Kaip jaustis ir ką daryti po persileidimo

Persileidimas - tai ne tik fizinis, bet ir labai skaudus emocinis išgyvenimas. Nors akušerijoje tai laikoma gana natūraliu dalyku, šeimai tai tampa didele drama. Apie šią netektį dažnai nutylima, todėl moterys jaučiasi vienišos ir nesuprastos. Tačiau apsimesti, kad nieko neįvyko, yra didelė klaida.

Daugelis aplinkinių nežino, kaip elgtis ir ką sakyti moteriai, patyrusiai persileidimą. Svarbiausia yra leisti jai gedėti: išsikalbėti, išreikšti savo emocijas ir jausmus, galų gale - išsiverkti. Nereikėtų nuvertinti skausmo frazėmis „Tu dar jauna, dar pagimdysi, viskas bus gerai“, nes tai gali sukelti jausmą, kad jūsų praradimas laikomas nelabai reikšmingu. Nesvarbu, kiek kūdikiui buvo savaičių ar mėnesių, tai yra didelis praradimas.

Kai netenkame artimo žmogaus, jis vis vien užima kertelę mūsų sieloje; taip ir negimęs kūdikis - jo netektis nepraeina be pėdsakų. Jei jaučiate, kad artimieji ir draugai nelabai sugeba palaikyti, o kartojamos frazės „Nieko tokio, daugeliui taip būna, viskas susitvarkys, nereikia taip išgyventi“ tik gilina neviltį, geriausia kreiptis į psichologą. Kartais netyčia išsprūdusi frazė tik dar labiau sustiprina neviltį ir priverčia užsidaryti, supratus, kad kitiems tavo kančia tiesiog nelabai suprantama.

Jei jūsų artima moteris patyrė persileidimą, geriausia leisti jai išsiverkti ir išsišnekėti. Net jei atrodo, kad ji tik drasko sau širdį - tegul išsišneka. Svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris ją išklausys, pabandys suprasti ir įsigilinti, ką ji jaučia, tiesiog apkabins ir pabūs šalia, nesidangstydamas banaliomis tiesomis „viskas bus gerai“ ar „pamatysi, viskas praeis“.

Kaip padėti vyrui?

Vyrui persileidimas - taip pat netektis. Labai svarbu abiem kalbėtis ta skaudžia tema, dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, palaikyti vienam kitą. Vyras neturi būti nepajudinama siena, vaizduoti, kad „viskas gerai“, ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Jam taip pat reikėtų išreikšti savo jausmus. Blogiausia taktika - viską laikyti tik savyje, nors daugelis vyrų laiko ją „vyriška“.

Išgyvenimo ir atsisveikinimo ritualai

Kai moteris suvoks, kad kas nutiko, jau nutiko, kad tai - jau praeityje, kai išsiverks ir išsikalbės, galima su ja pasikalbėti tema: „Ko galėtų tas negimęs mažylis tau palinkėti?“ Tikriausiai jis norėtų, kad jo mama suvoktų, jog gyvenimas tęsiasi.

Kartais būna veiksmingas atsisveikinimo su kūdikiu ritualas, kurį galima atlikti vienai, su vyru ar su kuriuo nors artimu žmogumi. Galima mažylio garbei pasodinti medį, parašyti jam laišką ar nupiešti piešinį, kuriame atsiskleistų jausmai (atleisti jam ar paprašyti atleidimo, padėkoti, išreikšti savo meilę). Tikinčioms moterims padeda maldos.

Jei moteris visapusiškai išgyvena tą situaciją: turi galimybę išlieti savo emocijas, pasidalyti savo išgyvenimais, pajusti artimųjų palaikymą, tai netrukus ji natūraliai pasijunta geriau, sugeba priimti situaciją kaip patirtį ir vėl pradėti gyventi, atsikračius kaltės jausmo.

Kada kreiptis į specialistus?

Jei tai ne pirmas nesėkmingas bandymas, pasikonsultuokite su gydytoju, atlikite reikiamus tyrimus, apsilankykite genetiko konsultacijoje. Pasitarkite su ginekologu, kiek laiko jums reikėtų saugotis nėštumo. Paprastai kitas nėštumas praeina be jokių komplikacijų, ir šeimai gimsta visiškai sveikas vaikelis.

Aktorė Eglė Špokaitė, dalindamasi savo patirtimi, pabrėžia, kad „Kiekviena skirtingai išgyvena vaikelio praradimą, tačiau jeigu jaučiate, kad reikia, nebijokite ieškoti pagalbos“. Ji pripažino, kad, neradusi supratimo artimoje aplinkoje, ryžosi kreiptis į specialistus Krizinio nėštumo centre. „Atėjusi į centrą supratau, kad mano reakcija nėra neadekvati ir nenormali“, - prisimena aktorė.

Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė sako, kad moterims svarbu žinoti, jog ne tik jos, bet ir aplinkiniai laukia naujos gyvybės. Organizacija siekia suteikti visapusišką paramą moterims, kurios patyrė persileidimą ar nutraukė nėštumą.

Persileidimo priežastys ir tikimybė pastoti

Persileidimas yra nemalonus, tačiau natūralus ir dažnai pasitaikantis dalykas - daug dažniau, nei atrodytų. Neretas atvejis, kai persileidimas įvyksta labai ankstyvoje stadijoje, moteriai dar net neįtariant nėštumo. Skaičiuojama, kad 10-25 proc. nėštumų baigiasi persileidimais, iš jų apie 80 proc. įvyksta pirmajame trimestre.

