Valdorfo darželiai: holistinis požiūris į vaikystę ir ugdymą

Kai gimsta vaikas, ypač jei jis pirmasis, tėvams anksčiau ar vėliau pradeda kirbėti darželio pasirinkimo klausimas. Vieniems jis tampa sunki našta, su daug apsvarstymų ir dvejonių, energijos ir paieškų, kiti net negalvodami renkasi arčiausiai namų esantį variantą, dar kiti užsirašo į tą vietą, kur veda širdis. Kiekvienas renkasi pagal tai, kokias turi galimybes, lūkesčius ir pasaulio matymą, ir su tuo viskas yra gerai.

Šis straipsnis gali būti aktualus tiems, kurie dar dvejoja, ar verta rinktis ir investuoti į savo mažojo žmogaus alternatyvų ugdymą, o gal ir visiems likusiems, kurie nori paskaityti vienos mamos patirties apie tai, ką reiškia vaikui ir jo šeimai augti Valdorfo darželyje ir jo bendruomenėje. Kai mano dukra šiek tiek paaugo ir aš pradėjau galvoti apie darželį, turėjau jausmą, kad jis turėtų būti kitoks nei tradicinis. Kaip tik tuo metu mane vienu ar kitu būdu vis pasiekdavo informacija apie įdomius lauko darželius, ir aš pradėjau matyti viziją, kaip Trakuose tiktų toks darželis, kur vaikai daug laiko leidžia gamtoje, vaikšto ežero pakrantėmis, o dienas leidžia ramioje, namus primenančioje aplinkoje. Norėjau tokios saugios ir ramios erdvės savo vaikui, kuri mažai kuo skirtųsi nuo mūsų namų aplinkos ir kasdienio gyvenimo rutinos. Ir nutik tu man taip, kad kaip tik tuo metu Trakuose atsidarė pirmasis bendruomeninis darželis jaukiame namelyje netoli ežero! Taigi, mano trimetė dukra pradėjo lankyti Valdorfo ir lauko pedagogikos principus taikantį darželį. Tuomet pirmą kartą iš arčiau susipažinau su Valdorfo pedagogikos sąvoka ir jos pritaikymu vaiko ir šeimos gyvenime. Nors jei tiksliau - galiu sakyti, kad atradau iš naujo, nes jau daug kas buvo mano vaiko auginimo pajautime.

Valdorfo pedagogikos ištakos ir filosofija

Valdorfo pedagogika - tai vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur - nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Jos metodai remiasi austrų pedagogo ir filosofo Rudolfo Šteinerio (1861 - 1925) sukurta antroposofine antropologija, giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu (kiekvienam amžiaus tarpsniui taikomi saviti pedagoginiai principai) bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi.

Pedagogikos pradininkas − austrų filosofas, rašytojas, mokytojas, socialinis reformatorius, architektas ir ezoterikas Rudolfas Šteineris, redagavęs ir išleidęs Gėtės gamtos mokslų raštus, propagavęs teosofiją, sukūręs antroposofijos filosofiją, 1919 m. antroposofijos pagrindu įkūręs pirmąją Valdorfo mokyklą. Rudolfas Šteineris ir jo sukurta Valdorfo pedagogika siūlo unikalų ir holistinį požiūrį į vaiko ugdymą. Valdorfo pedagogika siekia ugdyti visapusišką asmenybę, atsižvelgdama į vaiko fizinį, emocinį, intelektualinį ir dvasinį vystymąsi. Valdorfo pedagogika − ugdymas, siekiant visuminiai (holistiškai) integruoti intelektinį, praktinį ir meninį mokinių vystymąsi.

