Jonas Basanavičius: Tautos patriarcho gyvenimo ir veiklos kelias
Jonas Basanavičius yra ryškiausias XIX a. pabaigos tautinio atgimimo pradininkas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių valstybės nepriklausomybės siekėjų. Jis buvo gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas, pelnytai vadinamas lietuvių tautos patriarchu.
Ankstyvieji metai ir mokslai
Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių vietos ūkininkų šeimoje. Šeimoje gimė keturi vaikai, bet užaugo tik du sūnūs - Jonas ir Vincas (1861-1910). Meilę Lietuvai ir domėjimąsi gimtojo krašto istorija Jonas Basanavičius išsiugdė dar vaikystėje. Gražios Ožkabalių apylinkės su daugybe piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti, bei įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos praeities laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo ir tėvynės meilės jausmą.
Basanavičiui kiek paaugus, jį mokyti pradėjo kaimo mokytojas - daraktorius. Kiek vėliau Basanavičius pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą. Po pusmečio tėvai pamėgino sūnų leisti į Marijampolės apskrities mokyklą, tačiau šis neišlaikė aritmetikos egzamino ir grįžo dar metams į Lukšius. 1866 metais jis buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą, kuri po metų reorganizuota į klasikinę gimnaziją. Ją baigė 1873 m. su sidabro medaliu.
Dar besimokant IV-V klasėje, tėvai ragino sūnų pereiti mokytis į Seinų kunigų seminariją, tačiau jo netraukė dvasininko kelias, nes jau buvo pradėjęs domėtis pasaulietiniais mokslais. Po gimnazijos tėvai jį vertė mokytis Seinų kunigų seminarijoje, tačiau Basanavičius atlaikė tėvų spaudimą ir galiausiai išvyko studijuoti į Maskvą.
Maskvos universiteto metai ir mokslinė veikla
Baigęs gimnaziją J. Basanavičius norėjo siekti aukštojo mokslo, tačiau Lietuvoje tai buvo neįmanoma, nes Vilniaus universitetas buvo uždarytas dar 1832 metais. Tuo metu dauguma lietuvių mokytis vyko į Maskvą. Po ilgų ginčų ir įkalbinėjimų šeima suteikė materialinę paramą ir išleido jį į Maskvą. Atvykęs į Maskvą, J. Basanavičius 1873 m. įstojo į istorijos-filologijos fakultetą, kuriame 1873-1874 m. klausėsi viduramžių, naujųjų amžių bei Rusijos istorijos, rusų literatūros istorijos, lyginamosios kalbotyros ir kt. paskaitų.
Supratęs, jog savame krašte mokytojauti negalės, 1874 metų rudens semestro pradžioje perėjo mokytis į medicinos fakultetą. Studijų metu jis aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Jau tada J. Basanavičius paniro į lietuvių kultūros tyrimus. Baigęs studijas 1879 m. įgijo gydytojo specialybę. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Jis tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.
Jo mokslines pažiūras įtakojo mitologinė mokykla, kuri teigė, kad liaudies dainos, tikėjimai, papročiai yra kilę iš pirmykščių kosminių mitų, bei klasikinė teorinė etnografijos kryptis - evoliucionizmas. Tiriamajai mokslinei veiklai buvo ypač palankios sąlygos, kadangi XIX amžiaus antrojoje pusėje sparčiai plėtoti tautinių ir etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros tyrimai, t.y. būtent tada padėti etnografijos mokslo pamatai. Tuo metu Europoje jaustas kultūrinis pakilimas: imta kurti pirmąsias etnografines draugijas, muziejus, pradėta leisti šios pakraipos žurnalus. J. Basanavičius jau 1874 m. parengė lietuvių elementorių, tik, deja, negavo leidimo jo spausdinti ir platinti.
