Karolis Kaupinis: kūrybinės kelionės nuo politikos mokslų iki kino ir teatro

Karolis Kaupinis, gimęs 1987 metais Vilniuje, yra žinomas Lietuvos kino režisierius, scenaristas ir dramaturgas, kurio kūryboje nuosekliai tyrinėjamos lietuvių tapatybės ir istorijos temos.

Išsilavinimas ir karjeros pradžia

Karolis Kaupinis Vilniaus universitete įgijo lyginamosios politikos magistro laipsnį. Pabaigęs studijas, Kaupinis dirbo užsienio žinių redaktoriumi Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Jis dirbo tarptautinių naujienų žurnalistu LRT televizijoje, vedė ir kūrė laidą „Pasaulio Panorama“. Jo žvilgsnis visuomet buvo atgręžtas į įvykius pasaulyje, o užduotis - papasakoti apie juos kitiems. „Pasaulio panorama“ buvo būdas pamėginti geriau suprasti pasaulį.

Dirbdamas aktualijomis paremtą laidą ilgą laiką, K. Kaupinis ėmė matyti, kad tam tikri dalykai niekada nesikeičia, o aktualijos kinta, tačiau žmogaus esminės dilemos ar bruožai - ne. Jam tai buvo įdomu ir „Pasaulio panoramoje“. Tačiau laidą uždarius, atsirado galimybė pamėginti kitas raiškos formas. Šias formas jis išbando iki šiol, stengdamasis sukurti kažką, kas būtų anapus žodžių, paimtų už gerklės.

Pats K. Kaupinis teigia, kad baigęs mokyklą, Muzikos ir teatro akademija nerinko režisierių kurso, bet tuo metu jis neturėjo ir didelio užsidegimo studijuoti būtent ten. Jam patiko istorija, literatūra, o iš lietuvių rašytojų - Jurgis Savickis, gal ne tiek jo darbai, kiek asmenybė. Grodamas orkestre ir važiuodamas į koncertus Pietų Prancūzijoje, jis galėdavo įsivaizduoti, kur J. Savickis mąsto tai, ką mąsto, skaitydamas jo atsiminimus. Per jo atsiminimus atsivėrė visas Lietuvos diplomatų egzilyje gyvenimas, kuris atrodė kažkaip kilniau, gražiau, žavingiau nei posovietinis Vilnius, kuriame jis augo. Tai buvo kažkokia kita Lietuva, kuri egzistuoja, bet jam yra nepažįstama. Todėl jis nusprendė stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniaus universitete ir būti ambasadoriumi.

Studijų metu vėl sugrįžo susidomėjimas kinu. Bakalauro darbui jis paprašė leisti kurti filmą. Tada baigęs magistrantūrą, kelerius metus dirbo televizijoje ir kūrė laidą „Pasaulio panorama“, per tą laiką sukūrė porą trumpametražių filmų ir ruošdamasis ilgametražiui išėjo kurti tik kino.

Kino kūryba

Trumpametražiai filmai

Karolio Kaupinio pirmasis trumpametražis fikcinis filmas „The Noisemaker“ (liet. „Triukšmadarys“) buvo atrinktas į „Pardi di domani“ konkursą Locarno filmų festivalyje ir nuo tada keliavo per kitus festivalius, laimėjo keletą apdovanojimų Baltijos šalyse. 2013 metais jis parašė ir režisavo šį filmą, bendradarbiaudamas su prodiusere Marija Razgutė ir „M-Films“ prodiuserine kompanija. „Triukšmadarys“ taip pat laimėjo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias 2015 metų trumpametražis filmas.

