Ką turėtų mokėti 6 metų vaikas: raidos ypatumai ir gebėjimai
Šešeri metai - tai svarbus raidos etapas, kai vaikas pamažu rengiasi mokyklai, o jo gebėjimai tampa vis kompleksiškesni. Kiekvieno vaiko raida yra unikali, todėl svarbu suprasti, kad amžiaus tarpsnių ypatumai nėra akmenyje iškaltos taisyklės, o veikiau tendencijos. Šiame amžiaus tarpsnyje svarbu ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir socioemociniai gebėjimai, kurie yra kur kas rimtesnis svertas pradedant lankyti mokyklą.
Fizinė ir kognityvinė raida
Šešiamečių stambioji motorika jau gana pažengusi: jie pasižymi neprasta koordinacija, geba bėgti, šokti ir perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos. Šio amžiaus vaikai be galo smalsūs, užduoda begalę klausimų, jiems viskas įdomu. Jiems svarbios įvairios patirtys, jie mėgsta eiti į žygius, iš kaladėlių statyti namus, fantazuoti ant popieriaus lapo - taip žaisdami jie mokosi.
Kognityvinėje srityje šešiamečiai jau geba suskaičiuoti iki šimto, supranta lyginius ir nelyginius skaičius, atpažįsta geometrines figūras bei visai neblogai orientuojasi erdvėje. Nors vaikai jau pradeda skaityti ir rašyti, svarbiausia - ne spausti, o palengva įvesti juos į skaitymo pasaulį. Tokio amžiaus vaikas bent jau turėtų žinoti, kad raštą galima perskaityti, atpažinti dažnai matomus užrašytus žodžius, mokėti užrašyti savo vardą.
Socialiniai ir emociniai gebėjimai
Šešiamečiai jau geba atpažinti emocijas vos jas pajutę. Jų emocijų spektras išsiplečia nuo „linksmas“ ir „liūdnas“ iki „pavydus“, „sunerimęs“, „kantrus“, „išsigandęs“. Šiame amžiuje vaikai nori viską daryti tobulai ir piktinasi, kai nepavyksta, nes jiems egzistuoja tik balta ir juoda, tik teisinga arba neteisinga. Jiems svarbu justi stabilumą ir rutiną namuose.
Svarbūs socialiniai įgūdžiai, kuriuos šešiamečiai lavina:
- Gebėjimas dalytis su bendraamžiais.
- Supratimas, kad su aplinkiniais reikia elgtis pagarbiai ir mandagiai.
- Taisyklių laikymasis ir teisingumo jausmas.
- Savarankiškumo demonstravimas rengiantis ar šukuojantis plaukus.
Namų ruoša ir savarankiškumo ugdymas
Namų ruošos reikia
Ką turėtų mokėti 6 metų vaikas: visapusiškas raidos apžvalga
Kiekvieno vaiko raida yra ne tik būdinga konkretaus amžiaus vaikui, bet ir unikali, kompleksinė, sudėtinga. Negalime tiesiog besti pirštu ir sakyti, kad mūsų vaikas - tipinis aštuonmetis. Gali būti, kad jo socialinė raida būdinga aštuonerių metų vaikui, tačiau kognityvinė - lenkia bendraamžius arba atvirkščiai - atsilieka. Arba jis turi puikių šio amžiaus tarpsniui būdingų emocinių gebėjimų, tačiau jo fizinė raida - netipinė. Be to, kiekvieno vaiko raidą veikia kontekstas, kuriame jis auga, tad genetinis užtaisas toli gražu nėra viskas. Todėl taip svarbu išmanyti visą skirtingų amžiaus tarpsnių ypatumų kompleksą. Tik tuomet galėsime suprasti, kas būdinga aštuonerių metų vaikui, bet taip pat atsižvelgti į septynerių bei devynerių metų tarpsnių ypatumus. Kontekstas yra be galo svarbus vaiko raidai. Amžiaus tarpsnių ypatumai, apie kuriuos kalbu šiame skyriuje, nėra akmenyje iškaltos taisyklės: jie kalba apie tendencijas ir tam tikrus standartinius lūkesčius konkretaus amžiaus vaikui, tačiau raidos ribos yra plačios, ypač pradinėje mokykloje. Tik gerai išmanydami amžiaus tarpsnių ypatumus galėsime spręsti, dėl ko dar neverta jaudintis, o kada jau verta susirūpinti ir kreiptis pagalbos ar patarimo į specialistus. Kaip ne kartą kartoju šioje knygoje: visada yra geriau pasitarti, negu ignoruoti, be to, kuo anksčiau vaikui suteikiama pagalba, tuo geriau. O kas nenori, kad vaikui būtų geriau?!
