Kaip kalbėti su vaiku apie tėvų skyrybas: amžiaus svarba ir patarimai
Ankstesniuose straipsniuose aptarėme, kad tiek gera, tiek bloga vaikystės patirtis gali turėti įtakos mūsų psichologinei būsenai visą gyvenimą. Nėra įmanoma išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje be pokyčių ir streso. Todėl naudingiau kelti klausimus, kaip galime padėti vaikams ištverti šeimos pokyčius, kad jie augtų būdami atsparūs ir sveikai prisitaikę?
Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš didžiausių šeimos krizių - skyrybas ir jų poveikį vaikams. Vaikai skyrybas išgyvena giliai ir jautriai, o neigiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tikimybė yra daug didesnė vaikams, kurių tėvai išsiskyrę nei vaikams iš neišsiskyrusių šeimų. Nors tėvų skyrybos kelia didelį pavojų vaikams, dėl ko reikia susirūpinti, tyrimai rodo, kad šios pasekmės nėra vienodos visiems vaikams ir jos nėra neišvengiamos.
Tyrimais nustatyta, kad pilna šeima sudaro sveikos vaiko psichinės raidos pagrindą tik tuo atveju, jei tėvai geba atlikti tėvystės funkcijas, išlaikydami savo, kaip sutuoktinių artumą, siekia apsaugoti vaiką nuo baimės. Vadinasi, svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje ar yra išsituokę. Tačiau skyrybų metu ar po jų tėvų vaidmuo keičiasi - jie tampa dviem atskirais savo vaiku besirūpinančiais tėvais.
Kada ir kaip pranešti vaikui apie skyrybas?
Priėmus sprendimą skirtis ilgam pokalbio su vaiku neatidėliokite. Vaikai jaučia tarp suaugusiųjų tvyrančią įtampą, supranta ir girdi nesutarimus, todėl, nežiūrint vaiko amžiaus, kalbėtis apie pasikeitimus šeimoje būtina. Geriausia, kai apie skyrybas pasako abu tėvai pokalbiui skirdami pakankamai laiko, tarpusavio nesutarimus palikę nuošalyje.
„Vaiko teisių gynėja Larisa Paurienė atsiųstame pranešime spaudai tikina, kad prieš pranešant vaikui apie skyrybas, labai svarbu atkreipti dėmesį į jo amžių. „Mažiems vaikams, iki maždaug šešerių metų, svarbu kalbėti paprastai ir aiškiai, vengiant perteklinės informacijos. Jie dažnai gali jausti nerimą dėl savo saugumo, todėl būtina patikinti, kad abu tėvai juos myli ir rūpinsis jais, nepaisant skyrybų.“ Vyresniems vaikams ir paaugliams reikia daugiau detalių bei galimybės išsakyti savo jausmus. Svarbu būti atviriems, tačiau kartu stengtis nekaltinti vieno iš tėvų ir vengti konfliktų. Paaugliams ar jau kone pilnamečiams jaunuoliams galima kalbėti dar atviriau, paaiškinant priežastis ir aptariant būsimus pokyčius šeimoje“, - pataria pašnekovė.
Bendri principai kalbant su vaikais
Labai svarbu vaikams pranešti tiesą apie tai, kas vyksta šeimoje. Tie vaikai, kurie supranta, kas ištiko šeimą, geriau prisitaiko prie pasikeitimų ir lengviau priima naują šeimos modelį.
- Pasakyti reikia laiku: Apie skyrybas tėvai turėtų pranešti laiku - nei per anksti, nei per vėlai. Jei galimi pokyčiai šeimoje dar tik svarstomi, bet sutuoktiniai nėra tvirtai apsisprendę - per anksti kalbėti apie tai su vaiku. Vaikams bus lengviau susitaikyti su skyrybų faktu, jei apie tai jie bus informuojami tada, kai jau tvirtai nuspręsta, tačiau anksčiau negu prasideda pokyčiai gyvenime. Jaunesniems (maždaug iki 5 m.) vaikams galima pranešti likus savaitei iki reikšmingų pasikeitimų, o su vyresniais reikėtų pasikalbėti anksčiau.
