Įtakingos moterys istorijoje: karalių žmonos, partnerės ir meilužės

Senovės pasakojimuose ir istorijos puslapiuose daugybė moterų suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį, būdamos šalia karalių ir galingų valdovų. Nors kai kurios buvo teisėtos sutuoktinės, karalienės, kitos - įtakingos partnerės ar meilužės, jų indėlis formavo valstybių likimus, kultūrą ir visuomenę. Šis straipsnis apžvelgia keletą išskirtinių moterų, palikusių ryškų pėdsaką istorijoje, pradedant mitologiniais pasakojimais ir baigiant realiais istoriniais faktais.

Enėjas ir mitologijos šešėliai

Graikų mitologijoje, Enėjas yra trojėnas, Anchiso ir Afroditės (Romėnų mitologijoje Veneros) sūnus, Homero „Iliados“ ir Vergilijaus „Eneidos“ herojus. Pasak Trojos karo mitų, Enėjas paliko Troją jos žlugimo naktį, nešdamas tėvą Anchisą ant pečių. Vėliau romėnai savo valstybės įkūrimą siejo su Enėjo vardu. Esą po klajonių Enėjas su išsigelbėjusiais po Trojos žlugimo išsilaipino Tibro pakrantėje ir susigiminiavo su vietos etruskų genčių karaliumi, tuo duodamas pradžią Romos valstybei. Ši legenda panaudota Vergilijaus poemoje „Eneida“.

Kilmingieji romėnai mėgo kildinti savo kilmę iš Enėjo giminės ar jo bendražygių. Pavyzdžiui, garsi Romos Julijų giminė kildino save iš Enėjo sūnaus Julo (kitaip Askanijaus). Pirminis šaltinis apie Enėją yra Homero epas „Iliada“. Joje Enėjas vaizduojamas kaip vienas reikšmingiausių trojėnų herojų, netgi stoja į dvikovą su narsiausiu graikų herojumi Achilu ir yra išgelbstimas nuo neišvengiamos pražūties deivės motinos Afroditės pagalba. Enėjas yra pagrindinis herojus Romą šlovinančioje Vergilijaus poemoje „Eneida“. Tikriausiai garsiausias epizodas Enėjo klajonių metu yra jo apsilankymas pas Kartaginos karalienę Didonę.

Iš tikrųjų, jokių patikimų istorinių duomenų apie Enėjo ryšius su Roma ir, apskritai, šio herojaus egzistavimą nėra. Kalbant apie Enėjo žmoną, patikimuose šaltiniuose apie jo mitologinį gyvenimą minima, kad po klajonių jis galėjo susigiminiuoti su etruskų genčių karaliumi, tačiau konkreti jo žmona čia nėra įvardijama.

Karalienė Sofija Andrejevna Alšėniškė

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila turėjo keturias žmonas, o viena ryškiausių buvo Sofija Andrejevna Alšėniškė (Со́нька; lenk. Zofia Holszańska; apie 1405 − 1461 m. rugsėjo 21 d.). Sofija - Lietuvos kunigaikščių Alšėniškių giminės atstovė, herbo „Hippocentaurus“ savininkė. Vyriausia Sofijos sesuo - Vasilisa Andrejevna (mirė iki 1448 metų rugpjūčio 25 d.). Anksti netekusi tėvo, su seserimis dėdės Drucko kunigaikščio namuose išaugusi Sofija tapo Jogailos ketvirtąja žmona.

