Ogiustas Rodenas: Skulptūros Dykumos Gyvybė ir Gimimo Data
Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus ir valstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytoju dekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrė portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis, nusiųstas į Paryžiaus Gran-saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas drauge su savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomą skulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą Belgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliai lavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniais jaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonas pagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“. Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžio talento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikru polėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiame salone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“ meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigia nusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus.
Kūrybinis kelias ir filosofija
Rodeno gyvenimo istorija gan paprasta. Darbas, darbas ir vėl fanatiškas, nenuilstamas, sakytum begalinis darbas. Šio darbo vaisiai pasklidę po viso pasaulio muziejus ir turtingų kolekcionierių rinkinius. Kūrybinio kelio pradžioje vertęsis labai sunkiai, Rodenas netrukus tapo pasituriniu, o vėliau ir turtingu žmogumi. Meistras pasidarė išlaidžiu kolekcionieriumi - supirkinėjo meno kūrinius vieną po kito. Ankstesnioji vienatvė nuslinko praeitin: dabar pas jį nuolat daug svečių. Aplink jį nuolat telkiasi rašytojai, dailininkai, gražuolės aristokratės, aukšti pareigūnai ir turtuoliai, o galų gale jis užkariavo ir labiausiai atsilikusius savo nacijos atstovus - valstybę ir Akademiją. Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas, patetika impresionizmui visai svetimi. “Mąstytojas“ - geras jo kūrybos stiliaus perteikimas vienoje skulptūroje: nuleidęs galvą, jo veide - susirūpinimas, alkūnė įremta į kairįjį kelį, plaštaka atlenkta į vidų, o lūpos prispaustos prie pirštų. Kūno svoris perkeltas į priekį, per dešinę ranką, kurios alkūnė remiasi į kairįjį kelį, jis gula ant kojos, paskiau ant pėdos, stipriai prispaustos prie uolos, ir pagaliau atsipalaiduoja kiek pakeltuose kojos pirštuose. Šis svorio centro perkėlimas matomas visame “Mąstytojo“ kūne, net kairiojoje rankoje, gulinčioje greta dešiniosios alkūnės ant kairiojo kelio, nuo kurio suglebusi plaštaka bejėgiškai karo, nusvirusi žemyn. Dešinė šlaunis, blauzda ir pėda, o ypač pirštai taipgi byloja apie susirūpinimą, skausmingas godas, apie tą dvasios būseną, kuri dažnai apimdavo skulptorių, kaip ir Mikelandželui, žymiausiajam visų laikų menininkui, kol pagaliau įsikūnydavo puikiuose kūriniuose. Tačiau tarp Rodeno ir Mikelandželo pažiūrų - didelis skirtumas. Mikelandželo pranašas Jeronimas Siksto koplyčios sienoje susimąstęs gal ir giliau už “Mąstytoją“, bet jis nenusivylęs, jo negraužia abejonės, jis tiki ir tikėjimas teikia prasmę jo kančioms. Viename didžiai prasmingų savo pasisakymų Rodenas pareiškė, kad skulptūra turi būti persunkta dvasinio turinio, ir kad kiekviena jos dalis turi skleisti tą jausmą, kurį reiškia visas kūrinys. “Mąstytojo“ skulptūra iš tiesų yra tokia. Ji pilnutinai išnaudoja erdvę, jos negalima stebėti iš vienos, ar kitos pusės: kad gautume pilnesnį įspūdį, turime ją apeiti aplinkui. Nervingai ramų anfasą atitinka skausmingai išlinkusi ir įsirėžusi nugara. Profilis, kurio linijos ir vingiai sumišai kryžiuojasi, žadina jaudinantį nerimą - tą pakilų gyvybinį jausmą, kuris visada skatino Rodeno kūrybinę mintį ir veikė jo fantaziją net gilioje senatvėje. “Mąstytojas“ atrodo nejudrus, bet iš tiesų taip nėra. Prieš šią trumpalaikę ramybę buvo ir po jos vėl bus ilgaamžė kova. “Mąstytojas“ simbolizuoja nenugalimą, amžinai rūpesčių ir abejonių kremtamą žmogų, pasinešusį kuo greičiau kilti iš vietos ir stoti gyvenimo kovon. “Mąstytojas“ nėra idealizuotas jaunas vyriškis, kuris lengvais judesiais skelbia pasauliui savo pranašumą, kaip senovės graikų skulptūros. Jos sunkios, grubiai apdorotos detalės, pačios savaime negrakščios, nedailios ir gal net kelia šiurpą. Figūros poza taip pat griauna visas tradicijas ir statika jos netvirta. Skulptūra nesiveržia į glotnius kontūrus, nevengia staigių perėjimo vingių, dargi atvirkščiai - jos rankų ir kojų linijos laisvai kryžiuojasi. Tos linijos netvarkingai susipynusios ir chaotiškos, palyginus su paprastomis, išbaigtomis, akiai malonių geometrinių formų skulptūromis. Komponuodamas šią figūrą, Rodenas norėjo išreikšti gyvenimo proceso esmę, o visos lyg tol egzistavusios tradicijos, varžančios skulptūrinę kompoziją, tam pasirodė nepatikimos ir buvo sulaužytos. Menininkas stačiai pareiškė, kad gražu mene yra tai, kas charakteringa. O charakteringumo kriterijus - bet kurio gražaus, ar negražaus reiškinio tikroviškumas. Menininkui gamtoje viskas charakteringa, nes jis gali įsiskverbti į slaptą visų reiškinių esmę.
