Chlodvigo I gimimo data ir karališkasis palikimas

Chlodvigas I (apie 465 ar 466-511 m.) yra laikomas Frankų valstybės įkūrėju ir Merovingų dinastijos pradininku. Jo valdymo laikotarpis žymi svarbius pokyčius ne tik frankų tautai, bet ir visai Vakarų Europai.

Chlodvigo I kelias į valdžią ir kariniai pasiekimai

Chlodvigas, salijų frankų karaliaus Childeriko I sūnus, gimė apie 466 m. e. m. Po tėvo mirties 481 m. jis buvo išrinktas Salijų frankų karaliumi. Tuo metu germanų gentys, tarp jų ir frankai, jau buvo įsitvirtinusios Romos imperijos teritorijoje, tačiau neturėjo tvirtos valdžios. Po Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Galijoje prasidėjo didelis politinis nestabilumas, kurį Chlodvigas I pasinaudojo siekdamas išplėsti savo karalystės sienas. Jo valdoma teritorija apėmė sritį į vakarus nuo žemutinio Reino, taip vadinamąją Toksandriją. Salijų frankai gyveno į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo Turnė. Chlodvigo sąjungininkas buvo Ragnacharas, kurio sostinė buvo Kamerichas (dab. Kambre Kambrai) pagal dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną, teritorijos, vadinamoj Toksandrija.

485 m. frankai užpuolė Siagrijaus valdą, sumušė jo kariuomenę ir apiplėšė Suasoną. 486 m. e. m. mūšyje prie Suasono Chlodvigas I nugalėjo paskutinį Romos vietininką Galijoje, Siagrijų. Ši pergalė leido jam užimti šiaurės Galiją ir sustiprinti savo pozicijas regione. Tai buvo svarbus žingsnis kuriant vieningą frankų valstybę. Chlodvigo valdos išsiplėtė iki Senos upės. Tuo pat metu buvo užkariauta tungrų žemė su Reimsu. Visą karo grobį frankų kariai pasidalijo burtais lygiomis dalimis. Liko tik taurė, kurią Chlodvigas norėjo pasilikti sau. Tada vienas frankų karys nenorėjo sutikti su tuo ir taurę sudaužė. Chlodvigas nutylėjo, tačiau jau kitais metais (486 m.) per tradicinę kariuomenės apžiūrą 'gegužės laukuose' jis tą karį nužudė kirviu visų akivaizdoje. Šis įvykis istorijos veikaluose pateikiamas kaip klasikinis feodalinės valstybės tapsmo pavyzdys.

Chlodvigas I neapsiribojo vien šia pergale. 507 m. e. m. jis išvijo vestgotus iš pietų Galijos, laimėdamas mūšį ties Vujė netoli Puatjė. Ši pergalė suteikė jam kontrolę didumui pietvakarinės Galijos. Po Vouillé mūšio 507 m. Chlodvigas išstūmė vizigotus į Ispaniją ir prisijungė didžiąją Akvitanijos dalį. Rytų Romos imperijos valdovas Anastazijus, pripažindamas jo pasiekimus, suteikė Chlodvigui garbės konsulo vardą. Užėmęs frankų gyvenamas teritorijas į rytus nuo Reino, Chlodvigas padarė Paryžių savo sostine. Nuo X amžiaus Paryžius tampa vis svarbesniu miestu. Chlodvigas I, stiprindamas savo valdžią, Paryžiuje įkūrė karaliaus rezidenciją. Tai buvo strateginis sprendimas, kuris vėliau lems Paryžiaus tapsmą Prancūzijos sostine.

Chlodvigo krikštas: lūžio taškas Vakarų Europoje

Vienas svarbiausių Chlodvigo I gyvenimo ir valdymo įvykių - jo atsivertimas į katalikybę, įvykęs apie 496 m. e. m. Tai buvo labai svarbus poelgis po to sekusiai Vakarų Europos ir Prancūzijos istorijai, nes Chlodvigas užėmė visą buvusią Galijos provinciją (maždaug visa dabartinė Prancūzijos teritorija), kuri tuomet buvo Europos reikalų centras. Prieš Chlodvigo atsivertimą, Galijoje Katalikų bažnyčia išgyveno sunkius laikus. Arijonai vestgotai, kurie išpažino arianizmą (neteisingu laikomą krikščionybės atmainą), stengėsi slopinti katalikybę. Be to, bažnyčioje vyko nesutarimai ir skilimai. Arijonų krikščionybė buvo įprasta tarp kitų germanų genčių.