Prieš ištekėdama už karaliaus, Sofija perėjo iš stačiatikybės į katalikybę. Kadangi Sofija buvo stačiatikė, ji negalėjo tapti Lenkijos karaliene. 1422 metų pradžioje Naugarduke Sofija buvo pakrikštyta pagal katalikų apeigas ir priėmė vardą Со́фья. Viename provincijos dvare Vytautas jį supažindino su jaunute savo žmonos Julijonos Alšėniškės giminaite Sofija (1405-1461). Po gero šimtmečio Lietuvos metraštis taip perteikė Jogailos žodžius: „Turėjau vedęs tris žmonas, dvi lenkaites, o trečią vokietę, bet vaisiaus su jomis neprigyvenau. O dabar prašau tave [Vytautai], pripiršk man Sofiją...“

Vestuvės ivyko 1422 metų vasarį Naugarduko bažnyčios koplyčioje. Ceremoniją pravedė Vilniaus vyskupas Motiejus. Buvo didelis amžiaus skirtumas tarp jaunavedžių. Tradiciškai laikoma, kad vestuvių metu Jogailai buvo apie 71 metas, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai linkę į tai, kad jis buvo 11 metų jaunesnis. Kiek pavėluotai (1424 m.) ji buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Tiesa, ta proga surengtos iškilmės išsiskyrė prašmatnumu ir garbingų svečių gausa.

Gyvenimo Krokuvos dvare startas buvo sunkus. Apkaltinta santuokine neištikimybe ji atlaikė ilgą ir žeminantį teismo procesą. Išties netrukus po vedybų Sofija vieną po kito pagimdė laukiamus sūnus (vienas mirė kūdikystėje), kuriems buvo parinkti būsimiems Lenkijos karaliams tinkami vardai - Vladislovas ir Kazimieras. Kartu su vyru siekė Lenkijos sosto užtikrinimo savo sūnui Vladislovui. Nuo šio momento pagrindinis Jogailos tikslas buvo užtikrinti sūnums paveldėjimą Lenkijoje ir Lietuvoje.

Po Jogailos mirties 1434 metų birželio 1 d. Vladislovas tapo karaliumi, bet Sofija taip ir netapo regente. 1434 metais Jogailai mirus, karaliumi tapo jų dešimtmetis sūnus Vladislovas. Prasidėjo aktyvi Sofijos veikla, kuri pavertė ją viena ryškiausių Lenkijos karalienių vėlyvaisiais viduramžiais. Po vyriausio sūnaus žūties Varnos mūšyje 1444 metų lapkričio 10 d. 1444 metais mūšyje su turkais žuvus vyresniam sūnui, ji padėjo jaunėliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui užsitikrinti palankias Lenkijos sosto paveldėjimo sąlygas. Deryboms įstrigus, kaip rašoma vienoje kronikoje, Sofija lenkų didikų su ašaromis maldavo rinkti karaliumi tik jos sūnų.

Karalių motinos ir našlės statusas jai garantavo ne tik pagarbą, bet ir turtus, kuriuos investavo savo giminaičių pomirtinei sielų gerovei. Jos vardas ženklina reikšmingą Lenkijos bažnyčios ir rašto kultūros įvykį: santuokos metu į katalikybę parėjusi Sofija gyvenimo pabaigoje inicijavo pirmąjį Biblijos vertimą į lenkų kalbą. Ši rankraštinė knyga vadinama „Karalienės Sofijos Biblija“. Tuo tarpu išsaugotus ryšius su stačiatikių tradicija atspindi Bizantijos stiliumi išpuoštos jos įsteigtos Vavelio Švč. Trejybės koplyčios sienos.

Praėjus keliems dešimtmečiams po jos mirties, anūkų rankose atsidūrė visas Vidurio Rytų Europos regionas (tuo metu jį sudarė Vengrijos, Čekijos ir Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Jogailaičių epocha - svarbus laikotarpis Vidurio Rytų Europos regiono tapsmui, kurio pasekmės bus juntamos vėlesniais šimtmečiais.

Legendinė karalienė Semiramidė

Karalienė Semiramidė buvo viena įdomiausių, žymiausių ir galingiausių politinių figūrų senovės istorijoje. Tačiau jos gyvenimą gaubiamas paslapčių šydo, nes apie šią karalienę ir karę žinoma labai mažai. Semiramidė arba Šamuramata buvo legendinė karaliaus Nino žmona, padėjusi jam atsisėsti į sostą Asirijoje ir valdžiusi Asirijos imperiją nuo 811 iki 806 metų pr. Kr. Kaip iš tikrųjų atrodė gyva Semiramidė dabar duomenų maža, tačiau pasaulio menininkai mėgsta jos atvaizdą interpretuoti.

