Tragedija ir viltis: motinos skausmas ir visuomenės parama
Skausmo ir nevilties ištikta mama socialiniuose tinkluose pasidalijo naujausia žinia - papasakojo, kad yra labai sudėtingoje situacijoje tiek psichologiškai, tiek ir finansiškai.
„Esu palūžusi po tragedijos. Alytaus skausmo užuovėja sutiko man padėti palaidoti vaiką, nes pinigų laidotuvėms neturiu, tikėkimės, kad laidotuvės man nekainuos. Jeigu kas gali padėti ir prisidėti prie kūdikio laidotuvių, būčiau dėkinga“, - viename iš įrašų savo skausmu dalijasi motina.
Lemtingas nuovargis ir nelaimingas atsitikimas
Kaip moteris pasakojo portalui AlytusPlius.lt, tragedijos dieną ji teigia buvusi visiškai išsekusi. Pasak Indrės, dėl nuolatinio kaimynų triukšmo ji buvo nemiegojusi apie parą ar net pusantros. Po pietų, išėjus ją aplankiusiems draugams, moteris nusprendė pamaitinti sūnų. „Pasidėjau vaiko galvytę ant žasto. Daviau krūtinę, paskutinį kartą pamačiau, kaip jis žiūrėjo tomis mėlynomis akytėmis… ir užmigau iš nuovargio“, - pro ašaras prisiminė motina.
Ji atvirai pripažįsta faktą, kad miegodama galėjo netyčia prispausti kūdikį. Pabudusi po kelių valandų, ji rado sūnų pabalusį ir pageltusį. Jos teigimu, iš vaiko nosies, akių ir burnos bėgo kraujas. Moteris nedelsdama paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Pagal skambučio operatoriaus nurodymus, ji bandė kūdikį gaivinti, tačiau, jos teigimu, tikėtina, jog jis nustojo kvėpuoti dar prieš atvykstant medikams.
Kitame publikuotame vaizdo įraše moteris sako, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, ji kelia versiją, kad tai buvo staigios kūdikio mirties sindromas. „Aš savo vaiką be galo mylėjau ir niekada gyvenime prieš vaiką nebūčiau drįsusi pakelti rankos. Čia buvo nelaimingas atsitikimas, paprasčiausiai miegodama tą vaiką užspaudžiau, greičiausiai taip ir buvo. Nes padaviau maitinti krūtinę ir po maitinimo, kai vaiką padėjau į lovytę vaikas pradėjo kraujuoti iš akių, nosies ir burnos. Pamačius, kad vaikas mėlynuoja, baltuoja - iškviečiau greitąją. Jūs neįsivaizduojate, jis tiesiog mano rankose numirė. Atvažiavo medikai, bet nieko nebegalėjo padaryti. Greičiausiai tai yra staigios kūdikio mirties sindromas, bet visi žmonės, kurie nežinodami šneka visokias nesąmones, tie patys kaimynai, kurie rakindavo virtuvę, kurie šūkavo prie mano durų, kurie man sakė, kad mane su vaiku išgins, jie džiaugiasi mano kūdikio mirtimi“, - šneka ji.
„Aš klykiau ir rėkiau, prašiau medikų, kad jie gaivintų dar ir dar… Tai kaip košmaras. Paprašiau pagalbos, nes negalėjau likti tame bute, neturėjau sau vietos. Dabar esu Kauno klinikose“, - sekmadienio vakarą pasakojo ji.
Moteris pasakoja, kad šiuo metu yra ligoninėje ir negali grįžti į tą butą, yra šokiruota ir giliai sukrėsta, geria raminamuosius vaistus ir negali nustoti verkti. „Mano kūdikis man vis dar stovi akyse, kai man liepė atsisveikinti, apkabinau atšalusį vaiko kūnelį ir pasakiau, kad be vaiko negyvensiu, kaip man yra sunku <...> Niekas to nesupras, koks yra mano skausmas, kaip motinos. Yra šlykštūs žmonės, kurie šiai dienai džiaugiasi mano kūdikio mirtimi“, - su ašaromis akyse dalijasi motina.
