Kaip suvaldyti vaiko pyktį: patarimai tėvams

Pyktis - tai sunki emocija, kuri šeimos gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Piktas vaikas - tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis vaikas. Piktas vaikas ne tik sukelia daug problemų kitiems, bet ir kenkia sau. Dėl netinkamo elgesio pats nuolat išgyvena dėl savo asmenybės netobulumo, niekingumo, dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Taip palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi.

Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, valdyti, savo pykčio vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Apie pykčio slopinimo padarinius žino ne tik medikai ir psichologai - daugelis žmonių yra patyrę fizinį sunkumo visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, atsiradusį po to, kai dėl kokių nors priežasčių teko užgniaužti kylantį pyktį. Kai besiveržiantis pyktis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius pakitimus. O jei yra polinkis nuolat užgniaužti pyktį, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika (ypač šie simptomai būdingi paaugliams, kurie priversti dažnai slopinti savo pyktį).

Jei vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis gali nukreipti šią emociją į aplinką. Tokiems vaikams paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jų, tad jie tampa užsidarę, baimingi, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų. Kiti vaikai pyktį nukreipia į save pačius: raunasi plaukus, kandžioja sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, net galvoja apie savižudybę.

Auklėjant vaiką reikėtų susitelkti ne į tai, kad jis nejaustų pykčio, bet kad mokėtų tinkamai tą jausmą išreikšti, negriaudamas savo vidinio pasaulio ir neskaudindamas kito žmogaus!

Vaiko emocinė raida ir pyktis

Vaiko vystymuisi būdingi keli pagrindiniai emocinės raidos etapai. Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka.

Ankstyvoji vaikystė

Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.

Paauglystė

Patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.

Pyktis kaip natūrali emocija

Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Labai svarbu pripažinti, kad vaikų pyktis nėra savaime blogas. Svarbiausia yra pykčio išraiška ir valdymas. Tad suaugusieji, gali padėti vaikams atpažinti bei tinkamai išreikšti pyktį.

Pirmiausia svarbu suprasti - pyktis yra normali ir natūrali žmogaus emocija, kaip ir džiaugsmas ar liūdesys. Pykti nėra nei gerai, nei blogai. Problema kyla ne dėl paties pykčio jausmo, o dėl netinkamų jo išraiškos būdų.

Mažiems vaikams, ypač 2-4 metų amžiaus, pykčio priepuoliai yra ypač būdingi. „Aš pats“ atradimas: Vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę su savais norais, kurie ne visada sutampa su tėvų. Pyktis tampa būdu ginti savo autonomiją. Ribų tikrinimas: Vaikas bando suprasti, kas leistina, o kas ne, ir pykčiu tikrina tėvų reakciją bei nustatytų ribų tvirtumą. Neišlavėję emocijų valdymo įgūdžiai: Maži vaikai dar tik mokosi suprasti ir valdyti savo jausmus. Stiprios emocijos, tokios kaip pyktis ar nusivylimas, juos tiesiog „užtvindo“. Nesugebėjimas išreikšti poreikių: Kai vaikas negali žodžiais pasakyti, ko nori, kaip jaučiasi ar kas jam nepatinka (ypač jei vėluoja kalbos raida), tai gali sukelti didžiulę frustraciją ir pyktį.

Normalu, kad vaikas kartais supyksta dėl nenupirkto žaislo, nepatinkančio maisto ar drabužių. Tai rodo jo besivystančią asmenybę ir nuomonę. Vėliau, apie 5 metus, fizinė agresija dažniausiai pereina į žodinę („Nemyliu tavęs!“, „Nedraugausiu!“), kas taip pat rodo tam tikrą emocinės raiškos brandą.

Kada pyktis tampa problema? Įspėjamieji ženklai

Nors pyktis yra normalu, reikėtų sunerimti ir ieškoti specialisto pagalbos, jei:

• Vaikas agresiją nukreipia į save (raunasi plaukus, tranko galvą, kandžiojasi).
• Dažna ir stipri fizinė agresija (kandžiojimasis, mušimasis, spardymasis) tęsiasi ir po 5 metų amžiaus.
• Vaikas rodo žiaurumą gyvūnų atžvilgiu.
• Pyktis yra nuolatinė vaiko būsena, pasireiškianti be aiškios priežasties didžiąją dienos dalį.
• Pykčio priepuoliai darosi nekontroliuojami, labai intensyvūs ir dažni, trukdo normaliam šeimos gyvenimui, vaiko socializacijai.