Apie tai, kokiu būdu Rodenas išstudijavo ir taip tobulai, kaip, turbūt, niekas mūsų laikais, pažino žmogaus kūną, byloja itin savotiškas skulptoriaus darbo metodas. Jo dirbtuvėje nuolat būdavo, kalbėdavo, gulėdavo, vaikščiodavo - keletas nuogų pozuotojų, vyrų ir moterų. Tuo būdu skulptorius susikurdavo absoliučios nuogybės aplinką, kurioje laisvai atsiskleisdavo žmogaus kūno gyvenimas. Rodenas be atvangos sekdavo juos ir tokiu būdu įprato matyti raumenis judančius. Daugumai naujojo ir naujausiojo laikotarpio skulptorių nuogybė yra išimtinis reiškinys, tuo tarpu Rodenui - tai - įprastinė aplinka. Graikai išmoko kalbėti nuogybės kalba, pažinę žmogaus kūną palestrose, per disko metikų, imtynininkų, bėgikų rungtynes, o Rodenas tą pažinimą įgijo būdamas tarp nuogų žmonių, tolydžio judančių į vieną, ar kitą pusę prieš jo akis. Rodenas dažnai kartojo, kad veido negalima laikyti vieninteliu žmogaus sielos veidrodžiu, kad veido išraiškingumas nesąs vienintelis sielos gyvenimo atspindys. Kiekvienas raumuo reiškia džiaugsmą, ar liūdesį, entuziazmą, ar pesimizmą, linksmumą, ar pyktį. Į šalis išskėstos rankos, arba suglebęs liemuo taip pat moka linksmai šypsotis, kaip akys ir lūpos. Tačiau, norint suprasti visą gyvo kūno išraiškos įvairovę, reikia skaityti “knygą“ kantriai, skiemenimis, mąsliai imti savin visą jame vykstančio gyvenimo grožį, gėrėtis jaudinanšiu moters liaunumu, kada ji pasilenkia paimti tavo įrankį, arba subtiliu jos žavesiu, kada ji, pakėlusi rankas smaigsto auksinius savo plaukus, arba nervinga kokio nors vyriškio jėga. O kai tavo akį patraukia kuris jų judesys, reikia greitai čiupti molio - ir eskizas beregint gatavas. O skulptoriai paprastai daro atvirkščiai - jie stato natūrą taip, kaip ji turėtų, jų manymu, stovėti, sako: poza turi būti tokia ir tokia, rankos ištiestos taip ir taip, net patys sukioja ir kraipo į visas puses liemenį ir galvą, tarytum prieš juos būtų kokia lėlė. Jie daug kuo rizikuoja: taip gimsta paviršutiniški, negyvi kūriniai. Judesį reikia gaudyti, nuolat stebint žmogaus kūno gyvenimą, o ne dirbtinai jį režisuoti. Netgi tada, kai Rodenas norėdavo išgauti tam tikrą natūros pozą, jis nieku gyvu nestatydavo jos ta poza savo rankomis, nes norėjo vaizduoti tik tai, ką siūlo tikrovė. Jis visada klausėsi gamtos balso ir niekados net nemėgino jai įsakinėti. Visą dėmesį jis sutelkdavo ties tomis linijomis, kurios geriausiai išreiškia vaizduojamą sielos būseną. Tačiau menininkas matė gamtą ne tokią, kokią pažino ją per išorinę reiškinių tiesą. Tikroji vienintelė tiesa, pagrindinis meno principas yra tas, kad menininkas, norėdamas atspindėti gyvenimą, turi ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Eilinis menininkas kopijuoja gamtą ir nesugeba kurti, dėl to, kad žiūri ir nemato reiškinių esmės.
