Mindaugas: Pirmasis ir Vienintelis Lietuvos Karalius
Nėra žinoma nei Mindaugo gimimo data, nei vieta. Jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis minimas Ipatijaus metraštyje 1219 m., kai Lietuva sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Anksčiau datuojamos informacijos apie Mindaugą nėra.
Vienas pagrindinių Mindaugo nuopelnų buvo Lietuvos valstybės suvienijimas. Tai jis padarė apie 1240 m. pašalinęs ar pajungęs varžovus. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Kaip visos Lietuvos valdovas, minimas apie 1245 m. pasirodžiusioje „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“. Nuo XIII a. 4 dešimtmečio Mindaugas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.
1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai. 1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.
1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas. 1239-1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.
1249-1254 m. Lietuvoje vyko vidaus karas. 1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius. 1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Voluinės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius - puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu. 1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą.
1251 m. Mindaugas su žmona Morta ir sūnumis Rukliu ir Rupeikiu apsikrikštijo. Pavasarį Mindaugas priėmė krikštą, siekdamas sudaryti sąjungą su Livonijos magistru Andriumi Štirlandu. 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paėmė Mindaugą į savo globą ir liepė karūnuoti jį Lietuvos karaliumi. 1251 m. vasarį ar kovą Livonijos ordino magistro Andriaus Štiriečio iniciatyva pasikrikštijęs ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką Lietuvos žemės kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Voluinės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją.
Netrukus po Mindaugo ir, spėjama, kelių šimtų jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Voluinės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus) 1251 m. liepos 17 d. Lietuvą popiežius Inocentas IV Milane surašyta bule paskelbė katalikiška karalyste, suteikdamas jai „šv. Petro nuosavybės“ teises. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Heidenreichą.
1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti. Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta. Mindaugo karūnavimo vieta - Latavos dvaras. Mindaugo karūnavimo proga išduotame donaciniame akte parašyta „Duota Letovijoje, mūsų dvare“. Lettowia vartota dviem prasmėmis: Lietuva ir Latava. 1261 m. Mindaugo donacinio akto falsifikate Lettowia - Latavos upelis, kuriuo vedama Sėlos siena. XIV a. pab. Sėlos sienų aprašyme minimas „piliakalnis, vardu Lettow“. 1997 m. šioje vietoje rastas Palatavio piliakalnis. Pagal atsitiktinius radinius piliakalnis datuojamas XIII-XIV a. Palatavio piliakalnis - labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.
1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas. Už pagalbą Mindaugas turėjo užrašyti Vokiečių ordinui Žemaitiją, Jotvą, Nadruvą, Skalvą, Sėlą. Žemaičiai pasipriešino ir 1260 m. pasiekė pergalę Durbės mūšyje. 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės.
1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.
1263 m. rugsėjo 12 d. mirė Mindaugas. 1263 m. rudenį Mindaugą kartu su jo sūnumis Rukliu ir Rupeikiu nužudė sąmokslininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dab. Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Po Mindaugo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. - Vaišelga.
Nepaisant Mindaugo mirties, Lietuvos valstybė buvo išsaugota. Tiksli Mindaugo kapo vieta nežinoma, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas Agluonoje (Latvija).
Apie Mindaugo gyvenimą ir veiklą daug diskutuoja Lietuvos ir kitų šalių istorikai. Labai išsamiai Mindaugo biografija nagrinėjama Edvardo Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ ir Vytauto Ališausko parengtame straipsnių rinkinyje „Mindaugas Karalius“.
Mindaugas kaip istorinė asmenybė įamžintas daugelyje grožinės literatūros kūrinių. Lenkų poetas Julijus Slovackis parašė dramos veikalą „Mindowe, Król Litewski“. Vincas Krėvė-Mickevičius sukūrė dramą „Mindaugo mirtis“. Poeto Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių drama-poema „Mindaugas“ pastatyta daugelyje Lietuvos ir kitų šalių teatrų. Juozas Kralikauskas parašė istorinius romanus „Mindaugas“, „Mindaugo nužudymas“, „Mindaugo kapas“. Išleisti Jono Užurkos istoriniai romanai „Karaliaus karūna ir mirtis“ bei „Mindaugas - karališkasis kraujas“, Vytauto Talačkos - „Karūna ir kraujas“.