Ši filosofija akcentuoja tris žmogaus sielos veiklos rūšis - mąstymą, jausmus ir valią. Kiekviena šių sričių reikalauja ypatingo dėmesio skirtingais vaiko vystymosi etapais. Harmoningo žmogaus visi trys sielos aspektai veikia darniai. Besimokant einama nuo pojūčių, patyrimo, išgyvenimo, fenomeno prie analizės, dėsningumų, sistemizavimo, teorijos, siekiant, kad teorija būtų ne pateikiama, o tarytum atrandama. Pradinėje pakopoje mažiau skiriama laiko teorijai, daugiau mokomasi žaidžiant, patiriant, vaizdiniais, piešiant, vaidinant, muzikuojant, šokant. Tai kas anksčiau suvokta pojūčiais, moksliškai gilinama vyresnėje pakopoje. Taip kuriamos aplinkybės savarankiškam, sąmoningam patirtų žinių apmąstymui. Einama nuo ugdymo prie saviugdos. Pedagogika grindžiama mokslu ir intuicija, ugdomas kūnas ir dvasia, nesusiejant su konkrečia religija.

Ugdymo esminės nuostatos atitinka demokratinius bei humanistinius principus. Valdorfo pedagogikoje ugdymo pagrindas - tai žmogiškas pedagogo ir vaiko bendravimas, jų tarpusavio sąveika. Valdorfo pedagogika - tai mokymas(is) būti laisvu. Tai vaikystės pedagogika gerbianti ir ginanti vaiką. Tai meilės pedagogika, mylinti vaiką tokį, koks jis yra, nes jis dieviškas tvarinys. Valdorfo pedagogika remiasi nuoseklia filosofija - antroposofija. Tai išsamus žmogaus kūno, sielos ir dvasios pažinimas, kurio pradininkas buvo R. Steineris. Tai - detali amžiaus tarpsnių teorija, teigianti, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir nagrinėjanti vaikystės amžiaus tarpsnių sąsajas su suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiais. Remiantis kiekvienam laikotarpiui būdingais dėsningumais, Valdorfo pedagogikoje viskas pateikiama, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus. Ypatingai vertinama vaiko fantazija, vaizduotė, individualus, kūrybiškas mąstymas ir skatinama, bet, kiek įmanoma, ir apsaugoma nuo stereotipų.

Valdorfo darželių kūrimasis ir plėtra pasaulyje

Valdorfo pedagogika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, įsivyravus socialiniam ir ekonominiam chaosui. Žlugus senoms socialinėms santvarkoms, žmonės, besirūpinantys Europos ateitimi, ieškojo naujovių. Vienas tokių žmonių buvo Emilis Moltas, Štutgarto Valdorfo - Astorijos cigarečių fabriko direktorius. Jis kreipėsi į Rudolfą Šteinerį, antroposofinio judėjimo įkūrėją, ieškantį socialinio atsinaujinimo būdų, ir paprašė padėti įkurti fabriko dirbančiųjų vaikams mokyklą. Po šešerių mėnesių, 1919 metais rugsėjo mėnesį, buvo atidaryta pirmoji Valdorfo mokykla, kurioje pradėjo dirbti 12 mokytojų, aštuoniose klasėse mokėsi 256 vaikai. Iš šios mokyklos ir paplito pavadinimas „Valdorfo pedagogika“.

Šalia šios mokyklos Štutgarte 1925 metais buvo įkurtas pirmasis Valdorfo vaikų darželis (įkūrėja - E.M. Grunelius). Po to buvo įsteigta dar keletas panašių mokyklų ir darželių kituose Vokietijos miestuose bei užsienyje (1923 m. Olandijoje, 1925 m. Anglijoje ir JAV, 1926 m. Šveicarijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir Vengrijoje). Daugiau nei 80 metų Valdorfo programa natūraliai skleidėsi ir buvo pritaikoma prie besikeičiančių kultūrinių bei geografinių kiekvienos skirtingose šalyse besikuriančios Valdorfo ugdymo įstaigos aplinkybių. Nacionalsocialistų valdymo metais Vokietijoje šios pedagogikos įstaigos buvo uždraustos, o po karo vėl atidarytos, jų skaičius pasaulyje vis intensyviau augo. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje per visą komunistų valdymo laikotarpį ši pedagogika taip pat buvo uždrausta.

Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos principai ikimokykliniame ugdyme

Valdorfo pedagogika ikimokykliniame amžiuje yra ypatinga dėl savo unikalios metodikos ir holistinio požiūrio į vaiko ugdymą. Valdorfo metodika, akcentuojanti vaizduotę, kūrybiškumą, socialinę ir emocinę raidą, yra ypač efektyvi ikimokykliniame amžiuje, kur formuojasi pagrindiniai vaiko įgūdžiai ir charakterio bruožai. Valdorfo pedagogikos požiūriu, kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Ši pedagogika stengiasi išsaugoti ir puoselėti tokius svarbius „deficitinius“ vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Vaikui leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaromos sąlygos džiaugtis vaikyste.

Ryšys su gamta ir buvimas lauke

Daug buvimo lauke bet kokiu metų laiku! Valdorfo pedagogikoje ryšys su gamta užima labai svarbią vietą, tad laikas, skirtas buvimui darželio kieme ar žygiams yra kasdienė ritmo dalis. Tėvai gali būti ramūs, kad jų vaikas dieną pabuvo gryname ore. Kai kuriuose darželiuose, kaip ir mūsų atveju, vaikai beveik kasdien eina pasivaikščioti ir tyrinėja aplinką už darželio ribų, tad lavėja jų ištvermė. Mano dukra galėdavo nueiti ilgiausius atstumus kartu su mumis išvykose!

Žinoma, kad prisitaikyti prie bet kokio oro padeda tinkama apranga, todėl tėvai nuo pat pirmos darželio dienos aprūpina vaikus reikalingais rūbais: lietaus kelnėmis, šiltais kombinezonais, guminiais batais ir pan. Iš pradžių visa tai atrodo sudėtingai ir daug investicijų reikalaujantis dalykas, bet ilgainiui tėvai išmoksta mainytis ar pirkti jau kažkieno nešiotus praktiškus rūbelius. O praktiškumas ir patogumas čia labai svarbu, nes darželio mokytojos leidžia vaikams lipti į medžius, išsipurvinti, šokinėti balose, atsisėsti ar atsigulti ant žemės, statyti ir gaminti smėlio/ purvo patiekalus ar ragauti kapsinčius lašelius nuo stogo stovint lietuje. Nieko tokio yra truputį sušlapti, nugriūti, išsiteplioti veidą ir rankas. Vaikas gamtos stichijas patiria visu savo kūnu. Ir labai puikiai pasiteisina pasakymas, kad arba vaikai yra švarūs, arba laimingi. Patirčių slėnio darželyje jie tikrai yra laimingi!

Laisvas žaidimas ir natūralios ugdymo priemonės

Daug laiko laisvam žaidimui! Žaidimas, kurį kuria patys vaikai yra pagrindinė veikla vaikystėje, ir jam turi būti skiriama pakankamai laiko. Valdorfo pedagogiką pasirinkę tėvai siekia ir nori neskubinti vaikystės savo vaikams, ji ir taip labai trumpa! Vaikai gali dėlioti kaladėles, statytis namus, puoštis skarelėmis, pasinerti į norimus vaidmenis…Tai tikra atpalaiduojanti kūryba, beribė fantazija! Valdorfo darželių tėvai žino, kad žaidimas taip pat svarbus vaiko vystymuisi, žaisdami vaikai mokosi bendrauti, mokosi spręsti įvairias situacijas, mokosi apie mus supantį pasaulį ir jo prigimtį. Neišbaigti žaislai, pasakų sekimas, pakankamai laiko laisvam žaidimui ugdo, tausoja jutimus, skatina vaizduotę.

Natūrali aplinka ir natūralios ugdymo priemonės, kurios tausojančiai veikia vaiko sielą! Dabartiniame pasaulyje, kuriame tiek daug ryškių, dėmesį bandančių atkreipti spalvų, kur tiek daug visokių daiktų pasirinkimo, vienkartinių ir plastikinių žaislų, sintetinių medžiagų, pajunti ramybę ir atsipalaidavimą atėjęs į Valdorfo darželį. Čia pasitinka ramios ir švelnios spalvos, neperkrauta aplinka, natūralios medžiagos ir žaislai. Jų nėra be galo daug, - tiek, kiek reikia. Žaislai nėra užbaigti, bet parinkti tokie, kurie lavintų vaiko fantaziją ir kūrybiškumą. Kaštonai gali virsti priemone dėlioti raides, pinigais, maistu, ar akmenėliais, kuriuos reikia sudėlioti per upę. Skarelėmis galima uždengti namo stogą, o galima apsirengti gražiausia pasaulyje princese. Tiek daug būdų, kaip panaudoti tokius „žaislus“. Galiausiai supranti, kad nėra prasmės pirkti savo vaikui naujų žaislų, nes jie būna įdomūs tik pirmąsias kelias dienas, įdomiausia yra lauke rinkti pagalius, kriaukles ir gražius akmenukus (jų nuolat pilnos lauko rūbų kišenės!). Pas save namuose norisi kuo daugiau natūralumo ir tik būtiniausių daiktų. Net ir flomasterius norisi kur nors paslėpti, nes darželyje vaikai piešia tik su vaškinėmis kreidelėmis arba pieštukais. Natūralių Medžiagų Naudojimas: Valdorfo darželiuose naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip mediena, vilna, molis ir akmenys.

