Kaip gimsta siela: nuo Dieviškosios Versmės iki Žemiškosios Kelionės
Dvasia - Amžinoji Dieviškoji kuriančioji versmė, arba Amžinasis Būties Šaltinis - savo mylinčioje kūryboje, dieviškoje kūrybos ekstazėje kuria Sielas. Sukurdamas perduoda joms savo Dieviškąją dalį, su meile perduoda savo Dieviškąsias kokybes.
Siela, kaip Dievo vaikas, savo apvalkale turi ne tik Amžiną, nekintančią Dieviškosios esaties kibirkštį, tapačią versmei, šaltiniui. Ji turi ir kitus apvalkalus, mirtingesnius, tačiau materialesnius - savo individualų, unikalų Sielos švytėjimą. Ji įgyja tam tikrus tvėrimo kūrybos ekstazėje jai perduotus ypatingus talentus, Dieviškąsias realizacijos paslaptis, Dieviškuosius dar niekam nežinomus uždavinius. Joje - Dievo svajonė, išreikšta kūniškai, tačiau dar ne materialiame kūne, o subtiliame Sielos apvalkale.
Taigi, mačiau, jog, Sielai gimstant, ji gimsta ne vieniša, o daugybės kitų Sielų apsuptyje. Jog įvairių Sielų gimimas vyksta ne vieną kartą, o nuolat, jog tai kartojasi - ši sąmoningų, susivokiančių, galinčių evoliucionuoti gyvų būtybių sakrali kūryba.
Siela, skirtingai nei Dvasia, esanti joje, turi pradžią bei pabaigą - tai yra gimimą ir sąlyginę mirtį. Žmogus gimsta tiktai su viena siela, o siela yra tiesiogiai surišta su Dievu. Grubiai tariant galima sakyti, kad ta dieviška energija ir valdo gyvenimą. Tai ką mes jaučiame, tas su mumis ir įvyksta.
Tačiau siela ne visada yra mumyse. Kada siela nėra mumyse? Tada, kada mes dirbame, pykstame, bėgame, nervinamės ir t.t. Tuo laiku siela yra kaip ir šalia. Kodėl? Kada siela yra viduje, tuomet žmogus praranda sąmoningumą. Harmonijoje sustoja evoliucija, nelieka klausimų, tuo pačiu nelieka ir išvadų.
Kad to nebūtų, kad žmogus ne visada būtų nesąmoningas ir yra galva. Žmogui reikalingas protas. Protas viską sujaukia ir tuo pačiu įveda kūrybą. Kada pas žmogų atsiranda klausimų, tuomet pas jį atsiranda noras ieškoti atsakymų. Protas - tai judesys ir tuo pačiu jis kaip tik padaro žmogų sąmoningu.
Nesąmoningas žmogus, tai proto nebuvimas. Tokius žmones mes ir vadiname bepročiais, nesąmoningais. Atsakymus mes gauname tiktai tada, kada mažiau galvojame, ar kalbame. Atsakymus mes išgirstame savo galvoje.
Protas sudarytas iš dviejų dedamųjų. Viena yra sąmonė, o kita - pasąmonė. Sąmonė, tai analizavimas, palyginimas, atranka, pasirinkimas… O pasąmonė - tai automatika, atmintis… Todėl sąmonė ir yra pati svarbiausia. Sąmonė - tai sąmoningumas, kūryba, judesys, pasąmonė - nesąmoningumas, automatizmas.
Kada mes nuraminame protą, tuomet pas mus įsijungia pasąmonė. O mūsų pasąmonė visada klysta. Kada žmogus sako, kad yra tiktai taip ir ne kitaip, tuomet visa tai ateina iš pasąmonės, o ne iš sąmonės. Sąmonė analizuoja ir priima sprendimus. Pasąmonė - tiktai veikia. Ji nemoka analizuoti.
Mūsų sąmonė yra sudaryta iš mūsų įsitikinimų, žinių ir t.t. Tai ji nusprendžia, kas tai yra gražu, o kas negražu, kas yra gerai ir kas yra negerai ir t.t. Todėl, savo protą reikia plėsti, kad atsirastų kuo mažiau blogai ir tuo pačiu, kad atsirastų kuo daugiau gerai.
Atsiminkite, kada žmogus ką nors daro, jis tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kada žmogus bėga, jis negalvoja. Jis tai daro nesąmoningai. Bėgti ir tuo pačiu metu galvoti, tai yra neįmanoma. Dažniausiai žmogus dirbdamas galvoja apie bet ką, bet tiktai ne apie darbą. Nors to reikėtų mokytis.
