Placentos reikšmė ir jos funkcijos žmogaus organizme
Placenta (lot. plax - plokštuma, paviršius) - tai unikalus organas, per kurį vyksta motinos ir vaisiaus medžiagų apykaita. Tai gyvybinis ryšys tarp besilaukiančios mamos ir jos vaisiaus, kurio dėka užsimezga jų tarpusavio santykis. Mokslininkų nuomone, placenta yra mažiausiai suprastas žmogaus kūno organas, o vis dėlto - vienas svarbiausių, nes ji lemia moters ir jos vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.
Žmogaus placenta susideda iš vaisiaus dalies (choriono gaurelių) ir motinos dalies (puri gimdos gleivinė). Ji yra diskinės formos, susidaro nėštumo 3-iojo mėnesio pabaigoje ir su vaisiumi jungiasi virkštele. Vidutiniškai placenta yra 15-20 cm skersmens, 2-4 cm storio ir sveria apie 500-600 gramų.
Pagrindinės placentos funkcijos
Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos per placentą. Šis organas atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų:
- Dujų mainai ir mityba: Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį. Motinos kraujas, kontaktuodamas su vaisiaus krauju per ploną choriono gaurelių dangą, perduoda maisto medžiagas, vitaminus ir kitas gyvybiškai svarbias medžiagas.
- Medžiagų apykaita: Pro placentą šalinamos vaisiaus medžiagų apykaitos atliekos, pavyzdžiui, šlapalas ir šlapimo rūgštys.
- Hormoninė reguliacija: Placenta yra endokrininis organas (laikinoji vidaus sekrecijos liauka), gaminanti hormonus (progesteroną, estrogenus, chorioninį gonadotropiną, placentinį laktogeną). Šie hormonai skatina pieno liaukų augimą, reguliuoja gliukozės, baltymų, riebalų kiekius motinos organizme bei palaiko nėštumo eigą.
- Apsauginė funkcija: Placenta sudaro apsauginį barjerą tarp motinos ir vaisiaus kraujo, nes nepraleidžia kai kurių didelių molekulių masės vaistų ir ligų sukeliančių bakterijų. Ji taip pat reguliuoja imuninės sistemos atsaką, neleisdama mamos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“.
Placentos supratimas
Kraujotakos ypatumai
Placentoje cirkuliuoja ir mamos, ir vaikelio kraujas, bet jie niekuomet nesusimaišo. Motininis kraujas tiesiogiai kontaktuoja su choriono gaureliais, o į placentą per minutę patenka apie 600-700 ml kraujo. Vaisiaus kraujas virkštelės arterijomis teka į placentą, kur arterijos išsišakoja į kapiliarų tinklą. Šioje sistemoje vaisiaus kraujas prisotinamas deguonies, tampa arteriniu ir grįžta į vaisių per virkštelės veną.
| Parametras | Vidutinė reikšmė |
|---|---|
| Skersmuo | 15-22 cm |
| Svoris | 500-600 g |
| Kraujotaka | 600-700 ml/min |
| Virkštelės ilgis | 55-60 cm |
Placentos patologijos: pirmeiga
Nors placenta yra itin svarbus organas, kartais pasitaiko komplikacijų, pavyzdžiui, placentos pirmeiga (lot. placenta previa). Tai būklė, kai placenta prisitvirtinusi prie gimdos kaklelio arba jo artumoje. Normaliai ji turėtų būti pritvirtinta prie gimdos viršutinės dalies, tačiau šiuo atveju placenta gali blokuoti gimdos kaklelį.
Pagrindiniai pirmeigos simptomai apima neskausmingą kraujavimą iš makšties, dažniausiai antroje nėštumo pusėje. Ši būklė diagnozuojama ultragarsiniu tyrimu ir reikalauja atidaus medicininio stebėjimo. Gydymo taktika priklauso nuo kraujavimo sunkumo ir nėštumo trukmės, o esant gausiam kraujavimui, gali prireikti skubaus cezario pjūvio operacijos.
Svarbu paminėti, kad placenta yra vienintelis savaime pasišalinantis organas: iškart po kūdikio gimimo ji atlieka savo funkciją ir pasišalina iš moters organizmo. Be to, placentos kamieninės ląstelės, jei yra išsaugomos specializuotame banke, gali būti naudingos net praėjus ilgam laikui po nėštumo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
