Kaukazo kalnai: gamtos stebuklas ir kultūrinis kryžkelis
Kaukazo kalnai - tai ne tik įspūdingas Eurazijos regionas, esantis tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, bet ir svarbus gamtos, istorijos bei kultūros židinys. Ši kalnų grandinė, besidriekianti apie 1200 km, dažnai laikoma riba tarp Europos ir Azijos, ir pasižymi ne tik nuostabiais kraštovaizdžiais, bet ir turtinga praeitimi bei unikaliais papročiais.
Geografinė padėtis ir reljefas
Kaukazo vietovardį mini jau senovės graikai. Pasak Plinijaus Vyresniojo, jis kilęs iš skitų kroy-khasis ('žibantys ledu, sniego baltumo') < av. *χrоhukаsi-. Pavadinimą bandyta sieti ir su indoeuropietiška aukštumo, iškilumo reikšme. Kaukazo kalnai tradiciškai skirstomi į dvi pagrindines dalis: Didįjį Kaukazą ir Mažąjį Kaukazą. Pagrindinę Kaukazo kalnų dalį sudaro Didysis Kaukazas. Jis prasideda Sočio apylinkėse, šiaurrytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ši grandinė tęsiasi pietryčių kryptimi ir beveik pasiekia Baku prie Kaspijos jūros. Didysis Kaukazas yra pagrindinė kalnų grandinė, besidriekianti iš šiaurės vakarų į pietryčius. Šis masyvą sudaro Pagrindinis arba Vandenskyros kalnagūbris bei Šoninis kalnagūbris. Aukščiausios viršūnės - Elbrusas (5642 m; aukščiausias Europoje) ir Kazbekas (5033 m). Didžiojo Kaukazo kalnagūbriams būdingas alpinis reljefas, kuestos, karstiniai dariniai. Nuo šiaurinių Didžiojo Kaukazo šlaitų iki Kumos-Manyčiaus įdubos tęsiasi Priekaukazė, kuri skiria Stavropolio aukštumą nuo Kubanės-Azovo jūros bei Tereko-Kumos žemumų. Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo driekiasi akumuliacinės Kolchidės (vakaruose) ir Kuros-Arakso (rytuose) žemumos. Jos skiria Didįjį Kaukazą nuo Užkaukazės kalnyno, kurį sudaro Mažasis Kaukazas (iki 3724 m, Giamišo k.) bei vulkaninis Armėnijos kalnynas. Mažasis Kaukazas yra pietinė Kaukazo kalnų dalis, esanti lygiagrečiai Didžiajam Kaukazui. Šis kalnynas pasižymi mažesniais aukščiais ir sudėtingu reljefu, kurį sudaro įvairiakryptės kalnagūbriai, vulkaninės plokštikalnės ir ežerai. Sąlyginai, juos galima padalinti į du atskirus subregionus - Mažojo Kaukazo kalnus, kurie tęsiasi paraleliai Didžiajam Kaukazui, ir Pietų Gruzijos Vulkanų Aukštikalnes, kurios yra truputį į pietus nuo Mažojo Kaukazo kalnų. Didįjį ir Mažąjį Kaukazą jungia sąlyginai neaukštas Lichi kalnagūbris, dar vadinamas Surami kalnagūbriu. Aukščiausias kalnagūbrio taškas 1 926 m virš jūros lygio. Žemiausia ir svarbiausia kalnagūbrio yra Rakoti (Surami) perėja (949 m). Kaukazas - epigeosinklininiai ir iš dalies epiplatforminiai Viduržemio jūros juostos alpinės kalnodaros kalnai. Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Plotas apie 440 000 km2. Priklauso Rusijai, Sakartvelui, Armėnijai ir Azerbaidžanui. Skirstomas į Prieškaukazę, Didįjį Kaukazą, Užkaukazę ir Mažąjį Kaukazą. Jo orografinę ašį sudaro Pagrindinis, arba Vandenskyros, kalnagūbris ir lygiagrečiai su juo ištįsęs Šoninis kalnagūbris, kuriame yra Kaukazo aukščiausios viršūnės: Elbrusas (5642 m), Dychtau (5204 m), Šchara (5068 m), Kazbekas (5033 metrai). Šie kalnagūbriai susidarę iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, suskaidyti gilių slėnių. Į šiaurę nuo ašinės zonos yra Uolėtasis kalnagūbris, Tereko, Sunžos, Bagoso, Samuro kalnagūbriai, į pietus - Bzybės kalnagūbris, Kodori, Svanetijos, Račios, Kartlijos, Lečchumi kalnagūbriai, susidarę iš įvairios kilmės nuosėdinių uolienų. Didžiojo Kaukazo vakarinės ir vidurinės dalies kalnagūbrius sudaro kuestos, nuolaidiai kylančios iš šiaurės į pietus ir pietuose nusileidžiančios stačiais šlaitais; rytinėje dalyje kalnų viršūnės plokščios, šlaitai statūs. T. p. yra karstinio reljefo formų ir urvų, ypač Bzybės ir Gagros kalnagūbriuose. Į šiaurę nuo Didžiojo Kaukazo yra Prieškaukazė; jos vakarinėje dalyje - Kubanės žemuma, viduryje - Stavropolio aukštuma (didžiausias aukštis 831 m), rytuose - Tereko-Kumos žemuma (Pakaspijo žemumos dalis). Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo yra Užkaukazė; ją sudaro Imeretijos aukštuma (aukštis 500-1000 m), į rytus nuo jos - Jori ir Širako plokščiakalniai (500-700 m), suskaidyti Alazani, Jori ir Kuros slėnių ir nusileidžiantys į Kuros žemumą. Užkaukazės pietryčiuose yra Lenkoranės žemuma, vakaruose - Kolchidės žemuma. Kaukazas susideda iš 2 didžiulių antiklinorijų - Didžiojo ir Mažojo Kaukazo ir juos skiriančių tarpukalnių įdubų - Kuros ir Rioni. Tektoniniai procesai prasidėjo triaso pabaigoje, intensyviausi buvo eocene, vyko dar miocene ir pliocene, tebevyksta iki šiol (dažni žemės drebėjimai). Didysis Kaukazas yra asimetriškas sprūdžių suskaidytas antiklinorijus; jo šiaurinis sparnas tektoniškai nelabai deformuotas, pietinis sparnas labai suraukšlėtas ir užstumtas pietų link. Ašinę Didžiojo Kaukazo dalį sudaro viršutinio proterozojaus ir paleozojaus metamorfinių uolienų (gneisai, kristaliniai skalūnai) ir vulkaninės, suskaidytos granitoidų intruzijų. Ant šių uolienų slūgso nuotrupinės viršutinio karbono uolienos, apatinio permo smiltainiai, mezozojaus, paleogeno, neogeno nuotrupinės bei karbonatinės uolienos ir vulkaninių uolienų dangos. Mažojo Kaukazo antiklinorijui būdinga labai įvairi struktūra: ant metamorfinių proterozojaus uolienų slūgso vėlyvojo paleozojaus nuosėdinės uolienos, o virš jų - eocene smarkiai suraukšlėtos ir suskaidytos granitoidų intruzijų mezozojaus, paleogeno, neogeno uolienos. Tarp šių uolienų yra ofiolitų kompleksų.