Auguste'o Rodino biografija
Žymiausi kūriniai
Panagrinėkime dar vieną Rodeno kūrinį - kompoziciją “Pragaro vartai”. Šia taip pat yra kartu ir statiški, kartu ir pilni veržlumo, judėjimo. Prie šio kūrinio menininkas dirbo visą gyvenimą, ir iš bronzos jis buvo išlietas tik po Rodeno mirties. Iš pradžių Rodenas padarė tiktai nedidelius gipsinius eskizus. Jo vaizduotė sėmėsi įkvėpimo iš Dantės “Dieviškosios komedijos“, o savo forma kūrinys turėjo varžytis su Giberčio bronzinių vartų Florencijoje tapybiniu sprendimu. Bet per kančias pagimdytas ir daug kartų atidėtas kūrinys pasirodė esąs mažiau reikšmingas, negu visa eilė meninių sumąstymų, kilusių jo kūrimo metu: kai kurios “Vartų“ detalės, pasikeitus skulptoriaus požiūriui, buvo perdirbtos į atskiras kompozicijas, dažnai visai nepanašias į tas, kurios buvo “Pragaro vartų“ eskizuose. Grupėje “Trys šešėliai“ matome vyrus, kurie, kraupios nevilties pagauti, laikosi vienas už kito; jų kūnai sukaustyti siaubo, persikreipę, galvos nuleistos, jie kone griūva, bet nesiryžta žengti į pragaro ugnį. Svaigstančias galvas jie glaudžia viena prie kitos, rankas mėšlungiškai gniaužia. Judesiais jie reiškia tokią pačią kančią, kaip ir Mikelandželo ”Paskutinio teismo“ pasmerktieji. Vieną tų šešėlių Rodenas nulipdė atskirai, kur dar stipriau išreikšta neviltis. Tasai kūrinys žinomas “Adomo“ pavadinimu. Labai vykęs pavadinimas, nes skulptūra simbolizuoja nusidėjimą ir kankinantį sąžinės graužimą. Vaizdas jau įgauna penkių Mozės knygų proporcijas - titano kančia, fatališkesnė, nei žmogaus. Skulptūrą galima prilyginti “Mąstytojui“, kuris taip pat išėjo iš “Pragaro vartų“ ir leidosi į pasaulį vienas. Jeigu jau buvo Adomas, jam reikėjo ir Ievos, kuri taip pat yra ”Pragaro vartų“ komponentas, kaip ir “Neviltis“, “Paskutinis šauksmas“, ”Ugolinas”, ”Skausmas“ ir “Susirietusi moteris“. Visos šios skulptūros bent kiek primena Mikelandželo darbus ne vien tikslių detalių atitikimu, bet ir kompozicine sandara. Jei Fidijaus laikų graikų skulptūroje žmogaus kūnas buvo išdėstomas keturiose plokštumose, kur torsas, kojos, rankos, pečiai, šlaunys, turėdavo savo įprastinę vietą, tai čia, minėtose Rodeno skulptūrose kūnas įtemptas, persikreipęs. Užtat figūrų pozoje justi ypač didelė jėga, nors ji ir liguistai sukaustyta. Tuo Rodeno figūros griežtai skiriasi nuo lanksčių antikos skulptūrų. Liguistas torso posūkis primena Luvre esančius Mikelandželo “Vergus“, kuriais Rodenas žavėjosi dar jaunystėje ir vėliau puikiai komentavo. Tam, kas pranoksta įsigalėjusias tradicijas ir joms aklai nevergauja, pasisekimas mene brangiai atsieina, kadangi jis nesaikinagai eikvoja savo individualius gabumus. Jis turi atsiteisti už tai, kad peržengia tradicijos nubrėžtą ribą. Taip atsitiko ir Rodenui. Net pasiekęs pasaulinės šlovės apogėjų, menininkas nebuvo pilnutinai pripažintas savo tėvynėje. Rodenas negalėjo patikti didelei daugumai žmonių, turinčių miesčionišką skonį, nes nepripažino jokio nuosaikumo. Net žymių menininkų tarpe buvo tokių, kurie laikėsi nuošaly nuo jo ir net jį niekino. Ypač neįprastos buvo menininko pastangos išreikšti turinį skulptūroje įkūnytu akivaizdžiu judesiu. Šios pastangos matyti jau devintame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje sukurtose įvairiose kompozicinėse skulptūrose (turimi galvoje ne tik “Pragaro vartai“, bet ir pvz. “Jonas Krikštytojas“, pilnas pavadinimas - ”Jonas Krikštytojas sako pamokslą tyruose“ ). Didingos figūros veržlios, visada vaizduoja karštligiškus judesius, išreikštus detaliai pavaizduotais raumenimis, kurie be to dar parodo dvasinę įtampą ir kančią, kokia ji bebūtų - dvasinė, ar fizinė. Mene gražu tai, kas charakteringa.