Kaimynystė kaip pragaras ir parama
Indrė gyvena nuomojamame būste Alytuje, Putinų mikrorajone. Anot jos, santykiai su kaimynais buvo itin įtempti. Moteris naujienų portalui AlytusPlius.lt pateikė policijos išrašus, rodančius, kad ji ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl triukšmo ir, kaip teigia, piktavališko kai kurių asmenų elgesio, kai jai esą buvo neleidžiama eiti į bendro naudojimo virtuvę pasiimti vandens kūdikiui. „Situacija buvo tokia prasta, kad socialinė darbuotoja, bandžiusi atnešti man vandens, taip pat buvo apstumdyta“, - pasakojo Indrė.
Motina teigia, kad būtent ši aplinka ir nuolatinis stresas neleido jai tinkamai pailsėti ir pasirūpinti savimi bei naujagimiu. Ji taip pat pripažįsta jaučianti didžiulę asmeninę kaltę, kad neišėjo į moterų krizių centrą ir nepaliko, jos žodžiais, toksiškos aplinkos. „Jau buvau pradėjusi planuoti. Mano nuomojami du kambariai buvo tvarkingi, atrodė tarsi gera aplinka kūdikiui. Bet labai kentėjau nuo triukšmo“, - sakė ji.
Be to, kūdikis turėjo akių uždegimą, kurį motina gydė lašais, tačiau bendra vaiko būklė jai kėlė nerimą. Vos gimęs kūdikis, Indrės teigimu, buvo sirgęs gelta.
„Palaidoti Tajuką - pinigų neturiu visiškai. Esu pasimetusi ir sukrėsta. Toks jausmas, kad mane kažkas prakeikė, nes prieš metus vienas septynių mėnesių kūdikis, dabar - antras iškeliavo.“
Žinia apie moters nelaimę sukrėtė visuomenę. Sužinota, kad net dvi šeimos krizių centro gyventojos važiavo automobiliu, kuriame ir įvyko nelaimė su kūdikiu. Kai vaikelio gyvybė užgeso Kauno klinikose, suprasta, kad reikia imtis iniciatyvos ir pasirūpinti laidotuvėmis. Motina pinigėlių neturi, jos artimieji gyvena labai kukliai, tik iš pašalpų.
Įmonės vadovas atsakė, kad padės kūdikio netekusiai mamai ir pagalbą suteiks neatlygintinai. „Visi turime dalintis gerumu, negalime likti abejingi. Žinokit, nustebau, kad gerų žmonių yra“, - pasakojo Alytaus socialinių paslaugų centro direktorė E. E.
„Noriu padėkoti ne tik laidojimo namams, jų vadovui, bet ir Alytaus Švč. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios klebonui Renaldui Janušauskui, kuris penktadienio vakarą neatlygintinai aukos Šv. Mišias ir šeštadienio popietę atvyks į laidojimo namus išlydėti vaikelį į paskutinę žemišką kelionę bei palaidos Užupių kapinėse“, - pasakojo E.
Ryšys su motina: svarba ir iššūkiai
„Kuo žmogui svarbus ryšys su mama? Kuo jis skiriasi, lyginant žmogaus santykį su tėvu? Nuo pat gimimo vaikui ryšys su mama yra pirminis - naujagimis netgi suvokia save kaip vientisą su ja. Dažniausiai mama yra tas žmogus, kuris tampa mūsų saugumo pamatu pirmaisiais gyvenimo metais. Ji yra tarsi saugus uostas, nuo kurio atsispiriame gyventi. Žinoma, kartais ir tėvas tampa tuo pirminiu prieraišumo objektu, bet visgi dažniausiai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais jo vaidmuo išlieka antriniu.
Gamtos sudėliota taip, jog moteriai dar per nėštumą, gimdymo metu bei vėliau dėl joje įvykstančių hormoninių pokyčių susikuria natūralus ryšys su vaiku, kuris dar labiau stiprinamas žindymo periodu. Mamoms fiziologiškai užkoduotas automatinis prisirišimas prie vaiko bei meilė jam. O vyrui tas ryšys su vaiku vystosi šiek tiek kitaip - aišku, kai kurie vyrai galbūt iškart pasijaučia tėvais ir tėviškais, bet neretai daugeliui reikia „prisijaukinti“ tėvystę.
Kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbesnis yra tvirtas, saugus ryšys su mama. Nuo ankstyvojo ryšio su mama labai priklauso vėlesnis savęs suvokimas ir priėmimas. Jei mama yra prieinama, priimanti, palaikanti, pastiprinanti, suteikianti drąsos ir stiprybės - vaikas auga saugiai, tvirtai, pasitikinčiai, dėl ko jam suaugus būna daug lengviau išbūti su savo jausmais ir savimi. O jei ryšys su mama yra šaltas, atstumiantis - vaikui susiformuoja pojūtis, kad jis kažkoks nesvarbus, nereikalingas, neįdomus. Beje, gilaus ankstyvojo ryšio su mama trūkumo nulemtas nevisavertiškumo jausmas žmogui išlieka ilgam, taip pat ir suaugus. Žinoma, tam tikrais atvejais, vaikui augant, tą ryšio trūkumą su mama gali kompensuoti ir kitas žmogus, pavyzdžiui, tėvas ar artimas giminaitis.
Paauglystės metu ryšys su mama (kaip ir su tėvu) išlieka labai stipriu saugumo šaltiniu vaikui, nors natūralu, jog paauglys labai nori nutraukti tą glaudų ryšį ir kurti savus ryšius bei asmeninį gyvenimą. Tačiau drastiškas santykių nutraukimas su mama (ar/ir tėčiu) paauglystėje gali stipriai negatyviai paveikti paauglį, jo savivertę bei saugumo jausmą. Jei paauglystėje nutrūksta santykis su mama, žmogus praranda dalį saugumo, jam reikalingo tuo metu. Dėl to dažnai tokiais atvejais paaugliai įklimpsta į įvairias priklausomybes ar kitas savidestrukcines veiklas. Tą lemia arba noras maištauti, arba siekis ieškoti atramos, kurios trūksta šeimoje.
Mamai kiekvienas vaiko raidos etapas yra iššūkis. Jai tenka priimti įvairius vaiko pokyčius, jo pasipriešinimą ir sakymą „ne“, kas ypač stipriai pasireiškia apie antrus trečius vaiko gyvenimo metus ir paauglystėje. Sunkus iššūkis yra priimti vaiko emocijas, išgyvenimus ir patirtis, „sutalpinti“ visa tai savyje bei ramiai „perdirbti“, suteikiant reikalingą atgalinį ryšį. Beje, šeimoje augant keliems vaikams, iššūkiu tėvams tampa ir jų tarpusavio santykiai. Būtent tėvai yra tie asmenys, kurie atsakingi, kad jų vaikai sklandžiai įveiktų savo raidos ir aplinkos iššūkius bei užaugtų laimingais, tvirtais, laisvais, savimi pasitikinčiais žmonėmis. Ir tai yra tikrai nemenkas iššūkis.
Idealiu atveju, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais motinos vaidmuo yra globėjiškas, visiškai priimantis; mama būna tarsi neatskiriama vaiko dalis. Vaikui augant, tame labai glaudžiame ryšyje po truputį turi atsirasti vis daugiau erdvės. Mama kuo toliau, tuo labiau turėtų leisti pačiam vaikui stebėti, tyrinėti ir patirti aplinką; nelaikyti jo už rankos, o tiesiog būti šalia. Pavyzdžiui, pirmokui mama padeda daryti namų darbus, o vėlesnėse klasėse jai pakaktų tik paskatinti vaiką, domėtis jo gyvenimu, bet neprisiimti atsakomybės už veiksmus, kuriuos vaikas turėtų atlikti pats pagal savo raidą. Žinoma, mama vistiek turėtų išlikti žmogumi, į kurį vaikas, paauglys ar jaunuolis gali atsiremti, kreiptis patarimo, išsakyti jausmus, tačiau ji turėtų jam leisti būti savimi, judėti norima kryptimi ir kurti asmeninius santykius. Galiausiai vaikui užaugus, santykis su mama turėtų tapti kaip dviejų atskirų suaugusių žmonių, kurie rūpinasi vienas kitu, bet vienas kitam ir vienas nuo kito nepriklauso.