- Mama ir tėtis turėtų pasakyti kartu: Jei pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, geriau, jei apie laukiančius pasikeitimus praneša abu sutuoktiniai. Vaikui saugiau matyti, kad ir sunkiu metu tėvai gali veikti kartu.
- Nekaltinti vienam kito: Būtų puiku, jei tėvams pavyktų susitarti, kad kalbant su vaikais apie išsiskyrimo priežastis bus vengiama vienam kitą kaltinti, o priežastis geriau išdėstyti sąžiningai, suprantamai ir atvirai, prisiimant savo atsakomybės dalį, neieškant buvusio sutuoktinio kaltės. Rekomenduojama tėvams nesigilinti į tik suaugusiems svarbias aplinkybes, pakanka suprantama vaikui kalba paaiškinti, kas nutiko ir kas laukia ateityje.
- Nekurstyti susijungimo vilties: Kartais, vykstant palyginti ramioms skyryboms vaikas gali matyti pabrėžtinai draugiškai besišnekučiuojančius, teigiamai vienas kito atžvilgiu nusiteikusius tėvus. Tai vaikus gali supainioti ir įžiebti apgaulingą viltį, kad tėvai susidraugaus ir vėl viskas bus taip kaip anksčiau. Todėl tėvams geriau būti tiesoje ir iš karto pasakyti, kad kelio atgal nebėra, jie apsisprendė tvirtai, tačiau ir toliau abu rūpinsis vaikais. Svarbu paaiškinti, kad vaikai nieko negali padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu.
- Pabrėžti, kad vaikas nekaltas: Svarbu tėvams skatinti vaikus reikšti savo jausmus ir klausti. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikai nekalti dėl skyrybų, nes dažnas vaikas dalį atsakomybės už skyrybas prisiima sau. Reikėtų siekti, kad visi vaikai žinotų aksiomą - „vaikai nėra kalti dėl tėvų skyrybų“. Visiškai ir visada nekalti.
- Priminti, kad vaikai negali pakeisti tėvų sprendimo: Tėvai turėtų vienareikšmiškai pasakyti, kad tai suaugusiųjų reikalai.
- Patikinti, kad suaugę nesiskiria su vaikais: Vaikams ramiau, jei jie laiku įsisąmonina ir kitą tiesą: tėvai visada bus tėvai, net ir po išsiskyrimo. Svarbu užtikrinti vaikui, kad po skyrybų vaiko gyvenime dalyvaus ir mama, ir tėtis.
Kaip skyrybos paveikia skirtingo amžiaus vaikus?
Atspėti, kaip vaikas reaguos į tėvų skyrybas, kone neįmanoma. Dažnai tėvai, laukę ašarų, susiduria su abejingumu, o tikėjęsi supratingumo, gauna pykčio pliūpsnį. Net ir vaiko reakcija labai priklauso nuo jo amžiaus ir emocinės brandos. Tiesa, nors neįmanoma visiškai numatyti vaiko reakcijos, pasiruošti galima įsigilinant į vaiko poreikius, amžių ir emocinę brandą, taip pat užtikrinant saugią aplinką, kurioje vaikas gali jaustis išgirstas.
Kūdikiai ir maži vaikai (iki 3 metų)
Laura Broadwell, remdamasi Amerikos Pediatrų asociacijos medžiaga, teigia, kad nors kai kuriems tai gali būti netikėta, skyrybos paveikia net kūdikius. Kūdikystėje kūdikiai gali jausti įtampą namuose (ir tarp tėvų), bet negali suprasti konflikto priežasčių. Jei įtampa tęsiasi, kūdikiai gali tapti irzlūs ir kibūs, ypač šalia naujų žmonių, ir dažnai gali pasireikšti emocijų protrūkiai.
