Kalėdų pasakos vaikams: Stebuklų kupinas kelias į Kalėdų dvasią

Lietuvoje turime savo unikalių Kalėdų pasakų, kurios atspindi mūsų tradicijas, vertybes ir magiją. Šios pasakos ne tik sukuria šventinę nuotaiką, bet ir perteikia svarbias pamokas apie meilę, dosnumą ir draugystę. Lietuviškos Kalėdų pasakos vaikams dažnai pasakoja apie Kalėdų Senelio stebuklus, mažus nykštukus, kurie atneša dovanų, ir paslaptingas eglutes, kurios švytėdamos apgaubia šventinę atmosferą. Jos suteikia galimybę vaikams ne tik pasinerti į magiją, bet ir suprasti, kaip svarbu būti dosniems, mylėti vieniems kitus ir tikėti stebuklais.

Lietuvių liaudies pasakos sukuria ne tik šventinę nuotaiką, bet ir moko apie gyvenimo vertybes. Jos dažnai perteikia paprastus, tačiau labai reikšmingus gyvenimo pamokas: kad ir maži veiksmai gali sukurti didelius pokyčius, o tikra šventė kyla iš širdies.

Kodėl pasakos vaikams nemeluoja?

Turbūt nerasime žmonių, kurie sakytų, jog vaikystėje nemėgo pasakų. Mes visi jas labai, labai mėgome. Jos patinka ir mūsų vaikučiams. Daugeliui vaikų pasakos skaitymas prieš miegą - šventas reikalas ir būtinas ritualas.

Ankstyvaisiais visuomenės raidos etapais žmonių pasaulio suvokimas buvo paremtas mitais. Tikėjimas įvairiausiomis dievybėmis ir jų galia padėjo paaiškinti visus gamtos reiškinius, gyvenimo dėsningumus, spręsti kasdienes problemas, teikė vilties dėl ateities, padėjo išlikti. Mitinis pasaulis žmonių sąmonėje buvo toks pat realus kaip ir kasdienis gyvenimas tikrovėje. Tik žmonijai tobulėjant, mūsų pasaulio supratimas pamažu keitėsi. Tokią pat sąmonės raidą stebime kiekvieno žmogaus gyvenime. Vaikystėje mes visi tikime stebukliais, nes taip pratinamės prie sudėtingos gyvenimo realybės. Vaikai turi išgyventi daug įvairių dalykų pasakose, kad lengviau prisitaikytų kasdienybėje ir ji nebetūtų tokia baisi.

Mokslininkai pastebėjo, jog suaugę, vaikystėje turėję progą pagyventi stebuklų pasaulyje, užauga sėkmingesniais, labiau savimi pasitikinčiais ir kūrybingais žmonėmis, sugebančiais generuoti naujas idėjas, nes jų vaizduotė nuo mažumės buvo labiau lavinama.

Kalėdų Senelis: gėrio ir stebuklų simbolis

Viena iš gražiausių istorijų, kuri jau turi išsikovojusi garbingą vietą mūsų švenčių tradicijose - kiekvienais metais pasirodančio Kalėdų Senelio pasaka. Bandykime įsivaizduoti, kokios Kalėdos būtų be Kalėdų Senelio namuose, kuriuose auga vaikai. Tubūt, niūrokos.

Kalėdų Senelio personažas be galo mielas, žavintis visus, net pačius didžiausius stebuklų skeptikus. Kalėdų Senelio pasaka ypatinga tuo, jog ji įsilieja į mūsų gyvenimą tiesiogiai ir vaikai gali realybėje pamatyti, kad stebuklai egzistuoja. Kalėdų Senelis tik dalis mažylių vaizduotėje kuriamo paslaptingo pasaulio, kuriame gyvūnai ir daiktai gali kalbėti, atskristi fėjos, pasirodyti nykštukai.