Žmogaus Sielos Hierarchija
Žmogus, kaip ir visa kita turi savo hierarchiją. Siela, žmoguje randasi jo krūtinėje. Kaip galima apibūdinti sielą? Ją galima apibūdinti, kaip ramybė, virpėjimas, tikėjimas, džiaugsmas, šiluma, grožis… Tai rojus. Tai meilė. Tai dievas.
Toliau, truputį aukščiau randasi jausmai. Jie gali būti įvairiausi ir geri, ir blogi. Dar aukščiau randasi protas. Tai, kaip jau minėjau yra galva, sąmoningumas. Štai kaip yra sudaryta žmogaus sielinė hierarchija.
Sielos Bendraukimas su Žmogumi
Siela su žmogaus protu bendrauja. Siela su žmogumi bendrauja, tiktai per jo fizinį kūną. Kodėl? Todėl, kad virš sielos randasi jausmai, o jausmai gali atsirasti tiktai turint fizinį kūną. Tokiu būdu, tik siela gali daryti įtaką žmogaus fiziniam kūnui.
Jei fiziniam kūnui įtaką gali daryti tiktai siela, tuomet žmogus negali daryti jokios įtakos į savo fizinį kūną. Jei pats žmogus negali daryti įtakos savo fiziniam kūnui, tuomet jis negali ir skųstis savo fiziniu kūnu. Reiškia, jei siela kenčia, tuomet kenčia ir jos fizinis kūnas. O kodėl siela kenčia? Ji kenčia nuo žmogaus proto klaidų.
Kaip žmogus turi kreiptis į savo sielą, kad ji išgirstų? Ji juk neturi ausų ir nieko negirdi. Reikia įsivaizduoti, kad siela tai mažas vaikas. O ko reikia mažam vaikeliui? Jam reikia šilumos, švelnumo, gero ir sveiko maisto, džiaugsmo, žaisliukų, saldainių, laimės ir t.t. Todėl, jau nuo šiandien pradėkite jausti meilės jausmą savo krūtinėje. Patalpinkite ten vien tiktai džiaugsmą, šilumą, gėrį ir gerus jausmus.
Paprašykite savo sielos atleidimo ir keiskite savo supratimą. Todėl, Jums ne stebuklinga lazdelė, ar stebuklinga tabletė reikalinga. Jums reikalinga atverti savo ausis ir akis ir pradėti kitaip mąstyti. Tai ir yra tikroji ezoterika. Atraskite savyje gerumą, toleranciją, atsidavimą, atlaidumą… Tai ir yra tikrosios, šio gyvenimo vertybės.
Jūsų vidus, visada turi būti ramus. Mūsų kūnai, tai biocheminiai, biomechaniniai, biorobotiniai automatai ir nieko daugiau. Todėl, įvairiausi verkšlenimai Jums nepadės. Kūnas gali keisti tik atmintį, fizinį pajėgumą ir nieko daugiau. Tik sąmoningumas atveria vartus į Jūsų sielą. Todėl, jei norite, kad pasveiktų Jūsų kūnas, tuomet kreipkitės tiktai į savo sielą. Siela graži - kūnas gražus.
Kuomet žmogui skauda, tuomet jo visos mintys yra tame skausme, jei dar tiksliau, tai skausmo vietoje. Tuo laiku, kada žmogus koncentruojasi į skausmą, tuomet tokio žmogaus gyvenimas sustoja. Tuo laiku, jo paprasčiausiai nėra. O iš ko susideda žmogaus gyvenimas? Jis susideda iš džiaugsmo, malonumo ir poilsio. Tuomet ko sielai reikia? Taip jai reikia tiktai džiaugsmo.
Todėl, nenaikinkite savo kūno ir nežalokite savo gyvenimo įvairiausiomis „ezoterinėmis“ praktikomis, meditacijomis, rebefingais ir t.t. Nebaksnokite savo blogais jausmais savo sielos: „myli - nemyli“, „galima - negalima“ ir t.t. Visa tai, Jūsų sielai yra visiškai nereikalinga. Sielos negalima baksnoti, jai reikia suteikti galimybę ir tuo pačiu padėti savo kūnu, pajusti džiaugsmą. Jūsų sielai, svarbiausia Jūsų geri jausmai.
Štai Jums ir atsakymas, kodėl, kada mes susergame, mes gulame į lovą. Todėl, kad lovoje greičiau galima susitvarkyti su savo egoizmu. Vaikščiodamas žmogus neužsiima savo egoizmo mažinimu, jis kaip tik jam dar daugiau padeda vešėti ir augti.