Klimatas ir gamta
Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Didžiojo Kaukazo kalnagūbrius skiria vidutinio klimato ir subtropinio klimato sritis. Prieškaukazėje vyrauja vidutinių platumų žemyninis, Užkaukazėje - subtropinis klimatas: Kolchidės ir Lenkoranės žemumose jūrinis, kitoje dalyje žemyninis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Priekaukazėje nuo -2 °C iki -5 °C, Užkakaukazėje - tarp +4 ir +6 °C. Vasarą didesnis temperatūrų skirtumas yra tarp rytinės ir vakarinės pusės. Vakaruose vidutinė liepos temperatūra 23-24 °C, rytuose - 25-29 °C. Kalnuose, 2000 m aukštyje, temperatūra sausį būna apie -8 °C, rugpjūtį (šilčiausias mėnuo) apie 13 °C. Aukščiau būdingas šaltas aukštikalnių klimatas. Kritulių kiekis svyruoja nuo 300-350 mm Prieškaukazėje ir Užkaukazės rytuose iki 2500 mm Didžiojo Kaukazo ir Mažojo Kaukazo vakaruose, Kolchidės ir Lenkoranės žemumose. Dėl vertikaliojo zoniškumo Kaukazui būdingi įvairiausi kraštovaizdžiai. Didžiojo Kaukazo subtropikai, kuriuose vyrauja plačialapiai ir spygliuočiai medžiai. Mažojo ir Didžiojo Kaukazo aukštikalnėms bei Armėnijos kalnynui būdingos alpinės žemažolės pievos, sausringesnėse srityse - pievinės stepės. Pačiose aukštikalnėse riogso ledynai, akmenynai, uolų nuobirynai. Kaukazo gamta saugoma daugelyje draustinių ir rezervatų. Kalnuose ir priekalnėse gausu kurortų, sanatorijų, poilsiaviečių, įrengtos slidinėjimo trasos.
Rytinės Kaukazo dalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui. Vakarinės pusės upės savo vandenis neša daugiausia į Azovo jūrą. Tiesiai į Juodąją jūrą nuo Kaukazo teka gana trumpos, bet labai vandeningos upės. Kalnuose gausu sniegynų ir ledynų. Pastarųjų yra per 2000, jų bendras plotas siekia 1428 km². Didžiausi ledynai: Bezengi, Dychsu, Karaugomo, Lekziri Inguri, Didžiojo Azau. Upės priklauso 3 baseinams - Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrų. Aukščiausių kalnų upės alpinio tipo, maitinamos sniego ir ledynų, patvinsta vasarą, nusenka žiemą. Prieškaukazės upės patvinsta pavasarį, dažnai vasarą išdžiūsta. Didžiojo Kaukazo pietinės dalies Užkaukazės ir Mažojo Kaukazo žemutinės dalies upės reguliariai patvinsta pavasarį. Upes, tekančias per karstines sritis, maitina požeminiai vandenys. Svarbiausios upės: Terekas, Jori, Kura ir jų intakai Sunža, Alazani, Aragva. Daug mažų ežerų, daugiausia karstinių, aukščiausiuose kalnuose - ledyninių. Didžiausias ežeras - Sevanas.
Didžiojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose iki 1000 m aukščio vyrauja kaštonžemiai ir juodžemiai, iki 1300 m - miškų rudžemiai, aukščiau - jauražemiai; pietiniuose šlaituose - kalciažemiai. Mažojo Kaukazo vakaruose, žemutiniuose šlaituose, raudonžemiai ir geltonžemiai, aukščiau jų - miškų rudžemiai; rytuose - kalciažemiai, aukščiau jų - rudžemiai. Prieškaukazėje natūrali augalija - stepės bei miškastepės, ąžuolynai, pušynai, rytuose - kserofiliniai retmiškiai, sąžalynai, pusdykumės. Kalnų miškų žemutinėje zonoje auga lapuočių miškai su visžaliu pomiškiu, aukščiau - bukynai, eglių, kėnių miškai; miško riba 2000-2200 m aukštyje. Kaukaze daugiausia yra Eurazijos gyvūnų: kiškių, stirnų, įvairių elnių, šernų, kiaunių, lūšių, lapių, vilkų, rudųjų lokių. Papėdėms būdingi: kaukaziniai kurmiai, Mažosios Azijos pelėnai, Užkaukazės žiurkėnai; aukštikalnėms: Dagestano ožiai, Kubanės ožiai, snieginiai pelėnai, Prometėjo pelėnai (endemai). Paukščiai: kurtiniai, kaukaziniai ularai, grifai. Driežai: kaukazinės agamos, stepinės agamos.