Tėvų ramybė - pirmas žingsnis į pagalbą vaikui

Vaikai mokosi valdyti emocijas stebėdami tėvus. Jei patys supykę šaukiate, trankote duris ar kitaip audringai reaguojate, didelė tikimybė, kad vaikas kopijuos tokį elgesį.

Išlikite ramūs: Nors ir kaip sunku būtų vaiko pykčio priepuolio metu, stenkitės išlikti kuo ramesni. Kalbėkite tyliau, lėčiau, venkite staigių judesių. Jūsų ramybė padės vaikui greičiau nusiraminti.

„Išminties pauzė“: Jei jaučiate, kad tuoj „pratrūksite“, padarykite pertraukėlę sau:

1. Suskaičiuokite iki 10 (arba atbulai, arba iš 100 atimkite po 7).
2. Kelis kartus giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite.
3. Atsigerkite vandens.
4. Fiziškai ženkite žingsnį atgal nuo situacijos.
5. Trumpam išeikite į kitą kambarį (jei vaikas saugus).
6. Mintyse pasakykite sau stabdančius žodžius („Aš ramus“, „Tai tik jausmas“).

Kaip reaguoti į vaiko pykčio priepuolį?

Įpykęs vaikas yra užvaldytas emocijų ir negirdi jokių pamokymų ar logiškų argumentų. Todėl priepuolio metu svarbiausia:

1. Užtikrinti saugumą: Neleiskite vaikui žaloti savęs, kitų ar daiktų. Jei reikia, ramiai, bet tvirtai sulaikykite jį.
2. Išlikti šalia (jei įmanoma): Nepalikite vaiko vieno su jo didžiulėmis emocijomis (nebent jūsų buvimas tik dar labiau eskaluoja situaciją). Būkite ramiai šalia, parodydami, kad esate pasiruošę padėti, kai jis nurims.
3. Validuoti jausmus: Trumpai ir ramiai įvardinkite jo jausmą: „Matau, kad labai pyksti“, „Suprantu, kad tau pikta, nes…“. Venkite neigimo ar nuvertinimo: „Nėra čia ko pykti“, „Nesinervuok“, „Baik elgtis kaip mažas“. Tokios frazės vaikui sako, kad jo jausmai nesvarbūs ar blogi.
4. Nekalbėti daug ir nemoralizuoti: Priepuolio įkarštyje ilgi aiškinimai nenaudingi. Kalbėkite trumpai, ramiai, paprastais sakiniais.
5. Nesileisti į derybas ar nuolaidžiauti: Jei pyktis kilo dėl to, kad kažko neleidote (ir tas draudimas pagrįstas), nesutikite su vaiko reikalavimais vien tam, kad jis nusiramintų.

Patarimai, kaip padėti vaikui suvaldyti pyktį

Vaikai dažnai nepelnytai kaltina kitus: „Netiesa. Tai jis pradėjo...“ arba „Jis mane privertė!“ Kai įpykęs vaikas ima neteisingai ką nors kaltinti, tėvai turėtų tarti savo žodį. Geriausias tam laikas, kai vaikas nurimsta ir gali suprasti, kas jam sakoma. Tuomet tėvai gali aptarti su juo tą situaciją, išsiaiškinti visas klausimo puses. Tokiais momentais svarbu mokyti sūnų ar dukrą suprasti ir kito žmogaus požiūrį, mokyti empatijos (sugebėjimo įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, pabandyti pažvelgti į situaciją jo akimis).

Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie gali savo atžalas pamokyti tvarkytis su kylančiu pykčiu.

1. Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį. Svarbu padėti suvokti, kad pykti nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui įvardinti: „Taip, aš pykstu ant mamos...“ ).
2. Būtina paaiškinti vaikui, kad pyktis - normalus, natūralus jausmas, kurį visi dažniau ar rečiau išgyvena. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti išreiškiamas netinkamais būdais, todėl padaro žalos ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams.
3. Padrąsinkite vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius.
4. Eksperimentuokite su vaikais, mėgindami įvairiai išreikšti pyktį. Ieškokite konstruktyvių išraiškos būdų.

Kai matote pykstantį savo vaiką, nepulkite į paniką, neskubėkite atsakyti pykčiu, įvairiais grasinimais. Duokite vaikui suprasti, jog neketinate jo smerkti, kad pyksta. Vaikui labai svarbu pajausti, kad tėvai jį priima ir myli net tada, kai jis pyksta, kad jiems visada svarbu žinoti, kaip vaikas jaučiasi.