Dėl pasiekimų ir įtakos karalienė buvo prieštaringai vertinama, garsi ir galinga valdovė. Pagal ją buvo pavadinamos senovės istorijos vietos Asirijoje, Mesopotamijoje, Mažojoje Azijoje, Arabijoje ir Kaukaze. Senovės legendos byloja, kad ši paslaptinga moteris buvo žuvų deivės Derketo iš Askalono Sirijoje ir mirtingojo vyro dukra. Kai Semiramidė dar buvo kūdikis, motina ją paliko vieną ir pati nusiskandino. Mažą vaiką maitino balandžiai, kol vieną dieną ją rado karališkosios šeimos piemuo Simas ir ją užaugino.

Jauna mergina ištekėjo už Oneso arba Menono, vieno iš Nino generolų. Kalbos apie karalių Ninusą, Asirijos sostinės Ninevijos įkūrėją ir karalienę Semiramidę, pirmiausiai buvo užrašytos Persijos istorijos knygose, kurias sudarė istorikas Ktesijus iš Knido (400 m. pr. Kr.), kuris teigė, kad kaip Artakserkso II teismo gydytojas, turėjęs priėjimą prie karališkųjų istorinių įrašų. Karalių Niną be galo žavėjo Semiramidė ir jis ją laikė narsia moterimi. Jis paprašė Oneso apsikeisti žmonomis ir pažadėjo jam savo dukterį, bet Onesas atsisakė. Tada karalius Ninas pagrasino Onesui išdurti akis, nebent jis paklustų karaliaus įstatymui.

Po to, kai karalius Ninas užkariavo Aziją, įskaitant Baktrijos karalystę, jį mirtinai sužeidė paleista priešo strėlė. Kada karalius Ninas mirė, Semiramidė tapo Asirijos valdove. Ji karaliavo 42 metus ir savo valdymo metais ji sėkmingai užkariavo daug teritorijų Azijoje. Nėra jokių abejonių, kad karalienė Semiramidė buvo puiki valdovė, antraip jai nebūtų pavykę taip ilgai išsaugoti sosto.

Karalienė Semiramidė taip pat atstatė senovės Babiloną ir įsakė pastatyti jį juosiančią plytų sieną, kuri apsaugotų nuo priešų. Taip pat ji įkūrė keletą rūmų Persijoje, įskaitant Ektabaną. Pradėjusi karą su karaliumi Stabrobatu Indijoje, valdovė įsakė amatininkams sukurti armiją netikrų dramblių, kad apgautų indus ir jie pamanytų, kad jai iš tikrųjų priklauso tiek gyvų dramblių. Nors buvo labai išmintinga, tai neapsaugojo nuo jos pačios sūnaus. Kai sūnus paaugo, pareikalavo, kad jis būtų paskirtas karaliumi, bet Semiramidė nesutiko, nes bijojo prarasti savo galią.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Semiramidė išrado politeizmą ir deivių garbinimą. Taip pat manoma, kad Semiramidė buvo karaliaus Nimrodo žmona. To paties Nimrodo, kuris pastatė biblinį Babelio bokštą. Tačiau Biblijoje nėra minima karaliaus Nimrodo žmona, todėl iki galo nėra aišku, ar tai tiesa, ar mitas. Apskritai, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, Semiramidės gyvenimas ir valdymas atrodo kaip mitas ir neaišku, kur prasideda realybė.

Įtakingos karalių partnerės ir meilužės

Istorijoje gausu ir kitų moterų, kurios, nebūdamos karalienėmis, turėjo didžiulę įtaką karalių gyvenimui ir valstybių politikai. Jų intelektas, grožis ir sumanumas leido joms daryti įtaką net ir tuomet, kai visuomeninės normos tam nebuvo palankios.