Šešeri metai: pasiruošimas mokyklai ir nauji iššūkiai
Pagrindinė dilema, su kuria susiduria daugelio šešiamečių tėvai - ar mano vaikas jau pasirengęs eiti į pirmą klasę? Tėvai, trokštantys, kad vaikas kuo anksčiau pradėtų lankyti mokyklą, dažnai akcentuoja jo akademinius pasiekimus: mažylis jau skaito, rašo ir puikiai skaičiuoja. Tačiau neretai pamirštama, kad vis dėlto kur kas rimtesnis svertas šiame amžiuje yra socioemociniai gebėjimai. Deja, daugelis mažųjų, per anksti atsisėdusių į pradinės mokyklos suolą, susiduria su sunkumais, patiria nemažai streso ir tiek pat jo sukelia mokytojams. Todėl šį svarbų sprendimą reikėtų priimti tik gerai pasvėrus ir įvertinus konkretaus vaiko kontekstą ar net pasitarus su vaiko raidos specialistais.
Fizinė raida
Šio amžiaus vaikų stambioji motorika jau gana pažengusi. Jie gali bėgti į visas puses, šokti, voliotis, perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos, pasižymi neprasta koordinacija. Kiek sunkiau jiems sekasi mesti ir gaudyti, spirti ir pataikyti. Tačiau visi šie įgūdžiai greitai lavėja, jei lanko sporto būrelį, jei su jais nuolat užsiimama, jei dažnai žaidžia aktyvius žaidimus. Vaikams, kurie nelanko jokio sporto būrelio, nedūksta kieme, nevažinėja dviračiu, būdinga kur kas lėtesnė fizinė raida. Tad turime suprasti, kad vien rūpintis vaiku neužtenka - jis turi nuolat aktyviai judėti. Beje, pati geriausia sporto ir žaidimų aikštelė yra miškas, kur daug nusvirusių medžių šakų ir nežinomybės, priešingai nei kiemo žaidimų aikštelė, kur viskas aišku ir įprasta.
Emocinė raida
Šešiamečiai mėgsta parodyti, ko išmoko ir ką atliko puikiai. Jie jau geba atpažinti vieną ar kitą emociją ją vos pajutę, o ne tada, kai praranda savitvardą. Šiame amžiaus tarpsnyje emocijų spektras išsiplečia nuo „linksmas“ ir „liūdnas“ iki „pavydus“, „sunerimęs“, „kantrus“, „išsigandęs“ ir pan. Apskritai šešiamečiai, šiek tiek padedant suaugusiesiems, jau gali įvardyti didžiąją dalį emocijų. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba dalytis, tačiau vis dar neretai įsivelia į santykių dramas: „Tu man nebesi geriausia draugė, aš su tavimi išvis nebedraugausiu!“ Todėl šešiamečiams svarbu justi stabilumą ir rutiną namuose. Jie turi žinoti, kad nubudę rytą išsivalo dantis, apsirengia, papusryčiavę važiuoja į mokyklą, ten juos pasitinka mokytojas, kuriuo jie pasitiki, o vakare grįžta pas mylinčius tėvus. Ryšys su suaugusiaisiais šiame amžiaus tarpsnyje yra be galo svarbus. Šio amžiaus vaikai vieną dieną gali atrodyti labai savimi pasitikintys, o kitą - slėptis mamai ar tėtei už nugaros. Eiti į svečius be tėvų jiems vis dar yra rimtas žingsnis paliekant komforto zoną. Tėvai gali tik paskatinti vaiką pasiūlydami jam pamėginti ir patikindami, kad juo visiškai pasitiki. Šešiamečiai jau pradeda reikšti įvairių pageidavimų, pavyzdžiui, kaip norėtų rengtis, kaip susišukuoti plaukus ar kaip valytis dantukus. Ir tegu jie tai daro! Žinoma, visada turime būti šalia, kai jiems prireikia pagalbos - juk vis dėlto jiems dar tik šešeri.
