Miško Karalystė: Tyrinėjame Gyvūnų Pasaulį Lietuvos Miškuose
Miškai yra viena iš svarbiausių mūsų planetos ekosistemų. Jie ne tik teikia gyvenamąją vietą tūkstančiams gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų, bet ir turi didelę reikšmę klimato stabilumui, deguonies gamybai ir biologinei įvairovei. Miškai taip pat teikia žmonėms atgaivą, grožį ir daugybę naudingų išteklių. Miškai dengia apie 30% pasaulio sausumos. Pasaulyje yra daugiau nei 3 trilijonai medžių. Miškai gamina daugiau nei 20% pasaulio deguonies. Miškų biologinė įvairovė yra milžiniška. Miškai padeda kovoti su klimato kaita.
Kas yra miškas ir kodėl jį tyrinėjame?
Miškas - tai ne tik medžiai ir takai. Tai gyva sistema, kurioje gyvūnai kasdien bendrauja, kovoja, gina teritorijas, auklėja jauniklius ir prisitaiko prie aplinkos. Pradedama diskusija: „Kas yra miškas, ką mes norime apie jį sužinoti, kaip jį tyrinėsime?“ Vaikai siūlo projekto pavadinimą: „Miško karalystė“. Vaikai balsavo ir išsirinko projekto pavadinimą - Miško karalystė.
Ar žinojote, kad gyvename tokiais laikais, kai ne visi vaikai gali suprasti pasaką apie Raudonkepuraitę, nes tiesiog nežino, kas yra vilkas? Tai tik ženklas mums, suaugusiems, kad turime su vaikais kuo daugiau bendrauti, ne tik papasakoti jiems apie miško žvėris, bet ir gyvai parodyti tikrą mišką.
Kaip pažinti miško gyventojus?
Mokomės klasėje ir per žaidimus
TYRINĖJIMO ERDVĖ KORIDORIUJE: Sukurti erdves vaikams reikia pastangų, šiek tiek laiko ir kūrybiškumo, tačiau tai padarius - visas darbas atsiperka. Tose erdvėse vaikų laisvas laikas virsta tyrinėjimu, žinių įtvirtinimų, tai ką mokotės pamokose. Ten gimsta naujų klausimų ir idėjų. Pertraukų metu vaikai gali naudotis kompiuteriu ir toliau tyrinėti.
Vaikams ant grindų rodomas filmukas apie mišką, fone groja muzika, imituojanti miško garsus. Vaikai gali gulėti ant miško, glostyti, liesti. Tai tarsi atsipalaidavimo seansas, kuriame vaikas atranda šešėlius, garsus, sąvokas, miškas ant jo kojų.
2022 m. sausio 20 d. mažuosius ,,Vabaliukų” grupės vaikus ,,apsilankyti” miške pakvietė logopedė Edita. Aptariant gyvūnus, gyvenančius miške, mažieji buvo labai aktyvūs. Pasižiūrėję interaktyvią pateiktį, vaikai išgirdo ir gyvūnų skleidžiamus garsus, pamatė jų elgseną natūralioje aplinkoje ir tai sukėlė labai daug emocijų. Vaikai žaidė pirštukų žaidimą, grupėje ieškojo išsislapsčiusių gyvūnėlių. Suradę gyvūnus vaikai atliko kūrybines užduotėles.
Nuotykiai tikrame miške
Jei tik yra sąlygos išvykai, projekto apie mišką metu būtina vaikus nusivežti į šalia esantį mišką. Ten vaikai gali pratiškai jau gilinti žinias, stebėti, atpažinti gyvūnus.
Užsiėmimai miške su vaikais: Paruošėme vaikams šešias užsiėmimų stoteles, tačiau pats miškas idėjų padiktavo dar daugiau. Ant tako radome kanopinių žvėrelių kailio kuokštą, aptikome lapės pėdsakus ir visų nuostabai ir džiaugsmui - šviežutėlius vilko pėdsakus, įspaustus miško keliuko smėlyje.
Klausimai ir pasakos: uždavėme jiems įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar žmonės bijo vilkų, ar tėčiai vilkai parneša valgyti vilkėms ir vaikams, taip pat prašėme, kad vaikai atspėtų, apie kokius gyvūnus pasakojome istorijas, kartu su vaikais ant samanų sutūpę, sekėme jiems pasaką apie vilką ir kiškį.