Kalėdų Senelis - gerumo pavyzdys. Jo įvaizdis labai teigiamas, ypač, jei tėveliai moka tinkamai jį pateikti. Kalėdų Senelis yra stebukladarys, kuris gali išpildyti daugelį norų. Taip vaikams formuojamas tikėjimas, kad viltis ir gerumas pasaulyje visada egzistuoja. Kalėdų Senelis domisi kiekvienu vaiku atskirai, jam svarbu, apie ką mažylis svajoja, kuo gyvena. Kalėdų Senelis rūpinasi ne vienu išskirtiniu vaiku, o visais vaikais ir dar suaugusiais pasaulyje.

Kalėdų Senelio namai Korvatunturi kalne

Toli, labai toli Šiaurėje, begalinėse Laplandijos platybėse stūgso paslaptingas kalnas, kurio pavadinimas skamba Korvatunturi. Prie pat kalno papėdės, pasislėpęs nuo visų žmonių, gyvena Kalėdų Senelis su savo žmona, padėjėjais elfais ir elniais. Kalėdų Senelis čia gyvena jau taip seniai, kad net neatsimena, kada čia atsikraustė. Kalėdų Senelis nori išlaikyti savo paslaptis, kurios yra svarbi Kalėdų istorijos dalis. Prieš šimtą metų keliautojai pasirodę prie kalno atnešdavo įvairių naujienų, kurios greit pasklisdavo tarp kalno gyventojų. Senelis norėjo užtikrinti, kad jo kalno neužplūs nuolatiniai lankytojai ir sugalvojo gerą idėją, kuri padės visiems draugams ir visiems mylintiems Kalėdas atvykti ir aplankyti jį. Korvatunturi kalnas stovi toli, labai toli apšalusiose Laplandijos žemėse, taigi jeigu kas nors gyvena toli pietuose, kelias iki Kalėdų Senelio yra labai tolimas.

Kartais Senelis ir jo elfai ginčijasi dėl Kalėdų. Elfai bando įtikinti Kalėdų Senelį, kad Kalėdos vyksta tik kartą metuose. Jiems Kalėdos yra pats užimčiausias metų laikas ir jie visai nusivaro nuo kojų norėdami spėti viską paruošti. Juk reikia supakuoti tiek daug dovanų ir perskaityti tiek daug laiškų. Bet Kalėdų Senelis sako, kad Kalėdos yra tokia nuostabi šventė, kad ją verta atsiminti ištisus metus. Ir kai tik elfai šiek tiek atvėsta, jie pradeda sutikti su Kalėdų seneliu.

Kalėdų Senelis visada norėjo žinoti, kaip Kalėdos švenčiamos kitose šalyse ir jis gerbia įvairius papročius. Bet jeigu paklaustumėt jo, kas yra geriausia per Kalėdas, tai jis atsakytų - vaikai.

Kalėdinės dovanos yra svarbi Kalėdų Senelio padėjėjų užduotis. Elfai praleidžia daugybę valandų skaitydami dovanų sąrašus, o pirmieji laiškai pradeda keliauti jau pirmaisiais metų mėnesiais. Kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau laiškų pradeda plaukti. Senelis randa beveik visus įmanomus daiktus dovanų sąrašuose. Žmonės dažnai klausia, ar pats Kalėdų Senelis ko nors nori gauti dovanų. Jis atsako: šypsenos iš visų, šypsenos visiems, keletas šiltų ir patogių vilnonių kojinių, kad vaikai būtų geri, suaugusieji, kurie būtų geri vaikams, vaikų, kurie būtų geri elniams ir šunims, ir kengūroms, ir visiems Dievo tvariniams, šokolado ir dar keletos šypsenų.

Vaikų klausimai ir tėvų dilemos: Kalėdų dovanos ir stebuklų tikrovė

Ateina laikas, kai tėveliai užklumpami su klausimu, ar Kalėdų senelis tikrai egzistuoja.