Socialinė raida
Vaikų gyvenime atsirandant vis daugiau emocinio stabilumo, jų draugystės tampa kiek kompleksiškesnės ir sudėtingesnės. Svarbu, kad jie turėtų galimybę draugauti su bendraamžiais, susitikti su jais, pasisvečiuoti ir taip mokytis, kad kiekvienoje šeimoje galioja kiek kitokios taisyklės, kad su aplinkiniais reikia elgtis pagarbiai, mandagiai, kad negalima skaudinti kitų. Šešiamečiams svarbu suprasti, kas yra teisinga, o kas - ne. Jie tiesiog pasiunta, jei kas nors nesilaiko taisyklių. Šio jų teisuoliškumo nereikėtų stabdyti, net jei kartais atrodo, kad vaikas nuolat skundžia kitus. Įsiklausyti į vaiko žodžius gebantis suaugęs žmogus visada galės atskirti, kas yra skundikas, o kas - teisybės ieškotojas. Šiame amžiuje vaikai nori viską daryti tobulai ir piktinasi, kai nepavyksta. Atrodo, jiems egzistuoja tik balta ir juoda, tik teisinga arba neteisinga. Kol kas visų kitų atspalvių jų spalvų paletėje dar nėra. Sunerimti vertėtų tuomet, jei matome, kad vaikas be galo jaudinasi kaskart, kai reikia eiti į darželį ar mokyklą, jei niekada nenori išsiskirti, jei negeba susirasti draugų, nemoka sekti nurodymų, jei nenori ir nemoka užrašyti savo vardo, net nebando skaityti ir absoliučiai nekontroliuoja savo emocijų.
Kognityvinė raida
Šešiamečiai pamažu mokosi dalyvauti struktūrizuotose veiklose. Jiems svarbios įvairios patirtys, jie mėgsta eiti į žygius, iš kaladėlių statyti namus, fantazuoti ant popieriaus lapo - taip - žaisdami - jie mokosi. Moksliniai tyrimai rodo, kad būtent toks ir turėtų būti ugdymo bei ugdymosi procesas priešmokyklinėje ir pirmoje klasėje - įtraukiant kuo daugiau žaidybinių elementų. Šio amžiaus vaikai be galo smalsūs, užduoda begalę klausimų, jiems viskas įdomu ir nuolat reikia suaugusiųjų pagalbos - ir ieškant atsakymų, ir paaiškinant žaidimo ar elgesio taisykles. Šešiamečių kalba jau kur kas labiau pažengusi nei ikimokyklinukų, tačiau jiems dar ne visada pavyksta įvardyti juos užplūstančias stiprias emocijas. Kalba - visa ko pagrindas, todėl patarčiau nuolat stebėti ir taisyti jų kalbėseną, jei nėra taisyklinga. Jeigu matote, kad vaikas nuolat susiduria su sunkumais, nebijokite kreiptis į logopedą - dauguma bėdų įveikiamos su specialisto pagalba, ypač jei iššūkiai laiku pastebimi, įvardijami ir prasideda darbas.
Penkerių metų vaiko gyvenime atsiveria vadinamasis skaitymo langas, tad šešeri jis jau puikiai gali mokytis skaityti. Žinoma, nereikia perspausti, palengva įveskite vaiką į skaitymo pasaulį. Jei skaityti jis pradėjo dar penkerių, sulaukęs šešerių jau pamažu ims suprasti, ką perskaitė. Tačiau nenusiminkite, jei jūsų šešiametis dar išvis neskaito. Kiekvienas vaikas, kaip ir jo raida, be galo individualus. Tokio amžiaus vaikas bent jau turėtų žinoti, kad raštą galima perskaityti, atpažinti dažnai matomus užrašytus žodžius, mokėti užrašyti savo vardą. Pasistenkite, kad jo aplinkoje būtų kuo daugiau rašto, skaitykite vaikui eilėraščius, kartu vartykite komiksų knygeles, darykite viską, kad būsimasis pirmokas kuo labiau pamiltų raštą ir imtų juo mėgautis. Šio amžiaus vaikai mėgsta istorijas, net nemokėdami rašyti improvizuoja ir gali prirašyti ištisus lapus kardiogramą primenančių raštų. Kai kurie kopijuoja raštą iš knygų. Jie ima suprasti, kad istorijos gali būti apipintos įvairiausiais žodžiais, epitetais, metaforomis.
Šešiamečiai jau gali suskaičiuoti iki šimto, suprasti lyginius ir nelyginius skaičius, spręsti nesudėtingas sudėties ir atimties užduotis, atpažinti geometrines figūras, jie geba klausytis, sekti instrukcijas ir visai neblogai orientuojasi erdvėje. Tačiau vaikų mintys vis dar sklando tarp realybės ir įsivaizduojamo pasaulio, jie dar ne iki galo nusileidę ant žemės. Vis dar gali suteikti žmogiškų savybių gyvūnams, pavyzdžiui, sakydami: „Žiogas galvoja, kad nori mane užpulti“ arba „Drugelis turi blakstienas“, arba „Šita boružėlė šypsosi“. Iš tokių pasakymų ne reikėtų šaipytis, o padėti vaikams įvardyti ir objektyviau pajusti juos supantį pasaulį. Tai svarbi ugdymo dalis, neatsiejama nuo realių patirčių. Tyrinėti pasaulį jiems tikrai įdomu, todėl šio amžiaus vaikams patinka žaisti su jaunųjų mokslininkų rinkiniais, statyti namus skruzdėlėms, auginti augaliukus ar kristalus - visa tai galima drąsiai įtraukti į dovanų sąrašus.
