Vilkas (Canis lupus) yra šuninių šeimos plėšrūnas, pasižymintis sudėtinga socialine struktūra ir tvirtais šeimyniniais ryšiais. Vilkai poruojasi visam gyvenimui ir, skirtingai negu šunys, jaunikliais vienodai rūpinasi tiek patelė, tiek ir patinas. Visi vilkų dauginimosi procesai yra kruopščiai sureguliuoti gamtos, siekiant užtikrinti rūšies išlikimą.
Ruja paprastai vyksta nuo sausio-vasario iki kovo mėnesio. Nėštumas trunka apie 2 mėnesius (dažniausiai 62-75 dienas). Vadoje vilkė atsiveda nuo 1 iki 14 jauniklių, tačiau dažniausiai vadoje būna 3-7 jaunikliai. Nors vilkai atsiveda iki 6-8 jauniklių, dėl ligų ir bado žiemos sulaukia tik du.

Jauniklius patelė gimdo ir augina irštvoje (guolyje). Irštva būna raisto salelėje, po medžio ar kelmo šaknimis, tankiame jaunuolyje ar tankioje žolėje, bet visada netoli vandens. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Vilkiukai gimsta akli ir sveria apie 300-500 gramų. Praregi jie po 9-12 dienų.
Patelė pirmomis savaitėmis nuo jų nesitraukia, saugo, o ją pačią tuo metu maitina patinas. 3-4 savaičių jaunikliai pradeda ėsti mėsą. Iš pradžių tėvai juos maitina atrytu maistu, o paaugusiems vilkiukams maistą atryja visi gaujos nariai. 3-4 mėn. amžiaus vilkiukai jau patys nužudo tėvų atneštą dar gyvą grobį.
Vilkai gyvena šeimomis, kurias sudaro tėvai (alfa pora) ir jų pirmamečiai bei antramečiai jaunikliai. Tik sulaukę trečiųjų gyvenimo metų vilkai lytiškai subręsta, palieka savo šeimą ir iškeliauja ieškoti laimės bei kito vilko, su kuriuo sudarys iki mirties trunkančią sąjungą. Jauni vilkiukai savo išvaizda labai panašūs į lapiukus, tačiau juos galima atskirti pagal uodegą: vilkiuko uodega ne ilgesnė kaip 1/3 kūno ilgio, o galiukas juodas.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Nėštumo trukmė | 62-75 dienos |
| Vados dydis | 1-14 (dažniausiai 3-7) |
| Praregėjimas | 9-12 dieną |
| Lytinė branda | 2-3 metai |
Tyrimai rodo, kad patelės pirmųjų savo jauniklių susilaukia ne anksčiau kaip per ketvirtąjį arba penktąjį savo gimtadienį. Jeigu nėra laisvos 100-200 km² teritorijos, vilkai, net turėdami sau porą, įprastai nesidaugina. Vilkų populiacijos būklę Lietuvoje padeda stebėti išsamūs genetiniai ir reprodukciniai tyrimai, atliekami iš sumedžiotų individų paimtų mėginių. Tai leidžia suprasti, kaip kinta vilkų šeimų produktyvumas ir kokiomis sąlygomis jie sėkmingai augina palikuonis.