Sakartvelo (Gruzijos) Kaukazo regionai
Kerinti Kaukazo kalnų didybė užburia keliautojus iš viso pasaulio. Ši kalnų grandinė driekiasi apie 1200 km, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Sakartvelas (Gruzija) yra ypatingas Kaukazo kalnų regionas. Šis kalnynas užima didelę dalį Sakartvelo teritorijos. Šiaurinėje Sakartvelo dalyje driekiasi Didžiojo Kaukazo kalnų grandinė, pietuose - Mažieji Kaukazo kalnai. Kaukazo kalnus galima drąsiai vadinti gamtos stebuklu. Tai - neatsiejama Sakartvelo kraštovaizdžio dalis. Virš žaliuojančių miškų iškilę didingi Kaukazo kalnai sukuria unikalų Sakartvelo kraštui būdingą grožį. Šiame kalnų regione yra daugybė įspūdingų upių, ežerų, krioklių, kanjonų, požeminių urvų. Kaukazo kalnuose yra didelė dalis šių vandens telkinių ištakų. Kaukazo kalnai lemia Sakartvelo regiono klimatą, gamtines sąlygas ir kraštovaizdžio įvairovę. Sakartvele stūkso trys įspūdingi kalnai, kurių viršūnės siekia daugiau kaip 5000 m. Tai - trys aukščiausios Kaukazo kalnų viršūnės Sakartvelo teritorijoj: Šchara (~5201 metrai), Džanga (~5059 metrai), Kazbekas (~5047 metrai). Apie Kaukazo kalnus sukurta daug mitų ir legendų. Viena jų pasakoja, kad Kazbeko kalne buvo kalintas Prometėjas už tai, kad iš dievų atėmęs ugnį ir atidavęs ją žmonėms.
Svanetija ir Tušetija yra vieni seniausių Sakartvelo Kaukazo kalnų regionų. Šie legendomis apipinti kalnų regionai išsiskiria ypatingu laukinės gamtos grožiu, turtingu istoriniu paveldu. Šiuose regionuose galima pajusti autentišką Kaukazo kalnų dvasią, pažvelgti į paprastų žmonių lėtą gyvenimo kasdienybę. Vienas seniausių ir autentiškiausių Sakartvelo regionų yra Svanetija. Ji - aukščiausiai esanti ir nuolat gyvenama žmonių teritorija Europoje. Svanetija skirstoma į dvi dalis: Žemutinę ir Aukštutinę. Pastaroji yra įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Mestija - šio regiono sostinė. Aukščiausių Sakartvelo viršukalnių apsuptoje Svanetijoje atsiveria įspūdingi Kaukazo kalnų vaizdai. Jos gilių slėnių šlaitus dengia tankūs miškai ir alpinės pievos. Ušgulis - aukščiausia Europoje, 2200 aukštyje esanti gyvenvietė (Aukštutinė Svanetija). Dangų remiantys akmeniniai 20-25 metrų aukščio milžinai yra neatsiejama Svanetijos kraštovaizdžio dalis.
Didžiojo Kaukazo kalnų širdyje esanti Tušetija yra ypatingas kraštas. Gamta šiame regione yra įstabaus grožio: alpinės pievos, spygliuočių miškai ir baltuma spindinčios Kaukazo kalnų viršūnės. Tušetija yra įtraukta į Sakartvelo saugomų teritorijų sąrašą kaip saugomas kraštovaizdis. Miškų plotas siekia 32 000 ha. Šiame atokiame šalies regione gyvena tušetai - Sakartvelo kalnų gyventojai. Pažintinės kelionės Sakartvele metu būtina pamatyti Tušetijos akmeninius bokštus. Kaukazo kalnuose stūksantys 4-6 aukštų bokštai pasakoja unikalią Sakartvelo istoriją. Tai - senieji tušetų namai ir gynybinės paskirties statiniai, kurie padeda apsiginti nuo užpuolikų. Tušetai vadinami Sakartvelo pasienio kariais. Tušetijos sostinė yra Omalo kaimas. Kaukazo kalnų šlaituose pabirę akmeniai bokštai ir akmenų plokštėmis dengti namai - autentiškas panoraminis vaizdas. Omale yra jaukių svečių namų, viešbučių, restoranų. Iš jų atsiveria stulbinamas vaizdas į slėnį. Dėl gausaus sniego Tušetija žiemą būna visiškai atkirsta.