Vilniuje Lietuvos karaliaus atminimas įamžintas 2003 m. liepos 6 dieną, minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Priešais Nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo pastatą buvo atidengtas 3,5 metrų aukščio granitinis paminklas Mindaugui (skulpt. Regimantas Midvikis). Kaip teigia paminklo autorius R. Midvikis „Mindaugas - tai Lietuvos valstybingumo idėja <…>, jo epochoje susiliejo pagonybė ir krikščionybė, būtent tai ir bandyta atskleisti paminklu. Patį Mindaugą iš priekio pavaizdavau kaip sėdintį soste europietišką karalių su visomis regalijomis, o iš nugaros - tarsi išaugantį iš ąžuolo, t.y. gyvybės medžio, kurio šaknys - pagonybėje, ir nuo jų Mindaugas neatitrūkęs. Sostas krikščioniškoje kultūroje - tai pasaulio, valstybės centras“.
1990 m. liepos 6-ąją, minint Mindaugo karūnavimo metines, ant Juozapinės kalno pastatytas paminklinis akmuo. Tai beveik 1,8 m aukščio ir 2,5 m pločio baltas akmuo, kurio viršuje iškalta heraldinės lelijos formos karūna, žemiau Mindaugo ženklas ir karūnavimo data.
Vilniaus Arkikatedroje įrengta Karaliui Mindaugui skirta memorialinė lenta. Memorialinės lentos viršuje - skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas medalionas su Mindaugo profiliu.
Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui pažymėti, 2003 m. rekonstruotas Gedimino prospektas. Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje yra Mindaugo gatvė. 2003 m. liepos 6 dieną Vilniuje per Nerį, tarp Rinktinės ir T. Vrublevskio g. atidarytas Karaliaus Mindaugo tiltas.
Mindaugo karalystė – krikščioniška Lietuvos valstybė
Lietuvių karo žygiai XIII a. Iš 68 lietuvių žygių 37 tenka 1201-1236 m. laikotarpiui, o 31 - Mindaugo laikams (1237-1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nėra.
Lietuva siaurąja prasme ir Lietuvos valstybė. Nėra nė vieno šaltinio, kuris rodytų, kad Lietuva plačiąja prasme egzistavo iki 1183 m. 1208 m. į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius. 1201-1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi su žiemgaliais kovojo ir jų betarpiški kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo buvo vientisas politinis organizmas.
„Panerio Lietuva“ - pirminė Lietuva, vėliau žinoma kaip Vilniaus kunigaikštystės „Ašmenos pusė“.
Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiami Treniotos žodžiai Mindaugui, 1261 m.: „Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.” Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių, reiškia, kad jis - pilnateisis suverenus valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.
1213 m. kovodamas su kryžiuočiais, žuvo „lietuvių valdovas ir vyresnysis“. 1209 ir 1213 m. Henrikas Latvis mini dar ir „galingą lietuvį“ Daugerutį, 1213 m. nusižudžiusį vokiečių nelaisvėje, tačiau valdovu jo nevadina. 1214 m. pradžioje žuvo lietuvių „kunigaikštis ir valdovas Stekšys“.
1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše iš 20 kunigaikščių išskirti penki „vyresnieji kunigaikščiai“: Živinbutas ir dvi brolių poros - Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Brolių poras atitinka 1213-1214 m. žuvę du valdovai - žuvęs prie Lielvardės („Lielvardiškis“) ir Stekšys, kurie laikytini šių brolių tėvais. Vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Mindaugo tėvu greičiausiai buvo „Lielvardiškis“, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų.
1228-1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.
1253 m. liepos 6 d. arba birželio 29 d. (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje, o gal, kaip teigia Tomas Baranauskas, - Palatavio piliakalnyje stovėjusioje Latavos pilyje, Lietuvos karaliumi ir karaliene buvo vainikuoti Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis.
Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę. 1429-1430 metais savo gyvenimo pabaigoje tai pamėgino padaryti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1526 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryboje gimė naujas planas steigti atskirą Lietuvos karalystę, karūna vainikuojant mažametį valdovo Žygimanto Senojo sūnų Žygimantą Augustą.
