Otono Vardo Kilmė, Reikšmė ir Istoriniai Veikėjai
Šiame straipsnyje panagrinėsime Otono vardo kilmę, reikšmę ir paplitimą Lietuvoje bei pasaulyje. Aptarsime žymius žmones, kurie nešiojo šį vardą, bei istorinius įvykius, susijusius su juo. Vardas Otonas, nors ir nėra itin populiarus Lietuvoje, turi gilias istorines šaknis ir įdomią reikšmę.
Vardo Otonas Kilmė ir Reikšmė
Otono vardas turi senovės vokiečių šaknis. Jis kilo iš vardo Otto, kuris reiškia "turtas", "gerovė" arba "sėkmė". Taip pat vardas Otonas yra vedinys iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „ausis - ypatingos klausos žmogus“. Šis vardas taip pat gali būti vedinys iš senovės anglų kalbos žodžio, reiškiančio „turtas“. Otono vardas taip pat yra kildinamas iš senovės vokiečių vardo Audo arba Odo, kilusio iš senovinio žodžio reiškiančio „turtas“. Šis vardas buvo populiarus tarp germanų kilmingųjų ir karališkųjų šeimų, taip pat buvo mėgiamas vokiškai ir angliškai kalbančiuose kraštuose bei Prancūzijoje.
Istoriniai Otono Vardo Nešiotojai
Otonas I: Šventosios Romos Imperatorius
Otono vardas buvo ypač paplitęs Šventosios Romos imperijoje. Vienas žymiausių šio vardo nešiotojų buvo Otonas I (vok. Otto I der Große), Šventosios Romos imperatorius, valdęs X amžiuje. Otonas I gimė 912 m. lapkričio 23 d. Valhauzene. Jis buvo Vokietijos karalius nuo 936 m. ir Šventosios Romos imperatorius nuo 962 m. Jis laikomas vienu svarbiausių Šventosios Romos imperijos įkūrėjų. Otonas I sustiprino karaliaus valdžią ir įtvirtino imperijos pozicijas Europoje.
Tapęs karaliumi, Otonas I stiprino savo valdžią malšindamas didikų sukilimus ir dalydamas kunigaikštystes šalininkams ir giminaičiams. Dėl Otono I įtakos X a. Vokietijoje labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Jis siekė pajungti Bažnyčią imperatoriaus valdžiai, bet rėmė krikščionybės, kaip valstybę vienijančio veiksnio, skleidimą savo valdose. Kovodamas su Bavarijos, Lotaringijos hercogais, Otonas I rėmėsi vyskupais ir abatais.
951 m. nužygiavo į Italiją paremti Lombardijos karaliaus našlės Adelaidės, kovojančios su pretendentu į Italijos sostą Berengaru II. Otonas I jį sumušė, vedė Adelaidę ir pasiskelbė Italijos karaliumi. Pajungęs 951 m. Lombardiją, jis gavo Italijos karaliaus titulą. Sužinojęs, kad grafas Berengaras pagrobė jauną Italijos karaliaus našlę Adelheidą, Otonas I išžygiavo į Italiją. Berengaras net nemanė kovoti su Otonu I ir paleido našlę. Pats būdamas našlys Otonas I pasiūlė Adelheidai tekėti už jo. 955 m. Lechfeldo mūšyje sutriuškino vengrus, kurie vėliau Vokietijos niekada nebepuolė.
Suteikęs paramą gyventojų išvytam popiežiui Jonui XII ir įžengęs į Romą, 962 m. Otonas I gavo iš popiežiaus imperatoriaus karūną. Tapęs imperatoriumi 963 m. nuvertė popiežių Joną XII, jo vietoje pasodino Leoną VIII. Nesėkmingai siekė sąjungos su Bizantija, nors ir apvesdino savo sūnų Otoną su Bizantijos imperatoriaus Romano II dukterimi Teofana. Sunkiausi valdymo metai Otonui I buvo 939 m., kai reikėjo kovoti su danais ir slavais, taip pat kariauti Saksonijoje, Lotaringijoje ir prie Reino.
