Kūdikio raidos etapai: nuo gimimo iki savarankiško gyvenimo
Kiekvienas mėnuo kūdikio gyvenime yra ypatingas, tarsi mažas gimtadienis! Jūsų mažylis auga ir tobulėja kiekvieną dieną, atverdami naujus pasaulio pažinimo ir bendravimo būdus. Nuo pat pirmųjų akimirkų po gimimo, kūdikis pradeda aktyviai tyrinėti aplinką, naudodamas visus savo pojūčius - regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Tėvų vaidmuo šiuo metu yra itin svarbus - užtikrinti saugumą, meilę ir palaikymą, kad kūdikis galėtų augti sveikas, laimingas ir savimi pasitikintis.
Pirmoji gyvenimo savaitė: naujas pasaulis ir prisitaikymas
Vos tik gimusiam kūdikiui tenka didžiulis iššūkis - prisitaikyti prie naujos aplinkos. Jo akys jau yra šiek tiek pramerktos, ir jis pradeda tyrinėti aplinkinius veidus, ypatingai savo tėvų. Naujagimis naudojasi visais jutimais, kad pažintų tėvus ir užmegztų ryšį. Svarbiausi dalykai nuo pat pirmos gyvenimo dienos yra prisirišimas ir pasitikėjimas. Nuo tos akimirkos, kai kūdikis gimsta, jūs pradedate bendrauti. Ypatingai svarbūs garsiniai ir lytėjimo jutimai. Nors naujagimiai ir nesupranta, ką sakote, tačiau jūsų ramus, užtikrinantis balsas suteikia saugumo. Kai vaikui šypsotės, kalbate su juo, jūsų veidas ir balsas tampa atpažįstamu nusiraminimo ir jaukumo šaltiniu. Tokiu būdu mažylis susieja, kad iš jūsų gali tikėtis maitinimo, šilumos ir raminančių prisilietimų.
Pirmoji savaitė po gimdymo yra ypatinga ir mamai. Jūsų kūnas atsikrato perteklinių skysčių, todėl šlapimo gali būti itin daug - net iki 3,5 litrų per dieną. Per savaitę gali netekti maždaug 1,5-2 kg svorio. Iškart po gimdymo prasideda gimdos involiucija - gimdos susitraukimas. Gimdos susitraukimai, ypač pirmosiomis dienomis, gali būti skausmingi (jie ypač suintensyvėja žindymo metu). Po gimdymo tekančios išskyros yra vadinamos lochijomis - tai pogimdyminiu laikotarpiu iš makšties tekančios išskyros, sudarytos iš kraujo, gleivių bei audinių likučių.
Gimdant natūraliais takais retai pavyksta išvengti bent nedidelių plyšimų ar epiziotomijos (tarpvietės kirpimo). Gijimo metu labai svarbu tinkamai rūpintis higiena, apsiprausti po kiekvieno pasišlapinimo (šlapinimosi metu galima ant tarpvietės pilti drungną vandenį iš buteliuko ar stiklinės, kad šlapimas negraužtų žaizdos) bei pasituštinimo. Vaistinėse galima rasti skausmą malšinančių ar gijimą skatinančių kremų ir tepalų, itin naudingos oro vonios.
Tėvus dažnai išgąsdina naujagimio galvos forma. Gimdymo metu naujagimio kaukolės kaulai susispaudžia, net persidengia vienas su kitu - tai padeda kūdikiui prasibrauti pro sąlyginai siaurus gimdymo takus. Taip pat, mažyliai gimsta padengti balkšvu sluoksniu, vadinamuoju varškiniu dangalu (lot. Vernix caseosa). Jis padeda naujagimiui slysti gimdymo takais bei apsaugo odą būnant gimdoje.
Pirmieji mėnesiai: augimas, vystymasis ir nauji atradimai
Pirmąjį mėnesį po gimimo naujagimio pagrindinė veikla yra miegojimas ir valgymas. Tiek miego, tiek būdravimo metu tikslingų, paties vaiko kontroliuojamų judesių dar stebėti negalime, tačiau yra matoma begalė įvairiausių reakcijų į aplinkos dirgiklius, tokius kaip šviesos, garso, prisilietimo ir panašiai. Pirmąjį mėnesį kūdikis pradeda demonstruoti tokius raidos pokyčius, kaip mosikavimas rankutėmis, jų kėlimas prie veido, reakcijos į aplinkos garsus ir šviesas. Galbūt jis jau bandys guguoti, o paguldžius ant pilvuko - labai trumpam pakelti galvytę ir truputį ją pasukioti.