Gyvenimas ir veikla Bulgarijoje
1879 m. baigęs universitetą, J. Basanavičius darbo Maskvoje negavo, o mėginimas verstis privačia praktika nepavyko. Dėl to ir ėmus šlubuoti sveikatai, J. Basanavičius 1880 metais išvyko į Bulgariją. Jonas Basanavičius priėmė tik prieš metus autonomiją Turkijoje gavusios Bulgarijos vadžios kvietimą įsikurti šioje šalyje. 1879-1882 ir 1885-1892 m. dirbo Lom Palankos (dabar - Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju. Turėdamas pastovų pragyvenimo šaltinį, ėmė rūpintis lietuvybės reikalais. Rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1884-1885 m. buvo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje. 1892 m. tapo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos Varnos mieste ir vietos gimnazijos gydytoju. Nuo 1892 m. dirbo Varnos miesto ligoninės vidaus ligų skyriaus vyriausiuoju gydytoju. 1891 m. gavo Bulgarijos pilietybę.
Išsamios gydytojo publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. Jis sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Bulgarijoje J. Basanavičius aktyviai dalyvavo visuomeniniame, politiniame ir kultūros gyvenime. Nuo 1894 m. buvo aktyvus Bulgarijos demokratų partijos ir įvairių mokslinių draugijų narys. J. Basanavičius laikomas antropologijos mokslo Bulgarijoje pradininku.
„Aušros“ įkūrimas ir tautinės savimonės skatinimas
Vedamas tikslo rūpintis lietuvybės reikalais, J. Basanavičius palaikė glaudžius ryšius su tautiečiais, išsibarsčiusiais po visą Europą. Jis pradėjo rašyti straipsnius į Mažojoje Lietuvoje leistus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ bei „Naująjį Keleivį“. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. 1882 metais trumpam grįžęs į Lietuvą, inicijavo lietuviško laikraščio „Aušra“ pasirodymą ir netrukus išvyko į Prahą. Prahoje Jonas Basanavičius susipažino su Gabriele Eleonora Mohl (1861-1889), kurią 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje vedė.
Jono Basanavičiaus rūpesčiu 1883 m. buvo pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“. Jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius. Prahą J. Basanavičiui tapo lemtingu miestu: čia ne tik gimė idėja leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, bet sutiko ir savo būsimą žmoną Gabrielę Eleonorą Mohl. Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jo pastangomis buvo priimti nutarimai dėl Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose ir lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.
Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Deja, šeimyninė laimė truko neilgai: Elė mirė jauna, vos 26-erių sulaukusi. Žmonos netektis Joną Basanavičių labai sukrėtė. Po Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. Ten jis apsistojo Elenos mieste, kur ėmė dirbti gydytoju, bet nepamiršo ir kultūrinės veiklos - „Aušroje“ ir jos kalendoriuose atspausdino apie 70 straipsnių, kuriuose propagavo lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, skatino lietuvių tautinės savimonės formavimąsi. Straipsnyje „Priedėlis prie lietuviško klausimo“ (Apšvieta 1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją. J. Basanavičius ragino atsisakyti unijinių tradicijų ir Rusijai siūlė kompromisą - lietuviai atsisako sąjungos su Lenkija idėjos ir paklūsta imperijai, o ši nebevaržo lietuvių tautinės kultūros plėtros ir panaikina lietuvių spaudos draudimą.
Tautosakos ir istorijos tyrinėjimai
J. Basanavičius daug pastangų įdėjo kaupdamas lietuvių tautosaką. Dar gimnazistu būdamas rinko gimtųjų Ožkabalių ir jų apylinkių pasakas, dainas. Vėliau, nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sugebėjo atrasti bendraminčių iš įvairių visuomenės sluoksnių, paskatino juos užrašinėti pasakas, sakmes, dainas ir kitą žodinį paveldą. Jam atsiųstą medžiagą kaupė, sudarinėjo rinkinius, ieškojo leidėjų ir publikavo. Taip šie vertingi dvasinės kultūros lobiai pasiekė ir mūsų laikus, be jų neįsivaizduojamas joks rimtesnis folkloro tyrimas.