Meninė veikla ir amatai

Vaikai Valdorfo pedagogika gyvenančiuose darželiuose ne vien būna lauke ir žaidžia - vyksta ir kitos šiai pedagogikai būdingos prasmingos veiklos: akvarelės liejimas, piešimas, maisto gamyba, drožyba, pasiruošimas šventėms bei kiti nuo kasdienio gyvenimo neatsiejami darbai. Meninė veikla (akvarelės liejimas, lipdymas iš vaško ir molio, piešimas, muzikavimas) įkvepia vaikus atradimams ir kūrybiškumui. Meninis ugdymas: menai užima ypatingą vietą Valdorfo pedagogikoje. Meninė veikla - pasakų sekimas, muzikavimas, piešimas ir tapymas, ritminiai žaidimai, lipdymas - skatina sveiką vaizduotės ir kūrybiškumo vystymąsi. Audimas, nėrimas, vilnos vėlimas ir kiti rankdarbiai yra Valdorfo darželio programos elementai. Prasmingas darbas - virimas, kepimas, sodininkystė, rankdarbiai ir namų ruošos darbai - suteikia galimybių vystytis besiskleidžiantiems žmogiškiesiems gebėjimams. Čia pabrėžiama proceso išgyvenimo, o ne išmokimo svarba.

Daug dėmesio skiriama meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengiama spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje ir rodymo, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą. Grojimui, šokiui, teatrinei vaidybai per dieną skiriama gana daug laiko. Nemažiau dėmesio skiriama ir amatams. Ištisose pamokos dalyse lavinami audimo, knygrišybos, kalvystės įgūdžiai. Vyresniųjų klasių mokiniai atlieka kelių savaičių praktiką įvairiose srityse: amatų, sodininkystės, žemdirbystės, industrijos, socialinėje ir kitose.

Ritmai, rutina ir šventės

Ritmai ir rutina: Valdorfo pedagogikoje svarbų vaidmenį atlieka ritmai ir kasdienė rutina. Ritminė struktūra: kasdieninė ir savaitinė rutina yra struktūruota pagal ritmus, kurie suteikia vaikams saugumo jausmą ir padeda ugdyti vidinę drausmę. Pažįstamas dienos, savaitės, metų ritmas puoselėja saugumo, nuoseklumo ir gyvenimo pilnatvės jausmus.

Ypatingos Valdorfiškos šventės sukuria ilgai išliekančius prisiminimus! Jaukios, prasmingos ir suburiančios bendruomenę, sušildančios širdį. Vaikai jau žino, koks metų laikas ir šventė artėja, nes prieš Mykolines gamina kardą, prieš Žibintų šventę - žibintą, nusilieja arba susuka tikro vaško žvakeles prieš Adventą, kepa sausainius prieš Kalėdas, ar margina kiaušinius, kepa duoną prieš Velykas. Labai gera prisiminti praėjusius metus darželyje, nes namuose dar yra dukros gaminti žibintai, o ir praėjus tiek laiko, jai vis dar norisi pasigaminti naują žibintą ar žvakę.