Antrąjį kūdikio mėnesį jau pasižymi didesnė gausa reakcijų. Vaikas gali pradėti reaguoti į garsus atsisukdamas ir dairydamasis po kambarį, todėl prasidėjus šiam etapui galima nupirkti jam pirmuosius žaislus, pavyzdžiui, karuselę. Dviejų mėnesių kūdikiai pradeda atpažinti savo pačių rankas, todėl atsiranda valingi rankų judesiai, kuomet, pavyzdžiui, viena ranka gali sugriebti kitą ar susikišti jas į burną.
Kuomet prasideda trečias gyvenimo mėnuo, pradeda tobulėti kūdikio rega, tai leidžia jam atpažinti savus žmones, atsakyti į jų šypseną ir pradėti draugauti. Taip pat sustiprėja motorika ir vaikas pradeda laikyti galvytę, kas turbūt yra svarbiausias šio mėnesio pasiekimas. Gulėdamas ant pilvo mažylis taip pat noriai spardosi, seka akimis ir siekia įvairių daiktų. Kad fizinė raida būtų pastiprinta, nuo trečio mėnesio galima galvoti apie kineziterapiją, mankštas, masažus ar vandens procedūras kūdikiams. Nuo 3 iki 6 mėnesių vyksta svarbiausias kūno judesių ir motorikos formavimasis, todėl normalu, kad šiais mėnesiais kūdikiai priauga mažiau svorio.
Ketvirtą vaiko gyvenimo mėnesį įvyksta vadinamasis augimo šuolis. Pasak raidos ekspertų, jis gali trukti kelias dienas ir tuomet vaikas atrodo piktesnis ar net mažiau darantis tam tikrų jau išmoktų dalykų. Specialistai pataria šiuos augimo šuolius tiesiog išlaukti ir toliau stebėti kūdikio raidą. Ketvirtą mėnesį tėveliai turi pasiruošti nuolatiniam kūdikio vartymuisi, vadinasi, jo nebegalima palikti vieno ant vystymo stalo ar lovos. Iki šešių mėnesių mažylis jau tikrai išmoks apsiversti, tačiau kada tiksliai tai įvyks, priklauso nuo kiekvieno kūdikio. Ketvirtąjį mėnesį vaikas taip pat pradeda leisti labai aiškius garsus ir guguoti.
Kitas, penktas, mėnuo dovanoja dar stipresnį ryšį tarp kūdikio ir tėvų, jis jiems jau atsako šypsena bei įvairiais garsais. Vaikas gerokai sustiprėja ir pradeda mokytis sėdėti, tačiau, jei tai neįvyksta, šeimos gydytojai ragina nesijaudinti. Visgi, šešių mėnesių kūdikis norą sėstis jau turėtų rodyti. Iki septinto mėnesio vaikas turėtų gebėti pasėdėti kelias minutes varliuko poza, todėl leiskite jam mokytis sėdėti įvairiose vietose, ne tik maitinimo kėdutėje. Nuo šio mėnesio vaikas pradeda valgyti ir kietą maistą. Kadangi primaitinimo rekomendacijos yra griežtos, per šį etapą jus lydės šeimos gydytojas.
Vartymasis, žaidimai ir kalbos pradmenys
Nuo 4 iki 7 mėnesių mažylis priauga maždaug 750 gramų per mėnesį. Kūdikio kaulai taip pat greitai auga - ūgis padidėja vidutiniškai 2,5 cm per mėnesį. Tobulėjant judesių koordinacijai, kūdikis pamažu atranda savo kūno dalis - ypač jį domina kojytės ir pėdos, kurias noriai deda į burną ir „ragauja“. Pamažu jis pradeda suprasti, kam jam reikalingos skirtingos kūno dalys: pavyzdžiui, jei pėdutėm liečia kietą paviršių, pradeda į jį remtis ar baksnoti kojytėmis.
