Kaip auklėti vaikus be bausmių ir griežtos kontrolės: pozityvios tėvystės gairės

Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta. Kyla klausimų, kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas, ir kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę.

Pozityvi tėvystė, psichologės G. Gutauskienės nuomone, nėra taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“

Pozityvios tėvystės principai ir disciplinos samprata

Psichologė G. Gutauskienė akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. „Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, - pabrėžia G. G.

Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.

Koučerė Roneta Virbašienė dalijasi patarimais, kaip auklėti vaikus be bausmių, ir pabrėžia, kad disciplina nėra bausmė ir kontrolė. Dauguma tėvų savo auklėjimą vadina disciplina, tačiau tai visai kiti metodai: sodinimas ant drausmės kėdutės, gąsdinimai, daiktų atiminėjimas ir kiti nėra disciplina. Disciplina reiškia „mokymą, vedimą“.

„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos“, - sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Zita Andrijauskienė. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka griežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus.

Psichologės teigimu, vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus“, - pataria psichologė.

Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti.

Bausmės, kurios nežemina ir moko atsakomybės

Anot psichologės Zitos Andrijauskienės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia, rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas“, - bausmių taikymą aiškina psichologė.

Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidų. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo.

Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.

Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad klysti - žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų.“

Emocijų priėmimas ir tėvų savęs priežiūra

G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis.“

„Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti, - pabrėžia G. Gutauskienė, primindama, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas.

„Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos“, - sako G. Gutauskienė.

Vaikų auklėjime visada pasiteisina aiškumas, pastovumas, reiklumas, tačiau visa tai turi būti adekvatu konkretaus vaiko raidos situacijai. Kiekvienas vaikas turi teisę patirti tokias emocijas ir troškimus, kokius jaučia, net jei mums jie atrodo kvaili ar vaikiški. Nebūtina visuomet sutikti su tuo, ko nori vaikas, tačiau šiuos troškimus vis tiek turime pripažinti. Pavyzdžiui: „Suprantu, tau liūdna, nes buvo smagu paišyti ant sienos, taigi, dabar tu pyksti, kad atėmiau iš tavęs pieštukus” arba: „Žinau, mielai visą dieną valgytum vien saldumynus, man tai taip pat patiktų. Bet dabar laikas užkąsti daržovių, kad būtume sveiki.“ Žinoma, greičiausiai vaikai vis tiek priešinsis, net išgirdę tokius švelnius žodžius, bet jie jausis pastebėti, suprasti ir pripažinti. Paprastai tai leidžia sumažinti jų emocijų intensyvumą.

Kuo geriau patys išmokstame rūpintis savimi, tuo tvirčiau įsitikiname, kaip svarbu, kad visi būtiniausi mūsų poreikiai ir asmeninė laisvė būtų gerbiami. Būdami pavargę ir nebeturėdami jėgų, nebepajėgsime tinkamai reaguoti į vaikų emocijas. Beje, išmokę vertinti save adekvačiai, nebejausime kaltės dėl savo „klaidų“ ar to, kad „viską darome blogai“. Taigi, būtina įvesti į savo kasdienybę ritualus, padedančius pasirūpinti savimi (joga, meditacija ar bet kas kita, kas jums tinka), ir išmokti kalbėtis su savimi taip švelniai, kaip kalbamės su vaikais, o ne griežtai it šiurkštūs kritikai. Pripažinkite savo jausmus - net jei jie atrodo kvaili ar nelogiški. Tik tada, kai juos pripažinsite ir pamilsite, išmoksite jausmus paleisti, o ne kaupti viduje.

Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.

Bendravimo galia ir savarankiškumo ugdymas

„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko“, - sako pokalbio galia neabejojanti psichologė. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės.

„Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau, neabejokite, pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam“, - pataria psichologė ir pabrėžia, kad konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.

Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas. „Jeigu norime, kad vaikas mūsų klausytų, tuomet tikslas turėtų būti, kad vaikas mus išgirs. Tačiau, dažniausiai, tėvai tuo „klausymu“ nori paklusnaus vaiko, o tai reiškia, jog vaikas sektų paskui tėvų nurodymus.“

„Labai svarbu suvokti, kad kuomet norime, jog vaikai mums paklustų, mes iš jų atimame galimybę mokytis bendradarbiauti, priimti pačiam sprendimus bei pasitikėti savimi. Paklauskite savęs: „Aš noriu užauginti aklai paklusnų žmogų, ar pilnai socialiai funkcionuojantį visuomenėje žmogų?“, - klausia psichologė.

Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.

Šnekėkite su savo vaikais pagarbiai kaip su suaugusiais žmonėmis: rinkitės įprastą balso tembrą ir kalbėkite apie save įvardžiu „aš“, o ne „mamytė“.

Amžiaus specifikos supratimas ir iššūkiai

Paauglystė yra itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais“, - teigia specialistė G. Gutauskienė.

Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui. „Tėvų mokymai „Vietoje pliaukštelėjimų - kaip su meile ir pagarba nustatyti vaikui ribas“ skirti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo įgūdžiams tobulinti. Mokymai pagal STEP programą skirti 6-12 metų vaikų tėvams; juose tėvai diskutuoja, sprendžia realias ir sugalvotas vaiko auklėjimo situacijas, atlieka pozityvaus auklėjimo įgūdžius lavinančias užduotis. Trečioji programa mūsų tarnyboje - pozityvios tėvystės mokymai, skirti šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų.“

Kai vaikas elgiasi netinkamai: dėmesys ir ribos

Lietuvos tėvų forumo atstovo Audriaus Murausko teigimu, situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas, pavyzdžiui, ko nors negaudamas rėkia, klykia, griūna ant žemės, gali rodyti keletą dalykų. Tai gali reikšti, kad prieš tai jis patyrė daug tam tikrų įtampų arba ilgai buvo įtampą ir aistras žadinančioje aplinkoje, pavyzdžiui, žaidė mobiliuoju telefonu. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės.

„Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti. Blogiausia, kad viešoje erdvėje neretai įsijungia kaltės jausmas, kad aš esu prastas tėtis ar mama, nes nesuvaldau savo vaiko. Ir jeigu noriu išsaugoti savivertę, turiu labai skubėti tą vaiką „užkimšti“. Tačiau tai ne sprendimas, o tėvų desperacija, kuri sprendžiama pasitelkus galią. Aišku, jeigu vaikas savo veiksmais drumsčia aplinkinių ramybę, pirma reikia vaiką iš tos aplinkos išnešti, tuomet, kiek įmanoma, ramiau su juo pasikalbėti. O vėliau būtina permąstyti, kaip turėtume elgtis, kad tokių situacijų nekiltų“, - sako A. Murauskas.

Kai vaikai kažko labai nori, ko tuo metu nevalia, tiesiog reikia greitai nukreipti dėmesį į kitas veiklas, užimti juos kuo nors kitu. Pavyzdžiui, nuobodu važiuoti ilgoje kelionėje automobiliu. Jei greitkelyje neįmanoma sustoti, paaiškinama, kad reikės palaukti 20 min. Kas yra 20 min., vaikams dar sunku suvokti, tuomet pradedama kalbėti apie laiką, apie laikrodį, kiek minutė turi sekundžių, o čia dar pro langą stirną pamatome, žiūrėk, ir laikas prabėga.

Vaikai trokšta jaustis saugūs - šį jausmą jiems suteikia sveikai nustatytos ribos. Pats švelniausias ir gražiausias būdas įskiepyti tai savo šeimos gyvenime - drauge leisti laiką ir visu šimtu procentų būti ten, su jais, vaikais, pasinerti į veiklą kartu. Visai nereikia nuolat fiziškai būti kartu su jais, tačiau būtina praleisti drauge daug kokybiškų, dėmesingų akimirkų. Tai - neįkainojama patirtis vaiko gyvenime. Apsaugos ir meilės pojūtis nuslopina jauno žmogaus siekį išsišokti.

Tėvų atlaidumą vaikui, kuris nepaiso taisyklių, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia. Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne.

Vaikų ugdymas dalijantis ir mokantis finansinio raštingumo

Jei esi iš to 1% laimingųjų žmonijoje, esi skolingas žmonijai pagalvoti apie tuos kitus 99%.