Savarankiškumas ir namų ruošos darbai
Namų ruošos reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tėvams neretai stinga žinių, kaip lavinti vaiko tvarkymosi įgūdžius ir kokius darbus, priklausomai nuo amžiaus, sėkmingai galima jam deleguoti. Kiek į vaiką įdėsi, tiek ir turėsi - kone liaudies folkloru tapusi frazė, su kuria užaugo ne viena vaikų karta. Tėvai ir pedagogai vis dar ja vadovaujasi. Siekis kaip ir teisingas - norime suteikti vaikams viską, kad tik jiems būtų lengviau pasaulyje gyventi. Bet ar išties? Kalbant apie pačias savybes - dviračio čia niekas neišrado ir jų naujų neprikūrė. Savybės, kurių reikės ateities kartoms yra bendrieji žmonių gebėjimai, tačiau labai svarbu, kuriems įgūdžiams dėmesį skirsime pirmiausia. Rūpestį kelia tai, jog šiuolaikinius vaikus bandome ugdyti pagal tą patį kurpalių, kaip augino mus pačius ar net senelius, nors pasaulis spėjo nubėgti sprintą ir sparčiai pasikeisti. Laikas iki mokyklos - ypatingai svarbus, nes vaikui tuomet aktyviausiai formuojasi asmenybės bruožai, t. y. jie yra atviriausi aplinkos įtakai. Juk ir patys žinome, kad su metais save keisti yra ypatingai sunku.
Nuteikite vaiką, kad tvarkymasis - ne kančia, o visai smagus užsiėmimas norint gyventi jaukiuose ir gražiuose namuose. Tvarkymąsi galima paversti smagiu žaidimu: pavyzdžiui, susilažinkite, kuris greičiau atliksite tam tikrą buities darbą. Atkreipkite dėmesį: nereikėtų skatinti konkurencijos tarp vaikų klausant, kuris iš jų per tam tikrą laiką nuveiks daugiau darbų, pavyzdžiui, išdžiaustys daugiau skalbinių ar priskins uogų. Motyvacija: pasakykite vaikui, kad jei jis prisidės prie buities darbų, turėsite daugiau laisvalaikio - galėsite ilgiau drauge pasivažinėti dviračiais arba pasivaikščioti, daugiau laiko praleisite žaidimų aikštelėje ir pan. Nežinote, nuo ko pradėti ir kaip įpratinti vaiką? Kaip įpratinti vaiką tvarkytis namuose? Įdomu, kaip namus tvarkytis konstruktyviau visai šeimai? Namų ruošos darbai: kaip namuose įvesti tvarką?
Jei vaikui jau 5-6 m., tačiau jis vis dar reikalauja ypatingai daug dėmesio ir visai nesusigalvoja veiklos pats sau, jau reikėtų sunerimti. Vienam recepto, kuris tiktų visiems vaikams tikrai nėra ir tai jokiais būdais nereiškia, kad su jūsų vaiku kažkas blogai. Tai tik klausimas, kiek jam bus lengva ar sudėtinga ateityje.