Kaupinio antrasis trumpametražis filmas „Watchkeeping“ (liet. „Budėjimas“) buvo apdovanotas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje 2017 metais. „Rupert“ alternatyvios edukacijos programa, kurioje Kaupinis dalyvavo turėdamas idėją trumpo metro filmui, aprūpino jį mentoriais ir suteikė galimybę atsivežti scenarijų meistrą Antonio Piazza, kuris tapo jo pirmojo filmo krikštatėviu ir vėliau pelnė išskirtinį Kanų dėmesį. Režisierius yra pastatęs du trumpametražius filmus: „Budėjimas“ ir „Triukšmadarys“, už antrąjį Karolis Kaupinis gavo Sidabrinės gervės apdovanojimą.

Ilgamečiai filmai

Režisieriaus debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Nova Lituania“ pasirodė 2019 metais. Filmas 2019 metais laimėjo Atėnų ir Rygos kino festivalius, „Kino pavasaryje“ 2020 metais. Filmo veiksmas vyksta 1938 metais, tarpukario Kaune, Lietuvai švenčiant nepriklausomybės dvidešimtmetį, kai Europos horizonte kibirkščiuoja neišvengiamo karo grėsmė. Dėl naujos valstybės ateities nerimaujantis geografijos profesorius Feliksas Gruodis sugalvoja beprotišką planą - jis pasiūlo vyriausybei Afrikos žemyne sukurti atsarginę Lietuvą.

Karlovi Varų festivalyje K. Kaupinis dalyvavo programoje „East of the West“, kuri atsirado 1948 metais, iš esmės kaip Rytų Europos Kanai. Šis festivalis tapo vienu prestižiškiausių visame Rytų bloke. Po Karlovi Varų festivalio žiniasklaidai filmą komentavo prodiuserė Marija Razgutė, pasakiusi, kad filmu režisierius norėjo kritiškai pažiūrėti į istorinį laiką. Kadangi pasaulis suprantamas kaip nuolatinis konfliktas tarp to, kaip norėtųsi, kad būtų, ir to, kaip yra, lygiai tokia pati yra ir istorija. Viskas taip pat, tik kitu laiku.

Praeitį vertinant su šiandienio žinojimo išmintimi, žinant, kas buvo paskui, galima mėginti suprasti priežastinius ryšius, kurie sukėlė jau žinomas pasekmes. Kad pasimokysime iš istorijos, tikėtis, matyt, naivu, bet bent jau galima nelaikyti istorijos kuo nors paprastesniu nei šiandiena. Būtent todėl istoriniame laike K. Kaupiniui svarbu ieškoti to, kas liko nepastebėta, neišgirsta.

Klausiant, kaip istorinėje temoje laviruoti tarp faktų ir vaizduotės, K. Kaupinis atsako, kad reikia perteikti faktus, o tarpus tarp jų užpildyti vaizduote. Tai gana sudėtinga. Kurdamas filmą, jis su operatoriumi, ieškodami vizualinio rakto, analizavo tarpukario spaudos fotografiją. Yra toks tarpukario spaudos fotografas Vytautas Augustinas, kurio darbai labai įdomūs tuo, kaip jis komponuoja. Būdamas spaudos fotografas, jis fotografavo daug oficialių renginių, ceremonijų - tai, kur yra labai tiksliai nurodyta, kaip kas turi atrodyti, elgtis.

Nepaisant to, V. Augustinas visą laiką randa tokį kampą, pasirenka tokią kompoziciją ir paspaudžia fotoaparato mygtuką tada, kai tame kadre atsiranda kažkas, ko ceremonialas nenorėtų, kad ten būtų. Pavyzdžiui, kažkas antrame plane šnirpščia nosį per prezidento kalbą. Viena iš nuotraukų, kuri padarė jam didžiausią įspūdį, buvo ta, kurioje prezidentas Smetona važiuoja karieta palei išrikiuotą jaunalietuvių rikiuotę, ir šalia Smetonos sėdi premjeras Tūbelis. Nuotrauka daryta maždaug 1938 metų pabaigoje arba 1939-ųjų pradžioje, kai Lietuva jau neturi perspektyvos, jau yra įvykęs lenkų ultimatumas, Klaipėdos krašto aneksija. Šalia Smetonos sėdintis Tūbelis lyg krapšto nosį ar kažką kitą, jo žvilgsnis yra į niekur - susirūpinusio, savyje paskendusio žmogaus žvilgsnis. K. Kaupinis tai interpretuoja, kad jis galvoja: „Ką mums daryt?“ Ir tokioje vienoje nuotraukoje galima pastebėti labai daug to, ko nerastum istoriniuose dokumentuose: jausmų, būsenų. Tai - jo interpretacija.