Čia nėra Kalėdų senelio, kuris dalija pirktines dovanas ar saldainius, bet yra pačių vaikų vaidinamas spektaklis apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, šviesą nešantys Žibintų vakaras ir Advento spiralė. Švenčiamas maždaug nuo lapkričio 30 d. ir sutampa su Advento pradžia. Advento sodelis skirtas pasveikinti žiemos saulėgrįžą. Šv. Martynas (lapkričio 11 d.), vargšų ir nuskriaustųjų globėjas, prisimenamas uždegant ir į kiemą prie laužo išsinešant žibintus. Taip mes primename, kad šviesa ir šiluma reikia dalintis su aplink esančiais žmonėmis. Žibintų šventė mums visiems primena, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada šilta ir šviesu. Viduje - tai sieloje. Sielos šviesa ir yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, prižiūrėti ir neleisti tai šviesai užgesti.

Rudolfas Štaineris apie Mykolines kalba kaip apie išsivadavimo iš baimės, vidinės iniciatyvos ir vidinės jėgos šventę. Žmoguje ji turi paskatinti augti tai, kas yra kaip priešprieša patogumui, baimingumui - laisvą, iniciatyvią, drąsią ir stiprią valią. Mykolo šventė - tai stiprios valios šventė. Mykolinės švenčiamos rudens lygiadienio laikotarpiu (rugsėjo 29 d.) ir siejamos su tamsos drakono nugalėjimu. Ikimokyklinukams sekamos pasakos apie riterius, karalaites, slibinus. Itin akcentuojama drąsa.

Čia švenčiami ypatingi gimtadieniai, kuomet sekama vaiko atsiradimo šioje žemėje istorija, o po to visi vaišinasi gimtuvininko atneštomis vaišėmis, dovanojama maža simboliška prasminga dovanėlė, kiekvienam vienoda, pagal metų skaičių, dažnai kurta pačių darželio mokytojų rankomis. Vaikai džiaugiasi dovana, buvimu drauge, dėmesiu ir jaukumu. Kiekvienais metais aš laukdavau bendrų švenčių, kad patirtume ir išgyventume tam tikro metų laiko stebuklą.

Maisto ritualai ir dėkingumas

Kaip žinoti, kad vaikas lanko Valdorfo darželį? Tuomet, kai jis namuose susėdus prie stalo valgyti nori, kad visi susikabintų rankomis ir kartu dainuotų maisto palaiminimo dainelę: “Ačiū tau saulele, ačiū tau, žemele, už kasdienę duoną skalsią ir vaišes ant mūsų stalo”. Darželyje toks valgymo ritualas yra įprastas ir skatina ne tik nurimti, susikaupti prieš valgant, bet taip pat auginamas dėkingumas ir pagarba maistui bei tiems, kurie jį gamino, tiems, kurie jį valgo kartu. Vaikai pradeda suprasti, kad reikia nueiti ilgą kelią, kol atsiranda duona ant stalo, - viskas prasideda nuo mažo grūdelio, kuriam padeda visos žemės jėgos, saulė, vėjas, vanduo. Maisto produktai atkeliauja iš ūkininkų, kai kas iš parduotuvės, kai kas iš šeimų sodo. Ant duonos tepam medų, kuriuo aprūpina vienas vaiko tėtis, mėgstantis bitininkauti…

Mažiau ekranų

Mažiau ekrano! Apie ekrano žalą vaikams galima rasti labai daug informacijos, todėl labai ramu, kad vis plačiau ir dažniau naudojant išmaniąsias technologijas vaikų ugdymo įstaigose, Valdorfo darželiai turi labai tvirtą laikyseną ties šiuo punktu. Ekranai iš viso nenaudojami ugdymo tikslais, o taip pat skatinama kiek įmanoma mažiau to naudoti namie.

Euritmija

Euritmija - meno rūšis, jungianti į visumą kalbos, muzikos, judesio raiškos priemones. Konkrečiais rankų ir viso kūno judesiais, persipinančiomis sudėtingomis formomis erdvėje išreiškia kalbos garsus, sielos nuotaikas, muzikinius kūrinius. Euritmija harmonizuoja kūną ir sielą, lavina klausą, melodijos ir ritmo pajautimą, gebėjimą laisvai judėti erdvėje, moko išreikšti jausmus judesiu, puoselėja jautrumą, dėmesį, vikrumą, bendrumo jausmą, aktyvina žmogaus gyvybinę energiją ir stiprina jo Aš. Nuo pat darželio iki mokyklos baigimo euritmijos yra mokoma pagal atskirą programą. Laisvai mokydamiesi euritmijos, vaikai mokosi sumaniai bei judriai veikti socialinėje terpėje, jausti laiko dvasią. Šis judesio menas turi neabejotinos socialinės integracinės reikšmės.