„Mąstytojas“ - viena garsiausių bronzinių skulptūrų pasaulyje. Tiesą sakant, tikriausiai vienas iš garsiausių meno kūrinių visame pasaulyje. Bet ar kada pastebėjote, kad žmonės retai kalba apie jos originalą? Iš tikrųjų, taip yra todėl, kad „Mąstytojas“ yra bronzinė skulptūra, kuri nuo pat jos sukūrimo buvo labai populiari. Koks skirtumas, iš ko ji pagaminta? Ogi tas, kad pagaminus formą galima išlieti ne vieną identišką bronzinę skulptūrą - oficialių pilno dydžio „Mąstytojų“ pasaulyje yra bent 28, o neoficialių - šimtai. O kas suskaičiuos dar tas mažesnes kopijas, kurias galima įsigyti suvenyrų krautuvėlėse. Prancūzų skulptorius Augustas Rodenas „Mąstytojo“ nekūrė kaip atskiros skulptūros. Dabar šis 186 cm aukščio susimąsčiusio nuogo vyro atvaizdas yra garsiausias jo darbas, tačiau iš pradžių jis buvo tik dalis kur kas sudėtingesnio meno kūrinio. Bronzinis „Mąstytojas“ pasirodė 1904 metais, tačiau Rodenas jį sukūrė dar XIX amžiaus pabaigoje. 1880 metais Rodenas gavo užsakymą sukurti „Pragaro vartus“ - ypatingai ornamentuotą meno kūrinį, kuris turėjo tapti įėjimu į muziejų. Darbas turėjo tęstis 5 metus ir didžioji jo dalis tikrai buvo užbaigta iki 1885 metų (įskaitant „Mąstytoją“), tačiau Rodinas šiuos vartus gamino iki savo mirties 1917 metų. „Pragaro vartai“ turi daugybę įvairių smulkių skulptūrų, tačiau centrinė jų - „Mąstytojas“. Rodenas šį kūrinį kūrė įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“, todėl daug kas mano, kad mąstytojo figūra vaizduoja patį Dantę. Taip manyti verčia ir originalus skulptūros pavadinimas „Poetas“. Kiti su tuo nesutinka - kodėl Dantė būtų nuogas ir toks nepanašus į save? Rodenas keletą „Pragaro vartų“ skulptūrų padidino ir pavertė atskirais meno kūriniais. Tarp jų buvo ir „Mąstytojas“, kuris iš karto pakerėjo žmones. Originale šios figūros aukštis siekė tik maždaug 70 cm aukščio. Rodenas norėjo personažui suteikti Mikelandželo idealaus vyro bruožų. Įdomu ir tai, kad „Mąstytojas“ buvo specialiai sukurtas žiūrėjimui iš apačios, todėl daugelis šių skulptūrų yra ant aukšto postamento. Kodėl „Mąstytojas“ taip pakerėjo žmonių protus? Na, reikėtų klausti menotyrininkų ir tikrų meno žinovų. Trumpas atsakymas - mąstymas nėra fizinis veiksmas, tačiau vis tiek atrodo, kad ši skulptūra įamžino personažą kažkokioje intensyvioje akimirkoje. Skirtingi žmonės čia mato desperaciją, liūdesį, nepatogumų ar ryžtą.
Ogiustas Rodenas, tai vienas iš žymiausių XIX amžiaus Prancūzijos skulptorių, impresionizmo atstovų, sukūręs tokius temperamentingus šedevrus kaip „Mąstytojas“, „Pragaro vartai“, Viktoro Hugo portretas, „Bučinys“ ir t.t. Manoma, kad Mikelandželo kūrybos pavyzdžiai pastūmėjo Rodeną impresionizmo stilių perkelti į skulptūras. Menininko pavyzdys tik įrodo, jog sunkus, didelis darbas ir begalinis noras padeda pasiekti išsvajotąjį tikslą.