Tokio amžiaus vaikučiai jau gana gerai nulaiko galvą, todėl leiskime jiems patiems atlikti šią užduotį - tik atsargiai! Kai keliame mažylį iš horizontalios padėties arba guldome ant paviršiaus - neskubėkime, jam reikia šiek tiek pastangų, kad išlaikytų galvytę ir neatloštų atgal. Atminkite - mažylis pažįsta pasaulį per burną, todėl leidžiame jam „ragauti“ įvairius daiktus, bet nepamirštame ir apie higieną bei saugumą.
Kūdikis tampa aktyviu stebėtoju, tai yra - jis ne tik stebi objektą, bet ir bando jį pasiekti, ypatingai jo dėmesį patraukia paprasti ir ryškūs objektai. Fizinis kūdikio vystymasis yra individualus, daug kas priklauso nuo sąlygų, kurias mes sukuriame - ar dažnai jį guldome į jo žaidimų vietą (geriausia ant grindų), o gal didžiąją laiko dalį jis praleidžia manieže ar savo lovelėje? Svarbu, kad mažylio judesių nevaržytų nepatogi apranga.
Kalbos vystymasis vyksta palaipsniui: kai kurie garsai pasiekia kūdikį intrauterininės raidos metu, tačiau aiškiau jis girdi mūsų balsus jau po gimimo. Taip kūdikis įgyja bendravimo įgūdžių užuomazgas. Įvairūs tyrimai parodė, kad nors mažyliai ir nesupranta žodžių prasmės, jie jautrūs intonacijai. Todėl jie greitai supranta, kada mes kalbame švelniai ir tyliai, norėdami jį nuraminti, ji išties nusiramina pagal ramų mūsų kalbos tempą ar raminantį niūniavimą. Sulaukęs keturių mėnesių kūdikis ne tik klausosi mūsų kalbos tono, bet ir pradeda atskirti atskirus garsus - ateityje jis galės ištarti skiemenis, žodžius ir sakinius. Mažylis gali arkartoti mūsų balso tempą ir tonaciją, pakeldamas ir nuleisdamas balsą. Taip pat gali bandyti pakartoti tą patį garsą - iš pradžių tai yra balsės, o vėliau pridedami ir priebalsiai. Klausykite, ką sako jūsų kūdikis! “Eaa, aaa, laa”. Pamažu mažylis pradės suprasti pagrindinius jūsų vartojamus žodžius, kuriais į jį kreipiamės: „Eime valgyti! Laikas pakeisti sauskelnes! Eikime pasivaikščioti! Mes visi norime užauginti sveikus, laimingus ir protingus vaikus. Skaitykite mažyliams kiekvieną dieną, bet taip, kad būtų smagu ir patrauktų jo dėmesį. Pažadinkite savyje aktorystės talentą, skaitykite vaidmenimis, keisdami intonacijas - visa tai mažylį tikrai sudomins! Skaitymas lavina kalbą ir vaizduotę, kartais galime klausytis ir garso pasakos.
Viena dažniausių kūdikio verksmo priežasčių- nuobodulys, taigi stenkitės, kad verksmas netaptų jo užgaidų tenkinimo priemone. Toliau tobulinama rankyčių funkcija. Įvairios formos, dydžio, spalvos ir faktūros žaislai pakabinami taip, kad kūdikis galėtų juos pagriebti, padaryti vieną ar kitą judesį. Žaislai keičiami kasdien arba kas 2-3 dienas. Plaštakos judesiai smegenyse glaudžiai susiję su kalbos zonomis ir skatina kalbos raidą. Duokite mažyliui paeiliui į dešinę ir kairę rankas įvairios faktūros daiktų, juos pabandykite atimti ir vėl paduokite. Tegul čiumpa, liečia, laiko. Kūdikis jau sugeba vartytis, todėl jo aplinkoje turi būti jį dominančių žaislų ir daiktų.