Bendruomeniškumas ir tėvų įsitraukimas

Pamenu, kad pirmą kartą atėjus apžiūrėti darželio, pajutau - tai mano žmonės. Tokių darželių kolektyvas ir tėvai sudaro nuostabią bendraminčių bendruomenę, kurią jungia panašus požiūris į vaikų ugdymą. Valdorfo ugdymo filosofija skatina bendruomeninę atsakomybę ir jos narių, pagal savo galimybes, įsitraukimą į darželio kūrimą ir stiprinimą. Tėvai dalyvauja šventėse, gali prisidėti prie ūkio ar kitų darbų, tradiciškai dalyvauja talkose ir gražina visą aplinką. Visos bendros veiklos padeda geriau pažinti vienas kitą, užmegzti draugystes ir palaikyti glaudų ryšį vienam su kitu. Be to, geriausia dalis yra ta, kad vaikai, matydami tokį pavyzdį, mokosi bendruomeniškumo ir atsakomybės, mato, kad tėvams rūpi jų aplinka, vadinasi čia gera vieta. Jiems, be visa ko, dar yra ir labai smagu kartu su tėvais leisti laiką savo darželyje!

Valdorfo pedagogika Lietuvoje

Valdorfo pedagogikos idėjos į Lietuvą atkeliavo tik paskutinėje XX a. dekadoje, nors R. Šteinerio filosofinėmis idėjomis dar amžiaus pradžioje domėjosi tokie lietuvių kultūros atstovai, kaip Vydūnas, J. Baltrušaitis. Lietuvoje teosofijos bei antroposofijos idėjas atliepė Vydūnas. Pusšimtį metų Lietuvoje vyravusiai tarybinei materialistinei ideologijai Valdorfo pedagogika, visame pasaulyje traktuota kaip viena iš laisvojo ugdymo krypčių, nebuvo priimtina.

Lietuvoje Valdorfo darželių grupės ėmė kurtis nuo 1993 m. Pačia pradžia galima būtų laikyti 1992 - 1993 m. laikotarpį - naujovių alkio, entuziazmo, ieškojimų, domėjimosi metą. Dalis auklėtojų susidomėjo jau pirmaisiais R. Šteinerio pedagogikos seminarais, nors jie ir nebuvo skirti specialiai ikimokykliniam ugdymui: nuo 1992 m. Valdorfo pedagogikos seminarus mokytojams LPKI pradėjo vesti danas, pedagogas - praktikas J. Nielsenas, o nuo 1993 m. sausio mėn. R. Šteinerio suaugusiųjų pedagogikos (socialinės ekologijos) seminarus ėmė vesti šios srities specialistas iš Danijos E. Lemcke.

1993 m. pavasarį LPKI buvo suorganizuotas pirmasis ikimokyklinis Valdorfo pedagogikos seminaras, kurį vedė iš Lietuvos kilę vokiečiai Rūta ir Archibaldas Bajoratai drauge su M. Schoultze - darželio auklėtoja iš Vokietijos. Šis seminaras sukėlė didelį auklėtojų susidomėjimą (jame dalyvavo apie 100 klausytojų), ir po metų buvo dar kartą pakartotas. Vėliau šie lektoriai tęsė seminarus savo gimtajame mieste Šilutėje, taip pat Klaipėdoje, Panevėžyje.

Tuo metu - 1991-1992 m., Lietuvos vyriausybei orientuojantis į galimybę atsisakyti valstybinių lopšelių - darželių ir imtis stiprinti šeimų ugdymą, kūdikių priežiūros namuose svertai lėmė motinystės atostogų sąlygas ir tėvų apsisprendimą auginti vaikus iki 3 metų tik namuose. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos susirūpino savo įvaizdžiu visuomenėje, ėmė ieškoti progresyvių pedagoginių idėjų, stengėsi pritraukti daugiau vaikų į darželius, kurie tuo laiku buvo gerokai ištuštėję.