Žaidimai ir kūryba: Visiems daug džiaugsmo sukėlė žaidimas Vilkiukai eina namo, kai vilkiukais tapę vaikai turėjo greitai skubėti pas mamą, kol bokštelyje miega medžiotojas.
Miško gyvūnų pėdsakai - gyva miško knyga
Tam, kad miško lankytojai jaustųsi saugiau ir atpažintų, kas dar be jų šiuo matu vaikštinėja tame pačiame miško plote, pateikiame kai kurių miško žvėrių pėdsakų aprašymus. Žvėrių veiklos miške įrodymais galima laikyti: žvėrelių paliktus ekskrementus; pėdsakus sniege ar purve; maisto likučius; balso garsus (riaumojimą, švilpimą, staugimą, lojimą, cypimą); šerius, plaukus, ragus; žvėrių paliktus veiklos padarinius (aptrintus ragais medelius, nulaupytą žievę, nuskabytus ūglius, išraustą žemę ar paklotę, migracijos takus) ir kt.
Nesant miške sniego žvėrelių paliekamus pėdsakus galime pamatyti smėlėtose aikštelėse ar keliukuose. Pagal pėdsakų dydį galima nustatyti, ar miško žvėrelis buvo suaugęs ar jauniklis, pagal pėdsakų formą - žvėrelio rūšį.
- Suaugęs vilkas: Pėdos ilgis 10 - 13 cm, plotis apie 8 - 10 cm.
- Suaugusi lapė: Pėdos ilgis apie 5 - 5,5 cm, plotis apie 4,1 - 4,6 cm.
- Mangutas: Pėdos ilgis apie 4,2 - 4,8 cm, plotis apie 4,5 - 5,2 cm.
- Lūšis: Pėdos ilgis 7 - 9,5 cm, plotis apie 6 - 9 cm.
- Ūdra: Priekinio pėdsako ilgis apie 6,5 - 7,0 cm, plotis apie 4,5 - 6 cm. Galinio pėdsako ilgis - apie 7 - 13,5 cm, plotis - apie 5,5 - 7 cm.
- Barsukas: Priekiniai pėdsakai dažniausiai yra apie 4,7 - 5,2 cm ilgio ir 5 - 5,7 cm pločio, o galiniai - 6,5 - 8,4 cm ilgio bei 4,5 - 4,9 cm pločio.
- Gražuolė stirna (suaugusi): Pėdsakų ilgis apie 4-5,3 cm, o plotis apie 3-4 cm.
- Taurieji elniai (suaugę): Pėdsakų ilgis yra apie 7-11 cm, o plotis apie 5,5-7 cm.
- Briedis: Suaugusio patino pėdsakų ilgis - apie 15,5 cm, o suaugusios patelės - apie 14 cm.
- Šernai: Jauniklių pėdsakai yra apie 3 cm, vienmečių - apie 4 cm, dvimečių - apie 5,5 cm, trimečių - apie 7 cm, o suaugusiųjų - apie 9 cm.
- Stumbras: Priekinių kojų pėdos yra 10-15 cm ilgio ir 10-15 cm pločio, o užpakalinių - apie 12-15 cm ilgio ir 8-10 cm pločio.
Pažinkime Lietuvos miškų gyventojus
Lūšis - slaptinga girių katė
Lūšys grįžta į Lietuvos miškus. Jos, mūsų girių senbuvės, buvo bebaigiančios išnykti, bet bus išsaugotos, išgelbėtos nuo išnykimo. Lūšis (Lynx lynx) - katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Apie 90 % visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire.
Lūšys laikosi didesniuose miškuose. Mėgsta mišrius miškus, ramius, su tankiu pomiškiu plotus. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, elniais, dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia. Lūšis stipresnė už šunį, buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.
Tai didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80-105 cm, aukštis 60-65 cm. Uodega trumpa, apie 25 cm, juodu galu. Sveria 30 kg ir daugiau. Lūšies liemuo stambus, trumpas, kojos ilgos ir storos, letenos didelės. Kailis tankus ir švelnus, šviesiai rusvas su juosvomis ar rusvomis dėmėmis. Ausys su ilgais juodų plaukų šepetėliais viršūnėse. Jaunikliai balti, vėliau spalva darosi rusvai pilka, išryškėja tamsiai rudos dėmės.