Diane de Poitiers: Prancūzijos karaliaus Henriko II mūza ir patarėja

1499 metais kilmingoje šeimoje pasaulį išvydusi Diane de Poitiers išaugo į įstabaus grožio ir puikaus humanitarinio išsilavinimo merginą, tinkančią į porą pačiam karaliui. Būdama penkiolikos, ji ištekėjo už 40 metų vyresnio karaliui tarnavusio Louiso de Breze. Įtakingas vyro postas padėjo merginai atsidurti pačiame rūmų gyvenimo sūkuryje ir tapti pačios karalienės - Klaudijos Prancūzės - freilina. Netrukus tikra rūmų favorite tapusi Diane netgi dalyvavo gimdant Henriką II, o vėliau gavo užduotį būsimąjį karalių išmokyti gerų manierų. 1531 metais Diane tapo našle, o 1533 metais Henrikas santuokos saitais susisaistė su Catherine de Medici, rašo history.com.

1538 metais Henriko ir Diane santykiai, nepaisant nemenko amžiaus skirtumo, išsirutuliojo į aistringą romaną. Mylimajam 1547 metais užėmus sostą ir tapus karaliumi, jo meilužė ėmė jam patarinėti politiniais klausimais ir už jį rašė oficialius laiškus, kuriuos pasirašydavo HenriDiane. Diane de Poitiers atvaizdai puošė monetas ir įkvėpė ne vieną meno kūrinį. Jaunasis karalius dėl vyresnės meilužės buvo tiesiog pametęs galvą, ir nebuvo patenkintas jos reikalavimu kartais sugrįžti į teisėtos žmonos guolį ir pasirūpinti teisėtais įpėdiniais (Diane jam vaikų nepagimdė, bet tuo pasirūpino trys kitos jo meilužės). Henriko mirtis po 1559 metais įvykusios nelaimės jodinėjant padėjo tašką faktiškam Diane valdymui. Catherine de Medici pagaliau galėjo atsigriebti - ji iš vyro meilužės atėmė pilį ir ištrėmė ją į kaimą, kur ji sulaukusi 66 metų ir mirė.

Aspasia iš Mileto: Atėnų oratoriaus Periklio gyvenimo partnerė

Užuominų apie stiprią ir išmintingą moterį, vardu Aspasia, kuri buvo senovės Graikijos politiko ir oratoriaus gyvenimo partnerė, galima rasti Platono, Aristofano, Ksenofonto ir kitų klasikinių Atėnų autorių darbuose. Manyta, kad ji gimė maždaug 470 metais prieš Kristų Jonijai priklausiusioje Mileto kolonijoje, o vėliau persikėlė į Atėnus, kur tapo hetera. Tokiu vardu buvo vadinamos netekėjusios išsilavinusios žavios moterys, palaikiusios kompaniją išsilavinusiems vyrams. Gali būti, kad Atėnuose Aspasiai priklausė viešnamis.

Po kurio laiko Aspasia persikėlė gyventi pas Periklį, pagimdė jam sūnų. Kaip rašė Plutarchas, garsus politikas ją taip mylėjęs, jog iki pat mirties bučiuodavęs ją kiekvieną rytą ir vakarą. Aspasia buvo užsienietė, todėl Atėnų įstatymai jiems neleidę susituokti. Remiantis šaltiniais, Periklis neretai klausdavęs savo gyvenimo moters patarimų politikos ir karybos klausimais. Platonas netgi juokavo, kad Aspasia, kuri pati buvusi puiki oratorė, yra tikroji garsiosios Periklio kalbos - laidotuvių oratorijos, pasakytos per Peloponeso karą, autorė. Nors tiksliai sužinoti šios moters indėlio į Periklio karjerą nepavyks, akivaizdu, kad būtent tais metais, kai jie buvo pora, jam pavyko pasiekti labai daug. Yra teigiančių, kad Aspasia pragyveno savo garsųjį mylimąjį, o vėliau artimai bendravo su kitu Atėnų politiku.