Otonas I mirė 973 m. gegužės 7 d. Jis buvo vedęs du kartus:
- 1-oji žmona: Edit (910-946 arba 947 m. sausio 26 d.), Vesekso karaliaus Edvardo I Vyresniojo ir Elflidos duktė. Susituokė 929 m.
- Vaikai su Edita:
- Liudolfas (930-957 m.)
- Liutgarda (931-953), nuo 947 metų Konrado Lotaringo žmona.
- 2-oji žmona: Adelgeida Burgundė (apie 931-999 m. gruodžio 16 d.), Burgundijos karaliaus Rudolfo I ir Bertos Švabės duktė. Susituokė nuo 951 metų spalio 9 d.
- Vaikai su Adelgeida:
- Otonas II (955-983 m.)
- Matilda (955-999 m.)
Otonas III: Imperijos Vizionierius
Otonas III (980 m. liepos mėn., Kessel, dabar Limburgo provincija, Olandija - 1002 m. sausio 23 d., Paterno pilis, prie Viterbo, netoli Romos) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperatorius nuo 996 m. Jis buvo imperatoriaus Otono II sūnus. Otono III mažametystės laikotarpiu 983-991 m. regente buvo motina Teofana, jai mirus 991-994 m. - močiutė Adelaidė.
996 m. jis nužygiavo į Romą, ten į popiežiaus sostą pasodino pusbrolį Brunoną (popiežius Grigalius V), šiam mirus - savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras II). Nuo 998 m. gyveno Romoje, siekė atkurti senosios Romos imperijos didybę. Apie 1000 m. kaip piligrimas buvo atvykęs į Gniezną aplankyti kankinio šv. Adalberto kapo; susitikęs su Lenkijos kunigaikščiu (1025 m. paskelbtu karaliumi) Boleslovu I Narsiuoju įkūrė Gniezno arkivyskupiją. 1002 m. sukilus Romos miestiečiams pasitraukė į Raveną. Otonas III niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas, 1002 m. sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Jis mirė nuo maliarijos.
Markas Salvijus Otonas: Romos Imperatorius
Markas Salvijus Otonas (lot. Marcus Salvius Otho; gimė 32 m. balandžio 28 d. - mirė 69 m. balandžio 16 d.) buvo Romos imperatorius 69 m. sausio 15 d. - balandžio 16 d. Otonas priklausė senai ir kilmingai etruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabar Viterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnų raitelis, o motina žemakilmė, gal net vergė. Otono senelis užaugo Livijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau nei pretorių postas.
Būsimasis imperatorius pasirodė kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusių Neroną. Draugystė baigėsi 58 m. dėl jo žmonos Popėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynas Galba, Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių, nusprendė tapti jo įpėdiniu.
Jis susitarė su Galbos favoritu Titu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. sausio 15 d. rytą Otonas, nepaisant prastos finansinės padėties, papirko 23 pretorionus. Jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko iš Palatino kalvos susitikti su šalininkais. Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą ir Kapitolijaus šlaite sutiko Galbą. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Otonas sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus.
Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad keli legionai Germanijoje sukilo ir paskelbė Vitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Kovo 14 d. Otonas patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Vitelijaus kariai nustūmė Otono pajėgas iki Bedriako, kur buvo Otono stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste.
Romos Imperijos žlugimas |Dokumentika
Otonas Lietuvoje
Otono Vardo Paplitimas Lietuvoje
Nors Otono vardas nėra labai dažnas Lietuvoje, tačiau jis turi savo istoriją ir reikšmę. Otono vardas yra retas Lietuvoje. Pirmąkart čia jis buvo paminėtas 1809 metais. Nuo 1889 metų jis buvo suteiktas mažiau nei 70 asmenų.