Turizmas ir aktyvios pramogos
Kelionės į Kaukazo kalnus yra populiari atostogų kryptis. Šiltuoju sezono metu šiame regione itin populiarūs kalnų žygiai. Šaltuoju - žiemos pramogos, slidinėjimas. Aktyvus turizmas Sakartvele kasmet vis labiau populiarėja. Kaukazo kalnai yra viena iš įdomiausių pažintinių kelionių krypčių. Pirmajai pažinčiai su kalnais puikiai tinka žygiai. Žygiavimas Kaukazo kalnuose - populiari aktyvaus laisvalaikio pramoga. Pradedantiesiems rekomenduojama pasirinkti Kaukazo kalnų takus su aiškiai pažymėtais maršrutais. Žygių metu keliautojai iš arti pamato ir atranda retas Kaukazo kalnų regiono medžių rūšis, gyvūnus ir paukščius, skaidrias upes, gėlių laukus, ežerus ir krioklius. Tai - neįkainojamos akimirkos. Sakartvelo Kaukazo kalnų regione yra nuostabaus grožio rezervatų, nacionalinių parkų, gamtos draustinių, saugomų kraštovaizdžių. Žygiai kalnų keliukais šiuos nuostabius gamtos stebuklus leidžia pamatyti iš arti. Žygeiviams rekomenduojama įvertinti savo fizines galimybes ir pasirūpinti tinkama apranga, batais, vandens bei maisto atsargomis. Itin svarbu laikytis saugumo taisyklių.
Žiemos metu Kaukazo kalnuose iškrenta labai daug sniego. Šaltuoju sezonu Kaukazo kalnai tampa žiemos sporto entuziastų susibūrimo vieta. Slidinėjimo sezonas šiame Kaukazo kalnų regione prasideda gruodį ir tęsiasi iki balandžio. Kasmet populiariausi Gudaurio, Bakurianio, Goderdzio, Mestijos slidinėjimo kurortai, sulaukia daugybės turistų. Slidinėjimo kelionės Kaukazo kalnuose itin populiarios. Sakartvelo Kaukazo kalnų kurortai siūlo kokybiškas slidinėjimo trasas bei malonų poilsį. Keliautojams apsistoti galima viešbučiuose, svečių namuose. Nuostabios gamtos apsuptyje veikia barai, restoranai. Gudauri kurortas - vienareikšmiškai populiariausias Gruzijoje. Jis pirmauja infrastruktūros naujumu, trasų kilometražu, kalnų aukščiu. Net ne kiekvienas Alpių kurortas gali pasigirti taip aukštai keliančiais keltuvais - Gudauri kurorte keltuvai kyla į 3279 m. Vienas labiausiai Gudauri skatinančių aplankyti faktorių - bendra kelionės kaina. Nors šis kurortas kokybe nenusileidžia daugeliui Europos slidinėjimo kurortų, apsilankyti čia kainuoja daug mažiau. Besilankant Gudauri visada verta pakeliauti aplink. Gruzija turistus žavi ne tik įspūdingais Kaukazo kalnais, bet ir savo miestais, lankytinais objektais, legendomis apipintomis vietovėmis. Be slidinėjimo, Kaukazo kalnuose galima užsiimti kalnų žygiais, alpinizmu, jodinėjimu, žvejyba ir kitomis aktyviomis veiklomis. Taip pat galima aplankyti istorines vietas, muziejus, bažnyčias ir kitus kultūros objektus.
