Naglis Puteikis, žinomas Lietuvos visuomenės veikėjas, istorikas ir politikas, gimė 1964 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, inteligentų šeimoje. Jo gyvenimas nuo pat jaunystės buvo paženklintas aktyvia veikla, siekiant išsaugoti Lietuvos kultūros paveldą ir ginti visuomenės interesus.
Naglis Puteikis užaugo kultūros žmonių šeimoje. Jo tėvas, Vytautas Puteikis, gimęs 1930 m. spalio 12 d. Pasvalyje, buvo politinis kalinys. 1946-aisiais okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas 10 metų už rezistencinę veiklą, jis kalėjo lageriuose Kazachstane. Būdamas 15-metis Pasvalio gimnazijos moksleivis, Vytautas Puteikis buvo išrinktas antisovietinio keliolikos moksleivių būrelio „Žaibas“, vėliau pervadinto „Viltimi“ vadovu. Ši 14-15-mečių grupė platino agitacinius lapelius, ragindami neiti į okupacinius 1946 m. rinkimus. Viename iš tų lapelių, kurį nupiešė tėvo bendramokslis ir bendradarbis Leonas Gudas, pavaizduotas paršas su Stalino ūsais ir agituojama neiti į okupacinius 1946 m. vasario 10 d. rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Visi šie moksleiviai LTSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamoje sesijoje Pasvalyje buvo nuteisti 10 metų lagerio už antitarybinę veiklą ir agitaciją, bei antitarybinės organizacijos kūrimą.

Grįžęs iš lagerių, 1954-1957 m. choro dirigavimo mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje, o 1957-1963 m. choro dirigavimo studijas tęsė LSSR konservatorijoje. Vėliau, 1963-1978 m., Vytautas Puteikis dirbo Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumo merginų choro (60-70 dalyvių) meno vadovu ir dirigentu. Chorą išmokė daug lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, koncertų surengė Vilniuje ir Vilniaus rajone, Ukmergėje, Valkininkuose, Smalininkuose, Buivydiškėse ir kitur. Kolektyvą parengė 1965, 1970 ir 1975 m. respublikinėms dainų šventėms, 1973 m. vadovavo ir vokaliniams ansambliams. 1971-1974 m. buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. Naglio Puteikio motina buvo Zofija Zarankaitė-Puteikienė, gimusi 1935 m. sausio 12 d. Vytautas Puteikis mirė savo namuose 2014 m. spalio 8 dieną.
Naglis Puteikis 1982 m. baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą. Dar būdamas moksleiviu, Naglis Puteikis dalyvavo archeologinėse ekspedicijose. Dirbdamas kartu su profesoriumi Vytautu Urbanavičiumi, Obelių ežere atrado XIV-XV amžių povandeninę kapavietę.

1982 metais Naglis Puteikis įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. Studijos buvo nutrauktos 1983-iaisiais, kai iš antro kurso jis buvo pašauktas į okupacinę sovietų armiją. 1984-aisiais Naglis Puteikis buvo išsiųstas į Afganistaną, o 1985-aisiais grįžęs iš karo tęsė istorijos studijas. 1989 m. jis baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
Studijų metais Naglis Puteikis aktyviai dalyvavo paminklosaugos veikloje. 1986-1987 metais jis rengė protestus prieš Kernavės piliakalnių barbarišką žalojimą ir organizavo pasipriešinimą Valdovų rūmų pamatų ardymui įrenginėjant fontaną šalia Katedros - paskelbė peticiją žurnale „Jaunimo gretos“. Dėl šių publikacijų žurnalų vadovai patyrė didelį spaudimą iš tuometinės kompartijos. 1986 metais Naglis Puteikis įrengė viešą stendą Istorijos fakulteto kiemelyje, kuriame buvo eksponuojamos griaunamo paveldo Lietuvoje ir ypač Vilniaus senamiesčio nuotraukos. Nuo prorektoriaus ir prodekano persekiojimų gynėsi Afganistano karo veterano pažymėjimu. Kai tas pažymėjimas nebegynė, nuo išmetimo iš universiteto jam padėjo tuometinis VU kompartijos sekretorius Bronislovas Genzelis.

Tais pačiais metais jis įkūrė vieną iš ikisąjūdinių organizacijų - Jaunimo paminklosaugos klubą, kuris žadino tautinę atmintį valydamas nuo šabakštynų Lietuvos piliakalnius, telkdamas talkoms intelektualus ir studentus. Grįžęs iš armijos ir studijuodamas 1988 metais Naglis Puteikis pradėjo dirbti Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyresniuoju archeologu, inspektoriumi.
Atkūrus Lietuvos valstybę 1990-aisiais, Atkuriamojo Seimo sprendimu Naglis Puteikis buvo paskirtas Kultūros paveldo inspekcijos generaliniu direktoriumi. Ši, jo sukurta nauja paveldosaugos institucija atkakliai priešinosi nomenklatūros užgaidoms niokoti paveldą. Kai Naglis Puteikis atsisakė Prezidento Algirdo Brazausko norams išplėsti garsiąją Kosygino vilą ant Urbo kalno Nidoje, Demokratinės darbo partijos daugumos Seimas panaikino Kultūros paveldo inspekciją ir jį iš pareigų atleido.
1995-1996 metais jis dirbo Lietuvos savivaldybių asociacijoje, kartu su kitais rengė pensijų, šalpos, socialinės globos ir rūpybos programas. 1996-2000 metais dirbo Valstybinėje paminklosaugos komisijoje, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriumi. Buvo kultūros ministro Sauliaus Šaltenio pavaduotojas, atsakingas už muziejus, bibliotekas, kultūros paveldą. 1999 m. inicijavo iki tol dar nuo sovietinių laikų paslaptyje laikyto Vilniaus katedros bažnytinio lobio išviešinimą ir grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