Kalėdiniu laikotarpiu dažnas vaikas būna tiesiog apipilamas dovanomis ir tėvams neramu, kad šie nebemoka jų įvertinti. Dėl Kalėdinių dovanų gausos turėtų spręsti patys tėveliai. Vis dėlto gana sunku įsivaizduoti, kad kalėdinių dovanų lietų būtų galima kažkaip protingai apriboti. Savo anūkus myli seneliai, tetos bei dėdės taip pat labai nori kažką padovanoti ir kaip galėtume jiems tai uždrausti? Mums verta pasistengti mokyti vaikus įvertinti kiekvieną dovaną, jas kartu apžiūrėti, pasikalbėti, kaip ją bus galima panaudoti, kur tvarkingai laikyti. Jei vaikai dar mažiukai, galima po kiek laiko paslėpti keletą dovanų ir ištraukti metų viduryje - vaikai patiria nemažai džiaugsmo atradę žaislus iš naujo. O jei namuose žaislų atsiranda gerokai per daug, juk galima su vaiku nuspręsti, kam jų gali labai reikėti ir juos tiesiog padovanoti. Svarbiausia, kad vaikai išmoktų tinkamai elgtis su daiktais, o ne laužytų ir mėtytų kur papuola.

Būna ir taip, kad įtikėjęs stebuklais, vaikas prašo stebuklingos dovanos, pavyzdžiui, burtų lazdelės ar kažko panašaus. Visi vaikai (maždaug iki 7 - 8 metų; vėliau jie pradeda mokytis mąstyti abstrakčiai ir stebuklo iliuzija dingsta) išgyvena etapą, kai nuoširdžiai tiki stebuklais. Stebuklingų daiktų turėjimas - svajonių viršūnė. Juk vaikai labai kūrybingi, kiek jie stebuklų galėtų padaryti su tokia lazdele. Ir jei kas gali tokią dovaną padovanoti - tai tik stebuklingas Kalėdų Senelis. Geriau tėveliams nesureikšminti nusiminimo dėl to, kad Kalėdų Senelis nepadovanoja stebuklingos dovanos. Tiesiog išklausyti vaiką, pabūti su juo nusivylimo akimirką. Vaikai dažniausiai patys randa atsakymus į panašius klausimus, bet iš tėvelių tikisi tiesiog palaikymo ir supratimo.

Populiariausios Kalėdų pasakos vaikams: Sąrašas ir pamokos

Dalinamės sąrašu, jame rasite tiek lietuviškas, tiek užsienio pasakas:

1. „Kalėdų Senelio paslaptis“ - autorė Julija Žukauskaitė. Klasikinė lietuviška pasaka apie Kalėdų Senelį, kuris naktį atneša dovanų ir stebuklų. Ši pasaka atskleidžia Kalėdų magiją ir moko apie dosnumą, meilę ir šeimos svarbą.
2. „Eglutė“ - autorius Hans Christian Andersen. Nors ši pasaka nėra lietuvių autoriaus, ji tapo labai populiari Lietuvoje. Tai liūdna, tačiau graži pasaka apie mažą eglutę, kuri svajojo tapti kalėdine eglute. Pasaka moko apie svajones, išsipildymus ir gyvenimo prasmę.
3. „Pelenė“ - autorius Charles Perrault. Klasikinė pasaka apie gerą ir pasiaukojančią Pelenę, kurios svajonės išsipildo su Kalėdų stebuklu. Pasaka moko apie tai, kaip gėris gali nugalėti blogį ir kaip svarbu tikėti gerumu.
4. „Kalėdų nakties stebuklas“ - autorė Alma Karaitienė. Pasaka apie miestelį, kuriame žmonės pamiršo tikrąją Kalėdų prasmę. Tik stebuklo dėka jie vėl atranda, kas yra svarbiausia - meilė, bendrystė ir pasidalijimas.
5. „Nykštukų stebuklas“ - autorė Gintarė Adomaitytė. Pasaka apie mažus nykštukus, kurie prieš Kalėdas susitinka su vaikais ir padeda jiems išspręsti įvairias problemas.