1840m. Paryžiuje gimęs Ogiustas gyveno labai vargingai, jo tėvai, auginę dar dvi, bet vyresnes dukteris, visaip bandė prasimanyti pinigų ir išgyventi. Jaunasis menininkas jau nuo mažens pradėjo piešti, tai dažniausiai darė ant senų ir nebereikalingų laikraščio lapų, o piešdavo jis su tetos dovanotais pieštukais, nes ji vienintelė nebandė užgožti vaiko talento. Ogiustui teko susidurti su tėvo prieštaravimais ir bandymais vaikui paaiškinti, jog iš meno jis neišgyvens, vaiko talento neįžvelgęs tėvas net neleisdavo jam piešti. Atrodo, kad tokie grasinimai vaiko norą tik stiprino - Ogiustas tai darė slapta. Laikui bėgant jis pradėjo lankyti mokyklą, kurioje menas buvo uždraustas vaisius. Kartą pagautas piešiantis jis buvo nuplaktas. Metęs mokyklą, nes mokytis jam sekėsi labai sudėtingai, po kiek laiko su sunkiai išgautu tėvo sutikimu, Rodenas pradėjo lankyti Dekoratyvinės dailės mokyklą. Ypač artimus santykius jis palaikė su savo seserimi Mari, kuri ir užstojo savo brolį nuo tėvo bei finansiškai ir morališkai rėmė Ogiusto norą mokytis šioje mokykloje. Popietes su bendramoksliais leisdavo Luvre, kur bandydavo atkartoti Mikelandželo ir Rembranto darbus. Tačiau, nuo pat vaikystės taip norėjęs tapti dailininku pamažu pieštukus keitė į molį ir pradėjo lipdyti. Nepaisant didelio noro lipdyti, jis net tris kartus bandė stoti į Dailės mokyklą, bet visada nesėkmingai. Ogiustui nesisekant įstoti į išsvajotąją Dailės mokyklą, jis susilaukė dar vieno skaudaus sukrėtimo. Netikėtai, sunkiai susirgusi peritonitu, jo dvejus metus vyresnė sesuo Mari mirė. Tai buvo vienas didžiausių vyro išgyvenimų, jis jautėsi kaltas dėl sesers mirties. Ramybės ir savo pašaukimo Rodenas patraukė ieškoti į Šventojo sakramento ordiną. Šventojo sakramento ordino vyresnysis tėvas Eimaras ir buvo tas žmogus, skaitinęs Ogiustą nenusisukti nuo Dievo suteikto talento ir nenustoti lipdyti. Jis net sutiko jam pozuoti. O Eimaro biustas buvo pirmasis Rodeno kūrinys, vėliau nulietas iš bronzos. Beveik metus praleidęs vienuolyne ir išėjęs, jis susirado ornamentų lipdytojo darbą, ėmėsi dailidės darbų, darė mažas dekoratyvines statulėles. Tačiau toks darbas menininko netenkino, nes buvo per daug monotoniškas. Vyras norėjo tik vieno - lipdyti. Rodenas buvo ypač užsispyręs, todėl siekė savo tikslo - tapti garsiu bei pasiturinčiu menininku, kad ir kaip sunku, beprasmiška ir net neįmanoma, tai kartais pasirodydavo. Todėl, kad ir kaip sunkiai dirbdavo, savo svajonių jis nepamiršo ir radęs laisvą minutę kurdavo. Po to, kai salonas 1864m. atmetė jo ilgai puoselėtą „Žmogus su įlaužta nosimi“ biustą, Ogiustas puolė į neviltį, nes tai buvo pirmas net jam patikęs darbas. Netrukus Rodenas pradėjo dirbti meistru pas vieną išmintingą skulptorių Karje-Belezą, kiek vėliau pas Žozefą van Rasburgą. Taip jis daugiau nei 10 metų dirbo kitiems, bet kartu ir mokėsi skulptūros subtilybių. Kelionė į Italiją ir gėrėjimasis Mikelandželio „Dovydu“ Rodeną stūmė į priekį ir skatino nepasiduoti, Mikelandželas sukėlė supratimą, kad reikia būti savitam. Iš šio menininko vyras išmoko, kad niekada nėra gana mokytis žmogaus autonomijos, jo kūno judesių, o jausmai gali virsti energija. Ir svarbiausio - jei tikrai tiki tuo ką darai, niekas negali tau pastoti kelio. 1867m. baigtas „Bronzos amžius“ buvo stulbinamai panašus į žmogų, tuo metu, tai sulaukė daug kritikos bei kitų menininkų ir žmonių pašaipos, tačiau Rodenui pagaliau nusišypsojo sėkmė ir jis Salono buvo priimtas. Neilgai trukus statula tapo populiariausia ir lankomiausia visame Salone.