2000-2004 metais ėjo valstybės kontroliuojamos akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ direktoriaus pareigas. Grąžinus visas šios įmonės skolas, premjero Algirdo Brazausko nurodymu įmonė buvo įtraukta į privatizavimo programą. Bronislovui Lubiui ir Robertui Dargiui pabandžius nupirkti šią įmonę pusvelčiui, Naglis Puteikis tam pasipriešino. Už tai buvo atleistas iš pareigų.
2006-2007 metais dirbo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovu. 2007-aisiais buvo atleistas dėl mėginimo sustabdyti Ievos Simonaitytės bibliotekos niokojimą. 2008-aisiais Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu grąžintas į pareigas, dirbo jose iki išrenkant į Seimą.
1996-aisiais Naglis Puteikis įstojo į Lietuvos konservatorių partiją. 1997 metais tapo Seimo nariu. 2005-2011 metais buvo Tėvynės sąjungos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas. Už nuolatinę partijos kritiką dėl vertybių nesilaikymo Nagliui Puteikiui buvo uždrausta kandidatuoti į bet kokias renkamas pareigas partijoje. 2014-ųjų vasario 14-ąją, protestuodamas prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų vykdomą politiką, išstojo iš šios partijos. 2016 m. gegužės 28 d. jis buvo išrinktas Lietuvos Centro partijos pirmininku. Nuo 2021 m. liepos 21 d. partija pakeitė pavadinimą į "Tautos ir teisingumo sąjunga“, o Naglis Puteikis tapo pirmininko Petro Gražulio pavaduotoju ir jo padėjėju Seime. Nuo 2024 m. jis yra "Tautos ir teisingumo sąjunga“ pirmininkas.
2007-2011 metais, būdamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariu, Naglis Puteikis gynė klaipėdiečių teises. 2010-aisiais už tai, kad atsisakė suderinti šešių daugiaaukščių namų Klaipėdos istoriniame centre statybas, Klaipėdos prokuratūra iškėlė jam baudžiamąją bylą, kurią palaikė ir Generalinė prokuratūra. Visuomenės remiamas, jis visus teismus dėl šios bylos laimėjo.

2011-aisiais priešlaikiniuose rinkimuose Naglis Puteikis buvo išrinktas Seimo nariu. 2012-aisiais šioje apygardoje įveikė buvusį Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių ir vėl tapo Seimo nariu. Jis priklauso parlamentinei grupei „Už ištikimybę priesaikai“. 2012-ųjų vasarį kartu su kitais Sąjūdžio dalyviais organizavo protesto mitingus prieš valdžios susidorojimą su FNTT vadovais. Dirbo Seimo Antikorupcijos komisijoje, kuri ištyrė ir atskleidė VSD, Generalinės prokuratūros ir Prezidentūros savivalės veiksmus.
Šiuo metu Naglis Puteikis yra aktyvus kelių organizacijų narys:
Naglis Puteikis yra vedęs. Jaunimo paminklosaugos klube jis susipažino su to paties fakulteto studente žurnaliste Nina (žurnalistinis pseudonimas Nika Aukštaitytė), vėliau tapusia jo žmona. Nina, gimusi 1965 m., dirba Lietuvos Jūrų muziejuje. Pora augina du vaikus - sūnų Gediminą, gimusį 1993 m., ir dukrą Augustę, gimusią 1996 m.
Puteikis - lietuviška pavardė. Pavardė žinoma iš Šiaurės Aukštaitijos (Dusetos, Pasvalys, Daugailiai, Rokiškis, taip pat užrašyta Batakiuose, Sasnavoje ir kt.).
| Metai | Pareigos / Veikla |
|---|---|
| 1964 rugsėjo 2 d. | Gimė Vilniuje |
| 1982 | Baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą |
| 1982-1989 | Istorijos studijos Vilniaus universitete |
| 1983-1985 | Tarnavo sovietinėje armijoje, Afganistano kare |
| 1986-1987 | Organizavo protestus prieš paveldo žalojimą |
| 1986 | Įkūrė Jaunimo paminklosaugos klubą |
| 1988 | Vilniaus Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyresnysis archeologas |
| 1990-1995 | Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos generalinis direktorius |
| 1995-1996 | Dirbo Lietuvos savivaldybių asociacijoje |
| 1996-2000 | Valstybinės paminklosaugos komisijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius, kultūros ministro pavaduotojas |
| 1997 | Tapimas Seimo nariu |
| 2000-2004 | AB „Klaipėdos laivų remontas“ direktorius |
| 2005-2011 | Tėvynės sąjungos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas |
| 2006-2007 | Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vadovas |
| 2007-2011 | Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys |
| 2011- | Seimo narys (išrinktas 2011, perrinktas 2012) |
| 2014 | Išstojo iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos |
| 2016-2021 | Lietuvos Centro partijos pirmininkas |
| 2021-2024 | "Tautos ir teisingumo sąjunga“ pirmininko pavaduotojas |
| 2024- | "Tautos ir teisingumo sąjunga“ pirmininkas |