Jei moteris persileidžia kartą, nuo to nepadidėja tikimybė, kad ji persileis pastojusi vėl. Natūralus: dalis moterų apsisprendžia laukti, kol persileidimas įvyks savaime, ir embrionas pasišalins su krauju. Vaistais: kai kurios moterys nori vaistų, kurie pagreitina persileidimo procesą. Operacija (abrazija): kai kuriais atvejais moterims reikia atlikti gimdos kaklelio plėtimo ir nėštumo audinių išvalymo kiurete operaciją.

Daugeliu atveju viskas į vėžes sugrįžta iki naujo mėnesinių ciklo. Tačiau kartais jis gali vėluoti, prasidėti anksčiau arba skirtis kraujo kiekis. Po patirto persileidimo organizmas būna nusilpęs, ypač tai aktualu, jei vėl planuojamas nėštumas. Daugeliu atvejų mėginti pastoti galima kito ciklo metu. Kai kurie specialistai rekomenduoja pralaukti bent vieną ciklą, kad vėliau galėtų tiksliau apskaičiuoti nėštumo trukmę. Tačiau viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir kartais palaukti rekomenduojama ilgiau.

Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad persileidimus gali lemti ir nepakankamas kamieninių ląstelių kiekis vidiniame gimdos audinyje. Genetinės priežastys taip pat yra svarbios: vaisius vystosi netinkamai arba gimęs neturės galimybių išgyventi.

Nėštumo planavimas po persileidimo

Kai nėštumas baigiasi persileidimu, kyla natūralus nerimas, kad taip gali nutikti ir kitą kartą. Daugumai persileidimą patyrusių nėščiųjų pirmojo trimestro dienos slenka ypatingai lėtai, jos su baime laukia savaitės, kuomet praeitą kartą nutrūko nėštumas. Norą tapti tėvais ir vaikelio troškimą gali pakeisti baimė vėl patirti netektį ir abejonės, kad sugebėsite tai išgyventi dar kartą.

Mokslininkai stebėjo moteris, kurių didžioji dalis buvo patyrusios persileidimą prieš 20 savaičių. Buvo pastebėta, kad moterys, bandžiusios pastoti per tris mėnesius po persileidimo, turėjo didesnę galimybę pastoti už tas, kurios nėštumo planavimą buvo nukėlusios trims ir daugiau mėnesių. Beveik 70 proc. moterų, neatidėliojusių nėštumo, pastojo. 53 procentai moterų, neatidėliojusių nėštumo, pagimdė išnešiotus kūdikius. Tyrimų autoriai teigia, kad reikėtų atidžiau persvarstyti rekomendacijas, teigiančias, kad po persileidimo nėštumo planavimą reikėtų atidėti 3 - 6 mėnesiams. Mokslininkai pripažįsta, kad porai gali būti reikalingas laikas emociniam išgijimui po netekties.

Nėštumo planavimas patyrus persileidimą visada kelia daugiau ar mažiau nerimo - ką daryti, kad netektų to išgyventi dar kartą? Neretai galima išgirsti nuomonę, jog persileidimas - tai natūralus pačios gamtos apspręstas dalykas, kurio priežasčių nelabai ir verta ieškoti, bent jau kol persileidimai nepasikartoja du ar daugiau kartų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, jog jie nėra atsitiktinumas - persileidimus lemia konkretūs genetiniai, endokrinologiniai, anatominiai, imunologiniai, mikrobiologiniai ir kt. veiksniai.

Laikotarpiu nuo persileidimo iki pirmųjų mėnesinių beveik visada įvyksta ovuliacija. Todėl pradėkite arba tęskite bazinės kūno temperatūros (BKT) matavimą iškart po persileidimo. Pirmąja ciklo diena laikykite persileidimo (gausaus kraujavimo) dieną. Iš pradžių BKT greičiausiai bus aukšta, kaip ir esant nėštumui. Paskui ji sugrįš į įprastą žemos temperatūros lygį ir po kurio laiko užfiksuosite ovuliaciją patvirtinantį BKT pakilimą.

Vengianti nėštumo pora turėtų susilaikyti nuo lytinių santykių iki bus galima pagal taisykles patvirtinti vėlyvosios nevaisingosios fazės pradžią, nes dėl organizmo patirto streso gleivių požymiai gali būti neįprasti ir juos sunku teisingai interpretuoti.

Į dienotvarkę įtraukite kasdieninius pasivaikščiojimus gryname ore. Padėti gali ir meditacija ir malda.

Sunku kalbėti apie kūdikio netektį, net ir tada, kai jo netenkama dar įsčiose. Gedėdami tėvai bei jų artimieji pereina per įvairias gedulo stadijas: šoką, neigimą, pyktį ir depresiją, susitaikymą. Šios stadijos maišosi tarpusavyje - keičia viena kitą bet kokia chaotiška tvarka. Gedėjimą gali apsunkinti tai, kad ne visada tėvai turi galimybę pamatyti savo kūdikį ir su juo atsisveikinti, aplinkiniai gali reaguoti nesupratingumu, persileidimą laikyti per menka priežastimi liūdėti. Paprastai tėvai užmezga ryšį su kūdikiu dar jam negimus, todėl persileidimas sukelia ilgesį. Po įvykusio persileidimo tėvams kyla įvairių klausimų: kodėl man, ką padariau ne taip, kaip būtų buvę galima to išvengti, ar kitą kartą pastojus vėl įvyks persileidimas?

tags: #kaip #jautiesi #po #persileidimo

• Mokytojos gimtadienio sveikinimai
• kūdikio klausa gimdoje
• Naujagimių bėrimai
• Kaip rasti bendrą kalbą su sunkiai auklėjamais vaikais
• Nuolatinis profesinis tobulėjimas globos namuose