Asmeninis gyvenimas ir įtaka
Su siuvėja Roza Bere Rodenas susipažino, kai jam buvo 24 metai, sužavėtas moters grožiu jis pasiūlė jai pozuoti naujam biustui. Nors Ogiustui ir toliau rūpėjo tik darbas ir moteriai dėmesio jis nerodė, Roza jį vis tiek įsimylėjo. Po dviejų metų porai gimė sūnus - Ogiustas Eženas Bere, tačiau menininkas taip ir nepripažino savo tėvystės ir su savo sūnumi beveik nebendravo. Nepaisant to, moteris menininkui atidavė visą save, ji tvarkė namus ir studiją, gamino valgyti, rūpinosi sūnumi, vyru ir Rodeno tėvais iki jiems mirštant. Jau tapęs garsiu, menininkas susilaukė nemažai moterų dėmesio, buvo neištikimas savo sugyventinei tai su viena, tai su kita moterimi. Vėliau vyras sutiko ir pamilo jauną menininkę Kamilę Klodel, ji labai skyrėsi nuo Rozos. Kamilė buvo jauna, žavi, išsilavinusi, taip pat nuo mažens pradėjo lipdyti. Mergina kurį laiką dirbo ir mokėsi jo studijoje. Atrodo, kad tai vienintelė moteris privertusi Rodeną iš tikrųjų „pamesti galvą“, ji tapo menininko mūza, o jų draugystė didžiausiu turtu. Ji pozavo ir žymiajam Rodeno meno kūriniui - „Bučinys“. Tačiau jų keliai išsiskyrė, jaunos moters pradėjo netenkinti, tai, kad Rodenas namuose turi kitą. Kamilės sveikata pradėjo šlubuoti ir ji susirgo nervų liga, moteris buvo uždaryta į beprotnamį, kuriame gyveno iki pat savo mirties. Ši žinia ypač sukrėtė menininką, bet jau buvo per vėlų ką nors pakeisti. Visą tą laiką Rodenas ir toliau gyveno su Bere, nes nuolankumu ir kantrybe pasižymėjusi moteris ir toliau jį mylėjo ir rūpinosi. Vis dėlto sunkaus darbo ir nepasidavimo dėka, jis tapo vis labiau pripažįstamas ir mylimas, menininkas gaudavo vis daugiau ir daugiau užsakymų. Tada ir pasirodė žymiausi jo kūriniai: „Mąstytojas“ (1880-1900), tai bene žinomiausia skulptūra visame pasaulyje, ji tapo intelekto ir filosofijos simboliu. Skulptorius nujautė, kad tai gali būti jau paskutinė jo skulptūra, todėl ji turėjo būti tiesiog epinė ir nepamirštama. Jam rūpėjo pavaizduoti ne žmogaus taurumą ar grožį, o patį paprasčiausią žmogų. Ši skulptūra buvo didelė, nes taip jos autorius išreiškė dideles žmogaus pastangas, kurios susidaro mąstant. Šios skulptūros idėja gimė iš „Pragaro vartų“, kurioje vienoje iš mažų figūrėlių ir galime rasti jos užuomazgų. Prie „Mąstytojo“ jis užtruko 20 metų, nes siekė, jog ji būtų tobula. 1963m. ši skulptūra tapo pati žinomiausiai ir populiariausia visame pasaulyje. Nuo 1992m. „Kale miestelėnai“ (1884-1886), Ogiustui Rodenui taip pat buvo patikėta sukurti paminklą didvyriams Kale miestelėnams. Jie gelbėdami savo miestelio gyventojus nuo žudynių 1347m. pasidavė kaip įkaitai Anglijos karaliui Edvardui III. Miestas beveik metus kovojo su Anglija, bet kai suprato, jog tai prie nieko neprives, 6 miestelio vyrai su miesto ir pilies raktais, kilpomis ant kaklų patys nuėjo mirčiai į nasrus. Ši istorija taip įkvėpė Rodeną, kad jis skulptūrą lipdė su dideliu užsidegimu. Viktoro Hugo skulptūros - iš viso Rodenas nulipdė 3 Viktoro Hugo skulptūrų variantus. Pirmasis, kai Hugo sėdi ant olos prie jūros, tačiau šis darbas Panteonui pasirodė netinkamas. Šiuo metu jis Rodeno muziejuje. Antroji skulptūra pastatyta ant Viktoro Hugo ir Anri Marteno aveniu kampo, joje Hugo su alegorinėmis moterų figūromis „Tragiškąja mūza“ ir „Vidiniu balsu“. Ir paskutinioji - poeto paminklas Panteonui, šį kartą Hugo buvo stovintis su Šlovės vainiku. Ši skulptūra atrodo realistiška, o visi gyvi bruožai sudaro ritmingą visumą. Rodenas kaip ir prie kiekvieno iš savo darbų, taip ir prie šio skyrė daug laiko ir dėmesio, kad išgautų tokį įspūdingą rezultatą. Po Hugo mirties, kai skulptūra nebuvo užbaigta, Rodenas skaitydavo ką tik pavykdavo rasti apie poetą ir tai bandydavo perteikti savo kūriniui. „Pragaro vartai“ (1880-nebaigti), jie buvo statomi Dekoratyviniam menų muziejui. Kompozicija buvo kuriama pagal Dantės „Dieviškąją komediją“. Vartus sudarė horeljefinė 186 mažų figūrų kompozicija. Menininkui gimė daug idėjų kuriant šiuos vartus, todėl nemaža dalis mažų figūrų iš vartų - virto atskiromis skulptūromis, pavyzdžiui „Trys šešėliai“, kurie puikuojasi ant vartų viršaus yra sukurti kaip atskira skulptūra. „Pragaro vartai“ tobulinti iki pat Rodeno mirties, šio kūrinio menininkas per 37m. Rodenas mirė 1917m. buvo pasiturintis, pripažintas, o svarbiausia įgyvendinęs savo svajonę tapti pripažintu skulptoriumi ir po savo mirties paliko pasauliui daug šedevrų.