Penkerių metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pažintinių gebėjimų ir klausia specialisto patarimo. Mama klausia:„Nerimauju dėl savo vaiko, jam 5 metai ir 8 mėnesiai. Jis yra lėtokas, kai palyginu su jo amžiaus draugais darželyje. Kalbant sakiniai labai nerišlūs, kartais net neįmanoma suprasti, ko klausia ar ką sako. Vaikas labai nenori būti savarankiškas, nuolat prašo mano pagalbos visur. Jeigu atsisakau, pradeda manipuliuoti, kad pats negali, kad jam skauda kažką arba net pradeda iš pykčio rėkti. Supykusį labai sunku nuraminti. Nepažįsta skaičių, spalvų, sunku priversti mokytis. Patarkit, kaip man elgtis, nes jau nebežinau, ką daryti, man labai neramu“. Atsako psichologė Jolita Stipinienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija. Laiške rašote apie sūnaus nenorą būti savarankišku ir jo atsisakymą ką nors daryti pačiam. Suprantu, kad jums kelia nerimą neaiški jo kalba ir tai, kad jūsų vaikas, būdamas penkerių, dar nepažįsta spalvų. Svarbu žinoti, kad vaiko pažintinę raidą įtakoja tiek aplinka, tiek ir įgimti veiksniai. Svarbu atminti ir tai, kad kiekvienas bręsta savaip, tačiau net ir bręsdami skirtingu tempu vaikai, būdami ketverių, penkerių ar šešerių, dauguma yra panašūs vieni į kitus savo emocinėmis ir socialinėmis kompetencijomis. Manau, jums kaip mamai galėtų padėtų išsamesnė informacija apie normalią 5 - 6 metų vaikų raidą. Aišku, tai gali sustiprinti jūsų nerimą. Visgi žinojimas gali padėti jums priimti tinkamus sprendimus, ką daryti toliau. 5 - 6 metų vaikai dažniausiai jau moka tarti visus kalbos garsus, kalba sudėtiniais sakiniais ir jų kalba būna suprantama. Tokio amžiaus vaikai žino savo vardą, artimųjų vardus, kur gyvena, sugeba trumpai papasakoti paprastą kasdieninį įvykį, pažįsta pagrindines spalvas, atitinkamai pagal savo amžių skaičiuoja, pvz.ː jei vaikui 5 metai, jis turėtų mokėti suskaičiuoti bent iki 5. Taip pat supranta sudėtingesnius nurodymus, pvz., kur yra mašinytė: ant stalo, po stalu, šalia stalo. Atitinkamai būna susiformavę erdvės ir laiko vaizdiniai, vaikai žino metų laikus, gali išvardinti savaitės dienas. Penkiametis ar šešiametis žino, kada žmonės keliasi ir gulasi, jau pradeda suprasti tokias sąvokas, kaip vakar, šiandien, rytoj. Sugeba sudėti paveikslėlį iš 3 - 4 dalių, o žiūrėdamas į paveikslėlį randa nelogiškumą, pvz.ː netiesa, kad vasarą vaikai leidžiasi nuo kalniuko su rogutėmis. Tokio amžiaus vaiko dėmesys jau tvaresnis, jis gali sukaupti dėmesį tam tikrą laiką, kol daro užduotį, taip pat girdi ir atsižvelgia į suaugusiojo nurodymus tiek namuose, tiek darželyje. Paprastai tokio amžiaus vaikai būna smalsūs, kūrybiški, domisi, kas ir kaip veikia, mėgsta viską išardyti, tik sudėti vis dar gali būti sunku. Penkiamečiai mėgsta mėgdžioti suaugusius ir žaidžia vaidmenų žaidimus. Dažniausiai tokiais atvejais suaugusiajam reikia tik padrąsinti ir paskatinti, padėti ir kartu dalyvauti su vaiku veikloje. Taip vaikas mokosi pasitikėti savimi ir savo jėgomis.
Savo laiške jūs rašote, kad stengiatės berniuką priversti mokytis. Be abejonės, vaiko ugdymas yra svarbus, bet versti mokytis visgi nereikėtų, nes jūsų sūnus gali pradėti dar labiau to vengti ir pykti, ypač, jei pats jaučia, jog jam nesiseka. Šioje vietoje užuot vertus kažką daryti daug išmintingiau būtų drąsinti ir skatinti tai padaryti. Ne tik jūs nerimaujate, panašu, sūnui šie jausmai irgi nėra svetimi. Pabandykite suprasti jo rūpestį ir pajausti, o ko jis iš tikrųjų nori ir ko tikrai nenori. Gal viskas eitųsi lengviau, jei mokytumėtės drauge, t.y., kaip du geriausi draugai, o ne kaip vienas tas, kuris mokytis nenori, o kitas tas, viršesnis, kuris vis tiek verčia tai daryti. Gal jums padėtų bendra veikla, pasitelkiant įvairius žaidimus? O gal išnaudokite pasitaikančias aplinkybes? Spalvų ir skaičių galima mokytis gamtoje, važiuojant mašina ir stebint kitas pravažiuojančias transporto priemones. Taip pat žr. Būnant namuose kvieskitės vaiką pagalbon: tegul jis paduoda jums 2 kiaušinius, vieną šaukštą, 3 obuolius. Parodykite vaikui, kad jis gali patirti ir sėkmę. Skatinkite jo iniciatyvumą ir savarankiškumą, kad jūsų sūnus jaustų, jog yra svarbus ir mylimas. Atraskite jo stipriąsias puses ir džiaukitės jomis jam girdint. Tikiu, kad šios rekomendacijos galėtų padėti jūsų sūnui pasijusti geriau. Tikiu, kad tada ir berniuko elgesys gali būti nebe toks prieštaraujantis.
Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis. Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