Iš tokių interpretacijų po truputį dėliojamas paveikslas, paliekant nejudinamus tuos dalykus, kurie vyko taip, kaip jie vyko. Pavyzdžiui, kad vyko lenkų ultimatumas ir kad Lietuva jį priėmė. Režisierius negali padaryti taip, kad jis neįvyko, todėl to neliečia, bet kaip tą vakarą jautėsi vienas ar kitas - tai jau interpretacijos sritis. Iš principo visas filmas yra interpretacija istorine tema todėl, kad K. Kaupinis žino, jog Pakštas buvo atėjęs pas premjerą Tūbelį siūlyti atsarginės Lietuvos idėjos likus maždaug porai savaičių iki Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Tūbelis buvo vienintelis žmogus vyriausybėje, kuris nepasišaipė iš Pakšto, bet pasakė, jog jam įdomi ši jo idėja ir kad jis jam paskambins. Po savaitės Tūbelį ištiko širdies smūgis ir jis nepaskambino. Nors turbūt nieko neatsitiko, bet režisierius daro taip, kad paskui jie dar kalbėjo, kai jis išėjo iš ligoninės. Aišku, jis nenueina iki to, kad jie sukuria atsarginę Lietuvą, nes niekas jos nesukūrė, bet toje erdvėje - kaip jie svajotų apie ją arba tai, kaip vienas tiki, o kitas netiki ir kodėl - visa tai jam yra leidžiama.

K. Kaupinis pasakoja, kad veiksmas daugiausia vyksta tarpukario Kaune, ten jį ir norėjo filmuoti. Modernistinė architektūra buvo kaip raktas kinematografijai - minimalistinė estetika, kurios formose dažnai galima pastebėti daug tuščio ploto ir labai didelį dėmesį konkrečioms detalėms. Maždaug taip jis norėjo komponuoti ir kadrą, dėl to buvo svarbu, kad veiksmas vyktų tikrose tarpukario lokacijose. Nėra daugiau niekur kitur tiek, kiek jų yra Kaune. Bet dalis jų gerokai apleistos. Nespalvotame filme vienu svarbiausių dalykų tampa kontrastas bei šviesotamsa, kurie tampa pagrindiniu įrankiu kuriant emocinį foną. Kai nereikia gilintis į spalvą, įrankiai supaprastėja, bet jais naudotis galima subtiliau. Juodai balta tarsi sukuria tradicinio istorinio filmo vaizdą, tačiau tuomet kameros judesį ar kompoziciją stengiamasi sudabartinti, kad pakeistų žiūrovo nusistatymą, jog istorija - tai kažkas, įvykę praeityje. Kažkas, kas baigėsi, o dabar viskas kitaip.

Karolis Kaupinis šiuo metu dirba ties „Corcovado Borealis“ scenarijumi, istorija apie tarpukario Lietuvos geografą, kovojantį dėl atsarginės Lietuvos idėjos. Jis pritaikė savo bendrakursio, Roberto Narkaus, aplinkybių valdymo principą, kuris paskatino jį kelionei į Špicbergeną (NO), kur Karolis iš esmės pradėjo savo dabartinį projektą „Corcovado Borealis“.

