Kazys Binkis (1893-1942) - vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių poetų, dramaturgų, žurnalistų ir avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius bei vadovas. Šis talentingas kūrėjas ne tik peržengė klasikinės, melodingos poezijos ribas, bet ir tapo itin svarbia figūra lietuvių vaikų literatūroje.
1921 m. spaudoje pasirodę K. Binkio eilėraščiai - „Vėjavaikis“, „C 40°“, „Vokiškas pavasaris“ - savo apnuoginta ir chaotiška pojūčių kalba, netikėtais matymo rakursais, „kosminėmis“ hiperbolėmis jau aiškiai bylojo, kad poetas peržengė Rubikoną, skyrusį klasikinę, melodingą ir harmoningą poeziją nuo naujosios - disonansiškos, konvulsingos, sujauktos, kaip ir pati imperialistinių karų bei ekonominių krizių draskoma epocha.

1922 m. grįžęs iš Berlyno, K. Binkis Kaune, didžiojoje universiteto salėje, skaitė pranešimą apie ekspresionizmą. Naujuoju poezijos keliu K. Binkis pasuko ne kaip įniršęs maištininkas, o kaip jaunas, šaunus ir nerūpestingas vėjavaikis, kaip putojančios jaunatviškos energijos nešėjas. 1923 m. pasirodė jo naujosios poezijos rinkinys „100 pavasarių“. Šio laikotarpio Binkio poezija daiktiškai konkreti, pilna prozaizmų, stačiokiškos intonacijos šūksnių.
Binkis mokėjo meistriškai prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos, keisti stilių ir tematiką. Nuo 1927 m., bendradarbiaudamas su „Mūsų rytojaus“ laikraščio redakcija, jis rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki šmaikščių poemų. Tačiau ypatingą vietą jo kūryboje užima literatūra vaikams.
1928 m. „Mūsų rytojuje“ Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. Visos Kazio Binkio originalios poemėlės vaikams yra pašiepiančios kūdikystės metams būdingus įpročius. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936), „Kiškių sukilimas“ (1937).
Poezijos klasika, su kuria užaugo daugybė vaikų kartų - nuotaikinga Kazio Binkio eiliuota pasaka „Kiškių sukilimas“. Kazys Binkis sudėjo šmaikščius ir intriguojančius eilėraštukus vaikams, pasakojančius istoriją apie narsius kiškius ir jų kovą su medžiotojais. „Pilkis ilgaausis“, „Šaulys ir skalikai“, „Kiškio gyvenimas“, „Žvairys - karys“ - knygelėje esančios didaktinės poemos turi savo atskirus pavadinimus ir moko vaikučius apie svarbias vertybes bei parodo, kad pasitelkus drąsą ir ryžtą galima nugalėti įvairiausias negandas.

K. Binkio kūryboje gamta atsiskleidžia įvairiais aspektais - tai ir pavasario atgimimas, ir vėjo siautėjimas, ir žemės grožis. Eilėraščiuose gausu personifikacijų, metaforų, kurios padeda vaikams įsivaizduoti gamtos reiškinius kaip gyvus, jaučiančius personažus.
| Eilėraštis | Pagrindinis gamtos motyvas |
|---|---|
| „Pavasarėjimas“ | Pavasaris kaip jaunikis, prikeliantis žemę iš snaudulio. |
| „Visai pasiutęs“ | Vėjas, kuris siaučia, laužo ir viską verčia aukštyn kojomis. |
| „Debesų jaučiukai“ | Debesys danguje vaizduojami kaip besiganantys jaučiukai. |
Eilėraštis „Pavasarėjimas“ kviečia: „Žeme, senele, / Rangykis!“ Šie kūriniai ne tik aprašo gamtos reiškinius, bet ir perteikia emocijas, kurias jie sukelia. Vaikai, skaitydami šiuos eilėraščius, gali pajusti vėjo jėgą, pavasario džiaugsmą ir žemės grožį.

K. Binkio kūryba - tai tarsi grąžinimas į visa ko ištakas, o mažuosius supažindinimas su pasauliu per žaismingą, nuoširdžią ir meistriškai sueiliuotą kalbą. Jo poezija geba nukelti į tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsti garsus, išvysti spalvas, pajusti skonį ir užuosti kvapą, išlikdama viena vertingiausių vaikystės klasikos dalių.
tags: #kazys #binkis #eilerasciai #vaikams