Skyrybos gali emociškai ir psichologiškai paveikti vaikus nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Šiais vaiko metais pagrindinis vaiko ryšys yra su tėvais, todėl bet kokį didesnį namų gyvenimo sutrikimą gali būti sunku priimti ir suprasti. Be to, maži vaikai yra susitelkę į save ir gali manyti, kad dėl jų tėvai išsiskyrė.
„Mažiems vaikams, iki maždaug šešerių metų, svarbu kalbėti paprastai ir aiškiai, vengiant perteklinės informacijos. Jie dažnai gali jausti nerimą dėl savo saugumo, todėl būtina patikinti, kad abu tėvai juos myli ir rūpinsis jais, nepaisant skyrybų“, - pataria Larisa Paurienė.
„Maži vaikai dažnai reaguoja su baime ar pasimetimu, gali tapti lipšnūs arba pradėti elgtis neįprastai. Dar tik į darželį ar pradinę mokyklą einantys vaikai kartais jaučia kaltę manydami, kad jie yra skyrybų priežastis“, - sako L. Paurienė.
Aura Svetikienė priduria: „Kalbantis su mažais vaikais, svarbu viską paaiškinti jiems suprantama kalba - kad mama ir tėtis dabar gyvens atskirai, kur bus jų namai, su kuo gyvens vaikas, kada galės susitikti su kartu negyvenančiu tėčiu arba mama. Natūralu, jog išgirdus tokį faktą, vaiką gali užklupti stiprios emocijos.“
Ikimokyklinukai (3-6 metų)
Skyrybos yra sunkiai suprantamos ir 3-6 metų amžiaus vaikams, daugiausia dėl to, kad jos sukelia baisų netikrumo lygį. Ikimokyklinukai nesupranta skyrybų sąvokos ir nenori, kad jų tėvai išsiskirtų - kad ir kokia įtempta jų namų aplinka. Kaip ir maži vaikai, ikimokyklinio amžiaus vaikai gali manyti, kad jie galiausiai yra atsakingi už savo tėvų išsiskyrimą.
Mokyklinio amžiaus vaikai (6-11 metų)
Dėl skyrybų mokyklinio amžiaus vaikai nuo 6 iki 11 metų gali kovoti su apleistumo jausmais. Jaunesni vaikai, ypač 5-8 metų vaikai, gali nesuprasti sąvokos ir jaustis taip, tarsi tėvai su jais skiriasi. Jie gali nerimauti praradę vieną iš savo tėvų ir įsivaizduoti, kad jų tėvai sugrįš. Tiesą sakant, jie dažnai tiki, kad gali „išgelbėti“ savo tėvų santuoką.
6-11 metų vaikai jau supranta, kas yra skyrybos. Skyrybų metu ir po jų išgyvena netektį - gedi dėl šeimos, prie kurios jie buvo įpratę, netekimo. Jie jau pradeda suprasti, kad tėvai kartu nebegyvens ir nebemylės vienas kito kaip anksčiau, tačiau mintyse ir fantazijose dažnai atkuria iki skyrybų buvusį šeimos gyvenimą ir, nepaisant nieko, vis dar tikisi, kad tėvai bus ateityje kartu.
Vaikai nuo 8 iki 11 metų gali kaltinti vieną iš tėvų dėl išsiskyrimo ir lygiuotis į „gerus“ tėvus prieš „bloguosius“. Jie gali apkaltinti savo tėvus niekšiškumu ar savanaudiškumu, įvairiais būdais reikšti savo pyktį: muštis su klasės draugais, pyktį prieš visą pasaulį arba tapti nerimastingais, uždarais ar prislėgtais.
Pradinuko pasaulio patyrimas yra labai konkretus, ir geriausiai jis jaučiasi struktūruotoje aplinkoje, kurios taisykles jis aiškiai žino. Vaikas jaučia nerimą, kai nėra struktūros, kai jis nežino naujos situacijos „taisyklių“ ir lūkesčių jo atžvilgiu. Tėvų skyrybos, kurios sukelia labai daug pokyčių ir vaiko, ir šeimos gyvenime, padidina vaiko pažeidžiamumą ir nesaugumą.