Kitas jo ilgametražis filmas „Hunger Strike Breakfast“ (liet. „Badautojų miestelis“) buvo filmuojamas Kaune, Lietuvoje, 2023 metų kovą. Filmas, prodiusuotas Marijos Razgutės („M-Films“) bendradarbiaujant su „Background Films“ (Čekija) ir „Tasse Film“ (Latvija), nagrinėja Lietuvos televizijos darbuotojų bado streiką po Sovietų Sąjungos karinės Vilniaus televizijos bokšto okupacijos 1991 metais.

Kūryba teatre

Tarptautinėje dramaturgų rezidencijoje Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atstovavo konkursą laimėjęs kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis. Jis tapo antrosios LNDT organizuotos Europos rezidentų programos dalyviu, paskatintas noro išbandyti teatro formą. Pirmoji rezidencija buvo proga šiek tiek apgalvoti, ką ir kaip su ta forma norima daryti. Gerai apie tai mąstyti ne savo šalyje, ne savo aplinkoje. Reikia nuotolio, kad galėtum nebedalyvauti, net fiziškai nebebūti tame, apie ką galvoji. Madridas tam buvo gera terpė - komfortiška rezidencija, maloni aplinka. Joje parašė esė, kuri ir tapo pagrindu būsimam kūriniui. Briuselyje daugiausiai bandė suprasti, kas šiandien apskritai vyksta teatre Europoje, kokios tendencijos, kaip žiūrima į tekstą. Daug apie tai kalbėjosi tiek su kitomis rezidentėmis, tiek su meno vadovėmis, ėjo į spektaklius.

Iki Berlyno jau turėjo sugalvojęs formą - video archyvo ir dramaturginio teksto mišinį, o Berlyne ėmė rašyti patį dramaturginį tekstą. Tema, kuri jį domina, yra žmogaus laikinumas ir kaip jis su juo dorojasi. Kaip tauta savo geopolitinėse aplinkybėse mes irgi gyvename nuolatiniame laikinume. Niekas netrunka. Tai veikia ir mūsų meno lauką, o teatrą dėl jo prigimtinio efemeriškumo - ypač. Atrodo, kad čia visoms kartoms nelengva susitaikyti su mintimi, kad viskas praeis, nes tada tenka atsakinėti į prasmės klausimą. Apie tai ir pjesė - apie norą įsiamžinti įvairiais būdais, norą išlikti ten, kur viskas laikina. Temos siužetu tampa Lietuvos teatro istorija ir jo vidinės peripetijos, buvusių spektaklių atgarsiai.

K. Kaupinio parašytas kūrinys „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pasakoja apie tai, kaip grupė teatro kūrėjų bando atkurti legendinį teatro spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Šiemet Europos rezidencijų konkurso, kurį jis laimėjo, tema buvo „O po tamsos šviesa“. Jo paties atsakymas į klausimą, kur dabar šviesa - ne čia, ne šiame pasaulyje. Turbūt tai tikinčio žmogaus atsakymas, todėl palengvėjimą suteikia tikėjimas (po truputį virstantis į įsitikinimą), kad laimė ir išsigelbėjimas slypi ten, kur nebėra laiko. O jo nebėra anapus, kai pabaigi savo egzistenciją laiko pasaulyje. Nelabai tiki galimybe iš esmės pagydyti šį pasaulį, dėl to ir juo kliautis nelabai nori, bet tai nereiškia, kad jo neverta nuolatos gydyti ir jame nuolat dirbti dėl gėrio persvaros prieš blogį.

Pjesės skaitymas, kurį režisuos pats Karolis Kaupinis, vyks lapkričio 16 d., 18:30 val., LNDT Mažojoje salėje. Aktoriai: Juozas Budraitis, Marius Čižauskas, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Aistė Zabotkaitė. Svarbiausia - kelios skirtingos kartos. Dalį aktorių padiktuoja video medžiaga, nes joje jie užfiksuoti jaunesni, kalbantys ar vaidinantys. Jis taip pat ieško kažkokio kontrasto, atstumo tarp to, koks personažas parašytas ir kas jį vaidina. Su kai kuriais jau yra dirbęs kine, su kitais dirba pirmą kartą.