Kitos įgarsintos ir skaitomos pasakos

Šventiniam laikotarpiui siūloma ir daugiau kūrinių, kurie padės pajusti Kalėdų dvasią:

• „Išgelbėkime Morę“ (pasakos autorė Daiva Bauerienė).
• Daina "Kaliausė" (muz. Sabinos Sinkevičienės, žodž. Daivos Bauerienės, atl. Vilmos Varkulevičienės).
• „Dantuko Kapliuko istorija“ (aut. Ingrida Kibickienė, dalyvauja Patricija Kibickaitė, Gitė Klimaitė, Tautvydas Mankevičius, Patricija Mietus, Lėja Pikūnaitė, Timotiejus Pikūnas, Justinas Narvidas).
• „Žalia pasaka“ (aut. Sigita Kučikaitė, skaito Rūta Katkevičienė; dainos „Varliuko dainelė“ teksto aut. Sigita Kučikaitė, muz. Simono Bradūno).
• „Plunksnelės kelionė“ (aut. ir atl. Daiva Bauerienė; dainų „Aš noriu žinoti“ ir „Meilės kibirkštėlės“ aut. ir atl. Daiva Bauerienė; dainos „Varpeliai“ aut. ir atl. Kristina Dabrilaitė).
• „Kaip prisijaukinti atostogas“ (aut. Vilma Varkulevičienė, dalyvauja Odeta Muchina, Jonas Ramanciuškas, Adomas Samuolis, Kaja Žakevičiūtė; dainos „Sraigės atostogos“ žodžių aut. Vilma Varkulevičienė).
• „Šokoladinis katinėlis ir Kalėdų Senelis“ (aut. Daiva Bauerienė, dalyvauja Rimantas Vaitkevičius, Lėja, Timotiejus ir Kristina Pikūnai).
• "Kalėdų Senelio daina" - ž. Kristinos Dabrilaitės, Daivos Bauerienės ir Vilmos Varkulevičienės, muz. Kristinos Dabrilaitės ir Gintarės Bauerytės. Atl Jonas Vaitkevičius, Lėja, Timotiejus ir Kristina Pikūnai.

Kalėdų pasakos: Stebuklai, kurie įkvepia

Kiekvienais metais, artėjant Kalėdoms, stebuklų laikas apgaubia mus. Žemiau pateikiame keletą pasakų, kurios atskleidžia Kalėdų magiją ir įkvepia tikėti stebuklais.

Rūtelės Kalėdų stebuklas

Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Artėja Šv. Kalėdos - stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia tarė: "Tu nebijok. Aš Kalėdų dvasia." Mergaitė paklausė, ar ji sapnuoja, ir vėl ištarė savo norą: "Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas..." Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki.

Pasaka apie Adrianą ir elfą

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno maža mergaitė Adriana. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adrianos mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Vieną kartą Adriana su savo broliuku Pijumi žaidė sniego gniūžtėmis, o jų draugė lipdė senį besmegenį. Lauke Adriana pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Tai buvo labai seniai, - pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė. Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. - Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele. Kada vaikai grįžo namo, Adriana papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adriana atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!