Atminkite, Jūs jau esate mylimi, vien tik todėl, kad sulaukėte kito ryto. Reiškia, Dievas Jumis rūpinasi ir Jus myli ir visi kiti žmonės Jus myli. Pradėkite sąmoningai mylėti savo sielą. Jūs tai galite padaryti savo proto pagalba. O savo siela pradėkite mylėti Jus supantį pasaulį. Viską darykite tiktai dėl savo sielos.
Tarkime, Jums skauda koją. Reiškia, visame tame yra žinios. Kaip tai suprasti? Labai paprastai. Jei ką nors skauda, reiškia Jūs iš to turite padaryti išvadą. O, kad padaryti iš to išvadą, Jūs turite gauti žinojimą, žinias, kodėl tai įvyko, todėl Jūs turite kreiptis į savo sielą tokiais žodžiais: „Mano siela, padėk man tai suprasti. Aš atgailauju už tai ką padariau“. Kada tai nuoširdžiai pasakysite, tuomet iš savo sielos Jūs gausite tikrą atsakymą, ką Jūs padarėte negerai, kad Jums, tarkime, pradėjo skaudėti koją.
Kaip gausite atsakymą? Dažniausiai, kojas skauda todėl, kad žmogus kalba negalvodamas, be atsakomybės. Tai vadinama „spjaudymu kur papuola“. Išspjovėte „bet ką“, o kitas žmogus ir įsižeidė. Kada žmogus kalba atsakingai, tuomet tokio žmogaus žodžiai labai retai ką įžeidžia. Tik neatsakingi žodžiai, žeidžia kitus. Atsakingo žmogaus žodžiai, tiktai gali būti ne taip suprasti, todėl visada reikia klausti ir išsiaiškinti.
Istorinis ir Filosofinis Sielos Suvokimas
Klasikinis “sielos” suvokimo apibrėžimas, pateiktas Didžiosios Sovietinės Enciklopedijos, apibūdina sielą kaip ypatingą nematerialią substanciją, nepriklausomą nuo kūno. Suvokimo šaknys slepiasi gilioje senovėje, kai sielos suvokimas buvo glaudžiai susijęs su dvasių pasauliu ir ritualais, įskaitant pomirtinius.
Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad jau ankstyvajame paleolite, maždaug prieš 100 tūkstančių metų, neandartaliečiai atliko sudėtingus pomirtinius ritualus, laidojo savo gentainius specialiuose kapuose. Šiuo periodu keičiasi visa laidojimo simbolika, žemė suvokiama kaip vieta, kurioje žmogus turi gimti iš naujo. Nuo tų laikų reinkarnacija (atgimimas) įėjo į žmonijos tradicijas.
Žmonijos civilizacijai vystantis “sielos” suvokimas daug kartų transformavosi. Pas šumerus egzistavo Dilmun šalis, kur siela galėjo nukeliauti po mirties. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad siela išskaidoma į kelias dalis ir ją turi ne tik žmonės, tačiau ir dievai, gyvūnai.
Senovės graikų filosofijoje siela nagrinėjama labai detaliai. Demokrito požiūriu siela - tai ypatingas kūnas, sudarytas iš ypatingai greitų atomų. Platonas tikėjo į metempsichozės teoriją, skirstė sielą į tris dalis: siekiančią juslinių troškimų, pastoviai trokštančią ir protingą.
Šventose „Bhagavad-Gitos“ eilutėse siela apibūdinama kaip amžina mažytė dalelė, atskirta nuo Aukščiausiojo, kuri nenusidėvi ir neišnyksta. Tai skiriasi nuo abraomiškų religijų, kuriose siela atsiranda gimimo metu.
Induizme siela paklūsta karmos dėsniui ir praeina daugybę atgimimų. Budizme sielos suvokimas traktuojamas nevienareikšmiškai, o Theravados tradicijoje neigiamas sielos egzistavimas.
Senovės kinų filosofas Mo-czi pažymėjo, kad dauguma kinų tikėjo į bekūnės sielos egzistavimą. Buda laikėsi nuomonės, kad žmogiškieji kūnai neturi sielos ir neverta ieškoti kažkokio virtualaus objekto.
Krikščioniškoje tradicijoje Kūrėjas įkvepia sielą į kūną ir ji neatgimsta. Islame siela suprantama kaip kūno dalis, kurią po mirties išplėšia Dievo pasiuntinys.