Deivido Veiso romanas „Ogiustas Rodenas“ - tai išskirtinis pasakojimas apie vieną ryškiausių pasaulio skulptorių, kurio kūryba peržengė savo laikmečio ribas. Tai ne sausa biografija, o gyvas, įtraukiantis kūrinys apie meną, kovą dėl pripažinimo ir drąsą būti savimi. Skaitant šią knygą, atsiduri ne tik šalia garsiojo skulptoriaus dirbtuvėje, bet ir jo mintyse, abejonėse, kūrybos džiaugsme bei skausme. Tai istorija apie žmogų, kuris nebijodamas kritikų ir atstūmimo kūrė kitaip - laužė taisykles, formas ir galų gale - pakeitė skulptūros meną. Kūryba, kuri kyla iš kančios. Rodeno gyvenimas nebuvo lengvas. Jo menas ilgai nesulaukė pripažinimo, nes buvo pernelyg emocionalus, pernelyg gyvas, pernelyg… neakademiškas. Tačiau būtent tai jį pavertė unikaliu. Knygoje atskleidžiama, kaip kūrybinė laisvė, pasitikėjimas savo balsu ir atkaklumas gali nuvesti į didybę - net jei kelias iki jos pilnas atstūmimo, skurdo ir nesupratimo. Tai įkvepianti istorija visiems, kurie kada nors jautėsi esantys „ne vietoje“ ar „per kitokie“. O Rodenas - puikus įrodymas, kad būti kitokiam dažnai reiškia būti pirmam. Autorius, kuris kuria iš jausmo. Deividas Veisas - amerikiečių rašytojas, gebantis iš istorinės figūros sukurti literatūrinį personažą, kuris alsuoja gyvenimu. Jo stilius - sklandus, gyvas, neperkrautas faktais, bet labai vaizdingas. Jis sugeba sujungti dokumentinį tikslumą su pasakojimo žavesiu, todėl net ir tie, kurie meną pažįsta tik iš tolo, pajus artumą su Rodenu - žmogumi, kuris skaldė akmenį, bet kalbėjo apie jausmus. Kodėl verta skaityti? • Įkvepianti istorija apie menininką, pakeitusį meno istoriją. • Knyga apie kūrybinį kelią, kuris nėra nei lengvas, nei tiesus - bet būtinas. • Puikiai perteikta istorinė epocha ir meno pasaulio atmosfera. • Gyvas pasakojimo stilius, leidžiantis pajausti ne tik faktus, bet ir emocijas. • Rekomenduojama visiems, kurie domisi menu, kūryba ar tiesiog stipriomis asmenybėmis. „Ogiustas Rodenas“ - tai knyga, kuri įkvepia tikėti savimi ir primena, kad menas - tai ne tik grožis, bet ir drąsa. Drąsa būti nesuprastam, drąsa rizikuoti, drąsa kurti.
Fransua Ogiustas Renė Rodenas (François Auguste René Rodin, g. 1840 m. lapkričio 12 d. - m. 1917 m. lapkričio 17 d.) - prancūzų skulptorius, vienas žymiausių pasaulio skulptorių. Mokėsi Dekoratyvinio meno mokykloje Paryžiuje (J.‑B. Carpeaux klasėje, 1854-57), A.‑L. Barye studijoje (1864). Nepriimtas į Dailės mokyklą Paryžiuje (bandė stoti net 3 kartus), dirbo Sèvres’o manufaktūroje, dekoravo pastatus. 1862 buvo užsidaręs vienuolyne (vienuolyno vyresnysis, pastebėjęs A. Rodino talentą, pasiūlė tobulintis). 1864-70 dirbo skulptoriaus A.‑E. Carrier‑Belleuse’o dirbtuvėse asistentu. A. Rodino kūrybą paveikė Donatello, o labiausiai - Michelangelo skulptūros, t. p. barokinių skulptūrų formos. A. Rodinas buvo suartėjęs su simbolistais (vėlesniuose kūriniuose yra jų įtakos). Akademizmo tendencijų nepaisantys A. Rodino kūriniai iš pradžių amžininkų nebuvo suprasti, sukėlė prieštaringų vertinimų. Vėliau A. Rodino kūryba pradėta vertinti, jis gaudavo valstybinių užsakymų. Svarbiausias kūrinys - Prancūzijos vyriausybės užsakymu nuo 1880 kurtos bronzinės durys Pragaro vartai būsimam Dekoratyviųjų menų muziejui Paryžiuje (kūrė iki mirties, nebaigė); 186 figūrų horeljefinė kompozicija buvo paveikta L. Ghiberti. Pragaro vartų tema A. Rodinas sukūrė ir pavienių skulptūrų (daugumos jų yra po keletą replikų), žymiausios: Bučinys (1889), Mąstytojas (1902); kitos: Tupinti moteris (1884), Trys šešėliai (1886), Ugolinas (1906). Sukūrė paminklą Calais miestelėnai (1886); sudėtingos faktūros skulptūrinės kompozicijos figūros ekspresyvių, kontrastingų judesių, raiškių psichologinių charakteristikų. A. Rodin. Sukūrė biustų, portretų: J. Dalou (1883), Baudelaire’o galva (1892), G. B. Shaw (1906), skulptūrinių grupių: Amžinasis pavasaris (1884), Katedra (1908). A. Rodin. Kūriniai išsiskiria stulbinančia jėga ir tikroviškumu, jie kupini kančios, vidinės įtampos, nerimo; kurdamas portretus A. Rodinas siekė suteikti gyvybingumo, pagauti kūno judesį. A. Rodino kūrybai būdinga ir ryškus erotiškumas, aistra bei grožis. Nuo 1900 daugiausia kalė ir lipdė nedideles skulptūras, sukūrė daug išraiškingų, eskiziškų piešinių. 1877 susidomėjęs gotikinėmis katedromis ir skulptūra, parašė ir iliustravo knygą Prancūzijos katedros (Les Cathédrales de France, išleista 1914). 1900 Pasaulinėje parodoje Paryžiuje A. Rodino kūriniams eksponuoti buvo pastatytas atskiras paviljonas. A. Rodinas padarė perversmą ir didelę įtaką 20 a. skulptūrai. Skulptorius padovanojo savo kūrinių kolekciją Prancūzijai; nuo 1919 ji eksponuojama A. Rodino muziejuje jo buvusiuose namuose Biron otelyje Paryžiuje, t. p. Meudone.
O. Rodenas mokėsi Dekoratyvinio meno mokykloje Paryžiuje 1854-1857 m. (pas Žaną Batistą Karpo), vėliau (1864 m.) - pas Antuaną Lui Bari. Rodenas nebuvo priimtas į Dailės mokyklą Paryžiuje, nors bandė stoti į ją net 3 kartus, todėl dirbo Sevro (Sèvres) manufaktūroje, dekoravo pastatus. 1862 m. užsidarė į Palaimintojo Sakramento kongregacijos vienuolyną, bet vienuolyno vyresniojo, žymaus dvasininko Petro Žuliano Eimaro buvo paragintas tobulinti savo menininko talentą. 1864-1870 m. dirbo skulptoriaus Albero Ernesto Karjė-Beliozo dirbtuvėse asistentu. Vėliau O. Rodenas gyveno Belgijoje (1872-1874 m.), Londone (1881-1882 m.), keliavo po Italiją (1876 m.), nuo 1894 m. gyveno Medone, o 1907 m. Ogiustas Rodenas rėmėsi renesanso (Mikelandželo, Donatelo), baroko skulptorių darbais, vėliau jo kūryboje pastebima simbolizmo įtaka. Rodeno kūryba buvo gausiai kritikuojama to meto Prancūzijos akademikų, peiktas jo darbų tikroviškumas. Vėliau požiūris į jo kūrybą pagerėjo, Rodenas gavo valstybinių užsakymų. Nuo 1880 m. Kūrybai būdinga tiems laikams novatoriška modeliuotė: nelygus paviršius, jo įvairūs efektai, fragmentavimas, neišbaigtumas, žemas pjedestalas. Kūriniai išsiskiria stulbinančia jėga ir tikroviškumu, jie kupini kančios, vidinės įtampos, nerimo; kurdamas portretus Ogiustas Rodenas siekė suteikti gyvybingumo, pagauti kūno judesį. Rodenas laikomas vienu iš impresionizmo skulptūroje pradininkų - jo kūryba sugeba perteikti lėto ir kankinančio formos gimimo iš stichiškos, amorfiškos materijos įspūdį; tasai gimimas yra tarsi „dvasinis proveržis“. Priešingai nei impresionistai dailininkai, Rodenas visada savo kūrybą vertino metafiziškai, taikėsi į antlaikiškus, bendražmogiškus siužetus. 1877 m. Žymiausi darbai: „Tupinti moteris“ (1884 m.), „Trys šešėliai“ (1886 m.), „Kalė miestelėnai“ (1886 m.), „Bučinys“ (1889 m.), paminklas Klodui Lorenui (1892 m.), paminklas Viktorui Hugo (1897 m. modelis, 1964 m. išlietas), paminklas Balzakui (1898 m.), „Mąstytojas“ (1902 m.), „Ugolinas“ (1906 m.). Sukūrė biustų, portretų: J. Dalou (1883 m.), Bodlero galva (1892 m.), Dž. B. Šo (1906 m.), skulptūrinių grupių: „Amžinasis pavasaris“ (1884 m.), „Katedra“ (1908 m.).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