Vaikų psichologė-psichoterapeutė Kielė: net kūdikiai išgyvena tėvų skyrybas
Paaugliai
Vyresniems vaikams ir paaugliams reikia daugiau detalių bei galimybės išsakyti savo jausmus. Paaugliams ar jau kone pilnamečiams jaunuoliams galima kalbėti dar atviriau, paaiškinant priežastis ir aptariant būsimus pokyčius šeimoje. „Paaugliai gali reaguoti pykčiu, maištu ar atsiribojimu, tačiau kartais jie stengiasi slėpti savo jausmus, kad apsaugotų tėvus“, - sako L. Paurienė.
Kalbant su paaugliais apie skyrybas, tikėtina ūmi reakcija - kaltinimų, keiksmažodžių, įžeidinėjimų lavina. „Paaugliui pasakykite, kad jis bet kada gali ateiti pas jus paliūdėti ar pasikalbėti, kad jis jums labai svarbus ir rūpi. Kartais jam gali reikėti apkabinimo, palaikymo, tačiau per daug lįsti į asmeninę erdvę nereikėtų. Stebėkite vaiką ir stenkitės būti šalia, kai jam reikės palaikymo. Paauglys jau gali daryti savo sprendimus - aptarkite tai, tačiau neslėpkite, kad ateityje jo sprendimai gali būti persvarstomi“, - sako A. Svetikienė.
Individualios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė, teigia, kad vaikai, kurie žinojo apie tėvų skyrybas, joms įvykus, kai viskas baigiasi ir nurimsta, patiria tam tikrą palengvėjimą.
Skyrybų metu pasitaikantys vaikų išgyvenimai ir elgesys
Skyrybų poveikis vaikams yra neišvengiamas. Dauguma vaikų į tėvų skyrybas reaguoja skausmingomis emocijomis, įskaitant liūdesį, sumišimą, baimę palikti ar būti paliktiems, kaltę, klaidingus įsitikinimus, pyktį, lojalumo konfliktus, nerimą ir sielvartą. Daugelis vaikų patiria netekties jausmą, kai vienas iš tėvų palieka šeimą ir kai neturi galimybės pabūti su tėčiu ar mama pasiilgus; kai reikia pakeisti gyvenamą vietą, ugdymo instituciją ir yra paliekami draugai, mylimas augintinis, pažįstama aplinka.
Vaikai gali patirti ir palengvėjimo jausmą, jei šeimoje būta stiprių konfliktų ir smurto. Tačiau dažniausiai vaiko išgyvenimai atsispindi emocinėje būsenoje ir/ar elgesyje.
Štai dažniausios vaikų reakcijos į tėvų skyrybas:
- Neigimas: Vaikas neigia skyrybas ir elgiasi taip tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Fantazuoja, kad tėvai susitaikys ir vėl gyvens kartu.
- Apleistumo jausmas, įvairios baimės: Vaikai nerimauja, ar abu tėvai ir toliau jais rūpinsis, bijo, kad mama ir tėtis juos paliks arba pamirš. Jie stengiasi visą laiką būti šalia, niekur nuo tėvų neatsitraukti. Mažesniems vaikams gali būti sunku išsiskirti su tėvais net trumpam.
- Įkyrus klausinėjimas ir noras viską žinoti: Vaikai jaučiasi labai nesaugiai ir stengiasi, kuo daugiau sužinoti, kas atsitiko ir kas jų laukia. Jie gali ištisai klausinėti vis tų pačių klausimų.
- Pyktis ir priešiškumas: Vaikai gali pradėti elgtis priešiškai ir agresyviai. Paaugliams ypač būdingos užaštrėjusios įvairios protesto reakcijos. Jei vaikas palaiko kurio nors vieno iš tėvų pusę, jis gali nukreipti pyktį kito iš tėvų atžvilgiu, pavyzdžiui, atsisakyti bendrauti.