Natūralu, kad laikui bėgant vaikas sukaupia tam tikrą pykčio kiekį, kuris tarsi nebetelpa jame (paprastai šitai pasireiškia dirglumu, nenustygimu vietoje, nesugebėjimu susikaupti, nekantrumu, greitu užsiplieskimu). Tuomet ir tikslinga padėti vaikui organizuoti veiklą pykčiui „išleisti lauk“.

Tinkami pykčio išraiškos būdai

Keletas paprastų, tačiau efektyvių būdų padėti vaikams kovoti su pykčiu:

1. Tiksliai įvardinti jausmus. Padėkite savo sūnui ar dukrai garsiai išreikšti savo pykčio persismelkusias emocijas, kol jos dar neišaugo ir kol juos dar galima lengviau suvaldyti. Pavyzdžiui, šešiametė Eimė kiekvieną kartą supykusi išmoksta pasakyti „Aš esu pikta“ ar jos vienuolikmetis broliukas pasako „Aš įtūžęs“, ir visi šeimoje žino - jam reikia duoti šiek tiek erdvės. Gebėjimas garsiai išreikšti savo emociją padeda vaikams suvokti, kad pyktis yra viso labo tik jausmas, kurį kartais patiriame.
2. Išmokti sustoti. Įsivaizduokite, kad Bilis būtų sustojęs prieš trenkdamas Markusui autobuse. Turbūt niekas nebūtų skambinęs jo tėvams ar kitą dieną jo kvietęs pasiaiškinti pas mokyklos direktorių. Žinoma, išmokyti vaiką sustoti yra be galo sudėtinga, nes jis supyksta greitai, o pyktį išleisti į laisvę nori dar greičiau. Viena mama, Ana, nusprendė su abiem savo sūnumis atskirai aptarti potencialius būdus, kaip sulėtinti tempą ir sustoti, kai užvaldo pyktis. Jos vyresnėlis sūnus devynmetis Dženksonas sakė, kad jis tokiu atveju giliai įkvėptų ir pasitrauktų šalin iš situacijos, kuri jį pykdo. Jaunesnysis berniukas Leonardas nusprendė, kad supykęs paprašytų pagalbos iš šalies. Žinoma, tokiems dalykams reikia laiko, tačiau berniukų pasiryžimas elgtis taip, kaip pažadėjo, jau yra vienas puikus žingsnis į priekį.
3. Nusiraminti. Vaikai, kurie išmoksta nusiraminti, kai yra pikti, paprastai priima geresnius sprendimus. Keli būdai, padėsiantys jūsų vaikui nusiraminti: giliai įkvėpti, eiti pasivaikščioti ar viską užrašyti dienoraštyje. Nes tik tada, kai jūsų vaikas bus ramus, jis gebės išspręsti konfliktus, problemas ar į kritiką atsakyti konstruktyviai. Pavyzdžiui, jeigu Bilis būtų nusprendęs ignoruoti Markusą autobuse ir susitelkti į būdus pirmiausia save nuraminti, galbūt jis būtų nesigriebęs smurto konfliktui spręsti. Ramybė ateina tada, kai mes valingai nusprendžiame, jog norime susikaupti ir nereaguoti į viską impulsyviai.
4. Pasirinkti būdą išleisti pyktį. Vaikai turi išleisti susikaupusį pyktį tam, kad jaustųsi geriau. Kartais netgi galima kartu su vaikais sukurti sąrašą dalykų, padedančių išlaisvinti pyktį tam, kad jie žinotų, ką galima padaryti supykus. Pavyzdžiui, daužyti į bokso kriaušę, pažaisti krepšinį kieme, pasikalbėti su draugu ar šiek tiek pabėgioti. Kiti vaikai gali rasti būdą išsikrauti kūrybiškai - piešti ar groti mėgstamu instrumentu. Jeigu turite problemų su savo sūnumi ar dukra, nes jie šaukia, tranko durimis ar panašiai, galima su jais padiskutuoti apie gerus ir blogus būdus išleisti pyktį. Gali padėti ir pasekmių stiklainėlis, kur kiekvieną kartą panaudojus blogąjį pykčio valdymo būdą būtų dedama sutarta pinigų suma. O tame privalėtų dalyvauti ir suaugusieji.