Šv. Otonas ir jo Reikšmė
Vardas Otonas yra ir šventas. Šv. Otonas yra minimas birželio 30 dieną. Šv. Otas Bambergietis saugo nuo hidrofobijos, pasiutligės ir pasiutusių šunų.
Otonas Praniauskas: Kunigas ir Kultūros Veikėjas
Vienas žymiausių Lietuvos istorijos asmenų, susijusių su šiuo vardu, yra Otonas Praniauskas (apie 1818-1879) - kunigas, prelatas, poetas, vertėjas, bajoras, profesorius. Jis gimė apie 1818 metus. Otonas Praniauskas buvo žymus XIX a. lietuvių kultūros veikėjas. Jis baigė Telšių mokyklą ir Žemaičių kunigų seminariją. Kaip gabumais pasižymėjęs auklėtinis, buvo pasiųstas toliau mokytis į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigė teologijos magistro laipsniu.
Grįžęs į Lietuvą, jis iš pradžių profesoriavo Žemaičių kunigų seminarijoje, o nuo 1850 m. dirbo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus kapelionu ir sekretoriumi. Otonas, kaip ir jo sesuo, mėgo poeziją ir pats kūrė. Eilėraščius daugiausia rašė lenkiškai. Didžiausią išliekamąją vertę turi jo vertimai. Jis išvertė ir 1855 m. Vilniuje išspausdino Koenigsdorferio „Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu“. Šį darbą dedikavo vyskupui M. Valančiui. Tais pačiais metais jis iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė ir kitą kūrinį - „Piusto dewintojo Gromata apasztaliszka“, o 1870 m. - trečiąją „Bialobrzesko Isguldimas Ewangelijų“ dalį. Otonui mirus, rankraštyje liko 1873 m. jo parašyti „Pamokslai ant nedeldieniu ir metiniu Szwencziu“ ir „Meditacijos trijų dienų rekolekcijų“.
Otonas Praniauskas buvo pažangus, empatiškas žmogus. Nepaisant to, kad pats buvo kilęs iš bajorų, turčių nemėgo. Vladas Jackūnas 1961 m. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašo, kad „nors pats Otonas buvo kilęs iš bajorų giminės, bet dirbdamas klebonu Utenoje, dvarininkų dėl jų ydų nemėgdavo ir juos per savo pamokslus viešai plakdavo. Na o 1858 m., kai Otoną pasiekė žinios, kad dvarininkai, sužinoję, jog greitai bus panaikinta baudžiava, pradėjo atleidinėti baudžiauninkus ir varyti juos iš namų, kuriuose šie gyveno, klebonas, nieko nelaukdamas, bažnyčioje per pamokslą sukritikavo dvarininkus ir užstojo skriaudžiamus valstiečius.“
Otonas gerai sutarė su seserimi Karolina Praniauskaite, palaikė jos kūrybinius ieškojimus, finansiškai rėmė ją ir jos kūrinių leidybą. Karolina brolį supažindino su A. Baranausku, papasakojo apie jo poetinį talentą. A. Baranauskas, padedant Otonui, 1856 m. Varniuose įstojo į kunigų seminariją. Be šių brolių, būta ir artimiausio poetei brolio Otono (1818-1878), pasak Reginos Mikšytės, „vien[o] šviesesniųjų to meto Žemaitijos kunigų“. Kai Otonas, buvęs ne tik kunigas, prelatas, bet ir poetas, vertėjas, tapo Utenos parapijos klebonu, Karolina 1858 m., jau sunkiai sirgdama, kartu su mama persikėlė gyventi pas jį į Utenos kleboniją. Poetė ten praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Laikas vis labiau užmaršties skraiste pridengia ir poetės, vertėjos Karolinos Praniauskaitės brolio - kunigo, prelato, poeto, vertėjo, bajoro, profesoriaus Otono Praniausko (apie 1818-1879) gyvenimo istoriją.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