- Kaltė: Vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų nesutarimų ir konfliktų. Jiems atrodo, kad tėvai barasi dėl jų.
- Depresija: Vaikai liūdi, būna nusiminę, apatiški, prastai miega ir valgo, atsiriboja nuo draugų, tampa uždaresni, dažnai verkia. Kartais gali save žaloti, elgtis impulsyviai.
- Nebrandus arba pernelyg „suaugėliškas“ elgesys: Vaikai gali pradėti elgtis ne pagal amžių vaikiškai arba, atvirkščiai, prisiimti per daug atsakomybės ir bandyti ”tvarkyti” šeimos gyvenimą, guosti tėvus, rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis.
- Pastangos sutaikyti tėvus: Kuo ilgiau tėvai jaučia abipuses nuoskaudas, tuo ilgiau ir vaikai puoselėja mintį, kad viskas gali grįžti į senas vėžias.
Dažniausios tėvų klaidos ir kaip jų išvengti
Kartais tėvai kalba neapgalvoję žodžių arba situaciją perteikia chaotiškai ir taip sukelia vaikui dar didesnį nerimą. Kita klaida - bandymas apkaltinti vieną iš tėvų, nes tai verčia vaiką jaustis įtrauktam į konfliktą arba rinktis vieno iš tėvų pusę. Taip pat pavojinga žinią apie skyrybas pranešti skubotai arba neatsižvelgiant į vaiko poreikius - pavyzdžiui, netinkamu metu ar aplinkybėmis, kai vaikas ir taip jaučia didelį stresą.
Be to, tėvai kartais nesuteikia vaikui pakankamai galimybių užduoti klausimus arba išreikšti jausmus, nes patys yra emociškai paveikti situacijos. Todėl vaiko teisių gynėjai pataria: „Tėvai turi būti kaip komanda ir net tarpusavio konflikto atveju nepamiršti, kad svarbiausia - emociškai nesužaloti savo vaiko.“
Tėvų konfliktų poveikis vaikams
Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Tai paveikia ne tik vaikus iš iširusių šeimų, bet ir pilnose šeimose gyvenančius vaikus, jei vienas su kitu konfliktuojantys tėvai sąmoningai ir nesąmoningai vaikuose ieško sąjungininkų.
Otavos universiteto mokslininkės Catherine M Lee ir Karen A Bax aprašo, kad tėvų konfliktas prieš skyrybas, jų metu ir po jų turi žalingą poveikį vaikams. Jungtinės karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai pataria, kad tėvai, kurie išsiskiria, gali padėti savo vaikams, jei svarbu neįtraukti vaiko į konfliktą.
„Kai matome, kad vaikas verkia, ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti ir perdėtai guosti. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas, ilgesys yra natūralūs jausmai. Bet kokios emocijos - net ir tinkamai išreikštas pyktis - yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi, kaip jis“, - sako A. Svetikienė.
Suaugusiųjų konfliktus ir ginčus laikykite toliau nuo vaikų. Prisiminkite, kad vaikams jūs abu nepakeičiami, bet kokią kritiką prieš vieną iš savo tėvų vaikai priims asmeniškai. Prašyti vaikus užstoti nuskriaustąjį tolygu jų prašyti persipjauti savo širdelę per pusę.
Kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas?
Vaikui svarbu ir toliau jausti tėvų meilę ir rūpestį. Svarbiausia, pranešant apie skyrybas, palaikyti vaiką, nesvarbu, kokia būtų jo reakcija. Kalbėti reikia ramiai ir aiškiai, kartu pabrėžiant, kad tėvų meilė jam nesikeis. Tėvai turėtų būti pasiruošę išklausyti ir palaikyti, taip pat duoti vaikui laiko prisitaikyti prie naujos situacijos. „Vengdami skubėjimo, kaltinimų, tėvai gali padėti sumažinti žinios apie skyrybas sukeliamą stresą ir išsaugoti artimą ryšį su savo vaiku“, - sako L. Paurienė.