1993 m. buvo įkurtas Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras, apjungęs kylančias Valdorfo pedagogikos iniciatyvas iš įvairių Lietuvos miestų. Per šį Centrą tiek mokytojai, tiek ir darželių auklėtojos iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus, Kazlų Rūdos, Šilutės ir kitur galėjo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Atsirado daugiau galimybių susitikti, bendradarbiauti, keistis informacija. Valdorfo pedagogikos centras, įsikūręs prie LPKI (Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto), ėmėsi platinti Valdorfo pedagoginę literatūrą ir organizuoti 3 krypčių respublikinius seminarus: mokytojų seminarą, ikimokyklinį seminarą ir socialinės ekologijos seminarą.

1994 - 1998 metais ikimokyklinį Valdorfo pedagogikos seminarą kuravo danė I. Brochmann. Tai buvo patyrusi specialistė, kuri padėjo Lietuvoje suformuoti Valdorfo pedagogikos kriterijus, atskaitos sistemą. Buvo ieškoma būdų suteikti Lietuvos auklėtojoms, norinčioms taikyti šią pedagogiką, išsilavinimą, kuris būtų pakankamai gilus ir atitiktų pasaulinį lygį. Nuo 1995 m. auklėtojos iš Lietuvos ėmė vis dažniau vykti į stažuotes Valdorfo darželiuose užsienyje, parsiveždamos drąsių idėjų ir pasiryžimo keisti ne tik darželio aplinką ar darbo būdus, bet ir aplinkinių žmonių, tėvų požiūrį į vaiką. Pradedant 1997 m. pradėjo atsirasti diplomuotų Valdorfo auklėtojų, baigusių studijas užsienyje - Maskvos arba Talino Valdorfo pedagogikos seminaruose. Tos pedagogės, kurios dalyvavo socialinės ekologijos seminaruose, įgudo dirbti suaugusių žmonių grupėje, įgijo pasitikėjimo, bendraudamos su tėvais, kolegomis, vadovais, visuomene.

Valdorfo mokyklų mokytojai savo specialų išsilavinimą gauna Laisvųjų Valdorfo mokyklų sąjungos mokytojų rengimo seminaruose. Pasirengimo laikas trunka nuo vienų iki dvejų metų. Šių seminarų lankytojų išsilavinimas būna gana skirtingas. Ateina žmonės, turintys tik vidurinį išsilavinimą arba net ir be jo; jau turintys kokį nors profesinį pasirengimą arba baigę universitetą.

Valdorfo pedagogikos iššūkiai ir perspektyvos

Neneigiant ir nemenkinant teigiamų pusių, deja, reikia pabrėžti, jog Valdorfo mokyklos nėra vien oazės be problemų. Ir šiose mokyklose yra pakankamai žmogiškų klaidų, nesutarimų, nesėkmių, pavydo ir intrigų. Be to, kalbant apie Valdorfo mokyklas, negalima pamiršti, kad visuomenėje įsitvirtinęs geras jų įvaizdis yra ne kas kita, kaip puikiai paskleista propaganda, sukurta save priešstatyti visa kuo blogai ir ydingai valstybinei mokyklai. Iš tiesų tarp propagandinės savireklamos ir tikrovės mylių mylios.

Pereiga tarp ugdymo įstaigų

Dėl mokymo programų ypatumų labai sunku iš Valdorfo mokyklos pereiti į kitą, pvz., valstybinę mokyklą. Beveik visuomet tokiu atveju prarandami bent vieni mokslo metai, o tai mokiniams sukuria problemų, nes jie būna vyresni už savo bendraklasius.