Pjesės skaitymas - gana keistas žanras. Tarsi nieko dar nestatoma, bet su kiekviena repeticija apetitas auga. K. Kaupinis norėtų pats pamėginti pastatyti tai, ką parašys, Lietuvoje. Visi dramaturgijos festivalio „Versmė“ renginiai yra nemokami, registracija būtina tik į kūrybines dirbtuves. Vis dėlto norint gauti geresnes vietas skaitymuose, kviečiama atvykti į juos anksčiau, nes vietų skaičius Mažojoje salėje ribotas.

Kūrybinė filosofija ir temos

Augant K. Kaupinio aplinkoje buvo daug gyvenimo praeitimi - vyresni žmonės bandė atstatyti tai, kas sugriauta, iškalbėti, kas pratylėta, net pakeisti, kas nebepakeičiama, ar sugrąžinti, kas praėjo. Viskas buvo susiję su Lietuva, jos makro ar mikroistorija XX a. antroje pusėje. Paauglystėje tai truputį dusino, norėjosi pasaulio - literatūros, kino, kelionių, gyvenimo svetur, norėjosi dabarties. Paskui žmonės, kurie jį formavo, ėmė po truputį palikti šį pasaulį. Tuomet lieki be jų apsauginio lukšto, vienas pats su savimi. Tam tikra prasme lieki paskutinis. Tada vėl bandai prisiminti - kas esi, iš kur ateini, kas tie „mes“, tarp kurių užaugai, ar jie kažkuo skiriasi nuo kitų visuomenių, tautų.

Karolis Kaupinis teigia, kad politiška yra tai, kas turi normatyvinį pobūdį, t. y. turi intenciją keisti, taisyti šitą pasaulį. Ją gali turėti tiek meninė kūryba, tiek žurnalistika. Jam ta intencija dažnai atrodo skubota, be išsamesnio to paties pasaulio, kurį nori keisti, supratimo. Apskritai - kuo labiau galvojama apie galutinį rezultatą, apie tai, kaip paveiksi ar pakeisi žiūrovą, tuo prastesnis išeina kūrinys. Nes atsiranda ta politinė, normatyvinė intencija. Pradedama mokyti, aiškinti, kaip turi būti. O mes visi vaikai, nemėgstame, kad mums aiškintų. Net ir politikoje to nemėgstame.

Kiekviena meninės raiškos forma jam įdomi savo išskirtinumu, pranašumu prieš kitas. Teatro išskirtinumas - gyvų žmonių grupė prieš kitų gyvų žmonių grupę, čia ir dabar, vienas kito gyvoje akivaizdoje. Kitos meno formos to neturi. Tylus sutarimas tarp tų, kurie veikia, ir tų, kurie žiūri, jog čia tik teatras, atveria didžiulę erdvę fantazijai, erdvę pasauliui sukurti. Jį labiausiai veikia spektakliai, kur šitas teatro privalumas būna apmąstytas, išnaudotas.

Jis yra prisipažinęs, kad nesi sinefilas, kad kinas jam įdomus ne kaip meno sritis ar kūrinys pats savaime, bet veikiau kaip būdas kalbėti ir kurti savo pasaulį. Jis nesąs didelis cinemafilas, nėra taip, kad žiūrėtų daug filmų ar domėtųsi kinu kaip tokiu. Kinas jam įdomus ne kaip sritis, meno šaka ar objektas, o kaip būdas kalbėti, būdas kurti savo pasaulį. Tai yra truputį kas kita, negu tai, kaip į kiną žiūri kino kritikas ar šiaip kino mėgėjas. Jis negali „mėgti kino“, nes dauguma pamatomų filmų jam nepadaro tokio įspūdžio, kaip realaus gyvenimo patirtys.