Metodai, padedantys suvaldyti pyktį

Štai keletas metodų, kurie gali padėti vaikams išmokti valdyti savo pyktį:

• Raumenų atpalaidavimas: Įširdusiems vaikams nusiraminti padeda raumenų atpalaidavimas. Mokykite vaikus įtempti, o po to atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį.
• Žodiniai ir neverbaliniai signalai: Viena mama per konsultaciją pasidalino patirtimi, kas jai ir jos dukrai padėjo išmokti valdyti savo pyktį. Kai santykiai tarp jos ir dukrytės įkaisdavo, ji pridėdavo rodomąjį pirštą prie nosies ir staigiai ištiesdavo jį pirmyn. Šį gestą lydėdavo žodinis signalas. Tai būdavo tyliu bei ramiu, bet tvirtu balsu ištartas žodis „atvėsk“.
• Izoliavimas: Kai vaiko pyktis tampa nebekontroliuojamas, jis tam tikram laikui izoliuojamas, kol nusiramins. Tai gali būti kitas kambarys ar tiesiog kėdė, ant kurios turi pasėdėti, kol atvės. Dažniausiai vaikas izoliuojamas tiek minučių, kiek jam yra metų.
• Privilegijų atėmimas: Kiekvienas vaikas turi mėgstamą televizijos laidą arba žaidimą. Jei laikinas izoliavimas nepadeda, dažnai efektyvu tiesiog atimti ar apriboti privilegijas.
• Paskatinimų sistema: Vienas iš efektyvių metodų, kurį esu pritaikiusi ir savo konsultavimo praktikoje, yra paskatinimų sistema. Namie ant sienos tėvai pakabino didelį popieriaus lapą ir jame piešė žvaigždutes: po vieną už taikos minutę. Palaipsniui laiko intervalą didino. Už tam tikrą žvaigždučių skaičių kiekvienam berniukui skirdavo atitinkamį amžių apdovanojimą.

Jei vaikas piktas ir blogai elgiasi, svarbu pasirinkti tokį auklėjimo metodą, kuris tikrai būtų efektyvus. Jokiu būdu nereikia elgtis aklai, pasiskaičius specialios literatūros auklėjimo klausimais. Tad ir šiame straipsnyje siūlomi būdai yra tik rekomendacinio pobūdžio, juos reikia taikyti kūrybiškai, atsižvelgiant į savo vaiko amžių bei savybes. Be to, siūlomi metodai yra tik pagalbinės priemonės mokant vaikus valdyti savo pyktį.

Po kiekvienos konfliktinės situacijos labai svarbu atvėsti abiem pusėms ir paskui pasikalbėti, ko vienas iš kito tikisi, laukia. Vaikams reikėtų parodyti, kad labai lengva pasiduoti pagundai „spjaudytis pykčiu“ ir elgtis netinkamai - pasiteisinimų dėl savo prasto elgesio visad atsiras, - bet tai nepadės konstruktyviai spręsti bendravimo problemų.

Mažiems vaikams patinka klausytis įvairių istorijų. Meškiukas iš kopūsto lapo pasidarė pavėsinės stogą. Atsigulė po juo ir užmigo. Pro šalį bėgo kiškis, pamatė kopūsto lapą ir labai apsidžiaugė. Jis nematė, kad po lapu miega meškiukas, ir ėmė griaužti sultingą lapą. Po kiekvienos istorijos svarbu išskirti momentus, kurie padėjo gražiai išspręsti konfliktą.

Pyktis yra normalus ir sveikas dalykas. Kiekvienas sveikas vaikas vienais ar kitais atvejais supyksta ir turi galimybę mokytis, kaip išreikšti pyktį konstruktyviai arba destruktyviai. Norint išauginti emociškai sveikus vaikus, būtina padėti jiems sustoti, nusiraminti ir protingai išreikšti pyktį. Mokymasis, kaip suvaldyti pyktį, svarbus įvairiais amžiaus tarpsniais. Pykčio valdymas svarbus jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, tačiau ypatingai turėtų būti akcentuotinas mokykloje.



Vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ turi išleidusi net keletą knygelių mažiesiems apie pyktį ir kitų emocijų valdymą. Čia vaikai ras pykčio valdymo būdus skirtingose knygų herojams pasitaikančiose situacijose. Geriausi tokių knygų pavyzdžiai galėtų būti: Šarūnės Baltrušaitienės „Kaip zuikis jausmus pažino“ („Nieko rimto“, 2017) ir Tuulos Korolainen „Katulis ir pykčio maišelis“ („Nieko rimto“, 2016).