Ožiukai: savarankiškumo manifestas
„Nenoriu!“, „Nedarysiu!“, „Nupirk!“ - turbūt ne vieniems tėvams iki skausmo pažįstamos frazės, dažnai palydimos ašarų, kritimo ant žemės parduotuvėje ar rytinių dramų dėl netinkamų kojinių. Atrodo, kad jūsų mielą vaikutį staiga pakeitė užsispyręs ožiukas (o gal net visa jų banda!), kurio įgeidžiai tampa tikru iššūkiu visai šeimai. Bandymas „kovoti“ su šiais „ožiukais“ dažnai primena beviltišką kovą su vėjo malūnais - tėvų nervai senka, o „raguočiai“ niekur nedingsta.
Ką daryti? Svarbiausia - suprasti, kad šis etapas, nors ir nelengvas, yra normali ir netgi būtina vaiko raidos dalis. Nuo gimimo mažylis yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Tačiau maždaug antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais įvyksta svarbus lūžis - vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę, turinčią savo norus ir nuomonę. Atsiranda tas garsusis „Aš pats!“. Šis naujai atrastas „aš“ nori bandyti, tyrinėti savo galimybių ribas: „Kiek aš galiu?“, „Kas bus, jei nepadarysiu, kaip prašo?“, „Ar mama ir tėtis mylės mane net ir tada, kai prieštarauju?“. Taigi, vaiko „ožiukai“ dažnai yra ne pykčio ar noro erzinti išraiška, o savotiškas savarankiškumo manifestas, bandymas įtvirtinti savo valią ir suprasti pasaulio taisykles.
Gyvenimas su nuolat prieštaraujančiu ir savo norus reiškiančiu mažyliu reikalauja didžiulės kantrybės. Psichologai pastebi, kad lengviau šį etapą išgyvena tie tėvai, kurie sugeba išlikti ramūs, neįsivelti į emocijų audrą kartu su vaiku, nepradėti šaukti ar grasinti. Taip pat svarbu pripažinti vaiko jausmus (bet nebūtinai norus): pasakyti „Suprantu, kad tu dabar pyksti, nes nori šito žaislo“ arba „Matau, kad tau liūdna, jog turime eiti namo“ yra pirmas žingsnis į vaiko nuraminimą, net jei jo noro ir netenkinsite. Svarbu išlikti viduje stabilūs: parodyti vaikui, kad jo emocijų protrūkis jūsų neišmuša iš vėžių.
Sunku priimti, kad šis mažas žmogutis jau turi tvirtą nuomonę, ypač kai jo norai atrodo nelogiški ar neadekvatūs („Noriu vasarą eiti su kailiniais!“). Tačiau ar visada jo norai yra visiškai nepagrįsti? Galbūt atsisakymas valgyti košę reiškia, kad jis tikrai nealkanas? Galbūt nenoras vilktis megztinio reiškia, kad jam iš tiesų nešalta? Verta įsiklausyti ir leisti vaikui pačiam spręsti ten, kur tai nekelia pavojaus jo sveikatai ar saugumui. Išmokti „pasirinkti savo kovas“ - vertingas įgūdis tėvams.
Supratimas ir ramybė nereiškia visko leidimo. Vaikui būtinos aiškios ribos, kad jis jaustųsi saugus ir suprastų, koks elgesys yra priimtinas. Šios ribos - tarsi tvora aplink „ožiukų“ bandą. Nors vaikas bandys tas ribas tikrinti (tai natūralu!), žinojimas, kad jos egzistuoja, jam suteikia stabilumo. Kaip tas ribas nustatyti efektyviai? Nustatykite iš anksto: nelaukite, kol situacija taps nevaldoma ir trūks kantrybė. Aptarkite taisykles prieš einant į parduotuvę, svečius ar kavinę („Kavinėje kalbame tyliai, bėgioti negalima, žaisime ramiai prie staliuko“). Būkite nuoseklūs: jei susitarėte dėl taisyklės, jos laikykitės. Jei vieną dieną leidžiate, o kitą draudžiate tą patį, vaikas pasimeta ir dar atkakliau bando ribas. Abu tėvai (ir kiti vaiką prižiūrintys asmenys) turi laikytis vieningos pozicijos.