Vaikų paruošimas pokyčiams suteikiant jiems tikslią, amžių atitinkančią informaciją, padeda vaikams jaustis saugiems, nes atsako į šį labai svarbų klausimą: „Kas man nutiks?“ Pokyčių skaičiaus mažinimas vaikų gyvenime taip pat palengvina jų prisitaikymą po skyrybų. Vaikams prisitaikyti yra lengviau, jeigu jie gali palaikyti svarbius santykius, lankyti tą pačią mokyklą bei tuos pačius būrelius ir toliau turėti savo augintinius. Taip pat svarbu išlaikyti panašią rutiną abiejuose namuose.
„Vaikams būtina žinoti, kad abu tėvai ir toliau dalyvaus jo gyvenime, kad nepasikeis jų santykiai su seneliais ir kitais artimais giminaičiais“, - pabrėžia A. Svetikienė.
Palikite daug vietos klausimams, nusivylimui, pykčiui, nenorui kalbėtis, prašymams nieko nekeisti. Svarbiausia, įgyvendinti bendradarbiavimą tarp besiskiriančių tėvų. Apibendrinant, tėvų skyrybos paveikia bet kokio amžiaus vaikus. Vaikams gali pasireikšti elgesio ir emocinių sunkumų.
Tėvų bendradarbiavimas ir nuolatinė komunikacija
Nereikia tikėtis, kad santykiai tarp tėvų dėl skyrybų bus be konfliktų. Tačiau daug naudingiau sutelkti dėmesį į tai, ką galite padaryti ar išmokti (pavyzdžiui, pakeisti situaciją, išlaikyti tinkamas ribas, sukuriant konkretų el. pašto adresą, kuris naudojamas bendraujant su kitu iš tėvų rūpinimosi vaikų klausimais; planuoti dienos rutiną, konstruktyviai spręsti nesutarimą), o ne į konfliktus, kurių negalite išvengti.
Tėvystė dėl skyrybų kelia ypatingų iššūkių, nes dažnai tėvams sunku suprasti, ką jų vaikai iš tikrųjų galvoja ar jaučia dėl pokyčių šeimoje. Dėl įvairių priežasčių dauguma vaikų labai mažai kalba apie savo tėvų skyrybas ir retai išsako, kaip dėl to jaučiasi. Tačiau jų išgyvenimai gali atsispindėti vaiko emocinėje būsenoje ir/ar elgesyje.
Vieno karto pasikalbėti apie skyrybas neužteks. Vaikams augant, gali kilti kitų klausimų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojo. Net jei ir atrodo, kad jau daug kartų apie tai kalbėjotės, palaikykite dialogą atvirą. Jei įmanoma, atsisėskite su kitu iš tėvų ir suplanuokite, kaip ketinate kalbėti apie tai, kas vyksta.
Neslėpkite savo jausmų, nemeluokite vaikams, kad viskas gerai. Vaikams svarbu matyti, kad tėvai apie savo pačių jausmus kalba atvirai. Jie taip mokosi iš mūsų, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu ir normalu. Įvardinkite savo jausmą vaikams („Man dabar liūdna“). Pasakykite, kad taip jaustis šioje situacijoje yra visiškai normalu („Normalu jaustis liūdnam, kai vyksta ne tai, ko tu nori“).
Kasmet po skyrybų apie 7 000 vaikų lieka gyventi be vieno iš tėvų. Statistikos departamento duomenimis, pernai su vienu iš tėvų gyventi liko 6118 vaikų - skirtingais keliais pasuko 4219 vaikus auginančių porų. Tai rodo, kad daugybė šeimų susiduria su šiuo iššūkiu.
Kyla klausimas: kaip tėvams elgtis su vaikų klausimais ir emocijomis?
Vaikui reikia stengtis pateikti visą informaciją, kuri padėtų jam sumažinti nesaugumo jausmą, nežinomybę ir nerimą dėl ateities. Kada įvyks skyrybos, kada vienas iš tėvų išeis gyventi kitur, su kuo liks vaikas, kaip dažnai galės matytis, ar keis gyvenamąją vietą ir t. t.