Lotyniškame Vakarų pasaulyje viduramžiais buvo įsitvirtinusi institucinė krikščioniškos karalystės ir krikščioniško karaliaus samprata, išaukštinimą karaliumi siejusi su popiežiaus (kartais imperatoriaus) sankcionuota ir (arki)vyskupo patepimo lydima ceremonija. Brandžiaisiais viduramžiais ši karalysčių steigimo ir karūnavimo tvarka paplito visoje Europoje, nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos ir Vidurio bei Pietų Europos. XIII amžiaus pirmoje pusėje vyko paskutinis intensyvus šios tradicijos raidos etapas, kai 1204-1253 m. vienas po kito popiežiaus palaiminimu, o kartais ir jo paties rankomis, buvo karūnuoti Aragono Ispanijoje valdovas Petras II, Bulgarijos Kalojanas, Serbijos Steponas ir Lietuvos Mindaugas.
Būtent Mindaugui buvo lemta tapti paskutiniuoju naujai pateptu karaliumi (vienalaikis Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus Romanovičiaus išaukštinimas liko nebaigtas). Karalystės rango klausimas spręstas tarptautiniu mastu, todėl tarptautinė situacija buvo svarbus faktorius. Mindaugo atveju politinė konjunktūra buvo palanki naujų karalysčių atsiradimui. XIII amžiaus pradžioje stebime naują ir, kaip vėliau pasirodė, paskutinę krikščioniškų karalysčių steigimo bangą. Po Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II mirties (1250), popiežius Inocentas IV suaktyvino politinius veiksmus, stiprindamas ilgamečio konflikto su imperatoriumi metu susvyravusias pozicijas. Mindaugo pasiuntinys Parbus, lydimas Livonijos ordino tarpininkų, Inocentą IV aptiko Milane, popiežiui iškilmingai keliaujant į Romą. Naujų karalysčių krikščioniško pasaulio paribyje palaiminimas buvo ilgametė Šventojo Sosto tradicija. Livonijos ordino magistro Andriejaus Štirlando tarpininkavimas ir efektyvi Mindaugo diplomatija sąlygojo greitą įvykių eigą: ne tik Mindaugo ir Mortos vainikavimą 1253 m. liepos 6 d., bet ir karališkos valdžios tęstinumo užtikrinimą. 1255 metais popiežius Aleksandras IV leido vainikuoti ir jų sūnų - sosto įpėdinį. Tačiau nutrūkus tęstinumui, karalystės vardas ir karališkas titulas galėjo būti prarastas. Mindaugo ir jo teisėtų palikuonių nužudymą popiežius bei kiti krikščionių valdovai suvokė kaip „krikščioniškos karalystės“ pabaigą. Tiesa, ją buvo galima atkurti, kaip kad kadaise buvo atkurta net Romos imperija.
Svarbiausias motyvas, siekiant karūnos, buvo išskirtinio rango klausimas. Karūnacijos ceremonialas karūnuojamąjį asmenį išskyrė iš kitų, galinčių pretenduoti į politinę valdžią. Popiežiaus dvasiškai įsūnijamas Mindaugas nuo šiol atsiduria kitoje dvasinėje ir politinėje tikrovėje. Šia prasme lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi procesas primena kitų Europos šalių etnogenezę ir politinės organizacijos tapsmą, kuriame ypatingas vaidmuo priklausė antikinę tradiciją menančiai krikščionių Bažnyčios struktūrai ir jos sukurtam organizaciniam modeliui. Kita vertus, sėkminga krikščionybės sklaida buvo įmanoma tik ten, kur egzistavo tvirtesni politiniai dariniai. Šią universalią įtampą sutinkame XIII a. vidurio Lietuvoje. Mindaugas, padedant savo kariaunai, pradėjo ekspansiją iš paveldėto domeno, kuris driekėsi dabartinėje Pietų Lietuvoje. Tačiau ši jo valdžia susidūrė su rimta legitimacijos problema. 1251 m. Mindaugo ir jo aplinkos katalikiškas krikštas išsprendė dvilypę lietuvių valdovo politinę problemą. Lietuva tokiu būdu įgijo statusą, kurį turėjo Anglija, Vengrija, Lenkija, Vokiečių ordinas. 1253 m. liepos 6 d. Nauja karališka valdžia leido Mindaugui įtvirtinti suverenaus valdovo padėtį Europos krikščioniškųjų karalių šeimoje, išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių vadų krašto viduje. Karalystė liko laikinu Lietuvos istorijos epizodu, Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuonys, galėję pretenduoti į karūnos paveldėjimą, buvo išžudyti, karūnacija neįgavo tęstinumo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