Lola Montez: Bavarijos karaliaus Liudviko I įtaka

Mažai žinoma, kaip prasidėjo 1818 ar 1821 metais Airijoje gimusios Elizos Rossanos Gilbert gyvenimas. Egzotiško grožio mergina paauglystės metais kurį laiką gyveno Indijoje, kur ją nubloškė santuoka. Po kelerių metų ji išsiskyrė. Maždaug 1843 metais Eliza Rossana debiutavo Londono scenoje, kuriai pasirinko Lolos Montez vardą. Gražuolė prisistatydavo „šokėja iš Ispanijos“. Po sėkmingų pasirodymų Europos sostinėje, galiausiai ji apsistojo Miunchene, kur tapo Liudviko I iš Bavarijos meiluže. Senstantis karalius kaip reikiant visus nustebino suteikdamas jai grafienės titulą.

Maža to, pastatė rūmus, paskyrė dosnią rentą ir įtraukė į politinius reikalus. Daugiau nei metus būtent Lola geležine ranka valdė Bavariją, šnipinėdama ir negailestingai susidorodama su kritikais, o ją iki ausų įsimylėjęs monarchas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. 1848 metais jam visgi teko imtis veiksmų ir, reaguojant į revoliucines nuotaikas, palikti sostą. Lola spruko iš Bavarijos ir grįžo į sceną. Prieš visiems laikams įsikurdama Niujorke, išmaišė visą Europą, Jungtines Valstijas ir Australiją (per tą laiką nutiko dvi neteisėtos santuokos, kaltinimai nužudymu ir daugybė skandalų dėl provokuojančių jos pasirodymų). Moteris mirė Niujorke 1860 metais prieš pat savo keturiasdešimtąjį gimtadienį.

Barbara Palmer: Anglijos karaliaus Karolio II meilužė ir motinystė

Protu ir grožiu garsėjusi žinomiausia Anglijos karaliaus Karolio II meilužė Barbara Villiers gimė 1640 metais skurdžioje šeimoje. Devyniolikos ji ištekėjo už Roberto Palmerio ir kartu su juo išvyko į Olandiją, kur tuo metu tremtyje, valdant Oliveriui Kronveliui, gyveno Karolis II. Rojalistams simpatizavusi Barbara greitai tapo nuverstojo karaliaus guodėja. Kai tais pačiais metais karalius grįžo į gimtinę, kartu grįžo ir Barbara. Netrukus ji pagimdė pirmąjį iš jo septynių vaikų, iš kurių Karolis pripažino tik penkis. Galiausiai jos teisėtas sutuoktinis susitaikė su esama padėtimi, o už nuolankumą buvo apdovanotas pero titulu.

Karališkąjį meilužį nuožmioji meilužė kontroliavo net ir jam 1662 metais vedus Catherine Braganza. Ji pati save pasiskyrė karaliaus miegamojo freilina, o tai jai užtikrino geras pajamas ir neginčijamą įtaką. Barbara daugiausia užsidirbdavo tarpininkaudama tarp karaliaus ir tų, kuriems verkiant reikėjo vienokios ar kitokios jo malonės. Be to, sugebėjo išrūpinti savo vaikams titulus. Karalius nuo meilužės galiausiai atsiribojo 1674 metais. Po šešerių metų, sulaukusi 68 metų, ji mirė. Vienas iš garsiausių Barbaros palikuonių - Velso princesė Diana.

Įtakingų moterų prie sosto apibendrinimas

Apibendrinant šių išskirtinių moterų istorijas, matome, kad jų vaidmuo karališkųjų rūmų ir valstybių gyvenime buvo nepaprastai svarbus. Jos ne tik dalinosi valdovų širdimis, bet ir aktyviai dalyvavo politikoje, formavo kultūrą ir paliko neišdildomus pėdsakus istorijoje.

tags: #karaliaus #enejo #zmona

• Išsamus vaiko kelionės krepšio gidas
• Daugiau apie Julitą Varanauskienę
• Apie Prienų globos namus
• Apie Kathryn Lasky gyvenimą ir kūrybą
• Patogūs ir stilingi džinsai būsimoms mamoms