Mamoms dažnai būna sunku nuo to labai artimo ryšio po truputį tolti nuo vaiko, tuo pačiu užtikrinant jo saugumą. Čia tikras menas: išbalansuoti tarp to, kiek vaiką reikėtų kontroliuoti ir prižiūrėti, o kiek - suteikti jam erdvės ir laisvės, nepriklausomybės, būtinos sveikai raidai. Paauglystės laikotarpiu šeimose neretai atsiranda įtampa, kai paaugliui norisi erdvės, o tėvai per mažai juo pasitiki, kur galbūt jau galėtų pasitikėti. Kartais pernelyg glaudus mamos ryšys su paaugliu lyg ir nekelia problemų, nesukelia paauglio pasipriešinimo, tačiau nepalieka erdvės paaugliui augti, vystytis ir tapti savarankišku individu. Perdėtas mamos rūpestis ir globa suaugusiam vaikui kelia įtampą ir norą priešintis bei trauktis. Ir, aišku, jau suaugus, dažnoje šeimoje būna ta problema, kad mamos sunkiai paleidžia vaikus gyventi savo asmeninį gyvenimą; bando juos reguliuoti, kontroliuoti, aktyviai reiškia savo nuomonę. Nepriima to, kad vaikas turi pats priimti sprendimus, praeiti kažkokius paklydimus, išmokti savas gyvenimo pamokas. Visa tai mamos, žinoma, dažniausiai daro iš didelio noro apsaugoti savo vaikus ir jiems padėti. Tačiau perdėtas mamos rūpestis ir globa suaugusiam vaikui kelia įtampą ir norą priešintis bei trauktis.
Kai patys tampame tėvais, žinoma, labiau suprantame savo mamas ir tėčius, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi su mumis. Juolab, kad patys tapę tėvais, perimame savo tėvų modelį, kaip būti tėvais. Auklėjimo modeliai iš karta į kartą perimami ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai, automatiškai. Beje, net ir tais atvejais, kai žmogus nenori elgtis su savo vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, - iš tikrųjų dažnai vis tiek kartoja tėvų elgesį. Reikia nemažai sąmoningumo norint šiuos tėvystės modelius pakeisti. Beje, šeimos santykių vaidmens perėmimas gali būti labai akivaizdus, arba gali būti perimta tik dalis to, kokie tėvai buvo. Kokį santykį žmogus kūrė su savo tėvais, dažniausiai tokį kuria ir su savo vaikais.
Jei suaugęs žmogus jaučia kaltę dėl to, kad nebuvo geru vaiku savo mamai, kyla klausimas, koks buvo to žmogaus santykis su mama. Tai lyg ir rodo, kad santykyje su mama vaikui buvo suteikta per daug atsakomybės. Kai ta erdvė, atstumas tarp mamos ir vaiko didėja saugiai ir sveikai - kaltės jausmas neturėtų kilti. Dažniausiai kaltė lieka, kai vaikas nori tą atstumą didinti, kadangi to reikia jo paties vystymuisi, o mama šiuo atveju atstumo didinti neleidžia.
Niekas nedaro tyčia blogai - dažniausiai negebėjimas palaikyti sveiko atstumo kyla iš labai stipraus noro apsaugoti ir globoti vaiką bei su tuo susijusios baimės bei nerimo. Neretai tik iš pačių geriausių ketinimų sukuriamas toks santykis, kuriame vaikui nebelieka erdvės. Kitas dalykas, jei ta vaiko kaltė prieš mamą yra jaučiama dėl kažkokių elgesio pasirinkimų ar netinkamų emocijų išraiškų, vėlgi, tam tikra prasme tai taip pat yra tėvų atsakomybė, nes vaikas neturi pakankamai gebėjimo analizuoti, reflektuoti, suprasti save, savo emocijas ar netgi plačiau pažvelgti į situaciją. Ir tame jam turi padėti tėvai. Dažniausiai negebėjimas palaikyti sveiko atstumo kyla iš labai stipraus noro apsaugoti ir globoti vaiką bei su tuo susijusios baimės bei nerimo. Kitaip tariant, vaikas niekada nebūna tyčia blogu savo mamai, tiesiog galbūt kažkuriame etape jis nesuranda kažkokių adaptyvesnių būdų išreikšti save, o tėvams nepavyksta jam tame padėti. Tad jei suaugęs žmogus jaučiasi kaltu, vadinasi, tas santykis kažkaip ne taip vystėsi. Kaltės jausmo prieš mamą už tai, kokiu jis buvo vaiku, suaugusiam žmogus neturėtų kilti, jei santykyje su mama buvo pakankamai erdvės, palaikymo, supratimo ir paskatinimo gyventi savo gyvenimą.