Chlodvigo santuoka su Burgundijos princese Klotilda, uolia katalike, turėjo didelės įtakos jo apsisprendimui. Klotilda nuolat stengėsi atversti savo vyrą į katalikybę. Pasak Grigaliaus Tūriečio pasakojimo, 496 m. e. m. per Tolbiako mūšį su alemanais Chlodvigas pažadėjo atsisakyti pagonybės, jei Klotildos Dievas dovanos jam pergalę. Mūšio baigtis buvo palanki Chlodvigui, ir jis nusprendė, kad tai buvo Klotildos Dievo pagalba. Remiantis padavimu, Chlodvigą pakrikštijo „šventasis“ Remigijus Reimso katedroje 496 m. e. m. gruodžio 25-ąją. Kaip dauguma būsimų Prancūzijos karalių, jis buvo pakrikštytas Reimso katedroje.

Chlodvigo atsivertimas į katalikybę turėjo ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę. Dauguma galų-romėnų buvo katalikai, todėl pasirinkdamas katalikybę Chlodvigas įgijo jų palankumą ir įtakingos bažnytinės hierarchijos paramą. Tai leido jam pranokti politinius varžovus ir sustiprinti savo valdžią. Leidinyje The New Encyclopædia Britannica Chlodvigo atsivertimas į katalikų tikėjimą vadinamas „lemiamu momentu vakarų Europos istorijoje“.

Chlodvigo I valstybės stiprinimas ir palikimas

Chlodvigas I ne tik plėtė savo karalystę ir stiprino valdžią, bet ir rūpinosi jos teisiniu bei administraciniu sutvarkymu. Paskutiniais gyvenimo metais jis sustiprino karalystę sudarydamas rašytinį teisės kodeksą - salijų teisyną. Taip pat sušaukė Orleane bažnyčios susirinkimą, kuriame buvo nustatyti santykiai tarp bažnyčios ir valstybės. Chlodvigas I rūpinosi ir karalystės valdymu, dalijo žemes už karinę tarnybą ir artimiesiems, karaliaus sostą padarė paveldimą. Veiksmai prieš karalių buvo laikomi išdavyste ir baudžiami mirtimi, kas dar labiau sutvirtino jo valdžią.

Nors Chlodvigo valdymo laikotarpis buvo žiaurus ir kupinas karų, jo palikimas yra neabejotinai svarbus. Jis ne tik įkūrė Frankų valstybę, bet ir padėjo pamatus būsimosios Prancūzijos valstybės ir jos kultūros formavimuisi. Kaip yra pasakęs buvęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis: „Man Prancūzijos istorija prasideda nuo Chlodvigo. Jį karaliumi išrinko frankai, davę Prancūzijai savo vardą.“ Iki pat mirties, tikriausiai 511 m. e. m., Chlodvigas I paliko stiprią ir vieningą valstybę, kuri vėliau tapo viena svarbiausių Europos jėgų.

Po Chlodvigo mirties apie jį pradėjo sklisti mitai. Iš žiauraus užkariautojo jis virto padoriu šventuoju. Grigaliaus Tūriečio pasakojime, parašytame beveik šimtmetį po jo mirties, Chlodvigas tendencingai lyginamas su pirmuoju „krikščionybę“ priėmusiu Romos imperatoriumi Konstantinu.

tags: #kada #gime #chlodvigas

• Patirtis ir rezultatai taikant LEAN darželiuose
• kaip atpažinti intymias infekcijas laukiantis
• Straipsnis apie kūdikio laikymą ir žindymą pirmuosius 6 mėnesius.
• Dantukų dygimo procesas
• Vaikų tautinio ugdymo aspektai