Agresyvios ožkos ir patarimai, kaip spręsti elgesio problemas | Ožkų priežiūra
Vaiko raidos etapai: nuo 1 iki 3 metų
Vienerių metų sulaukęs kūdikis pereina į vaikystės etapą, tačiau prieš tai įvyksta labai svarbūs pasiekimai. Dešimties mėnesių vaikas pradeda atkartoti dviskiemenius žodžius, nors tai daro nesąmoningai. Jis taip pat išmoksta sekti tėvų žvilgsnį, tad, jei šie žiūri pro langą, kūdikis gali irgi pradėti žiūrėti. Šiuo laikotarpiu svarbu kuo daugiau kalbėti su mažyliu ir įvardyti aplink esančių daiktų pavadinimus, kad vaikas pradėtų mokytis kalbėti.
Prieš tapdamas vaiku kūdikis yra daug savarankiškesnis ir smalsesnis, todėl tėvai turi nepamiršti uždaryti spintelių, stalčių, nes iš jų vaikutis pradeda traukti namų apyvokos daiktus, ypač tuos, kuriuos matė naudojant tėvus. Dauguma mažųjų jau ne tik stovi, bet ir geba eiti, pasilenkti ir pasiimti sudominusį daiktą bei laikyti pusiausvyrą. Vienerių metų vaikas jau turėtų lavinti ir smulkiąją motoriką - sugebėti paimti smulkius daiktus.
Jeigu vienerių neturėdamas jūsų mažylis jau mokėjo žaisti slėpynes ir kartu pasijuokti, kai jūs jį „atrandate“ po skarele, tai virš metų vaikutis jau moka spręsti problemas. Šio amžiaus vaikas jau žino, kad, nustatęs tam tikrą miną, sulauks jūsų dėmesio, o, pasakęs tam tikrus žodžius, bus pamėtytas į viršų arba sugautas. Toks vaikutis jau puikiausiai parodo, kad nori kažko iš šaldytuvo ir netgi gali pasakyti kažką panašaus į „sultys“. Taigi - nors taip ir gali neatrodyti - jūsų vaikas jau sprendžia problemas. Jis išmoksta, kaip reikia gauti tai, ko jis nori, supranta, kaip veikia jį supantis pasaulis (kad po pagalve padėtas žaisliukas neišnyko; taip, kaip ir neišnyko į kitą kambarį išėjusi mama) ir mėgsta linksmybes. Vienerių-pusantrų metų mažylis jau netgi turi humoro jausmą! Pavyzdžiui, toks mažylis gali bandyti užsidėti sijoną ant galvos ir…ims smagiai kvatoti. Ir visa tai vaikelis padarys net niekada nematęs jūsų tai darant.
Toks vaikas jau pradeda suprasti, kad jo poreikiai, interesai, elgesys ir kūno dalys sudaro vieną visumą - jį patį. Net nepatikėsite, tačiau - būtent dėl to, kad šiame amžiuje vyksta tiek daug pasikeitimų - jei kas nors neįvyksta, galima nuspėti artėjančią problemą. Žmonės, nuolat dirbantys su 1-3 metų vaikais gali nustatyti kalbos, mokymosi sutrikimus, autizmą vaikui dar nepradėjus kalbėti.
Dauguma tėvų be galo apsižiaugia vaiko išmokimu vaikščioti, kurio normos ribos yra tarp 9 ir 18 mėnesių. Ir negali būti kitaip - juk tiek nedaug vaizdų gali labiau pamaloninti akį, nei pradedantis vaikščioti mažylis! Tačiau tėvai kartais net nepagalvoja, kad jų vaikas jau prasmingai vaikšto (norėdamas kažką pasiimti, pasiekti, kažkur konkrečiai nueiti). Gebėjimas spręsti problemas priklauso nuo dar paprastesnio gebėjimo - gebėjimo pastebėti ir „iššifruoti“ sekas. Būtent šis sekos supratimas leidžia mažyliui suprasti, kad - jeigu jis žengs du žingsnius į kairę ir du žingsnius į priekį - jis pasieks savo mėgiamiausią žaisliuką. Vaikas puikiai orientuojasi ne tik todėl, kad gerai kontroliuoja raumenis, bet ir todėl, kad jo smegenys supranta seką. Vaikas mokosi pažinti erdvę, orientuotis joje. Kai mažylis ima suprasti sekas, jis vis geriau ima suprasti tai, kaip funkcionuoja jį supantis pasaulis. Pavyzdžiui, vaiks supranta, kad žaisliukas iššoks tik paspaudus mygtuką keletą kartų, o muzika ims groti garsiau tik gerokai pasukus rankenėlę, o foto aparatą ant stalo pasieks tik prisistūmęs kėdę ir ant jos pasilypėjęs.