Išties dažnai būna, kad žmonės, bandydami ieškoti savo problemų šaknų, atranda, kad tos problemos bei tai, ką jie turi ir kaip jie jaučiasi dabar, susisieja su jų santykiais su tėvais. Ir, taip, pirma reakcija tai suvokus dažniausiai būna pyktis, kaltinimas. Kas galbūt padeda, tai supratimas, kad dažniausiai didžioji dalis tėvų viską darė ne dėl to, kad pakenktų, o tik norėdami padaryti kuo geriau, taip, kaip jie tuo metu suprato - deja, ne visada tai pavyksta. Patarčiau pasistengti pamatyti mamą šviesoje, kad visa tai, ką ji darė, nebuvo linkint blogo. Jei yra patirtos kažkokios traumos, reikėtų suvokti, kad mūsų pačių, kaip suaugusiųjų, atsakomybė išsispręsti tai, ko tėvai nesugebėjo. Dažniausiai tikriausias žmogaus išgijimas iš probleminio santykio su mama ateina tada, kada nebejaučiamas pyktis. Kada suvokiama, kad tai yra gyvenimo duotybė. Ir suprantama, kad daug ką galima pakeisti - taip, galbūt ne taip lengvai, bet suaugęs žmogus ir pats sau gali suteikti tą palaikančiojo tėvo vaidmenį, kurio galbūt kažkada ir trūko. Dažniausiai didžioji dalis tėvų viską darė ne dėl to, kad pakenktų, o tik norėdami padaryti kuo geriau, taip, kaip jie tuo metu suprato.
Atkreipčiau dėmesį, kad netgi galvojant apie pozityviosios tėvystės tendenciją, tai, jog išties gausu knygų, informacijos, tyrimų apie pozityvaus auklėjimo teigiamą poveikį vaiko savivertei ir raidai - kas mus, kaip tėvus, iš tikrųjų žymiai stipriau veikia, tai mūsų paveldas. Kitaip tariant, tai, ką tu perskaitai, yra viena, bet kol tai tampa „kūnu“ - prireikia laiko. O iš karta į kartą perduodamas santykių suvokimas, vertybės, supratimas apie auklėjimą, šeimos vaidmenis mus veikia natūraliai ir daug labiau. Dėl to kalbant apie tą auklėjimo pokytį visuomenėje, sutinku, kad daugėja pozityvesnių, palaikančių tėvų, bet tai vistiek yra pakankamai nauja tendencija vaikų auklėjime ir kol kas dar nepakankamai stipriai įsišaknijusi. Ilgą laiką požiūris į vaiką buvo išvis kitoks. O mes, kaip ir minėjau, nesąmoningai perimame iš savo tėvų, senelių ir prosenelių tuos auklėjimo metodus, kurie kartais ir nėra patys geriausi.
Visų pirma mamoms - tiek mažų, tiek suaugusiųjų vaikų - palinkėčiau kantrybės ir gebėjimo priimti, kad vaikui jumyse būtų pakankamai erdvės būti savimi. O visiems palinkėčiau tos pačios kantrybės savo mamos. Netgi jei jos yra nekantrios ir nesupratingos, vistiek tai yra mamos - vienintelės, nepakartojamos ir pačios nuostabiausios.
Paslėpta psichologinė žala motinos ir dukters santykiuose
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