Valdymo struktūra ir tėvų vaidmuo

Nepaisant to, kad nėra hierarchijos, vis vien ir čia atsiranda galimybių piktnaudžiauti valdžia. Įskirtinę funkciją visose mokyklos gyvenimo srityse atlieka mokytojų kolegija. Ji ir vadovauja mokyklai, nes direktoriaus pareigybės čia nėra. Pagal organizacijos (draugijos ar susivienijimo) įstatus, šios kolegijos balsas dažnai būna viršesnis netgi už pačios organizacijos vadovų balsą. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Vertinimo sistema ir mokymosi procesas

Valdorfo mokykloje paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų - pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių - įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Todėl pažymiai čia nerašomi, o stengiamasi, kad mokymo turinys ir ugdymo būdai būtų vaikams įdomūs ir aktualūs, atitiktų amžių. Mokiniai nepaliekami toje pačioje klasėje. Dėl šitokios, kai kuriems mokiniams ypač patogios tvarkos, Valdorfo mokyklose nėra akademinio lenktyniavimo, kuris dažniausiai neišvengiamas valstybinėse mokyklose. Bet tai tik viena medalio pusė. Svarbiausia priežastis, dėl kurios blogai besimokantis mokinys nepaliekamas toje pačioje klasėje, yra amžiaus tarpsnių psichologija. Pagal ją kiekvienam žmogui jo vystymosi eigoje tam tikra medžiaga ar tam tikra forma ir t.t. gali būti pateikta tik tam tikru metu. Šią mintį pagrindžia Rudolfo Šteinerio mokymas apie žmogų. Tačiau pažymių atsisakymas nereiškia bet kokio vertinimo atsisakymo. Pasiekimai moksle vertinami taip pat, tačiau svarbesnis yra mokinio vystymosi, jo bendravimo, viso jo charakterio, viso jo kaip esybės įvertinimas. Tai atsispindi Valdorfo mokyklos pažymėjimo bei atskirų dalykų vertinimo leksikoje. Visas vertinimas pateikiamas aprašomuoju būdu. Tačiau reiktų sutikti su tais, kurie teigia, jog toks visapusiška asmens analizė yra tiesiog per didelis kišimasis į pačią asmenybę, nei įvertinant pažymiais.

Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Šios pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Šteineris daug kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: „Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną“.

Vienos dienos mokymo planas skirstomas į pagrindinę pamoką ir kitų dalykų pamoką. Pagrindinėje pamokoje (pirmosios dvi valandos) maždaug keturias savaites dėstomas tas pats dalykas. Jau nuo pirmos klasės pradedama mokyti dviejų užsienio kalbų. Mokymasis vyksta per dainavimą ir žaidimus. Gramatika paliekama antrame plane iki pat mokyklos baigimo. Klasės mokytojas vadovauja savo klasei aštuonerius metus, nuo pirmos iki aštuntos klasės, ir pats moko visų pagrindinių dalykų. Šitoks būdas geras gali būti tik tuomet, kai vaikas su mokytoju gerai sutaria, bet kas tada, jei atsitinka priešingai? Aukštesnėje pakopoje (9-12 klasės) klasės mokytojo vietą užima du auklėtojai.

Baigiamasis projektas ir valstybiniai reikalavimai

Valdorfo mokyklos dvyliktoje klasėje mokiniai atlieka „baigiamąjį projektą“. Padedant mokytojui, jie laisvai pasirenka ir išanalizuoja kokią nors temą, daro kūrybinį darbą ir pan. Tačiau valstybiniame lygmenyje „baigiamasis projektas“ dažniausiai nėra laikomas adekvačiu abitūros egzaminams, ir mokiniai privalo mokytis papildomus metus, kad įvykdytų Švietimo ministerijos keliamus reikalavimus ir gautų atestatą. Tie papildomi metai (dažniausiai dveji) neįeina į Valdorfo mokyklų programas ir nesusiję su Valdorfo pedagogika. Tai būna išties labai sunkus, be jokių ypatingų laisvių ir pasirinkimų, tiesiog gryno „kalimo“ laikas, per kurį reikia įveikti viską, ko reikalauja valstybė.

tags: #kaip #atidaryti #valdorfo #darzeli

• Švelni priežiūra jautriai odai ir mažyliams
• Priežastys kraujuoti ne ciklo metu
• Vaikų globa ir parama Šalčininkų savivaldybėje
• Vaiko raidos sutrikimai: atpažinimas ir pagalbos būdai
• "Taip gimė žvaigždė" filmo apžvalga