Šio amžiaus vaikas pamažu ima suprasti, kas yra „toli“ ir kas yra „arti“, taigi pamažu susipažįsta su atstumu. Augantis erdvės supratimas brandina vaiką ir emociškai. 12 mėnesių vaikelis ne tik nori nuolat jus matyti - jis nori jus liesti ir uosti. Tam, kad jaustųsi artimas, tokio amžiaus vaikelis n ori būti laikomas ant rankų. Tačiau 18 mėnesių vaikučiui gali užtekti jūsų šypsenos, kad jis pasijaustų taip, tarsi sėdėtų jums ant kelių. Taip yra todėl, kad šio amžiaus vaikas jau supranta, ką reiškia jūsų šypsena ir jaučia jūsų meilę net nebūdamas ant rankų. Jeigu jūs šypsositės ir pasakysite ką nors malonaus, vaikas jaus jūsų palaikymą. Žinoma, tokio amžiaus vaikelis dar negali suskaičiuoti žingsnių, kiek jums reiktų ateiti, jei jam kas atsitiktų, tačiau intuityviai jaučia, kad esate netoli. Vaiko smegenyse susidaro tam tikras žemėlapis, pasakantis jam, kur jūs esate. Taigi 18 mėnesių vaikas mokosi džiaugtis tuo, kad jau gali pabūti vienas, tačiau jam tuo pačiu metu svarbu žinoti, kad atsisukęs išvys jūsų šypseną ir išgirs malonius žodžius.
Ne vieną dešimtmetį šis tarsi vidinis konfliktas labai domino mokslininkus. Tačiau dabar lyg ir prieita bendros nuomonės, kad vaikas tokiu būdu jaučiasi saugus,nors jūs ir nesate šalia. Ir gali drąsiai tirti jį supantį pasaulį. Vėliau šis gebėjimas įsivaizduoti ir suprasti tai, kas iš tiesų vyksta, leis jam jaustis saugiu net tada, kai jūsų nematys. Mažyliai, kurie turi regėjimo, klausos ar klausymo problemų daug sunkiau susikuria šį saugumą. Pavyzdžiui, vaikas, kuris negirdi arba girdi prastai, ilgiau nori matyti tėvus nei tas, kuris juos girdi. Tokiu atveju tėvams reikia stengtis, kad kūno kalba kompensuotų tai, ką kitu atveju jie pasakytų. Prie tokio vaiko vertėtų dažniau prieiti, apkabinti, pakutenti. Vaiką, kuris nemato, reikia apsupti drąsinančiais žodžiais, lytėjimu ir jūsų kvapu. Su nereginčiu vaiku žaiskite įvairiausius lytėjimo žaidimus, kurie padės jam suprasti supantį pasaulį ir orientuotis namuose, nors jų ir nemato. Pavyzdžiui, pamatęs mėgiamą žaisliuką nepasiekiamoje vietoje, vaikas pasitelks visus savo verbalinius ir neverbalinius gebėjimus, kad jūs jam padėtumėte. Galbūt vaikas jus nustums prie lentynos ir rodys į žaisliuką. Galbūt rodys nepasitenkinimo minas, jei iškart nesuprasite, ką jums rodo, o - gavęs tai, ko norėjo - apdovanos jus pačia didžiausia ir nuoširdžiausia šypsena. Tokie „dialogai“ tik dar kartą patvirtina, kad jūsų mažylis jau puikiai moka išsakyti savo norus ir spręsti problemas.