Dauginimasis: Ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių. Nėštumas - 60-70 dienų. Patelė veda 2-5 aklus jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Jauniklius patelė prižiūri 1-2 metus. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Grėsmės ir apsauga: Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Aplinkosaugininkai primena, kad už sunaikintą lūšį tektų atlyginti 16,3 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 50-70 lūšių, šiaurės Lietuvoje, ties Biržais, prie Latvijos sienos.
Gudrioji raudonoji lapė
Lapės - gudrūs ir atsargūs žvėreliai. Jos yra itin gudrios ir atsargios, todėl ištyrinėti ir iki galo suprasti šiuos žinduolius yra sudėtinga. Lapės skirstomos net į 36 skirtingas rūšis - visos jos priklauso šuninių šeimai ir šioje šeimoje yra pačios mažiausios. Įdomu ir tai, jog jos ganėtinai skiriasi nuo visų kitų šuninių šeimai priklausančių gyvūnų.
Pirmasis ir tikriausiai didžiausias skirtumas nuo kitų šuninių šeimos gyvūnų - lapės niekada neloja. Netgi galima teigti, jog jos yra panašios į kates, kadangi mėgsta vienatvę ir niekada nesiburia į gentis, kaip kiti šuninių šeimos atstovai. Be to, lapės yra nakties gyvūnai, nes būtent naktį jos jaučiasi saugios ir turi pranašumą prieš kitus grobuonis, kurie prastai mato tamsoje. Lietuviškoje gamtoje dažnai pastebima raudonoji lapė. Ji pasižymi ne tik gudrumu, bet ir labai išvystytu instinktu apsaugoti jauniklius.
Kiti svarbūs miško gyventojai ir jų garsai
Miško gyventojų balsai padeda juos pažinti net nematant. Pavyzdžiui, galime išgirsti, kaip riaumoja rudoji meška lepeškojė. Lokiai buvo laikomi miško šeimininkais. Šiandien dienai meškos gyvena daugiausia šiaurėje. Taigi, dabar yra tik aštuonios meškų rūšys. O šitaip staugiapilkasis vilkas. Dar jis moka loti, juk šunų giminaitis.
Gali girdėti, kaip genys kala savo stipriu snapu, ieškodamas vabaliukų savo pietums. O štai ir žymusis dainininkas - varnėnas. Paklausyk, kokias treles jis „išvingiuoja“. Čik - čirik, čik - čirik, čirškia paprastasis žvirblis. O šitaip ūbauja pelių siaubas pelėda. Ji tikras paukštis - grobuonis.
Galingojo briedžio balsas taip pat išskirtinis. Jis - didžiausias mūsų miškų galiūnas. Sakoma, kad briedžiai trimituoja. Mažas pūkuotas meškėnas taip pat turi savo balsą. Žiemą jis miega, gali išmiegoti net 4 mėnesius.
Stirnos - tylūs, bet labai jautrūs gyvūnai. Jų bendravimas su kitais gyvūnais ir pavojų signalizavimas pagrįstas ne tik kvapais, bet ir kūno judesiais bei garsais. Stirnos šnypštimas - tai ne tik baimės išraiška, bet ir įspėjimas kitoms netoliese esančioms stirnoms.
Nors skamba kaip legenda, tačiau kai kuriuose regionuose pastebėta, kad šernai keičia savo elgseną pagal žmonių aktyvumą. Pavyzdžiui, savaitgaliais, kai daugiau medžiotojų ar lankytojų miške - jie pasitraukia giliau į mišką, aktyvūs būna naktimis. O čia kiaulės giminaitis šernas. Jis turi galingas iltis ir gali rausti žemę, ieškodamas maisto. Šernas labai mėgsta ąžuolo giles.
Gervės, nors dažnai matomos tik migruojant, dauginasi ir peri Lietuvoje. Šios vietos dažnai būna sunkiai pasiekiamos žmonėms - pelkėse, tankiuose miškuose, netoli vandens telkinių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