Vaiko emocinei raidai puoselėti padeda ir specializuotos priemonės, pavyzdžiui, Yes For Skills vaikų ugdymo specialistų sukurtos lavinamosios kortelės ,,Emocijos“, kurios padeda pažinti, įvardinti ir aptarti emocijas. Taip pat siūlomos magnetinės lentos, kurios gali būti naudingos, kai vaikui sunku susidoroti su liūdesiu ar kitomis sudėtingomis emocijomis.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais.

Svarbu mokyti vaikus atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike, yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais.

Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. Venkite didaktinio tono.

Vaikas ir taip žino, kad buvo neteisus ir elgėsi nepavydėtinai. Todėl geriau papasakokite jam istoriją: „Kai mes pykstame, kaip tu ką tik pykai ant savo sesers, pamirštame, kaip stipriai mylime tą žmogų. Mums atrodo, kad tas žmogus yra priešas. Tiesa? Kiekvienas pykdamas jaučia kažką panašaus. Kartais netgi norisi tam žmogui suduoti.“

Emocinis raštingumas - civilizuoto žmogaus požymis. Vaiko emocinis ugdymas - tai ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų.

Gilus kvėpavimas 4 - 7 - 8: Kartu su vaiku įkvepiame per 4 sekundes, sulaikome kvėpavimą 7 sekundes ir tuomet per 8 sekundes iškvepiame. Kai suaugęs žmogus ar vaikas labai stipriai pyksta jį užvaldo emocija ir išsijungia mąstymas. Žmogus nemąsto, o tik jaučia. Mūsų smegenys taip sukonstruotos, kad vienu metu mes negalime ir mąstyti ir jausti. Jei norime, kad vaikas nustotų greičiau pykti, reikia paskatinti jį susimąstyti. Mastydamas jis savaime nustos pykti.

5 klausimai, kurie paskatina vaiką susimąstyti ir nustoti pykti:

1. „Man atrodo, kad tu dabar pyksti?“ arba „Ar aš teisi/us, kad tu dabar pyksti?“. Vien emocijos įvardinimas sumažina jos stiprumą. Tik svarbu tai pateikti kaip klausimą, o ne konstatuoti faktą „Tu piktas“, nes toks tiesmukas pasakymas tik dar labiau padidins vaiko pyktį. Vyresnių vaikų (nuo 7-8 metų) dar galima paklausti: „Kaip tau atrodo, kas vyksta su tavimi?“. Jei vaikas jau kažkiek orientuojasi savo emocijose, jis gebės įvardinti jį užvaldžiusi jausmą. Dar labai svarbu šiuos klausimus užduoti geranoriškai, o ne kaip puolimą ar vaiko menkinimą. Turime įsisąmoninti, kad pyktis yra normali emocija ir vaikas turi teisę pykti.
2. „Kokio dydžio tavo pyktis?“. Vyresnių vaikų „Kiek stipriai tu pyksti arba kiek procentų pyksti?“. Šie klausimai skatina vaiką mąstyti, o jau minėjau, kad mąstant mes nebegalime pykti. Mažesniems vaikams galime pasiūlyti variantus, kokio dydžio gali būti pyktis, pvz.: ar kaip vyšnia, apelsinas ar arbūzas; kaip musė, pelė, šuo ar dramblys? Pirmą kartą šie klausimai vaikui gali sukelti susierzinimą ar pasimetimą, tai visiškai normalu. Emocijų pažinimo ir valdymo reikia mokytis nuosekliai, nuolatos praktikuojantis.
3. „Kaip norėtum, kad būtų?“. Sulaukus vaiko atsakymo į šį klausimą tikrai nereikia pulti pildyti vaiko pageidavimų. Svarbiausias šio klausimo tikslas yra padėti pačiam vaikui susigaudyti, kodėl jis supyko ir ko jis nori. Labai dažnai vien noro įsivardinimas padeda susigaudyti situacijoje ir ją spręsti. Vėl gi mąstydamas vaikas apie tai ko nori, nebegali taip stipriai pykti. Svarbu vaikui parodyti, kad jo norą suprantate, priimate jo emocijas, bet tai nereiškia, kad viskas turi būti pagal jo norus. Šį klausimą labai naudinga užduoti sau ir suaugusiam žmogui, kai pradeda imti pyktis, o jo priežastis neaiški, nes tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus pyktis parodo, kad situacija klostosi ne taip, kaip norima, bet neretai mes nežinome, ko iš tikro norime.
4. „Ką galėtum padaryti, kad būtų taip, kaip tu nori?“. Toks klausimas dar labiau paskatins vaiką mąstyti, įsivertinti ar realu čia ir dabar gauti tai ko jis nori. Tai, kad vaikas kažko nori yra labai gerai, nes kai vaikas nieko nebenori, tėvai nebeturi galimybių vaiko nei paskatinti, nei sudrausminti, todėl reikia leisti vaikams norėti ir tuos norus išsakyti. Galite netgi vaikui sakyti: „Labai gerai, kad tu šito nori, Aš tave girdžiu, suprantu. Tai galėsi turėti, kai...“. Vėl gi čia labai svarbus suaugusio žmogaus geranoriškumas ir vaiko palaikymas.
5. „Ar tau reikia minutės nusiraminimui?“. Dažnai kai vaikas pyksta, suaugęs žmogus nori kuo greičiau, kad vaikas nurimtų ir puola jį tramdyti. Nors dažnai daug veiksmingesnė taktika leisti vaikui nusiraminti pačiam. Atsitraukimas ir pabuvimas vienam neretam vaikui ir suaugusiam žmogui padeda greičiau nurimti. Dar galite vaiko paklausti „Ar tau reikia padėti nusiraminti?“ ir jums vaikas puikiai įvardins, ką turite padaryti, kad jis nurimtų. Tai gali būti ir apkabinimas, ir nugaros paglostymas arba palikimas vaiko vieno. Nebijokite to paklausti konkretaus vaiko, nes vaikai skirtingi ir kas veikia vienam vaikui, kitam gali visai netikti.