NUOSTABUS Gudauri slidinėjimo kurortas Gruzijoje | Vieno mėnesio apžvalga
Istorija ir kultūra
Kaukazas - regionas, kuriame susipina įvairių tautų istorijos, kultūros ir tradicijos. Tautų katilu vadinamame Kaukaze tik Armėnijai, Azerbaidžanui ir Sakartvelui pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Kaukazo regione gyvena apie 50 skirtingų tautų, turinčių savo kalbą, tradicijas ir papročius. Sukiršinti kaimynai: Kaukazas nuo senų laikų išlieka stipriųjų kaimynių interesų zona. Kaukazo tautas veikė huritai, skitai, nuo 7 a. pr. Kr. - graikai. 7 a. pr. Kr. Pietų Kaukaze susikūrė Urartu valstybė, 6 a. pr. Kr. - Kolchidės karalystė, 4-3 a. - Iberija (Kartlija), 2 a. pr. Kr. - Kaukazo Albanija ir Armėnija. Nuo 3 a. po Kr. su ja (vėliau Bizantija) dėl Kaukazo varžėsi Persija. Jau nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė, po arabų užkariavimų (7 a.) - islamas. 9 a. susikūrė Bagrationų dinastijos valdoma Sakartvelo karalystė, kuri 13 a. pradžioje apėmė visą Kaukazą. 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į daug valstybių. Nuo 15 a. dėl Kaukazo varžėsi Persija ir Turkija. 16 a. Nuo 19 a. pabaigos Kaukaze (ypač Sakartvele) plito socialdemokratų idėjos. Per I pasaulinį karą Rusija sėkmingai kariavo su Turkija, kuri siekė užimti Kaukazą. Po 1917 Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė pripažino Pietų Kaukazo tautų autonomiją. Po Spalio perversmo (1917) 1918 paskelbta Armėnijos, Azerbaidžano ir Sakartvelo nepriklausomybė. 1920-21 Sovietų Rusija užėmė Kaukazą ir primetė jo tautoms koministinį režimą. Žlugus SSRS Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas 1991 paskelbė nepriklausomybę. Dėl etninių ribų neatitinkančio administracinio padalijimo, tautinių siekių slopinimo ir nestabilios ekonominės padėties Kaukazas yra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas.
Kartveliška virtuvė yra viena seniausių ir žinomiausių virtuvių pasaulyje. Tai ne tik stulbinama maisto įvairovė ir patiekalų gausybė, tai, visų pirma - kultūrinė patirtis. Chačiapuriu kvepianti šalis - taip dažnai pavadinamas Sakartvelas. Kartveliška virtuvė - ant stalo gausybė šviežių žalumynų, žolelių, daržovių, troškinta ir įvairiai ruošta mėsa, tirštos ir riebios sriubos, sūriai. Patiekalų turi būti daug, kuo daugiau lėkščių - tuo stalas turtingesnis. Sunku atsispirti žymiesiems chačiapuriams - į picą panašiems minkštiems sūrio paplotėliams, senoviniam kartvelų valgiui - didžiuliams chinkaliams - koldūnams su mėsa ir sultiniu viduje. Valgoma rankomis laikant už galiuko. Prakandus išgeriamas sultinys, o galiukas, suvalgius chinkalį, paliekamas lėkštėje. Puikus užkandis badridžani nigvzit - keptų baklažanų juostelės su riešutų padažu, papuoštos granatų sėklomis. Lobio paprastai ruošiamas žiemą. Troškintos pupelės su prieskoniais - skanu ir maistinga. Sacivi - Sakartvelo virtuvės viršūnė: Kalakuto ar vištos krūtinėlės gabaliukai, troškinti graikiškų riešutų padaže. Kaip gražiausia muzika gurmano ausims skamba tirpstantys burnoje patiekalų pavadinimai - čachochbili, odžachuri, čakapuli, džondžoli, chakapuli, borani, guruli... O padažai, padažai! Tkemali - populiariausias kartveliškas padažas iš geltonųjų arba raudonųjų slyvukių, pagardintas įvairiais prieskoniais, baže - padažas iš maltų graikiškų riešutų, česnako ir prieskonių, ir daugybė kitų.
Kelionės į Kaukazo kalnus keliautojus įvairiapusiškai praturtina. Tai yra puiki galimybė praplėsti akiratį, patirti naujų įspūdžių. Sakartvelas kviečia susipažinti su unikalia savosios šalies kultūra ir pasisemti Kaukazo kalnų energijos. Ar esate pasirengę pasinerti į šią nuotykių kelionę? Pažintinės kelionės Sakartvelo Kaukazo kalnuose laukia Jūsų!
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