Mažasis Bū ir stebuklingas ledo rutulys

Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas vakaras. Gatves apgaubė tamsa, tik apvalus mėnulis klajojo padebesiais apšviesdamas kelią tiems, kurie pasiklydo. Laikrodžiui išmušus aštuntą valandą vakaro vaikai tyliai prisiartino prie miegančio Bū ir pradėjo jį žadinti. Mažylis pabudo ne iš karto. Nekantraudami išgirsti žadėtą istoriją, vaikai pradėjo jį purtyti stipriau. Bū pagaliau atmerkė savo dideles, mėlynas akis ir apsidairęs vos susivokė kur esąs. Apsidžiaugę vaikai kaip mat įsitaisė šalia, maldaudami kuo greičiau išgirsti apie paslaptingąjį Kalėdų Senelį. „Gyvenu toli nuo čia. Jeigu pažvelgtumėte į dangų, tai pamatytumėte šviečiantį mano kelią pas jus. Matote žvaigždes? Tai švieselės, sklindančios iš žibintų, kuriuos naktį įžiebia mūsų miestelio gyventojai. Mano šalyje visada sninga, todėl dieną jūs matote tik baltut baltutėlius debesis“, - pasakojo Bū. „Ar jiems nešalta?“, - paklausė vaikai. „Visai ne, mes įpratę prie tokio oro“, - tęsia Bū. „Kaip smagu! - nudžiugo vaikai, - Bet dabar greičiau pasakok mums apie Kalėdų Senelį. Jis tikriausiai labai senas, jei jau senelis?“, - teiravosi jie. „Taip, Kalėdų Senelis turi tiek metų, kiek metų yra šiam pasauliui. O atsirado jis tuomet, kai Žemės planetoje gimė pirmas vaikas.“ Vaikai skeptiškai klausė, kaip Senelis gali jais rūpintis, jei jo nemato. „Kartą Kalėdų Senelis pastebėjo, kad vis daugiau vaikų juo nebetiki ir labai nuliūdo. Vieną naktį, sėdint prie didžiulės krosnies, Seneliui į galvą toptelėjo puiki mintis. Jis sukūrė mane, panašų į jus, kad kiekvienais metais, pirmajai snaigei nutūpus ant Žemės, aš keliaučiau kartu su jomis ir surasčiau tas šeimas, kurios nebetiki Seneliu ir nešvenčia Šventų Kalėdų.“ Visą naktį Bū slankiojo iš kampo į kampą įtemptai galvodamas, kaip įtikinti mažuosius savo draugus Kalėdų Senelio egzistavimu. Staiga pilko Bū apsiausto kišenėje kažkas skaidriai sublizgėjo ir mažylio prisiminimai nuskraidino jį į pirmąsias savo Kalėdas, kuriose Senelis įteikė jam dovaną - stebuklingą netirpstančio ledo rutulį. Ištraukęs jį, Bū parodė vaikams. „Tai netirpstančio ledo rutulys“, - paaiškino jis. „O kas ten jame juda? Matau elnius!“, - sušuko mergaitė, - „Ir… kas ten toks priėjo prie tvarto?“. Staiga prašmatniu raudonu švarku ir baltais kailiniais apvadais vilkintis senelis jiems nusišypsojo ir pamojavo. „Tai bent!“, - sušuko vaikai. „Šis rutulys - Kalėdinė dovana jums nuo manęs“, - tarė Bū. Vaikai nieko neatsakė, tik linktelėjo savo garbanotomis galvutėmis. Emilė atsargiai paėmė rutulį į rankas ir stipriai prispaudė sau prie širdies. Po kurio laiko abudu nė žodžio nepratardami prislinko prie Mažojo Bū ir stipriai, kiek tik turėjo jėgų, jį apkabino. Bū, atidavęs savo brangiausią dovaną, taip pat buvo laimingas.

Keliautojo ir Kūdikėlio Jėzaus pasaka

Buvo Kūčių diena. Snigo. Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Keleivis pajuto užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. „Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui“, - pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo. Keleivis apsuko namą. Pamatęs kleboną, paprašė pavėžinti, sakydamas, kad nebuvo namie septynerius metus ir nori Kūčias pavalgyti su savaisiais. Tačiau klebonas atsisakė. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Nors jam siūlė pavalgyti ir nakvynę, jis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo pavalgyti Kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį. Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Durys buvo net neužsklęstos. Trobelėj tebuvo vienas žmogelis - Grigas. Keleivis paprašė, kad Grigas pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas sutiko. Nustojo snigti. „Laukia“, - pasakė Grigas, pamatęs arklio prunkštimą. Keleivis šypsojosi. Vėliau vežimas įklimpo pelkėje. Grigas, bandydamas gauti pagalbos, bėgiojo po aplinkines trobas, tačiau niekas nenorėjo pajudėti tokį šventinį vakarą. Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs, pasiėmęs ilgą kartį. Grigas pažadino keleivį ir pasiūlė jam sėsti raitam, kol jis pats išstums vežimą. „Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti?“, - paklausė keleivis. Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkliai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia aukštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų. Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo: vežimėlyje sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus. Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones, kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. „Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos.“

Lietuviškų ir užsienio kalėdinių pasakų palyginimas

Nors Kalėdų pasakos turi universalią tematiką - gėris, stebuklai, meilė - jos vis tiek skiriasi savo kultūrine specifika.

tags: #kaledu #pasaka #vaikams

• Ar saugu slidinėti besilaukiant?
• Sužinokite, kaip gimsta knygos
• Pirmojo vaiko albumas
• Vadovas: vaikų saugumas internete
• Raidos pediatrijos paslaugos