Dar labai svarbu mokinant vaikus pažinti ir valdyti savo emocijas yra mokymas per pavyzdį, t.y.: pagalvokite kaip Jūs elgiatės kai pykstate.



Pyktis problema tampa tik tada, kai negalime jo saugiai išreikšti ir jis tampa nevaldomas. Užvaldžius pykčio emocijai gali būti sunku nusiraminti, tačiau tu gali pabandyti atidėti savo reakciją vėlesniam laikui. Papildomo laiko skyrimas tarp kilusios emocijos ir reakcijos gali padėti nusiraminti ir atgauti kontrolę.

Priimk savo jausmą. Pasišalink iš situacijos, kurioje esi tuo metu. Išeik į kitą kambarį ar atsijunk, jei situacija vyksta internetinėje erdvėje. Kvėpuok lėtai ir giliai. Įkvėpk per nosį, iškvėpk per burną. Kitaip tariant, nukreipk dėmesį. Jei įmanoma, pabandyk atsitraukti ir šiek tiek palaukti prieš bandant susidoroti su situacija, kuri tave supykdė. Veikdama/s tai, kas tave fiziškai ar emociškai atitraukia nuo situacijos, gali sustabdyti kitus žmones žeidžiantį elgesį. Atpalaiduok savo kūną. Jei jauti įtampą kūne, pabandyk atpalaiduoti kiekvieną savo kūno dalį įtemdama/s ir atpalaiduodama/s raumenis.

Vienas iš būdų geriau suprasti savo savijautą - rašyti jausmų dienoraštį. Gali būti, kad ne visada žinai, kas tave supykdo. Gali būti sunku suprasti, kodėl kažkas tave veikia būtent taip. Perskaičius pasižymėk pagrindinius dalykus, kurie tau kėlė pyktį. Kilus pykčiui svarbu jį priimti, bet neleisti jam užvaldyti tavo minčių bei elgesio. Nėra vieno universalaus būdo suvaldyti pyktį. Vieniems padeda kvėpavimas, kitiems - sportas ar meninė veikla. Šiek tiek nurimus, galima pasikalbėti apie tai, kas tave supykdė, su patikimu žmogumi arba Vaikų linijos savanoriais.

tags: #kaip #suvaldyti #vaiko #pykti

• Kaip pasirinkti tinkamą vaikiškų kelnių dydį
• Helicobacter pylori poveikis sveikatai: išsamus straipsnis
• kūdikio veido fenomenas
• Natalijos Martinavičienės biografija: verslo sėkmė ir asmeniniai iššūkiai
• Kūrybinės veiklos vaikams