Tuo metu J. Basanavičius susidomėjo istoriniais tyrimais, todėl lankydamasis Bulgarijos miesteliuose kopijavo romėniškus užrašus, kasinėjo Romos laikų griuvėsius. Be to, užrašinėjo bulgarų tautosaką, rinko etnografinę medžiagą, savo mokslines įžvalgas skelbdamas ne tik bulgarų, bet ir užsienio spaudoje. Aptikęs daug panašumų su lietuvių kultūra, ėmė domėtis baltų ir trakų tautų santykiais, ir tai tapo didžiausiu jo gyvenimo darbu. 1889 m. parašė monografiją apie Lomo krašto kultūrą, kuri netrukus buvo išleista ir sulaukė palankių visuomenės vertinimų. 1891 m. J. Basanavičius keliavo po Europos miestus ir rinko medžiagą plėtojamai trakalogijos teorijai. Jis iškėlė ir stengėsi pagrįsti romantinę lietuvių kilmės iš trakų ir frygų hipotezę.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu J. Basanavičius aktyviai rašė į lietuvišką periodiką, skelbė folkloristikos studijas. Ypač skatino rinkti lietuvių tautosaką. Antai dar 1892 m. „Varpe“ ir „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ paskelbti kreipimaisi į Lietuvos visuomenę, prašant žmones užrašinėti tautosaką. Raginimai rinkti pasakas ir siųsti jam į Bulgariją spausdinti ir „Tėvynės sarge“. Ši veikla neliko be atsako: buvo sukauptas nemažas pluoštas lietuvių tautosakos. Taip dienos šviesą išvydo daugelis J. Basanavičiaus parengtų lietuvių folkloro rinkinių.
Pagrindiniai Jono Basanavičiaus tautosakos rinkiniai
J. Basanavičiaus surinkti ir paskelbti tautosakos rinkiniai:
- Lietuviškos pasakos (2 dalys, 1898-1902)
- Ožkabalių dainos (2 tomai, 1902)
- Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903)
- Lietuviškos pasakos įvairios (4 dalys, 1903-1905)
- Levas lietuvių pasakose ir dainose (1919)
Grįžimas į Lietuvą ir politinė lyderystė
1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J. Basanavičiui susidarė palankios aplinkybės sugrįžti į Lietuvą. Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius išvyko į tėvynę. 1905 m. rugpjūčio 14 d. pasiekė Vilnių. Atvykęs į Vilnių, jis pakliuvo į istorinių įvykių sūkurį - buvo prasidėjusi 1905 metų revoliucija. Įsikūręs šiame mieste, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Jonas Basanavičius buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų.
Pasinaudodamas visuomenėje vyraujančiomis nacionalinio atgimimo nuotaikomis, J. Basanavičius ėmė burti draugėn inteligentus. Buvo sušauktas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas - Didysis Vilniaus seimas, kuriam jis ir vadovavo. 1905 m. gruodžio 4-5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį, J. Basanavičius pirmininkavo. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus.
J. Basanavičiaus iniciatyva 1905 m. įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija (sukūrė partijos programos projektą). 1906 m. Kaune suorganizavo partijos kuopą, koordinavusią lietuvių atstovų rinkimus į I Rusijos Valstybės Dūmą. 1906 m. su kitais parengė Memorandumą popiežiui Pijui X, kuriame reikalavo įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, atskirą nuo Lenkijos. Po 1905-1907 m. revoliucinių įvykių rėmė viltininkus. Buvo vienas 1907 m. įsteigtos Sąjungos grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiose kūrėjų ir įstatų autorius.
Lietuvių mokslo draugija ir Vilniaus paveldo saugojimas
J. Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu. 1907 m. jo iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija. Jis tapo jos pirmininku ir jai vadovavo iki pat mirties, rūpinosi draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. Redagavo draugijos leidinį „Lietuvių tauta“.
Jonas Basanavičius nuo sunaikinimo išgelbėjo Vilniaus simbolį − Gedimino bokštą. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Donatu Malinausku ir Jonu Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę. 1911 m. carinė rusų valdžia buvo parengusi projektą, pagal kurį Gedimino pilies kalną planuota panaudoti vandentiekio reikalams − ant Gedimino pilies kalno turėjo būti įrengtas vandens rezervuaras. J. Basanavičiaus iniciatyva Lietuvių mokslo draugija kreipėsi į rusų valdžią, prašydama neleisti ardyti Gedimino pilies. Nepavykus susitarti su vietos valdžia, J. Basanavičius nuvyko į tuometinę Rusijos sostinę Peterburgą, kur, siekdamas apsaugoti Gedimino pilį nuo sugriovimo, susitiko su aukštais valdžios pareigūnais.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas
Pirmąjį pasaulinį karą J. Basanavičius praleido Vilniuje, gydydamas žmones ir rinkdamas dokumentinę medžiagą apie vokiečių okupaciją. 1917 m. buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuriai jis pakviestas pirmininkauti. Jonas Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Renginio metu priimtas nutarimas sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis.