Štai 7 priežastys, kodėl svarbu mokyti vaikus dalintis:

Trys dalykai, kuriuos galite padaryti dabar, siekiant ugdyti dalijimosi įgūdžius:

1. Paklauskite jų, kas yra svarbiausia jiems: gyvūnai? pagyvenę žmonės? sergantys žmonės? benamiai? vaikai iš neturtingų šeimų? švietimas?
2. Nustatykite aukojimo biudžetą. Ar jūsų vaikai sutaupė pinigų sumą aukojimui? Aptarkite aukojimo taisykles. Ar kiekvienas gali laisvai pasirinkti aukojimo sritį ar norėtumėte pasiekti bendrą sutarimą? Paaiškinkite vaikams skirtumą tarp žuvies ir meškerės. Ar jūsų vaikai nori aukoti žuvį ar meškerę? „Jei aukoji maistą neturtingiems žmonėms, aukoji žuvį. Kai jie suvalgo maistą, jiems nieko nebelieka,” - galite paaiškinti. „Ir jei jūs suteikiate psichologinę pagalbą, tai jau panašiau į meškerę.“
3. Jei jūsų vaikas dar neturi kiaulės - taupyklės, skirtos aukojimui, gal visai nebloga idėja ją įsigyti? Galite paskatinti savo vaiką dalį kišenpinigių atidėti dalijimosi tikslams. Pasakykite jam, kad įprasta atsidėti nuo 5% iki 10% aukojimui, tačiau leiskite jam pačiam nuspręsti, kokią sumą jis nori atidėti!

Kiti svarbūs auklėjimo aspektai

• Niekada nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
• Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
• Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
• Suderinkite auklėjimo principus. Nekonkonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
• Prašykite pagalbos. Nesijauskite sumišę ar kalti, jei atrodo, kad jums visko jau per daug. Prašykite pagalbos. Papasakokite savo partneriui apie tai, kad jums sunku, susiraskite auklę ar tėvystės konsultantą, prašykite kitų tėvų paramos ir mokykitės naujų auklėjimo būdų. Tai pavers tėvystę lengvu ir džiaugsmingu procesu. Prisiminkite: niekada nesate vienas (-a).
• Leiskite kuo daugiau laiko kartu. Kiekvienam vaikui labiausiai reikia dėmesio. Emociniai vaikų protrūkiai dažniausiai rodo tai, kad jie bando „apibrėžti” save, savo individualybę ir ją ugdyti. Ir, žinoma, gauti dėmesio.
• Palikite laiko laisvam ir netrukdomam tyrinėjimui. Jeigu vaiko saugumo ir dėmesio poreikiai yra išpildomi, jie būtinai išreikš siekį asmeniškai tyrinėti supantį pasaulį. Tai leidžia vaikams pažinti savo aplinką ir kūną bei išlaikyti įgimtą smalsumą. Savarankiškas, netrukdomas pasaulio tyrinėjimas išmokys vaikus išlaikyti sukauptą dėmesį ir skatins jų kūrybiškumą bei džiaugsmą.
• Gerbkite savo vaiką kaip individualią asmenybę. Nors atrodo, kad vaikai, gyvenantys mažuose kūnuose, dar tik mokosi „būti žmogumi” ir kad jiems būtina mūsų pagalba, kad išgyventų, vis dėlto tai - individualios asmenybės, gabios ir išmintingos sielos, turinčios skirtingus žinių bagažus.
• Gerbkite vaiko kūną ir jo poreikius. Prieš pakeldami ant rankų ar paliesdami savo vaiką, perspėkite jį. Vaikai mažiau jaudinsis, jeigu žinos, kas jų laukia. Žaisdami su vaikais, gerbkite žodį „ne“, jeigu jie nori sustoti. Asmeninė erdvė ir ribos svarbios ne tik tėvams, bet ir vaikams.

tags: #kaip #aukleti #vaikus #be #bausmiu #ir

• Vaikai Aleco ir Hilarios Baldwin
• kaip pritaikyti ugdymą pagal vaiko poreikius
• Edukacinis užsiėmimas apie mitybą
• Apie "Magvit" nėštumo metu
• kaip išrinkti geriausias dovanas vaikams mokyklai