiaušinių ir Palikuonių Priežiūra
Daugelis varliagyvių, ypač tų, kuriems būdingas išorinis apvaisinimas, išneršia tūkstančius ikrų ar padeda šimtus kiaušinių ir palieka juos likimo valiai. Dėl to daugybė kiaušinių ir išsiritusių jauniklių žūva. Tačiau kai kurių rūšių varliagyvių apvaisintus kiaušinius patinai ar patelės nešioja burnoje arba ant nugaros, taip padidindami palikuonių išgyvenimo tikimybę.
Varliagyvių Migracija ir Svarba Ekosistemoje
Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4-5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių. Ši varliagyvių grupė dar vadinama rudosiomis varlėmis.
Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis. Dauguma varliagyvių naudingi - naikina žemės ūkio kenkėjus, yra kitų gyvūnų maistas. Kai kurių rūšių varliagyviai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Prancūzijoje valgomi. Deja, net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
| Rūšis | Būdingi požymiai |
|---|---|
| Skiauterėtasis tritonas | Didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų |
| Europinė medvarlė | Viena iš mažiausių varlių Europoje, gali laipioti vertikaliais paviršiais |
| Raudonpilvė kūmutė | Pilvinė pusė išmarginta ryškiomis raudonomis arba oranžinėmis dėmėmis |
| Žalioji rupūžė | Nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis |
| Nendrinė rupūžė | Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta |
Gamtos ekosistemoje varlės užima ypatingai svarbią vietą.
tags: #koks #apvaisinimas #budingas #varlems
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