1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė - jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Jis vadovavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo - plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Jonas Basanavičius buvo vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Jis dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.
Paskutiniai gyvenimo metai ir palikimas
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą J. Basanavičius pasiliko Vilniuje. Čia jis aktyviai kovojo už lietuvybę: dalyvavo „Ryto“ švietimo draugijos veikloje, inspektavo lietuviškas mokyklas, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos valdybos posėdžiuose, redagavo „Lietuvių tautą“, rašė straipsnius. Nuo 1915 iki 1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Gindamas lietuvių teises, Vilniuje dalyvavo daugelyje susitikimų su rusų, vėliau vokiečių, vėliau sovietų ir lenkų valdininkais. 1916 m. gruodžio mėn. trumpam buvo suimtas, jo bute atlikta krata. 1919 m. sausį-balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku.
Už nuopelnus Lietuvai Steigiamasis seimas 1921 m. jam paskyrė pensiją. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko J. Basanavičių garbės nariu ir profesoriumi 1923 m. Bulgarijos mokslų akademija jį išrinko savo nariu 1902 m.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Simboliška, kad J. Basanavičius mirė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną - Vasario 16-ąją. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. P. Vieštautas leidinyje „D-ro Jono Basanavičiaus laidotuvės“ rašė: „Miestas atrodo rimtai. Gatvių judėjimas sustoja. Gieda lietuvių choras.“ Laydotuvėse dalyvavo tūkstančiai įvairių tautybių žmonių, o pati laidotuvių eisena buvo nusitęsusi arti kilometro. Išlikęs kino siužetas apie Lietuvos patriarcho laidotuves Vilniuje yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinį registrą.
Jonas Basanavičius savo veikaluose daugiausia tyrinėjo lietuvių tautos praeitį. Iš viso jis paskelbė apie 40 mokslo studijų ir apie 140 istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos straipsnių. Jis buvo ne tik mokslo žmogus, bet ir vienas iškiliausių tautinio atgimimo figūrų, kurio vizija ir darbai nulėmė modernios Lietuvos valstybės kūrimą. Jo sukaupta asmeninė biblioteka ir archyvas tapo neįkainojama vertybe. Jis padėjo parengti tautosakos rinkimo programą (Trumpa folkloro dalykams rinkti programa), redagavo A. Bruožio parengtas Klaipėdiškių dainas.
J. Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Jo moksliniuose darbuose matomas mėgėjiškumas ir romantinės istorinės mokyklos įtaka. J. Basanavičius pasirašinėjo tokiais slapyvardžiais, kaip Bassianis, Dr. B., Ibis, J. Birštonas, J. Sapalius, Jonas isz Oszkabaliu ir kitais.
Jo atminimas įamžintas daugybe būdų:
- 1923 m. Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje pastatytas pirmasis paminklas J. Basanavičiui (skulpt. Juozas Zikaras).
- 1929 m. ant J. Basanavičiaus kapo pastatytas skulptoriaus R. Biknerio sukurtas antkapinis paminklas.
- 1992 m. įsteigta valstybinė Basanavičiaus premija už lietuvių etninės kultūros puoselėjimą.
- Nuo 1997 m. Vilniuje veikia J. Basanavičiaus draugija.
- 1997 m. Jono Basanavičiaus vardas suteiktas Vilniaus miesto vidurinei mokyklai.
- 2001 m. lapkričio 20 d. atidengtas paminklinis akmuo J. Basanavičiui atminti Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme.
- 2001 m. Vilniuje, prie Santariškių klinikų, pastatytas paminklas − koplytstulpis J. Basanavičiui.
- 2005 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, atidengtas skulptoriaus G. Jokūbonio sukurtas J. Basanavičiaus kamerinės skulptūros paminklas.
- 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, buvo iškilmingai atidengtas paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui.
- Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų.
tags: #kada #gime #jonas #basanavicius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