Psichologijos ir Mokslo Požiūris į Sielą
Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. XIX a. antroje pusėje psichologija susiformavo į savarankišką mokslą, kurio centrais tapo eksperimentinės laboratorijos.
Pagrindinės psichologijos kryptys:
- Struktūralizmas: tirti žmogaus sąmonės struktūrą.
- Funkcionalizmas: tirti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.
- Biheviorizmas: tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.
- Geštaltpsichologija: pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
- Psichoanalizė: suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę.
- Kognityvinė psichologija: tyrinėja informacijos pertvarkymo procesus.
- Humanistinė psichologija: tiria žmogų kaip unikalų asmenybę, siekiančią saviraiškos.
Šiuolaikinė psichologija skaidosi į atskiras šakas, tokias kaip bendroji, diferencinė, socialinė, darbo, medicininė psichologija ir kt. Psichologiniai tyrimai naudoja eksperimentą, stebėjimą, anketavimą, interviu ir testus.
Asmenybės psichologija nagrinėja žmogų kaip visumą, o vienas iš pagrindinių klausimų - kas labiau lemia žmogaus asmenybę: prigimtis ar aplinka.
Nors sielos egzistavimas tradiciškai buvo filosofijos ir religijos sritis, mokslas taip pat pradeda nagrinėti šį fenomeną. Išėjimo iš kūno patirtys (OBE) ir kiti parapsichologiniai reiškiniai kelia klausimus apie sąmonės ir kūno ryšį.
Sielos Egzistavimo Įrodymai: Moksliniai Tyrimai
Nors sielos egzistavimas tradiciškai buvo filosofijos ir religijos sritis, mokslas taip pat pradeda nagrinėti šį fenomeną. Išėjimas iš kūno patirtys (OBE) yra vienas iš tokių reiškinių, kuris kelia klausimus apie sąmonės ir kūno ryšį.
Prof. Charlesas Tartas atliko eksperimentą, kurio metu buvo fiksuojama jaunos moters išėjimo iš kūno patirtis. Moteris, būdama ne fiziniame kūne, perskaitė penkiaženklį skaičių, užrašytą ant popieriaus skiautelės, padėtos ant lentynos virš jos. Grįžusi į savo fizinį kūną, ji įvardijo teisingą skaičių. Smegenų aktyvumo tyrimui naudotas elektroencefalografijos metodas, kuris parodė specifinį smegenų aktyvumą šios būsenos metu.
Šis tyrimas, kartu su kitais stebėjimais, pateikia įtikinančius įrodymus, kad išėjimo iš kūno būsena gali turėti parapsichologinių aplinkybių. Tai rodo, jog išėjimo iš kūno būsena gali būti charakterizuojama neįprastomis smegenų bei kūno reakcijomis ir suteikia mokslinį patikimumą idėjai, kad siela egzistuoja.
Kiekviena siela yra moteriškos, arba vyriškos prigimties. Tos sielos, kurios yra moteriškos prigimties, daugumą gyvenimų atgimsta moterimis, o vyriškos sielos analogiškai - vyrais. Kartais sielos atgimsta priešingos lyties, nei jų prigimtis ir tokios moterys būna vyriškesnės, o vyrai moteriškesni. Tokie atgimimai dažnai būna susiję ir su žmonių noru pasikeisti lytį, ar trauka tos pačios lyties asmeniui. Tai įvyksta todėl, kad sielai neišeina susitaikyti su šio gyvenimo įsikūnijimu.
Kiekviena siela prieš ateidama į Žemę skildavo į dvi dalis - dvi dieviškas puseles. Šio skilimo vienas iš tikslų - apriboti sielų galimybes, nes neskilusi siela gebėdavo daug daugiau. Skildamos sielos patirdavo didelį vidinį skausmą ir liūdesį, o šios negatyvios energijos buvo reikalingos didžiųjų egregorų susijungimui.
Sielos gali atgimti su žmogišku kūnu, net jei jų prigimtis nėra žmogiška. Žiūrint į žmogaus subtilųjį kūną, galima pamatyti, kuriam sielų egregorui jis priklauso. Pavyzdžiui, reptiloidų subtilus kūnas yra žmogaus ir driežo kūnų mišinys, o angelų subtilus kūnas yra šviesus ir turi sparnus.
Kiekviena dieviškos komandos dalis - siela, dvasia, širdis, aukščiausieji, protas - mūsų esybėje turi savo funkcijas ir atsakomybes. Kai kiekviena iš dalių jas atlieka 100 procentų, tuomet mumyse atsiranda harmonija.
Mūsų tinklapyje naudojami slapukai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
