Kazys Grinius - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės veikėjas, trečiasis Lietuvos prezidentas, gydytojas. Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime (dabar - Selema). Jis buvo trečias vaikas iš vienuolikos, kilęs iš bajoriškos kilmės šeimos, kurioje tėvas Vincas Grinius mokėjo rašyti ir skaityti, turėjo nedidelę biblioteką, o mama Ona Vosyliūtė-Griniuvienė buvo griežtai religinga katalikė.

Būdamas dešimties metų pradėjo lankyti Ožkinių rusišką pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolėje. 1879-1887 m. mokėsi ir baigė Marijampolės gimnaziją. 1887-1893 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kur 1893 m. kovą įgijo medicinos gydytojo diplomą. Studijų metu, 1887 m., įsitraukė į Maskvos lietuvių studentų draugijos veiklą, o 1891-1892 m. tapo jos pirmininku.
Nuo 1883 m. platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime Marijampolėje, kuriame nutarta leisti laikraštį „Varpas“. 1894 m. grįžo į Lietuvą ir Marijampolėje vertėsi privačia gydytojo praktika, aktyviai įsitraukdamas į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. 1902 m. dalyvavo XV varpininkų suvažiavime, kurio metu buvo įkurta Lietuvių demokratų partija (LDP), o 1906 m. jis pats parašė jos programą, kurioje išreikštas akivaizdus Lietuvos nepriklausomybės siekis.
Kazys Grinius buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. 1920 m. birželio 19 d. - 1922 m. vasario 2 d. ėjo Ministro Pirmininko pareigas, vadovaudamas parlamentinei Lietuvos vyriausybei. 1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Svarbiausi politinės veiklos akcentai:
| Pareigos | Laikotarpis |
|---|---|
| Ministras Pirmininkas | 1920 06 19 - 1922 02 02 |
| Lietuvos Respublikos Prezidentas | 1926 06 07 - 1926 12 17 |

Per nacių okupaciją 1942 m. su M. Krupavičiumi ir J. P. Aleksa pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriuo protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą ir masinį piliečių iškeldinimą bei žudymą. Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius, įskaitant žydų gelbėjimą. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1944 m. rugpjūtį pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. atvyko į Čikagą (JAV). Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.