Kai sutuoktiniai tariasi apie numatomus pasikeitimus po skyrybų, naudinga į diskusijas įtraukti ir jau paaugusius vaikus. Pravartu išgirsti ir atsižvelgti į vaiko nuomonę apie tai, kur, su kuo ir kaip jis nori gyventi, bendrauti, mokytis, iškylauti ir atostogauti.
Aiškiai įvardinkite, ką vaikai gali nuspręsti, o ką nuspręsite jūs. Skyrybų sprendimas priklauso tėvams. Dėl visų kitų organizacinių klausimų svarbu atsižvelgti į vaikų nuomonę, juk kalba eina apie jų gyvenimą taip pat.
Pagalba ir parama tėvams bei vaikams
Jeigu tėvai jaučia, kad tinkamai pranešti vaikui apie skyrybas nepavyks dėl patiriamo streso, tarpusavio konfliktų ar kitų priežasčių, visada galima pagalbos ieškoti kreipiantis į specialistus: „Galima kreiptis į kvalifikuotus šeimos psichologus, be abejo, ir mūsų Tarnybos atstovai gali konsultuoti, padėti, paaiškinti, kaip pristatyti vaikui tą situaciją.“
„Dažnai vaikas, kurio šeima patiria tėvų skyrybas, pasikeičia ir mokykloje. Misūrio universiteto mokslininkai Kim Leon ir Leanne Spengler teigia, kad mokyklos gali atlikti svarbų vaidmenį padedant vaikams pozityviai prisitaikyti prie tėvų skyrybų. Svarbiausias būdas - bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų. Tai reiškia, kad tėvai nuolat informuoja mokytojus apie svarbius vaiko gyvenimo įvykius, o mokytojai - apie vaiko veiklą mokykloje.“
„Iš tuščio indo nieko neįpilsi. Norėdami būti atrama vaikams, turime pasieškoti, kas bus atrama mums. Draugai, giminaičiai, religija, terapinės grupės, vienišų tėvų organizacijos ir jų parama gali padėti susigyventi su skyrybomis. Svarbu turėti erdvę, kur suaugę taip pat galėtų būti išgirsti ir turėtų kam atiduoti savo mintis ir jausmus. Žinoti, kur ieškoti palaikymo, kam galima paskambinti, kai sunku, į ką atsiremti, kai laikinai pametam kryptį. Priimti, kad sunku. Nekovoti su tuo. Leisti gyvenimui savo ritmu išgydyti jūsų žaizdas.“
Senelių vaidmuo
Daugybė tyrimų parodė tėvų ir vaikų santykių svarbą vaikų ir paauglių gerovei. Tyrimai parodė, kad seneliai gali atlikti svarbų vaidmenį mažinant tėvų skyrybų poveikį anūkams. Nustatyta, kad anūkų ir senelių santykių kokybė teigiamai siejasi su anūkų gerove, o lyginant su anūkais neišsiskyrusiose šeimose, labai geri santykiai su seneliais buvo ypač vertingi anūkams, kurių tėvai išsiskyrę. Be to, buvo nustatyta, kad vaikų prisitaikymui po skyrybų padeda geri santykiai ne tik su motinos, bet ir su tėvo seneliais.
Vadinasi, senelių vaidmuo gali būti ypač svarbus padedant šeimai persitvarkyti po skyrybų ir prisitaikyti. Kadangi jūsų vaikams šis laikotarpis gali būti painus tiek emociškai, tiek praktiškai ir prisitaikant prie naujos gyvenimo ir bendravimo tvarkos, jūsų abiejų tėvai (seneliai) gali paremti anūkus suteikdami jiems ramią aplinką, laikydamiesi rutinos, pvz., valgymo ir miego, bei užtikrindami, kad jų namai yra vieta, kurioje ramiai ir pagarbiai bendraujama.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