Visų šių gebėjimų pradžia buvo dar tada, kai jūs - sąmoningai ar ne - nuo gimimo su juo kalbėjote, aiškinote tai, kas jį supa. Dar tada vaikelis suprato, kad jo šypsena sukelia jums šypseną, o jo šnekesiai priversdavo prabilti ir jus. Maždaug sulaukęs pusantrų metų mažylis jau supranta daugiau sekų: ne tik erdvės, bet ir priežasties-pasėkmės. Jis jau gali įsivaizduoti ne tik vieną bučinį, bet ir daug jų, o bučiniai, apsikabinimai, švelnūs kuždesiai jam gali asocijuotis su jumis. Kadangi mažylis supranta jau labai daug ką: jis žino, kad jūs šypsotės ne visada (ir žino, dėl ko nesišypsote), kad yra būdų norų įgyvendinimui. Vaikas jau sieja pavienius veiksmus bendraudamas su jumis. Be to, vaikui dabar itin aktualu išmokti gauti tą žaislą, kurio jis nori, valgyti tą maistą, kuris jam skaniausias ir pan. Taigi nemanykite, kad čia ožiukai: juk vaikas nesupranta, kad ne visada gaus tai, ko nori. Per stebuklingai trumpą laiką vaikas pažengė nuo šypsenos iki 30 žingsnelių reikalaujančio „veiksmo plano“, kuris padeda jam gauti tai, ko nori. Visas vaiko neverbalinis bendravimas - ropojimas, vaikščiojimas, rodymas, griebimas, balso panaudojimas, lipimas - tapo tokie tobuli, kad vaikas gali jais naudotis tikrai efektyviai.
Iš pradžių vaikas siekia gauti tai, ko nori. Tačiau pamažu vis labiau pastebi aplinką, kuri jam atskleidžia naujus gyvenimo tarp žmonių klodus. Visų pirma, vaikas pastebi, kad tam tikras jo elgesys iššaukia jūsų bučinius, apkabinimus, o kitoks elgesys - piktą balsą, surauktus antakius ir net šiurkštumą. Tėvai netgi pastebi, kad - jeigu jie grįžta linksmi iš darbo - vaikas jau krizena iš laimės ir tik ir laukia to momento, kol bus pamėtytas, pakutentas ir pan. Visi šie nauji emociniai ir socialiniai potyriai sąlygoja vaiko savęs supratimą. Visi šie - iš pradžių nesusiję savęs suvokimo pumpurėliai - padeda formuotis vaiko „aš“. Taip, kaip formuojasi vaiko „aš“, formuojasi ir kitų supratimas. Jei mama ir tėtė iš esmės yra šilti ir mylintys žmonės, tai mažylis mano, kad ir kiti žmonės yra jam geranoriški. Jeigu mažylio tėvai neskiria jam dėmesio, nėra jam šilti, vaikas netrunka galvoti, kad jis niekam nerūpi. Toks vaikas arba nutolsta, arba tampa itin prieraišus, nes jis nori įsitikinti, kad bent jau tie, kurie yra jam artimi, visada bus šalia. Tokio amžiaus vaikas dar nesugeba galvoti: Noriu, kad mamytė/tėvelis leistų daugiau laiko su manimi. Tokiam vaikui atrodo, kad taip ir turi būti, kad toks yra pasaulis. Prieš antrąjį gimtadienį išryškėja ir vaiko charakteris. Ar vaikas yra nutrūktgalvis, ar nedrąsuolis? Ar vaikas nuolat įsikibęs? Ar jis užsispyręs, tylus, švelnus? O gal jis labai greitai užpyksta ir nuolat protestuoja? Gal jūsų dukrelė gimė koketė? Visos pagrindinės emocijos - priklausymas, atkaklumas, artumo siekis, pyktis, smalsumas, noras pažinti, malonumų siekis, gebėjimas išsikelti tikslus ir frustracija - iškyla būtent dabar. Viena svarbiausių užduočių, kurios atitenka tėvams, yra padėti vaikui suprasti ne tik aplinką, bet ir jausmus. Tik jūsų dėka vaikas išmoks (arba ne) naudoti žodžius ir judesius tam tikra logine seka, kad papasakotų apie savo jausmus, norus ir poreikius.
