Nuo pat gimimo vaikui ryšys su mama yra pirminis - naujagimis netgi suvokia save kaip vientisą su ja. Dažniausiai mama yra tas žmogus, kuris tampa mūsų saugumo pamatu pirmaisiais gyvenimo metais. Ji yra tarsi saugus uostas, nuo kurio atsispiriame gyventi. Gamtos sudėliota taip, jog moteriai dar per nėštumą, gimdymo metu bei vėliau dėl joje įvykstančių hormoninių pokyčių susikuria natūralus ryšys su vaiku, kuris dar labiau stiprinamas žindymo periodu. Mamoms fiziologiškai užkoduotas automatinis prisirišimas prie vaiko bei meilė jam.

Kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbesnis yra tvirtas, saugus ryšys su mama. Nuo ankstyvojo ryšio su mama labai priklauso vėlesnis savęs suvokimas ir priėmimas. Jei mama yra prieinama, priimanti, palaikanti, pastiprinanti, suteikianti drąsos ir stiprybės - vaikas auga saugiai, tvirtai, pasitikinčiai, dėl ko jam suaugus būna daug lengviau išbūti su savo jausmais ir savimi. Motina reikalinga, kad perteiktų kūdikiui pasaulį. Kūdikiui būtina susieti savo fizinius išgyvenimus su motinai skirtais meilės jausmais. Šio meilės ryšio jam reikia ir kaip atspirties taško įveikti savo baimę.
Kiekvienas kūdikis nuo pat pradžių yra asmenybė, ir jam reikia, kad kas nors jį pažintų ir suprastų. Niekas negali kūdikio suprasti geriau nei motina. Motina prisitaiko prie to, ką kūdikis gali suprasti. Nors motinystės įgūdžių galima išmokti ar paskaityti apie juos knygose, vis dėlto savo vaiko auginimas yra itin asmeniškas.
Mamai kiekvienas vaiko raidos etapas yra iššūkis. Jai tenka priimti įvairius vaiko pokyčius, jo pasipriešinimą ir sakymą „ne“, kas ypač stipriai pasireiškia apie antrus trečius vaiko gyvenimo metus ir paauglystėje. Sunkus iššūkis yra priimti vaiko emocijas, išgyvenimus ir patirtis, „sutalpinti“ visa tai savyje bei ramiai „perdirbti“, suteikiant reikalingą atgalinį ryšį.
Tyrimai atskleidžia, kad lytis išlieka dominuojantis kriterijus organizuojant vaikų priežiūros užduotis, kai motinos yra neproporcingai atsakingos už vaikų auklėjimą net ir tada, kai dirba visą darbo dieną. Motinos gali būti ypač pažeidžiamos dėl neigiamų motinos vaidmens pasekmių, nes socialinės normos „gerą“ tėvystę tapatina su daug laiko reikalaujančia ir motinos teikiama priežiūra. Tokie lyčių vaidmenų lūkesčiai gali spausti motinas atlikti vienintelės globėjos vaidmenį nepaisant jų pageidavimų.
| Sritis | Mamos vaidmuo | Tėčio vaidmuo |
|---|---|---|
| Emocinis saugumas | Pirminis prieraišumo objektas | Stabilumo ir stiprybės suteikimas |
| Kasdienė priežiūra | Maitinimas, higiena, raminimas | Aktyvi veikla, žaidimai |
| Socializacija | Švelnumas, atjauta | Pasaulio pažinimas, ribos |
Idealiu atveju, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais motinos vaidmuo yra globėjiškas, visiškai priimantis; mama būna tarsi neatskiriama vaiko dalis. Vaikui augant, tame labai glaudžiame ryšyje po truputį turi atsirasti vis daugiau erdvės. Mama kuo toliau, tuo labiau turėtų leisti pačiam vaikui stebėti, tyrinėti ir patirti aplinką; nelaikyti jo už rankos, o tiesiog būti šalia.
Galiausiai vaikui užaugus, santykis su mama turėtų tapti kaip dviejų atskirų suaugusių žmonių, kurie rūpinasi vienas kitu, bet vienas kitam ir vienas nuo kito nepriklauso. Mamoms dažnai būna sunku nuo to labai artimo ryšio po truputį tolti nuo vaiko, tuo pačiu užtikrinant jo saugumą. Čia tikras menas: išbalansuoti tarp to, kiek vaiką reikėtų kontroliuoti ir prižiūrėti, o kiek - suteikti jam erdvės ir laisvės, nepriklausomybės, būtinos sveikai raidai.

Vaikai gimsta iš dviejų žmonių - mamos ir tėčio. Kad ir kaip klostytųsi šių suaugusiųjų gyvenimai, reikia pripažinti, kad vaikui reikalingi jie abu, kad ir skirtingai. Didesnis tėčių įsitraukimas į vaikų auklėjimą naudingas, nes leidžia vaikams suprasti ir pajausti, kad ir vyrai gali būti rūpestingi, guodžiantys, šilti ir reiškinys emocijas. Pasidalijimas tėvystės pareigomis yra vienas esminių klausimų poroms, kurios planuoja auginti vaikus. Nes priešingu atveju - didesnė atsakomybės našta teks vienam iš tėvų arba tėvai nuolat ginčysis dėl vaikų auklėjimo.