Jam įdomus menas apskritai, bet kinas gal labiausiai patinka tuo, kad ten susikerta labai daug skirtingų meno rūšių: literatūra, dailė, garsas. Reikia kuo daugiau žmogiškų įgūdžių, kiekvienas kino kūrybos etapas reikalauja skirtingų žinių, pavyzdžiui, darbui su aktoriais turbūt labiausiai reikia psichologijos. Kiekvieną kartą eidamas tą ilgą filmo kūrimo kelią, vis jautiesi ko nors dar nežinantis, tad nuostabos jausmas - vienas pagrindinių žmogaus variklių - galbūt išlieka ilgiau nei kitose srityse.

Viena vertus, iš kasdienybės ateina visos idėjos. Jo fantazija nėra labai laki, bet pastebi detales, kurios kitiems praeina pro akis, jas vėliau naudoja ir kurdamas. Nė vienas personažas nebūna grynai fikcinis, jo dominuojančios savybės visada būna iš jo asmeniškai pažįstamų žmonių. Kita vertus, filme stengiamasi pranokti kasdienybę, jam kūryba yra išsivadavimas iš kasdienybės, iš pasaulio, koks jis yra.

Vaiko kūryba dažniausiai yra fantazijos raiška, kuri niekada nebuvo jo stiprioji savybė. Pamena, kaip kažkada Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko kažkoks konstravimo iš „Lego“ konkursas. Vaikai ten galėjo užsirašyti, gauti krūvą lego detalių ir išreikšti savo fantaziją - kūrybingiausio kūrinio autorius turėjo būti apdovanotas. Jis per tas kelias valandas taip nieko ir nesugalvojo, tiesiog statė tokį didelį kubą su mažiukais langais ir durimis, tokį sovietinį daugiabutį, kuriame gyveno. Aišku, kad liko nepastebėtas.

Vėliau kurti jį skatino fortepijono mokytojas, bet jam labai nepatiko tas neatitikimas tarp to, kaip norėtų, kad skambėtų, ką sukuriu, ir to, ką pavykdavo atlikti. Dėl to po pirmųjų bandymų filmuoti metė ir kamerą. Norėjo tikro filmo, o išeidavo apgailėtinas niekalas. Jam kūrybai reikėjo subręsti. Kūryba jam neatsiejama nuo brandos. Tik dabar subrendęs jis ima suprasti, kad jauno žmogaus kūryboje turbūt svarbiausias dėmuo yra laisvė išsakyti tai, ką nori, bet jam tos laisvės trūko, nes visada aplinkui matė protingesnių, laisvesnių, gabesnių.

Lietuva apskritai susidaro iš gana glaudžių ir uždarų grupių. Kai K. Kaupinis, atėjęs iš socialinių mokslų, susidūrė su kino bendruomene, jam užtruko laiko įrodyti, kad gali ten būti, nors ir dabar nesijaučia pilnavertė tos bendruomenės dalis. Bet tai ne dėl bendruomenės, o todėl, kad jis pats yra linkęs daugiau veikti atskirai, nelabai mėgsta žmonių grupes, labiau vertina dviejų žmonių dialogą. Kita vertus, jam, atėjusiam iš socialinių mokslų, gal įdomios kiek kitos temos negu žmonėms, baigusiems muzikos ir teatro akademiją. Tai yra vėlgi dėl to, kad, kaip sakė, jis nesižavi kinu kaip tokiu, jam įdomiau yra konkreti tema ar būsena, ir jei apie tai lengviau parašyti, jis geriau parašys. Norėtų kaip raiškos priemonę išmėginti ir teatrą.

Filmografija ir spektakliai

tags: #karolis #kaupinis #gime

• Svajonių kampelis mergaitei
• Sužinokite viską apie lietuviškų vardų kilmę ir reikšmes
• Išsinuomoti vaikišką palapinę
• tvari gertuvė vaikams
• Pientraukio pasirinkimo vadovas