Maždaug sulaukęs pusantrų metų mažylis jau supranta daugiau sekų: ne tik erdvės, bet ir priežasties-pasėkmės. Jis jau gali įsivaizduoti ne tik vieną bučinį, bet ir daug jų, o bučiniai, apsikabinimai, švelnūs kuždesiai jam gali asocijuotis su jumis. Kadangi mažylis supranta jau labai daug ką: jis žino, kad jūs šypsotės ne visada (ir žino, dėl ko nesišypsote), kad yra būdų norų įgyvendinimui. Vaikas jau sieja pavienius veiksmus bendraudamas su jumis. Be to, vaikui dabar itin aktualu išmokti gauti tą žaislą, kurio jis nori, valgyti tą maistą, kuris jam skaniausias ir pan. Taigi nemanykite, kad čia ožiukai: juk vaikas nesupranta, kad ne visada gaus tai, ko nori. Per stebuklingai trumpą laiką vaikas pažengė nuo šypsenos iki 30 žingsnelių reikalaujančio „veiksmo plano“, kuris padeda jam gauti tai, ko nori. Visas vaiko neverbalinis bendravimas - ropojimas, vaikščiojimas, rodymas, griebimas, balso panaudojimas, lipimas - tapo tokie tobuli, kad vaikas gali jais naudotis tikrai efektyviai.
Iš pradžių vaikas siekia gauti tai, ko nori. Tačiau pamažu vis labiau pastebi aplinką, kuri jam atskleidžia naujus gyvenimo tarp žmonių klodus. Visų pirma, vaikas pastebi, kad tam tikras jo elgesys iššaukia jūsų bučinius, apkabinimus, o kitoks elgesys - piktą balsą, surauktus antakius ir net šiurkštumą. Tėvai netgi pastebi, kad - jeigu jie grįžta linksmi iš darbo - vaikas jau krizena iš laimės ir tik ir laukia to momento, kol bus pamėtytas, pakutentas ir pan. Visi šie nauji emociniai ir socialiniai potyriai sąlygoja vaiko savęs supratimą. Visi šie - iš pradžių nesusiję savęs suvokimo pumpurėliai - padeda formuotis vaiko „aš“. Taip, kaip formuojasi vaiko „aš“, formuojasi ir kitų supratimas. Jei mama ir tėtė iš esmės yra šilti ir mylintys žmonės, tai mažylis mano, kad ir kiti žmonės yra jam geranoriški. Jeigu mažylio tėvai neskiria jam dėmesio, nėra jam šilti, vaikas netrunka galvoti, kad jis niekam nerūpi. Toks vaikas arba nutolsta, arba tampa itin prieraišus, nes jis nori įsitikinti, kad bent jau tie, kurie yra jam artimi, visada bus šalia. Tokio amžiaus vaikas dar nesugeba galvoti: Noriu, kad mamytė/tėvelis leistų daugiau laiko su manimi. Tokiam vaikui atrodo, kad taip ir turi būti, kad toks yra pasaulis. Prieš antrąjį gimtadienį išryškėja ir vaiko charakteris. Ar vaikas yra nutrūktgalvis, ar nedrąsuolis? Ar vaikas nuolat įsikibęs? Ar jis užsispyręs, tylus, švelnus? O gal jis labai greitai užpyksta ir nuolat protestuoja? Gal jūsų dukrelė gimė koketė? Visos pagrindinės emocijos - priklausymas, atkaklumas, artumo siekis, pyktis, smalsumas, noras pažinti, malonumų siekis, gebėjimas išsikelti tikslus ir frustracija - iškyla būtent dabar. Viena svarbiausių užduočių, kurios atitenka tėvams, yra padėti vaikui suprasti ne tik aplinką, bet ir jausmus. Tik jūsų dėka vaikas išmoks (arba ne) naudoti žodžius ir judesius tam tikra logine seka, kad papasakotų apie savo jausmus, norus ir poreikius.
Kūdikio raida - tai nuolatinis procesas, kupinas atradimų ir iššūkių tiek vaikui, tiek tėvams. Nuo pirmųjų dienų, kai naujagimis tik pradeda pažinti pasaulį, iki savarankiško mažylio, kuris jau tyrinėja aplinką ir bendrauja su pasauliu, kelias yra ilgas ir nuostabus. Kiekvienas kūdikis yra unikalus, todėl svarbu nepamiršti, kad jo raida yra individuali. Neskubėkite savo kūdikio pasiekimų lyginti su kitų, tačiau, jei nerimaujate dėl jo vystymosi, visuomet pasitarkite su savo sveikatos priežiūros specialistu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
